Antanas Stugys. PERTEKLIAUS AMŽIUS

Feljetonas

Pribrendo laikas pasidalinti suveltomis mintimis apie bendros kokybės bendrą produktą bendroje erdvėje. Paklausite, kam to reikia? Juk jau atsibudome ir atsikėlėme. Nusiprausėme, ūsus kavos puodelyje pamirkėme, rytinį dūmą užtraukėme. Net ten, kur reikia, spėjome pasirašyti. Tai kas, kad negalvodami. Tai kas, kad vieningai paskui bandos vedlius eidami ant bendro pasakos apie globalizaciją pavadėlio. Vilkams patinka, kai jų prižiūrimos avys elgiasi tvarkingai.

LAISVĖ. Antano Stugio. Web

Nešokinėja į akis, neapkalbinėja už akių, nekelia papildomų problemų. Valgo – kad gyventų. Gyvena – kad savo netobulais kūnais patreštų mylimos Tėvynės žemę. Ne šiaip: viens-du, o kaip priklauso, madingai – su kunigėlio palaiminimu. Užtat visą tą trumpą laiko tarpelį, vienų vadinamu ašarų pakalne, kitų rojumi žemėje, gyventi privalome tam tikruose rėmuose. Tas – galima, o tas – draudžiama. Tai – leidžiama, o už tai – baudžiama. Mylimos valdžios delnas didelis, geras ir teisingas. Tačiau viskas turi savo ribas. Pagrindiniai įstatyminės tvarkos reguliavimo rėmai vadinasi vienu žodžiu – Konstitucija. Tai ne botagas, ne druskos bėrimas ant žaizdos, net ne tėvelio diržas nepedagogiškai kabantis ant vinies, įkalto į sieną. Jokiu būdu ne giljotina! Lietuviška Konstitucija, tai toks tobulas, juodomis raidėmis baltame lape nupieštas rėmelis, skirtas tvarkai palaikyti. Sukurtas, pritaikytas ir įgyvendintas jis buvo pavalkų persidėjimo iš tarybinių į kapitalistinius laikotarpiu. Derinimas, šlifavimas ir viršuje aprobuoto produkto nuleidimas apačioms – įprastas reikalas. Kol tauta apsičiupinės, kol akis prasikrapščiusi išsimirksės, o traukinys jau tiu-tiū…

Viskas būtų gerai, bet tame valstybės valdymo rėmelyje labai daug įvairaus formato dviprasmiškos paskirties skylučių. Jų jau neužrauksi, neužsiūsi ir neužcementuosi. Gal ir gerai, kad ne pirštais darytiems tėvynainiams niekas nenori vargintis aiškinant, kam tos skylutės naudingos. Todėl, eiliniai feljetono skaitytojai te nedrįsta prisigalvoti nebūtų dalykų. Viską, ką daro mūsų bendra valdžia mums – tik į sveikatą! Tik į naudą! Tik į storumą! Bet aš nebūčiau aš, jeigu ir tame sąlyginai tobulame gyvenime neįžiūrėčiau to, apie ką garsiai kalbėti, o juolab rašyti – bauginančiai rizikinga. Kad gyventojai įsijautę nepersivalgytų, laisvė dalijama demokratiškai – porcijomis. Tokiomis, kokiomis naudinga geradariams. Būtinai su E priedais, būtinai propagandos padaže. Galų gale viskas taip susimaišo, kad verkiant reikia vieno kito paaiškinimo. Arba tikro šlubo vokiečio – nors po vieną kiekvienoje savivaldybėje. Paaiškintuvai būna skirtingi. Lojalūs valdžiai, arba atstovaujantys visuomenės interesus. Dauguma redakcijų – pastarųjų, net be honoraro, už dyką neįsileidžia nė per slenkstį. Todėl, daugumą bičių saviveiklininkių produktų, LR avilio skaitytojams lieka nepasiekiami. Paskleistas net tele-radijo gandas (eurobangomis), kad opozicinis medus kenkia sveikatos likučiams! Žiniasklaida, mūsų ar jūsų, visais laikais buvo informacijos skleidimo visuomenei priemonė. Tai labai galingas valdžios rankose esantis svertas, įpiršimui esamo už norimą. Kiek, ir kokios informacijos, čia jau kitas klausimas. Smalsuolių, lendančių su per daug įkyriais klausimais, trečioji valdžia nemėgsta. O kas juos mėgsta? Rakštis, kokio didumo jis bebūtų, vis tiek yra nepatogumas.

