Aleksandras Sakurovas: Europiečiai nepajėgūs apginti nei save, nei savo kultūrą, nei pačią europiečių civilizaciją

Žinomas režisierius pasidalino su KP pergyvenimais dėl pasaulio ateities. 

Vienoje pasibaigė Rusijos kino festivalis, kurį organizavo RF Valstybės filmų fondas. Kino forumo „vinimi“ tapo režisieriaus Aleksandro Sakurovo filmas „Frankofonija“. Prieš kelis mėnesius šis filmas buvo Venecijos festivalio favoritu. Tada Venecijoje ir šiandien Vienoje žiūrovai ir kino kritikai įvertino ne tiktai meninius filmo privalumus, jo sąskambį „su dabartimi“, autoriaus nerimą dėl humanitarinių vertybių sugriovimo, nerimą, kad karas Artimuose Rytuose persimes į senutę Europą, įskaitant Rusiją. Kaip tik šiomis temomis ir pasikalbėjome po filmo peržiūros.

9494739

Didžiosios Prancūzų revoliucijos lozungas: „laisvė, lygybė, brolybė“ jūsų kino filme skamba įkyriai, kaip kažin kokia Napoleono ir Marianos palikuonių beprotybė. Jūs surizikavote ironizuoti sakralinę europinės civilizacijos idėją?

Taip… Gali būti ir ironija, bet aš vis tiktai lenkiuosi prieš humanitarines vertybes ir keliu jas aukščiau visų kitų: ir politinių, ir konfesinių. Štai jeigu Europa ne tik jas pamokslautų, bet ir jomis vadovautųsi…

Ką tada?

Tada nebūtų Jugoslavijos bombardavimų, Libijos, Irako… Nepaisant „laisvės, lygybės, brolybės“ nei Europos sostinėse, ir tuo labiau – Amerikoje, politikus nejaudino, kiek ten žuvo žmonių. Niekas iš jų nesusimastė, kad negalima bombarduoti tame tarpe ir „šventąją žemę“, iš kur išėjo žmonijos civilizacija. Kad negalima, pavyzdžiui, atnešus į Bagdadą karą, palikti be apsaugos Irako muziejų, patį unikaliausią pasaulio muziejų.

Prieš du su puse metų Putinas perspėjo: nelieskite Sirijos, nekaitinkite ten konflikto. Per daug sudėtingas rytų civilizacijai regionas. Tai juk aksioma: ten negalima kariauti. Ir ką? Dabar visi su siaubu stebi globalaus karinio aktyvumo vystymąsi arabų rytuose. Iš šio kamuolio išaugo pabėgėlių problemos.

Politikams naudinga supaprastinti situaciją, – visi jie užsižaidė politiniais žaidimais, jie pikti egoistai. Europiečiai, matomai, nesusimąstė dėl to, kad, kviesdami pas save pabėgėlius, jie nuleidžia kraują tautoms šioje žemėje, iš kur atvyko šie žmonės. Iš esmės, tai naujas kolonializmas, tik jau labai gražus, jeigu norite – „estetiškas“.

Bet pabėgėliai patys važiuoja į Europą, jų ten ypatingai nekviečia…

Neapgaudinėkite savęs: pakvietė, pakvietė. Po kurio laiko mes sužinosime, kas pakvietė. Jeigu jie tiksliai žinotų, kad Europa jų nepriims, jie ten nesiveržtų. Bet nelaimė ne tiktai tame. Problema tame, kad atgal namo jie jau nebegrįš. Ir kas tada įvedinės tvarką, kurs taikų gyvenimą arabų pasaulyje, jeigu, pavyzdžiui iš Irako, Afganistano, Sirijos milijonai jaunų vyrų jau išvežė? Ar apie tai galvojo arabų musulmoniškojo pasaulio lyderiai, stebėdami iš šalies šią gyventojų persikraustymo tragediją? Kas atstatinės savo miestus ir iš griuvėsių surinks savo valstybes? Ar juos jaudino tragedija musulmonų, paliekančių savo žemes, savo mečetes, savo miestus? … Ir kaip ten gyvens- išgyvens jauni musulmonai krikščionių jūroje, kuri jiems nei kultūrine, nei etine, nei socialine prasme yra nesuprantama. Nepriimtina…

Vokiečiai vaidina, kad didelis turkų skaičius, kurie gyvena šiuolaikinėje Vokietijoje, – tai normalu. Prancūzai deklaruoja, kad multikultūralizme – aukščiausia tiesa…

Senajame pasaulyje užsižaidžia su žaidimo terminologija, į taip vadinamą, atsakomybę už „kolonijinę praeitį“. Bet laikas juda su pagreičiu ir šiandien „kolonijinės tautos“, jų elitos pilnai veiksnios ir pačios gali ir nori nešti atsakomybę dėl šios dienos, ir dėl savo ateities.

Pastoviai linksniuodami kolonijinę praeitį, europiečiai žemina buvusių kolonijų tautas, nepaleidžia jų nuo savęs. Ir tuo pat metu europiečiai, tarytum pasimetę, nepajėgūs apsiginti nei patys, nei savo kultūrą, nei savo europinę civilizaciją.

1042513
Kadras iš filmo “Frankofonija”

Gal tai kompleksas pasiturinčios ir sočios Europos prieš santykinai neturtingą Afriką?

