Albinas Kurtinaitis. Ar mane atnešė garnys?

Tėvai, giminaičiai ir kaimynai sakė, kad mane atnešė garnys. Tai šventa tiesa, o man – įstatymas. Penkiametis nugirdau iš tetulių pokalbių, kad vaikus gimdo mamos. Dar vėliau patikėjau, kad sakymas „garnys neša vaikus“ – tik suaugusių žmonių pokštas mažiems vaikams. Bet… Prieš ketvirtį amžiaus jau žinojau, kad šis trijų žodžių teiginys yra vienintelis ir vienintelėje tautoje – mūsų šventraščio perlas (-tautosaka). Įdomu?

„Atnešti“ ir „gimdyti“ du skirtingi veiksmai, o juos sujungus „atnešti“ – pirminis, „gimdyti“ – antrinis. Mūsų tautosaka. „Moteris sugavo vėjo ridenamą žirnį, o ryte po pagalve krebždėjo vaikas – Žirnulis“; „Senelis tašydamas tašą nusikirto nykštį, o ryte skiedrose žaidė berniukas – Nykštys“. Ir dar! „Kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, aš buvau dar negimęs“. Svarbus tvirtinimas „aš buvau“, kai juodu skrido, bet niekas neklausia, kur aš buvau. Visgi maži vaikai, išgirdę „aš buvau dar negimęs“, iš karto klausia „O tai kur tu buvai?“. Atsakymai įvairiausi, kad būtų išvengta žodžio „nežinau“ – „tėvo griuvimo“ vaiko akivaizdoje. Bet tėvo melas dar didesnė praraja vaiko gyvenime.

Ką daryti, kai nežinau atsakymo? Gal nežinau tik šio ar kito? Bandome skaičiuoti. …dešimt… šimtas… tūkstantis.., o gal ir visas milijonas? Jeigu nežinau tiek atsakymų, tai aš negyvenu, o tik žaidžiu ir teisinuosi, kad pasaulyje nėra tokio žmogaus, kuris žinotų atsakymus į visus klausimus. Tai tiesa – dogma – nepajudinamas įstatymas. Bet ką daryti, kai gyvybiškai reikia, o nežinau? Pažiūrėkime, kaip mūsų senoliai sprendė šį uždavinį. Į visus klausimus jie žinojo vieną atsakymą: „Klausk – pasiteirauk“. Jau anksčiau sakiau, kad prieš septynis šimtus metų kunigas Petras savo kronikoje pašiepdamas pateikė šį svarbiausią mūsų įstatymą. Deja, jis nesuprato mūsų kalbos nei įstatymo. Kodėl taip yra? Palyginkime asmenybės pasireiškimo galias evangelijoje ir mūsų šventraštyje: evangelijoje – „prašyk, ieškok ir belsk“, mūsų tautosakoje – „prašyk, ieškok, belsk ir klausk“. Kodėl evangelijoje dingo „klausk“? Atsakome. Evangelija, skirta visoms pasaulio tautoms ir jų kalboms. Jau anksčiau sakėme, kad pasaulyje vienintelė mūsų kalba, tegalinti susikalbėti su Dievu. Tad jeigu evangelijoje būtų žodis „klausk“ – Dievas reikalautų iš tautų ir jų žmonių to, ko jie neturi ir negali. Tačiau, nors pasaulio tautos neturi tokios kalbos (ji nereikalinga), nuolat gimdo ypatingos dvasios žmones, galinčius bendrauti su Dievu, pranašus, mokytojus, vadus, šventuosius nepriklausomai nuo rasės, tautos, kalbos ir tikėjimo. Šių tautų žmonės dėl nežinojimo nekalti, o mes kalti, ir net vienatvėje nepasiteiravę atsakymo į atėjusį klausimą esame tikrai kalti. Mes dėl nežinojimo tik vieninteliu atveju nekalti,– kai žaidžiame.

Pirmiausia pažiūrėkime į paukštį garnį įvairiose tautose, platumose ir amžiuose: -garnys, -gandras, -gužas, -gužutis, -starkus, -busilas, -aras, -arelis, -gabrys, -gabrelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis ir t.t. Šie įvardijimai tautosakoje susiję su paukščiu. Atsiverčiame mūsų Tautos Šventraštį, o jame pasakyta – paukštis ir plunksna yra Dievo dvasios ženklas (simbolis). Vadinasi „mane atnešė“ ne juodas – baltas, raudonkojis, ilgasnapis plasnotojas, bet viena Dievo bekūnė dvasia, įvardinta garniu. Ji vykdo siaurą išskirtinę veiklą tarp Dievo, žemės, šeimos ir manęs. Kai mane „nešė“, buvau ne trikilograminis vyras, bet neturėjau kūno, buvau tik dvasia.

garnys

Būtinai privalome žengti  žingsnį atgal – prisiminti ir pakartoti savo šimtatomį šventraštį. Bekūnė dvasia neturi erdvės, ji yra čia ir visur, bet gali būti pritvirtinta prie kūno, ploto ar prie kelių vienu metu ir vesti skirtingus dialogus.Kiekviena dvasia turi greitį, kurį patogiausia nusakyti santykiu – šviesos greitis sutinka su slieko greičiu, kaip dvasios greitis su šviesos greičiu. Greitis atvirkščiai susietas su laiku ir keliu – juo greitis didesnis, tuo laikas ir kelias trumpesnis. Vadinasi milijardai metų ir  kilometrai yra čia ir dabar – klausk ir atsakys – šauk ir atsilieps. Bet reikia žinoti vardą, kalbą, įstatymą ir svarbiausia – pažinoti save. Pagaliau supratome, kad bekūnė dvasia nieko niekur ir niekada „neneša“ – ji yra čia ir visur, – o tik tarpininkauja.

Pažiūrėkime, kurie įvardijimai bent kiek susiję su garnio dvasia:-garnys, -aras, -arelis, -oranas, -orionas, -horas, -haruda, -gabrys, -gabrelis, -gyvataras, -gyvatnaša, -sakalas, -ibis. Daugelis jų neturi nieko bendro su kūdikiu, o taip pat ir su žmogumi, bet visi susiję su žmogaus ženklu.

Jau du kartus susidūrėme su Oriono įvardijimu, o trečiasis neišvengiamas – tai Oriono žvaigždynas – mūsų kalboje Šienpjovių žvaigždynas. Privalome atkreipti dėmesį. Šienpjovys –senasis paukščio perkūno oželio (gallinagogallinago)įvardijimas. Žinome, kad Oriono žvaigždynas yra Šienpjovių, anksčiau Gyvatnašos, ir visą laiką Garnio žvaigždynas. Mums daugiavardystė ne naujiena – Vėžio žvaigždyną vadinome Vyžio ir Žalčio vardu, o Sūduvos kalnyne – Vyžio Taku. Žaltys mūsų tautos seniausias ženklas. Dabar jau ne atsitiktinai, bet būtinai ieškome Žemėje Oriono – Šienpjovių – Garnio žvaigždyno.

Prieš 20 metų numečiau ant žemės akmenį ir viskas prasidėjo. Po penkerių metų jau turėjau sąrašą su keliais šimtais dvasinių objektų, kurių dalis buvo įvardinta „yra“, ir daugiau nieko. Likusios dalies žinojau kai kurių paskirtis, galias ar įvardijimus. Vienas iš jų atsiliepė – Šienpjovių žvaigždynas. Jis buvo 1,2 km ilgio ir 0,2 km pločio, išraizgytas šventtakių ir pulsuojančių Dievo Trejybės kernų. Sakau „buvo“, nes šiais metais (2015 m.) suradau dar vieną dalį, o kitos ilgis patrigubėjo ir bendras plotis tapo 0,46 km. Dabar šis dvasinis objektas ant Garkalnio kalno panašus į skrendančio paukščio šešėlį: dešinysis sparnas pietuose, kairysis – šiaurėje, uodega – vakaruose, galva – rytuose. Kiekvienas sparnas turi po tris naikintojus, o jų viduje – po gimdytoją, panašiai kaip moters įsčiose – vaisius apsuptas placenta, kuri saugoja ir naikina viską, kas jam priešinga.

