Liudas Dambrauskas: „Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..“

Savaitės „sensacija“ – Seimas atmetė konservatorės I.Degutienės vadovaujamos komisijos siūlymą skirti Laisvės premiją buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Už nutarimą dėl premijos skyrimo balsavo 53 Seimo nariai, prieš buvo 13, susilaikė 48 parlamentarai. Už premijos skyrimą buvo konservatoriai, liberalai, kai kurie „tvarkiečiai“, vieningai buvo prieš arba susilaikė „darbiečiai“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, taip pat socialdemokratai, išskyrus LEO aferos vykdytoją Gediminą Kirkilą balsavusį „už“.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Po neįvykusio balsavimo Seimo pirmininkė „darbietė“ Loreta Graužinienė paskelbė, kad šiemet premija nebus teikiama, nes komisija iki lapkričio 23 dienos turėjo pristatyti Seimui kandidatūrą, o ją atmetus nebėra teisinio pagrindo svarstyti naujas kandidatūras.  Tai reiškia, kad veikiausiai Laisvės premija 2016 m. minint Sausio 13-osios kruvinų įvykių 25-ąją sukaktį nebus įteikta niekam.

Be Laisvės premijos likęs konservatorių patriarchas mano, jog Seimas neišlaikė testo: „Tiesą sakant, buvo klaustukas. Tai buvo testas dabartiniam Seimui – istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testas. Man atrodo, Seimas jo neišlaikė. Man gaila Seimo“, – nacionaliniam transliuotojui kalbėjo V.Landsbergis.

Dauguma socialdemokratų susilaikė, tik Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas ir Artūras Skardžius balsavo prieš premijos skyrimą. Pasak A.Skardžiaus, komisijoje balsuojant dėl V.Landsbergio, jai vadovavusi konservatorė Irena Degutienė turėjo bent nusišalinti. „Aš manau, kad premijai gali būti nominuotas žmogus, kuris Tautą vienija, o ne ją skaldo“, – savo poziciją pareiškė A.Skardžius. Šis politikas priekaištavo V.Landsbergiui dar ir dėl to, kad 1991 metais per tragiškus Sausio įvykius prie Televizijos bokšto Vilniuje budėjusių žmonių jis neįspėjo dėl jų gyvybei gresiančio mirtino pavojaus.

2012 m. pasirodžius Vytauto Landsbergio knygai „Kaltė ir atpirkimas“ buvęs pirmasis atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje Vilniaus miesto meras, profesorius Vytautas BERNATONIS oficialiai kreipėsi į LR Generalinį prokurorą Darių Valį su prašymu iškelti baudžiamąją bylą prof. V.Landsbergiui: „Prašau iškelti baudžiamąją bylą p. Vytautui Landsbergiui už 14 Lietuvos žmonių nužudymo organizavimą 1991 metų sausio 13 dieną. Tokio veiksmo būtinumą savyje nešioju daugiau nei 20 metų, t.y. nuo to laiko, kuomet dirbau Vilniaus mero pareigose ir buvau šių tragiškų įvykių ne tik liudininkas, bet ir daugeliu atveju dalyvis. Kreiptis į Jus dabar mane paskatino knyga – dokumentų rinkinys „Kaltė ir atpirkimas“, išleista 2012 m., kurios autoriumi pasivadino p. V.Landsbergis“, – teigiama prieš trejus metus rašytame V.Bernatonio pareiškime Generalinei prokuratūrai. Bet iki šiol nei ikiteisminis tyrimas pradėtas, nei pareiškėjas prof. V.Bernatonis patrauktas atsakomybėn už prof. V.Landsbergio tariamą šmeižtą!..

———————————————————–

Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Romualdas OZOLAS: „Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.“ /…/ „Žinota ir apie planuojamus nakties įvykius. Tad ir žmonės pašaukti tyčia. Organizatoriai puikiai žinojo, kad amerikonus vienas argumentas teveikia – nekariaujančiųjų užmušimas. Štai ir buvo mesti po tankais beginkliai žmonės.“

(Šaltinis: R. Ozolas, Dienoraščių knyga „Aušros raudoniai“, 2010 m., 171 ir 199 puslapiai.)

———————————————————–

Signataras Vytenis ANDRIUKAITIS: „Ir vėlgi gerai atsimenu, koks pritrenktas ir prislėgtas sausio 13-osios naktį iš V. Landsbergio kabineto išėjo  Česlovas Kudaba. Jis man tepasakė: „Tai dabar jiems atrodo, kad mus pripažins. Mat „jau pralietas nekaltas kraujas“. Siaubas. Ar to reikėjo?… Juk turėjom išvengti kraujo!… O jiems atrodo kitaip!“

„Galima sutikti ir su kita R. Ozolo mintimi, žinant, kad kai kurie iš JAV emigracijos sugrįžę lietuviai kalbėjo, jog galimo kraujo praliejimo atveju JAV sugriežtintų savo poziciją M. Gorbačiovo atžvilgiu ir gal net paspartintų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo procesą“.