Ne! Ne! Europoje žmonės skaičiuoja kiekvieną eurą, kiekvieną centą. Pabandykite atrasti prancūzą, kuris šiaip sau pavaišins savi bičiulį puodeliu kavos. Ir tai rezultatas ne tiktai legendinės prancūziškos ekonomijos. Europinė gerovė ir aprūpinimas – tai mūsų fantazijos. Europoje nėra ir nebuvo visuotinės gerovės, aš niekada nesusidūriau su tokiais turtingais žmonėmis, kaip Rusijoje. Gyvenimo lygis senajame pasaulyje – tai darbštumo rezultatas, ekonomiškumo ir Europos žmonių darbo kokybės rezultatas. Disciplina ir milijonų paklusnumas įstatymams.

Taip… Europa, senasis pasaulis – tai kita civilizacija, apmokėjusi savo gerbūvį savo krauju.

Tarp kitko, daugelis ekspertų kalba apie civilizacijų karą. Neva gruodžio 13 teroro aktai Paryžiuje- tai rytų smūgis į visą vakarų kultūrą?

Nebūna civilizacijų susidūrimų. Civilizacijos gyvena paraleliai ir pačios tarpusavyje nesusikerta. Susikirtimas, susirėmimai įmanomi tarp religinių konfesijų. Tai, kas dabar vyksta Sirijoje, – tai labai ideologizuotas religinis karas. Tai dar ir besiplečiantis karas vienos religijos viduje – sunkiai europiečiams suprantamas.

Jeigu nebūtų giliausio religinio-filosofinio susiskaldymo musulmonų pasaulio viduje, nei Amerika, nei Europa negalėtų taip nuosekliai ir destruktyviai veikti musulmonų pasaulio erdvėje. Religija atskiria žmones. Ir valstybės daro didelę klaidą, leisdamos politinėje praktikoje dalyvauti religines partijas. Pas mus stačiatikybė nusideda suartėdama su valstybe, „ištikima švelnia meile“ valdžiai, nors pagal Rusijos konstituciją Rusija – pasaulietiška valstybė. Tai gimdo atsakomąja Rusijos musulmonų reakciją, kurie teisingai reikalauja savo politinio pyrago dalies – tai garantuoja netolimoje ateityje ypatingą įtampą pačioje Rusijoje. Atkreipkite dėmesį į ypatingai nesivaldantį politinį aktyvumą Kadyrovo partijos, kuri neslepia musulmoniško motyvo, potoso, specifinio temperamento.

Tenka agailestauti, kad religija virto į politinę partinę jėgą, nustojo būti kiekvieno privačiu reikalu, dvasinio gyvenimo pasireiškimu. Vienintelė išeitis iš krizės ir šiuolaikinių karų – padaryti taip, kad humanitarinės vertybės būtų aukščiau už politines ir konfesines.

Rašytojas Anatolijus Gladilinas, gyvenantis Prancūzijoje, vieną kartą pasakė, kad žmones, dėl kurių kaltės Europa dabar užtvindyta emigrantais, kada nors teis, kaip teisė fašistus Niurnbergo procese. Ir tai jis pasakė daug anksčiau 13 lapkričio įvykių Paryžiuje. Ką gi patys prancūzai nematė, nesuprato, kur veda multikultūralizmas?

Nematė, nenorėjo matyti. Prancūzai, kaip ir rusai, infekuoti kairiųjų idėjų. Nereikia pamiršti: Prancūzija – revoliucijų motina. Man atrodo, Prancūzijoje nesupranta, kad europinę civilizaciją reikia ginti. Kad žaidimai su kultūrų maišymu pavojingi, o svarbiausia – beprasmiai. Žmogus musulmonų tikėjimo yra kito pasaulio nešėjas, kitokio. Pratinimas jo prie „europietiško maisto“ vienodai katastrofiškas ir jam, ir europiečiams. Ir svarbiausia susiklosčiusioje situacijoje – atsitraukti padoriu atstumu mums vieni nuo kitų. Liauis vilioti musulmonų jaunimą, o juo labiau bandyti jį perauklėti. Būtina sukurti tokias sąlygas, kad pabėgėliai patys norėtų grįžti į savo istorinę tėvynę. Bet absoliuti dauguma niekada nesugrįš. Sugrįžimo jų planuose nėra.

1042514

Galima subombarduoti smogikus, likviduoti komandinius punktus, techniką ir sprogmenis. Bet sunaikinti visus teroristus, kurie išsivaikščios po visą Afriką ir Europą, neįmanoma. Jie — nauji religiniai politiniai praktikai. Su religiniais praktikais neįmanoma kovoti įprastais metodais: bombomis, tankais… Ugnyje sudega religinės knygos, bet nežūna idėjos. Atsiminkite rusišką revoliucinį užsidegimą, atvedusį – į tarybinio kalifato sukūrimą. Tada viena pasaulio sąranga buvo atstumta, už kitą milijonai buvo pasiruošę sudėti pakiliai galvas. Ir štai bolševizmas mūsų laikų. Ir būtent tai labiausiai liūdina. Įsitikinęs: musulmonų pasauliui atėjo laikas užsisklęsti savyje ir išsiaiškinti savo teoretinėse ir praktinėse problemose savistoviai.

Su minia gali susidoroti tiktai minia. Tai pasakė dar Giotė. Terorizmo problemą neįmanoma išspręsti iš išorės. Į terorizmo įveikimą turi, privalo įnešti savo indėlį Rusijos musulmonai. Jeigu jie ir toliau stebės šį liūdną procesą iš šalies juos be abejonės įtrauks į skerdynes.

Anastasija Plešakova

Išvertė Petras Gulbinskas

Šauksmas

Leave a Reply