Apie banderininkų žvėriškumus Baltarusijoje

Šiandien Ukrainos įvykius įdėmiai stebi kaimyninėje Baltarusijoje. Ir ne tik dėl tam tikrų geopolitinių bei istorinių paralelių. Tarp Baltarusijos partizanų dar gyva atmintis apie tuos nusikaltimus, kuriuos prieš baltarusų liaudį vykdė banderininkų būriai, permesti pagelbėti vokiečių fašistų padaliniams bei garnizonams.

1Banderos ir Šuchevičiaus portretai šiandieninio Kijevo centre priverčia pagyvenusius veteranus iš Baltarusijos iš naujo pergyventi visą tai, ką jie matė Didžiojo Tėvynės karo metais ir po karo. Taipogi piktina ir bandymas apginti žudikus ir prievartautojus iš Ukrainos Sukilėlių Armijos, kaip tai daro oficialus Ukrainos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuris pareiškė, kad rusų/sovietinė justicija sufabrikavo Niurnbergo procesui medžiagas apie Ukrainos nacionalistų nusikaltimus.

2

Bandera tapo Kijevo maidano vėliava

Krūvinas banderininkų pėdsakas, paliktas Baltarusijos žemėje, iki šiol jaudina liaudies atmintį, reikalauja nuteisti ir pačius kolaborantus, ir jų šiuolaikinius advokatus.

Taip vadinama Ukrainos Sukilėlių Armija (ukrainietiškai UPA) buvo sukurta 1942 metų spalio 14 d. Jos vadu tapo Roman Šuchevič – dviejų fašistinės Vokietijos riteriškų ordinų kavalierius. Būtent UPA fašistai bandė nukreipti prieš tikrąjį visos liaudies partizanišką judėjimą Baltarusijoje. Tam tikslui ne tik buvo panaudoti UPA padaliniai, suformuoti Ukrainoje, bet ir buvo sukurti ir nauji padaliniai – iš karo belaisvių raudonarmiečių-ukrainiečių, kuriuos UPA atstovai aktyviai apdirbinėjo. Maža to, ši Ukrainos emisarų veikla, kuriai aktyviai padėdavo vokiečių fašistų administracija, prasidėjo Baltarusijos teritorijoje prieš kuriant UPA – dar 1941 metais.

Galiausiai buvo sukurti ukrainietiški pagalbinės policijos batalionai, pastiprinti 8 batalionais, kurie buvo suformuoti Ukrainoje (101, 102, 109, 115, 118, 136, 137 ir 201-sis). Vėliau į Baltarusiją buvo permesti ir kiti banderininkų padaliniai.

3

Ginkluoti ir pasirengę „darbui“

Kadangi baltarusiški policajai nenoromis dalyvavo baudimo operacijose bijodami dėl savo likimo, tai fašistai pavedė banderininkų batalionams atlikti šias „funkcijas“. Ir šie visiškai pateisino okupantų viltis – degino ir žudė nesirenkant ir negailestingai, palikdami Baltarusijos žemėje vien tik degėsius bei nukankintų ir sudegintų žmonių kalnus.

Vienas pačių garsiausių ir siaubingiausių nusikaltimų tapo 118-ojo bataliono kuopos, kurios daugumą sudarė ukrainietiški nacionalistai, operacija. Jie kartu su vokiečiais sunaikino Chatynės kaimą 1943 m. kovo 22 d. Kaimas buvo sudegintas iki pamatų. Taip pat buvo sušaudyti bei gyvi sudeginti 149 gyventojai. Apie pusę jų – nepilnamečiai vaikai, kita pusė – moterys ir nukaršę seniai. Dabar Chatynė yra žinoma per visą pasaulį, sudeginto kaimo vietoje sukurtas memorialinis kompleksas.