Žinome, kad ant Garkalnio yra Garnio žvaigždynas, sukurtas prieš 12800 metų ir apeiga sujungtas su dangaus skliauto Garnio (Oriono) žvaigždynu. Jis sudarytas iš devynių dalių. Numeracija ir dvasinis įvardijimas nuo pietinio dešiniojo sparno galo: 1 vaisingumas – gimdymas, 2 praeitis, 3 ateitis, 4 (liemuo) tikėjimas šešių pakopų, 5 Dievo dvasia, 6 Dievo sūnus, 7 (kairio sparno galas) Dievas Tėvas, 8 (uodega) Dievo kūnas, 9 (galva) Dievo Trejybė. Dėl aiškumo pažvelkime bent į pirmą dalį. Vaisingumas – gimimas. Dvasia, naikinanti vaisingumą ir gimimą, trapecijos formos, jos viduje akies formos dvasia, teikianti vaisingumą ir gimimą nepriklausomai nuo medžiagos amžiaus, formos ir savybių. Jos dėka visi gali tapti vaisingais ir gimdytojais – vyras, moteris, pagalys, grumstas, akmuo ir t.t. Taip ir visos likusios dalys pagal savo įvardijimą gali vykdyti sustabdymą, atskyrimą, sunaikinimą ir nenusakomą sukūrimą.

Garkalnio Garnio žvaigždyno reikšmė didelė. Nuo jo atsiradimo prasidėjo kai kurių žmonių laimingas gyvenimas – prisikėlimas. Prieš 12200 metų abiem žvaigždynams tarpininkaujant šiame Žemės pusrutulyje įvyko Tvanas – ištirpdytas ašigalio ledas. Tai ne stebuklas – Dievas mūsų tautai stebuklų nedarė ir nedaro, daro tik kitoms tautoms.

Kadangi dangaus ir Žemės bendravardžiai žvaigždynai turi tas pačias dvasias, o dangaus skliauto visi žvaigždynai senesni, todėl klausiame: ar Oriono žvaigždynas panašus į Afriką, kurioje gyvena garniai, atneša savo vaikus į mūsų šalį, suteikia jiems kūnus, užaugina, supažindina su pasauliu ir išsiveda į Afriką? Sako, kad panašumo yra. Tai kodėl aš neprisimenu Oriono žvaigždyno? O todėl, kad, kai tik prisiliečiau prie savo kūno – prie pirmosios ląstelės, atidaviau savo SIM – atminties kortelę į Dievo Archyvą ir pradėjau žaisti, antraip negalėčiau žaisti. Vienas gražiausių pavyzdžių – Jono Krikštytojo atsakymas rabinų pasiuntiniams: „Aš – ne Elijas“. Visi puikiai ir tiksliai žinome, kad jis –antrą kartą gimęs Elijas. Į klausimą nežinojo atsakymo nei rabinų pasiuntiniai, nei Jonas, o tai šimtaprocentinis žaidimas.

Sakau, žaisti nuostabu, išradinga ir jausminga, nors nežinau, kas esu, ką turiu, ką galiu, iš kur ateinu ir kur eisiu, bet esu protingas žmogus, nes nesikalbu su tėvu (nepažįstu). Jeigu nesikalbu su tėvu, tai reikia bent skaityti Tautos Šventraštį „Iš tėvo namų išeiname – vieni savo pageidavimu, kiti – tėvo siunčiami, bet visi gauname dalį (dalią), likimą, savo mastą, sargą, švarią atminties kortelę ir PALYDOVĄ Į SOSTĄ – GARNĮ“.

Todėl visi sakome, kad mane atnešė garnys.

Albinas Kurtinaitis

Šauksmas

Leave a Reply