Antanas Stugys. DVASINIO SODO KIRTIMAS

Kadangi Seimo valdžia kažkada irgi buvo normalios tautos normali dalis, neturėtų labai agresyviai griežti keramikiniais dantimis dėl mano laisvamanio pieštuko nuoširdaus atvirumo. Viso pasaulio civilizuotoje eketėje vyko ir tebevyksta panašūs trinties procesai. Autoriams valdžia – kaip pirmas ledas. Kartais ir paskutinis. Gėris ir blogis visada šalia. Vienų lietuvių laimė – kitų lietuvių nelaimėje. Dirva, oras, vanduo ir mąstančių žmonių smegenys galutinai neužteršti tik todėl, kad penkiasdešimt metų tautos gyvenimo kuravo blogieji tarybiniai sovietai.

Sąžinė, Antano Stugio, 2015

Tas pokarinis laiko tarpas, tai agresyvios kapitalistinės urbanizacijos stabdymas bendromis (kolektyvinėmis) pajėgomis. Kai visa Europos ponija važiavo į vakarus, seneliams ir proseneliams buvo suteikta galimybė pasivėžinti į rytų pusę – ne žibučių skinti. Ne paslaptis, ne visada minkštuose vagonuose. Laikas užgydo viską, tik ne kapitalizmui padarytas žaizdas.

Istoriją nugalėtojai visada perrašo savo naudai. Savęs parodymas būsimoms kartoms: gerais, garbingais, teisingais ir pūkuotais – didelis prioritetas. Todėl viskas, kas buvo iki 1990m. kovo 11d. gerai, perspektyvu, modernu ir kultūringa – mindoma, raunama, purvinama, gesinama. Mokyklose, mūsų vaikams „kalama“ kapitalizmo kalviams paranki istorija. Politiniams poliams pasikeitus, privalėjo keistis ir visa švietimo politika. Kad mokslas tai šviesa – buvo tarybinis lozungas. O kad gera šviesa gali būti tik kapitalistinė – sužinojau dabar. LTSR laikais, kaip ir dabar, šviesa buvo dvejopa: energijos šaltinis, arba kultūros dalis. Viena – pigi (keturios kapeikos už kilovatvalandę) todėl niekas jos netaupė. Kita – pagal sugebėjimus… ir „sugraužtą“ literatūrą. Dabartinė visuomenės švietimo politika – europietiška. Kapitalizmui per daug išprusę žmonės – valstybinė našta. Darbdaviams šiukštu nereikalingi pavaldiniai, žinantys savo teises. Užtenka žinoti tik savo pareigas! Todėl kaimuose pradėtos uždarinėti visos švietimo įstaigas: mokyklos, bibliotekos, kultūros namai, vaikų darželiai. Kaimų neuždarysi, žemdirbiškos kultūros per vieną dieną nesunaikinsi. Bet labai pasistengus…viskas įmanoma. Pirmiausiai žmonėms įperšamas nesuinteresuotumas dirbti savo ūkyje. Paskui atmušamas aplamai bet koks noras dirbti. Valstybinės išmokos vis dar ūkininkaujantiems mokamos už tai, kad jie atsisakytų auginti ž.ū. produktus. Sumažinai pieninių ar mėsinių galvijų bandą – priemoka. Sumažinai kiaulių peniukšlių būrį – priemoka. Atsisakei apsodinti nuosavos žemės plotą – priemoka. Pasirašei sutartį pirkti geno modifikuotas sėklas su visais priedais – priemoka. Kai galima gyventi iš priemokų ir išmokų, kam dirbti? Kai tvarteliai ištuštės, o laukai dirvonuos, niekas nieko jau nebemokės. Tačiau įskiepytas noras tingėti niekur nedings. Kultūra smunka. Gimstamumas minusinis. Jauni žmonės bėga į miestus, arba visai iš Lietuvos. Na, o senoliams, jau vieną kartą paragavusiems garbingo žemdirbio amato, vėl eiti lažą buožėms – negarbė negarbiausia! Gers „vikingai“, kol yra sveikatos, o paskui, kad ir tvanas – tas, kuriuo per televizorių gąsdina.

Ryškiausi pasikeitimai įvyko tik per kažkokius dvidešimt metų. Tik viena žmonių karta iki pilnametystės užaugo, o kiek negatyvo… Man suprantama barbariška dabartinės valdžios agrarinė politika „gadinti žmogų“ iki galo, o jums? Nereikia manyti, kad kertant tautos dvasinį sodą niekam neskauda. Kaitaliojantis Seimo „mičiurinams“ gerai auga tik milijonieriai. O sodas kaip?..

Pasaulis margas, bet pagrindiniai jį laikantys pastoliai visada tie patys. Viduramžiais žemė laikėsi ant „keturių dramblių nugarų“. Dabar – ant tėvo ir motinos dvasinio palikimo savo vaikams (kartais dar ir ant jų pensijų). O jis aktyviai niekinamas, ir maišant su euroamerikoniškomis tradicijomis raunamas su šaknimis. Klasikinė šeima – kiekvienos valstybės pilietinis pagrindas! Dvasinio stabilumo pamatų kertinis akmuo! Jos griovimas – išdavikiškas nusikaltimas tautai! Kodėl lietuviškai šeimai siūloma išsigimti, tipo, limituotai degraduoti (civilizuotos normos ribose)? Kadangi, tie, ką patys išsirenkame į valdžią, pro pirštus žiūri į homoseksualizmo išsidirbinėjimus, į priekį privalome išmokti eiti atbulomis. Nusimovę, pasimuilinę, visada pasiryžę priimti netikėtą siurprizą. Kuo dažniau tą iškrypėlišką sėdyndraskystę koneveiksime ir anekdotinsime, tuo vešlesnės jai augs eurošaknys ir šakotesni homoragai. Įrodymas: „Iš 27 Europos Sąjungos narių, 16-oje įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka!“ Ten, du homoseksualistai vazeliniškai pasitursene, turi teisę įregistruoti pilnavertę šeimą! Kas tėvas, o kas toje nužmogėjimo eurogamijoje mama – žino tik žvakigalis. Oficialiai ta skudurų sumetimo europaleistuvystė įvardijamą: tos pačios lyties asmenų sąjunga, arba partneryste. Še tau, ecka, ir devintinės! Valdžia, apsivalgiusi Briuselio kopūstų visai nebenori saugoti ir puoselėti tautiškų imuninės sistemos receptų. Nuolankus lankstymasis prieš visus į visas puses – silpnybės demonstravimas. Kad tik kaip nors išsilaikyti dar vieną kadenciją… O SĄŽINĖ? Reklaminę sąžinę, žinoma turi dauguma politikų, tik jinai visada pridengta diplomatiniu pasu. Todėl geriau net nežinoti kurioje vietoje jos ieškoti.

 Pagarbiai…

Šauksmas

Leave a Reply