4

Jau „padirbėjo“…

Šiuolaikiniai Banderos bei Šuchevičiaus pasekėjai atkakliai išsižada padaryto Chatynėje nusikaltimo, bando įrodinėti, kad nacionalistai iš 118-to bataliono buvo „raudonarmiečiai“. Tačiau sadistų-baudėjų braižą galima lengvai atpažinti. Šuchevičiaus kovotojai ir kiti banderininkai – baudėjai bei niekšai, Baltarusijoe įvykdė ir kitas piktadarybes, kurios šiai dienai yra visiškai įrodytos, tačiau nėra taip plačiai žinomos kaip Chatynės tragedija. Ypatingai pasižymėjo 201-asis batalionas, jo 1-osios kuopos vadu buvo šiandieninės Ukrainos „didvyris“ Romanas Šuchevičius (šį „aukštą vardą“ jam suteikė dar prezidentas V. Juščenka, ir su tuo visiškai sutinka ir dabartiniai nelegitimūs Ukrainos „valdovai“ ir maidano lyderiai.

Baudėjai ir niekšai iš 201-ojo bataliono paliko apie save kruvinus prisiminimus, aršiai padėdami fašistams atlikti baudimo operacijas „Pelkių drugys“ Vitebsko srityje, „Trikampis“ Bresto srityje, „Kottbus“ Minsko bei Vitebsko srityse.

Operaciją „Pelkių drugys“ fašistai įvykdė banderininkams aktyviai dalyvaujant, nuo 1942 m. rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 20 d. netoli Domžarickio ežero, siekdami sutriuškinti partizanų būrį „Romanas“ (vadas R. Djakovas). Tačiau atkakliuose mūšiuose partizanai atsakė baudėjams kontrsmūgiais ir tie atsisakė persekioti. Ir antrasis šios operacijos etapas taip pat buvo nesėkmingas vokiečiams bei banderininkams. Jie planavo sunaikinti partizanų būrius „Keršytojas“ (vadas V.Voronianskij) ir „Kova“ (vadas S.Dolganov), kurie užėmė gynybines pozicijas tarp upių Vilija ir Ilija. Partizanai ne tik paspruko ir apsupimo, bet ir išvedė pagrindinę vietinių gyventojų masę į Pedanės – Mstižo kaimų rajoną.

Tada sužvėrėję nuo nesėkmių hitlerininkai ir banderininkai surengė 4 baudžiamųjų priemonių operacijas prieš taikius gyventojus. Kariauti su beginkliais žmonėmis jiems pavyko žymiai geriau. Iš viso buvo nužudyti ir sudeginti daugiau negu 10.000 žmonių, daugiau negu 1.200 buvo išvežti darbams į Vokietiją. Bobrovičių ir Vygoščių kaimuose vienu metu sunaikino 707 žmones. 1942 rugsėjo 10 d. baudėjai sunaikino visus 37 Zatošjės kaimo namus ir 135 gyventojus. Rugsėjo 15 d. buvo sunaikinti Viados kaimo 217 gyventojų, o pats kaimas buvo sudegintas. Buvo nužudyti kaimyninio kaimo Tupičycai 143 gyventojai, namai – sudeginti. Kaip ir Chatynė, Tupičycai, kurie buvo žinomi istorikams nuo 1552 m., negrįžtamai dingo iš Baltarusijos žemėlapio.

5

Tai irgi baudėjų rankų darbas

Operacijos „Trikampis“ metu Bresto srityje 1942 m. rugsėjo 11 d. Žabinkovskio raj. Dremliovo kaimo gyventojai ruošėsi švęsti Jono Krikštytojo šventę, kurią švęsdavo nuo 1561 metų, juo labiau, kad okupantai formaliai neprieštaraudavo religinėms apeigoms. Tačiau tiesiog šventės metu į kaimą įsiveržė baudėjai ir daugelį gyventojų nužudė tiesiog gatvėje, kitus suvarė į daržinę ir padegė. Žuvo 190 baltarusių.

Operacija „Trikampis“ tęsėsi 17 dienų. Borisovkos kaime buvo sušaudyti 206 žmonės, sudeginti 225 namai. Lepliovkos kaime niekšai nužudė 54 vaikus ir jų auklėtoją – Domačiovo vaikų namų darbuotoją. Tokie pat žvėriškumai vyko Kamenkoje (žuvo 152 žmonės), Borkuose (705 žmonės, jų tarpe 372 moterys ir 130 vaikų), Zielionoje Būdoje (žuvo 28), Zabolotėje (žuvo 289). Ukrainos nacionalistai visada buvo pirmosiose baudėjų gretose.

Operacija „Kottbus“ prasidėjo 1943 metų birželio 20 d. Tarpe kitų dalyvavo 15-as, 102-as, 118-as ir 267-as pagalbinės policijos batalionai. Operacija buvo surengta Minsko ir Vitebsko srityse, aktyviai dalyvaujant tankams, aviacijai ir artilerijai. Į apsupimą pateko ne tik partizanų būriai, bet ir daug gyventojų, vaikų. Partizanai buvo priversti pasišalinti į neįžengiamus miškus bei pelkes. Kartu su jais slėpėsi ir taikūs gyventojai. Prasidėjo siaubingas badas. Operacijos „Kottbus“ pasekmė – sunaikinta virš 10 tūkstančių žmonių.

Laiške metropolitui A.Šepetickiui dabartinės maidaninės Ukrainos dievaitis Šuchevičius be jokio varžymosi pranešė 1942 metų vasarą apie savo „žygdarbius“: „Jūsų ekscelencija, mūsų reikalai eina gerai, vokiečiai yra patenkinti mūsų darbu“. „Darbas“ buvo nužudymai ir kankinimai, vaikų, senių ir moterų naikinimas. Ne be reikalo aukštą vietą užimantis esesininkas Bach-Zalevskij, kuris vėliau davė parodymus Niurnbergo tribunole, laikė šį batalioną geriausiu tarp savo baudėjų. Šuchevičius, kurio portretai šiandien puošia Kijevo centrą, vėliau buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi „už stropumą koviniame darbe“.

Tuo tarpu susirėmimuose su partizanais šucmanai buvo kur kas mažiau sėkmingi. Po sunkių mūšių Vitebsko srities Lepelio rajone banderininkai tiesiog išsilakstė, gelbėdamiesi iš partizanų kontroliuojamos zonos.

Beje, UPA buvo Ukrainos nacionalistų organizacijos (ukrainietiškai OUN) tiesioginė idėjinė įpėdinė, jos nariai ir sudarė naujos organizacijos branduolį. Baltarusijos teritorijoje OUN nariai, aktyviai palaikomi iš užsienio, pradėjo savo veiklą vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje dar 1939 metais. Prasidėjus vokiečių fašistų okupacijai, Baltarusijos pietiniai rajonai buvo įtraukti į reichskomisariato „Ukraina“ sudėtį. Būtent dėl to Bresto sritis, kaip Baltarusijos pietinis rajonas, buvo stipriai puolama baudėjų iš UPA. Iš viso Bresto srityje veikė apie 250 Ukrainos nacionalistų padalinių. OUN aktyvistai, vadovaujami Banderos ir Melniko, stodavo į SS diviziją „Galičina“, sukurtą tiesiogiai palaikant pačiam Himleriui.

6

Tokiais plakatais baudėjus kviesdavo kovoti „prieš bolševizmą“, o iš tikrųjų – prieš senius, moteris ir vaikus

1942 metų vasarą į Brestą atvyko eilinis SS batalionas, sukomplektuotas iš Ukrainos nacionalistų. Žydai tuo metu jau buvo sunaikinti, todėl prasidėjo masiniai lenkų pogrindininkų sušaudymai, taip pat visų baltarusių, kurie išsakydavo nors kokį nepasitenkinimą „nauja“ fašistine „tvarka“ arba buvo įtariami ryšiais su partizanais.

Bresto srities Kobrino rajono Lelikovo kaimas yra keli kilometrai nuo dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos sienos. Tai tipiškas baltarusiškas kaimas, kurio likimą pakartojo šimtai kaimų. Nežiūrint į tai, kad baltarusiai-poleščiukai (Polesės – pietų Baltarusijos gyventojai) ir pagal savo šnekėjimą, ir pagal įpročius mažai skiriasi nuo Ukrainos šiaurinės dalies gyventojų, Baltarusijos ir Ukrainos pasienis tapo žymi riba, už kurios OUN ir UPA įtaka baigėsi. Dauguma poleščiukų, kaip ir kiti baltarusiai, palaikydavo tarybinius partizanus. Būtent Polesėje Ukrainos nacionalistų būriai, tikėdamasi surasti sąjungininkus „kovoje už Didžiąją Ukrainą“, rado įnirtingą partizanų būrių pasipriešinimą.

OUN ir UPA baltarusiams to neatleido. Po to, kai Raudonosios Armijos padaliniai ir įėję į jų sudėtį partizanų būriai nuėjo vakarų link kariauti su besitraukiančiais fašistais, banderininkų gaujos išplėtojo prieš taikius gyventojus negailestingą terorą. Lelikovo kaime „Tarybinės Baltarusijos“ žurnalistai 2006 metais atliko masinę vietinių gyventojų apklausą po to, kai Kijeve buvo paskelbta, kad OUN-UPA banderininkai dabar yra Ukrainos „didvyriai“. Baltarusiško kaimo gyventojai buvo pasipiktinę iki sielos gelmių. Štai tik keli atsiliepimai. „Banderininkai žudydavo mus. Kokie gi jie didvyriai? Kokie jie išvaduotojai?“ – piktinosi Lelikovo kaimo klubo vedėjas Piotras Šepetiukas. Jį palaikė jo žmona Anastasija: „Nors aš maža buvau, bet gerai pamenu, kaip tėvas su kaimynais svarstydavo eilinius banderininkų antpuolius“. Jos dėdė Ivanas Šepetiukas (Polesėje dažnai vieno kaimo gyventojai turi vieną pavardę) prisiminė, kaip banderininkai nužudė jo tėvą – irgi Ivaną Šepetiuką. Taip pat buvo nužudytas ir Jevdokijos Gogniuk tėvas. Jis karo metu gaudavo druską partizanams. O Nikolajus Korž smulkiai prisiminė 1945 m. balandžio 24 dieną: „Mes, maži vaikai, pasislėpėme bulvių duobėje. Banderininkai mus pamatė ir numetė granatą. Mitia, kuriam jau sukako 14 metų, nespėjo iššokti su vienergiu Jakovu iš duobės. Jie žuvo“.

Tokia situacija kaip Lelikove buvo praktiškai visuose Divinsko rajono kaimuose ir kituose Polesės vietose. Daugiausia baltarusius piktina, kad žvėriškus nužudymus bei kankinimus (beveik iki 1950-ųjų metų vidurio, kai buvo galutinai sutriuškinti OUN-UPA banderininkai) vykdė ne kažkokie atėję iš kitur žmonės, bet kaimininių Ukrainos kaimų gyventojai – Dvorkos, Jermako, Konopelkos, Artiomčiuko, Juščiko, Savčiuko ir kitų niekšų būriai.

Vien tik nuo 1944 iki 1946 m.m. OUN-UPA padarė Baltarusijoje 2384 teroristinius aktus ir diversijas. Buvo nužudyta 1012 žmonių. Štai 1945 m. duomenys: iš banderininkų nužudytųjų tik 50 žmonių buvo NKVD darbuotojai, 8 – Raudonosios Armijos karininkai, 28 – eiliniai ir seržantai. Kiti 298 nužudyti Baltarusijos pasienio rajonuose 1945 metais buvo moterys, seniai ir vaikai.

Negalima atleisti išgamoms!

7

Chatynė. Baudėjų sudegintų baltarusiškų kaimų bendrasis memorialas

Bet štai kas negali nekelti susirūpinimo. Atrodo, kad Baltarusijoje, kur karo metu žuvo kas trečias gyventojas, maidano jėgų su banderininkų šūkiais atėjimas į valdžią turėtų sukelti atstūmimą ir nerimą. Bet jauna karta, nieko nežinanti apie karą, vis dažniau pradeda tikėti pasakomis, kad OUN-UPA niekšai ir padugnės iš tikrųjų yra „didvyriai, kurie kovojo už Ukrainos laisvę“. O neseniai ir Baltarusijos valstybiniame televizijos kanale Tengiz Dumbadzė, kuris atvyko iš Gruzijos ir kuris padarė gerą karjerą viešai palaikydamas valdžios poziciją nepripažįstant Pietų Osetijos bei Abchazijos, pareiškė: reikia suprasti ir net priimti, kad Bandera ir Šuchevičius – tikri didvyriai daugeliui ukrainiečių.

Gaila, jeigu maidano pamokos taip nieko ir nepamokė. Kas pamiršta OUN-UPA smogikų kruviną pėdsaką Baltarusijos žemėje, tas rizikuoja tuo, kad kada nors toks pat pėdsakas liks ir jo likime.

Šaltinis: http://www.antimaidan.by/o-zverstvax-banderovcev-v-belarusi/

Leave a Reply