Seniai norėjau viešai pasakyti tai, kas man dalinai suprantama, nepriimtina ir smerktina. Nesu tikras, kad įsiterpsiu į vieną rašinį. Rašau be honorarų, grafomanijos liga nesergu, na o vieną kitą ne literatūrinį naujadarą padovanoti neatsisakysiu. Be karikatūros, skaitytojo nepaleisiu. Aktuali iliustracija – tai nekaloringas, bet didelis šaukštas tikros grietinės tautiniuose batviniuose. Važiuojam…

Tarp lietuvių visais laikais buvo visko. Ne tik medžiotojų, žemdirbių, žvejų ir komersantų. Vienas kitas Pranas Krukelis košės negadindavo. Viskas yra naudinga, kas normos ribose. Socializme buvo tarybiniai limitai, kapitalizmo vandenyne – eurodolerinis banginizmas. Valgyk, kiek nori. Gerk, kiek nori. Rūkyk, kiek nori, ką nori ir kada nori. Kol visiškai neužrūdijęs norėjimo mechanizmas – norėk iš pasiutimo! Nors, sveikatos apsaugos ministerija neįkyriai įspėja: „Gyventi kenksminga“. Kai jau nieko nebenori – gydykis. Kad vėl kuo greičiau taptum aktyviu vartotoju. Šiandieninė Lietuva – aktyviai tinginčių dirbti vartotojų kraštas. Užtat simuliantų, vaidinančių dirbančius – be skaičiaus. Bet aš vis tiek nenoriu, kad blogai galvotumėte apie mano-mūsų bendrą aplinką. Žmogus – nuodėmingai išradingas homo sapiensas. (Aš ne apie tuos, kurie tarpusavyje hominasi). Jis kai kada už blogą darbą gero atlyginimo imti neatsisako. Savaime paima, savaime pasirašo algalapyje ir savaime nurimsta iki sekančios avansinės savaimės. Devyniasdešimt procentų eurospalvės Lietuvos dabar tokia. Užtat kiekviename lietuvyje labai suaktyvėjo savigarbos jausmo genai. O tai gerokai pabrangino dirbtinio tautiečių ne dykaduoniško prakaito kainą. Galų gale darbas tapo pačiu nemadingiausiu užsiėmimu. Tiesiog nepakenčiamai tipine fiziškai alinančio gyvenimo dalimi. Sąžiningas, doras, sunkus, juodas darbas jau seniai nieko nebepuošia. Nei medaliais, nei garbės raštais, nei premijomis. Išimtys žinoma yra. Savų – saviems. Darbiniai arkliai – arba pensijose, arba ligoti, arba prie užsilenkimo ribos. Dirbti nėra kam, o norinčių ponauti vis daugėja. Spjauk net nesitaikęs – vis tiek būtinai pataikysi ten, kur du darbdaviai vieną leisgyvi darbuotoją dalinasi.

Valdžiai – aukso amžius. Jai viskas galima. Niekas už nieką neatsako. Konstitucinių rėmelių skylės taip įsiskylino, kad net kaimiškomis pūkinėmis pagalvėmis neužkamšysi! Jokiomis Europos bankų dotacijomis neužlopysi. Niekas ir nebesistengia jų dangstyti. Matomiausiose vietose bantukus užrišame ir tiek. Tegul pasaulis galvoja, kad tai lietuviško folkloro atributo detalės. Lietuvių Lietuvoje vis mažiau ir mažiau, o tų kaspinėliais apraišiotų folklorizacijų… Pertekliaus amžius. Visko per akis. Skiriasi tik kokybė ir vartojimo greitis. Anksčiau (jeigu nepasigirsiu – blogai miegosiu) made buvo tik in Pabrade. Dabar madė ant madės – tik ne iš Pabradės! Nors fotografijose ant lietuviško istorijos paveldo pamatų pozuojame pakeltais smakrais, užkulisiuose vis tiek privalome strapalioti tomis pačiomis proletariškomis vyžomis. Pagal Europos dūdelę. Apgauname skrandžius Briuselio kopūstais ir pirmyn, pasikėlę didvyriškus skvernus į „smėlio barstytuvų“ ratelį. Tautiškai patrepsėti stilizuotą „Klumpakojį“, linksminant Europos senbuvių savimeilę – gero tono ženklas. Parodomasis atidirbinėjimas europonams už „loską“ – šventas prasiskolinusios tautos reikalas.

Pagarbiai…

Antanas Stugys

Šauksmas

Leave a Reply