(Šaltinis: „Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012 m., 299 psl.)

———————————————————–

Buvęs Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės narys Audrius BUTKEVIČIUS: „Mums net į galvą neatėjo ginti parlamentą nuo sovietinės kariuomenės. Ginklai buvo reikalingi pademonstruoti, jog valstybė ginasi. Tiksliai suvokėme, jog tai bus simbolinis pasipriešinimo aktas, kuris leistų po mūsų ateinantiems politikams teigti, jog valstybė priešinosi iki galo. Mes kovojome informacinį psichologinį karą. Jei sovietų kareiviai būtų atakavę, aš buvau pasirengęs pats padegti parlamentą. Mums buvo reikalingas šis gražus vaizdas: dega Lietuvos demokratija! Tik taip galėjome įtikinti užsienių politikus mus remti… Buvome paruošę Molotovo kokteilius. Daugelis manė, kad jais mėtysime į priešų šarvuočius. Bet toje situacijoje man reikėjo parlamento gaisro…

Iš Lietuvos kino studijos buvome atsivežę sprogmenų imitacijų, garsinių šaudymo imitacijų, dūmus gaminančios technikos. Taip pat turėjome ir fejerverkų. Mums reikėjo apgauti priešininką ir tokie sprogmenys mums visiškai tiko…

Beje, „degti“ turėjo ir Spaudos rūmai. Bet gynėjai pripylė tiek daug vandens ant sovietų kariškių, kad mūsų sprogmenys neužsidegė…

Niekada neturėjau minčių paversti Seimo Pilėnais. Jei puolimas būtų prasidėjęs – būtume išvedę politikus ir žurnalistus…

Žinoma, negalėjau įsivaizduoti, kad jie bus tiek kvaili, jog prieš užsienio žurnalistų objektyvus atakuos taikių žmonių minią. Tai buvo toks netikėtumas, jog atsimenu, kaip išsitraukiau užrašų knygutę ir užrašiau: „Mes jau laimėjome“.“

(Šaltinis: A.Butkevičius Sausio 13-ąją buvo pasirengęs padegti Seimą. Dalia Gudavičiūtė. Lietuvos rytas. 2014. 01. 13)

———————————————————–

Socialdemokratas Aloyzas SAKALAS: „Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos“.

(Šaltinis: Aloyzas Sakalas. „Nežinomi Viešpaties keliai“ – delfi.lt, politiko akimis – 2014. sausio 2 d.)

———————————————————–

Bene ciniškiausia yra tai, kad ambicingi garbėtroškos, savanaudžiai karjeristai, nepripažįstantys savųjų niekšybių bei nusikaltimų Tautai ir mūsų valstybei, be jokios sąžinės graužaties dar drįsta moralizuoti ir kaltinti kitus.

Turbūt ne šiaip sau šviesios atminties politkalinys-mirtininkas Liudas DAMBRAUSKAS savo dienoraščiuose, jau po mirties išleistoje knygoje „Išeinančiojo mintys“, ypač daug dėmesio paskyrė Vytauto Landsbergio personai ir jo pasėtam užkratui – LANDSBERGIZMO virusui Lietuvoje: „Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab Vytauto Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis… Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per Kovo 11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą. Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąją mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras“, – tai tik keli fragmentai iš L.Dambrausko knygos „Išeinančiojo mintys“ (išleista 2005 m. Vilniuje, leidykla Gairės).

Pasak disidento L. Dambrausko, kuris yra bene labiausiai nusipelnęs Tautos didžiavyris Laisvės premijai gauti, „LANDSBERGIZMAS nėra kažkoks naujas išradimas. Tai mūsų istorijoje periodiškai besikartojantis ir tautos vadukų plačiai naudojamas užgrobtos valdžios išlaikymo būdas: išpūsti visas neva tik svetimšalių mums primestas problemas, sukelti kuo didesnę, bažnyčios remiamą verkšlenančio patriotizmo bangą, supjudyti Tautą, iš to pelnytis ir ieškoti užtarimo užsienyje, patogiausia – JAV. Štai kodėl, naudodamasis tokiu ginklu, landsbergizmas be didelio vargo atėmė iš tautiečių kur kas daugiau realių gyvenimo vertybių negu jai davė. Įsismaginęs jis netgi užsimojo prieš pagrindinį tautos turtą – jos žmones…“.

———————————————————–

O vis tiktai, išlaikė ar neišlaikė Seimas „istorinės kompetencijos ir protingo sąžiningumo testą“, prabalsavęs PRIEŠ Laisvės premijos skyrimą „Dėdulei“ V.Landsbergiui?!..

(Apie V.Landsbergio „nuopelnus“ Lietuvai: http://www.landsbergizmas.lt/ )

Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. lapkričio 28–gruodžio 4, Nr. 45, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply