Apie kratą Sulikų namuose ir Prezidentę

Kaip ir visą laiką, kažkas labai nori pakenkti Prezidentei, todėl nuolat kuria perversmo atmosferą.

Keisčiausia, jog tiek prie „tos“ Prezidentės – kai jos nemėgo prodešinieji, tiek ir prie „šios“ – kai dabar ją kritikuoja antiglobalistai, ir visokio plauko vieniši kovotojai – jai nuolat grėsė pavojus, ją ištisai norėjo nuversti, tačiau ji atsilaikė, tokia mūsų geležinė, vos ne atominė ledi.

Tiek vienokia, tiek kitokia – ji sulaukia griežtos kritikos, nes kaip sako sena patarlė: išeidamas į kitą mišką, vilke, nepamiršk pakasti po egle nagų ir dantų.

Žmogus, asmuo tai liko tas pats: buvusi arši komunistė, SSRS santvarkos rėmėja, socialistinio rytojaus, ir šviesaus komunistinio rojaus rėmėja.

O kol visokie dabar jau valstybės priešais tapę Grabauskai kovojo, saugodami objektus, ir prisiekdami Lietuvos valstybei 1991-aisiais SKAT tarnyboje, ji sugebėjo kažkur dingti, persiorientuoti, ir tapti labai griežta SSRS santvarkos kritike, ir apskritai, tiesiog idealia, nepamainoma persona.

O žmonės nemėgsta apsimetėlių.

Koks skirtumas, kurios linijos laikosi Prezidentė: pirma ji skambindavo į Maskvą, važinėdavo ir į Baltarusiją.

Sėdėti šalia Medvedevo Lenkijos Prezidento Kačinskio laidotuvėse nebuvo jai baisu.

O dabar kitas Rusijos Prezidentas Putinas pasidarė toks baisus, jog Prezidentės jau be tanko niekas nebeįsivaizduoja.

Jeigu grąžinama šauktinių kariuomenė, tai būtinai dėl Putino: o ne dėl to, kad taip numato įstatymai ir Konstitucija.

Jeigu didiname krašto apsaugos biudžetą, tai Putinas, ir tik Putinas „kaltas“, o ne NATO, kurios vadovybė metų metais negali išreikalauti NATO standarto laikymosi, nes Lietuva tiesiog neklauso, ir viskas.

Štai ir garsiosios kratos – ir jos neaplenkė nė mano namų –koks ten juridinis pagrindas pasirinktas, koks skirtumas: tikslas tai pasiektas- žmonių darbinė veikla pusiau paralyžiuota, jie atkirsti nuo interneto.

Iš mūsų šeimos interneto modemų neišvežė, tiesiog pasiėmė visus kompiuterius, taigi, vien interneto modemu gyvas nebūsi.

Laimė, Lietuva panašiai kaip Suomija internetą turi visur, todėl šitokiais naiviais būdais bandyti atkirsti nuo pasaulio ir nepavyko. Telefonų neatiminėjo, nes bijojo.

Nutartyje buvo parašę, kad aš neturiu imuniteto, tačiau kokie dokumentai tai jiems parodė, negalėjo paaiškinti: nes sodros slaptos sistemos nerodo žmogaus pareigybių. Rodo tik darbovietę – ar sukarintą, ar saugumo struktūras. Labiau kliautasi gandais, kaip supratau.

Palaukta, kol turėjau jau būti bedarbė, tačiau aš ja nesu, nes darbe man pratęsė darbo sutartį, o teisinės veiklos nenutrauksiu, kad ir smaugtų iš visų pusių.

Dar persiskaičiau neseniai laišką Kariuomenės vadui Žukui, tai veikta vos ne pagal tą raštą.

Likus savaitei iki kratos, buvo atsiųstas ir provokatorius iš kariuomenės, kuris iš esmės apsimetė, jog jam reikia mano paslaugų, o iš tiesų vykdė kažkieno nurodymus, gaišinti man laiką ir traukti informaciją. Tuo pačiu metu ir vienam musulmonui prireikė neva mano teisinės pagalbos, neva registruojant įstatus. Abudu netikėti „klientai“ sutarčių pasirašyti neatvyko, avanso nedavė. Labai kvaili žingsniai, bet matėsi, jog kažkokia struktūra neriasi iš kailio.

Kariuomenės stukačius labai klausinėjo apie Mildą Bartašiūnaitę, motyvavo, jog matė mano nuotrauką laikraštyje. Susiradau, o ten „be ryšio“ žurnalistai prikergę mane, Giedrių Grabauską, ir mano vyrą prie straipsnio apie sekspertę.

Kariškis labai jaudinosi (tačiau jis juk teisinių paslaugų prašėsi, o ne valstybės saugumu užsiiminėjo, atseit) kad Bartašiūnaitė yra propaguotoja tokia. Nuraminau, jog čia iš viso gelbėjimas žmonių nuo suėmimų, ar jų gynimas nesusijęs su ja.

O kai atsibodo, kad kažką aiškina, parašiau, kad apkritai, ne tavo Čiotai reikalas, ką ginu, ir ko neginu. Rūpinkis savo prekės ženklo byla ir tiek. Teisėje nėra nei kairės ar dešinės, paaiškinau aš jam, nežinau, ar suprato.

Surašiau atsiliepimą, ir kai atėjo laikas Čiotui pasirodyti, paimti jį, tai paskaitose sėdi, tai nekelia ragelio, galiausiai pasakė, jog netinka, nes ne tą dieną kai prašė, padarytas. O prašė jis tą dieną, kai pas mane vyko krata. Turėjau viską mesti, nevažiuoti į Vilnių pas generalinius prokurorus ir imunitetčikus, o jam matai atsiliepimą vežti, tai buvo valstybės reikšmės reikalas. Pasakiau jam, kad aš varau į Vilnių, ir kad ryte jis gaus savo atsiliepimą, ir tikrai ne elektroniškai, nes pirma nesumokėjo, antra, elektroninio varianto ir nėra…Visa laimė jog prieš išvežant kompiuterius, atsiliepimą Čiotui atspausdinau. Bet matai, jam nebereikėjo.

Su libaniečiu buvo įdomiau. Apsimetė, kad reikia teisinių paslaugų, jog šiitų bendruomenė kuriasi, o galiausiai kai turėjome susitikti dėl avanso, ir dokumentų pasirašymo, apsimetė,jog išvažiavęs, ir pradėjo aiškinti, kad turiu ir pati stoti į šiitų bendruomenę (aš, Romos katalikė!!), dar turiu padėti jam surinkti žmonių.

Čia buvo viršūnė. Pajutau, kad saugumietukai, na greičiausiai tie iš to karinio provokacijų skyriaus, čia veikia, ir labai neprofesionaliai.

Dar vienas bandymas na kad persiųstų pinigus į sąskaitą. Kaip ir Čiotas, ar pamiršo, ar nesuveikė, ir įdomiausia, pradėjo prašyti mano asmens kodo – atseit, tada persisiųs pinigai.

Paaiškinau, jog tuomet geriau perlaida paštu, jeigu neišeina banku.

Atskrieja tada žinutė, jog atidedam tada viską.

Na atrašiau, jog „no money, no paslaugų“, ir apskritai, aš teisininkė, o ne religinė fanatė, ir jis turi skirti paslaugų rūšis.

Negi čia tikrai saugumas jau viską organizuoja? Kaip paaiškinti tuos karinius ir arabinius elementus?

Ir vėl karinė chebrytė nusiplaus nuo visko?

Nes kai atvažiavo 12 šturmuoti mano daiktų, tai privarė su karine mašina, tokiu Mitsubishi, kurį turi tik išminuotojai.

Pas mus antrą kartą kaip pas Al Quedą ėjo.

Galėtų pasakyti Lietuvos kariuomenės kapitonas, kuris buvo pas mane svečiuose, ir kai su vienu politiku ir jo sūnumi ieškojome šuns, jog aš nepavojinga, jų trijų kariškių, neišprievartavau, nenušoviau, nesusprogdinau.

Nors garsus politikas ir atvažiavo su vienu garsiausių išminuotojų. Na nesame mes tokie baisūs. Manęs ir vyro tuokart neišsigando buvęs SSRS žvalgybos karininkas, ir dabartinės kariuomenės išminavimo žvaigždė.

O štai jeigu atvažiuoja „šitie“, tai jie bijo, ir taip bijo, jog net Mykolo Riomerio universiteto kursantą atsivežė, policininkų gal kelis ekipažus, ir išminuotojus su Mitsubishi, tai mes juokėmės, kad Arą dar galėtų pasikviesti.

Dabar mano klausimas – tai ką man daryti su Dalia Grybauskaite?

Atseit pradėti ją labai mėgti, vėl ginti nuo visų puolančių priešų, aiškinti, kad jos tėvas ir senelis tikri tremtiniai?

Kratos metu, kai ten kelias minutes filmavo, aš perdaviau gerbiamai Daliai linkėjimų.

Pasakiau, kad mano senelis irgi tarnavo kažkur MGB ar KGB, buvo Paulausko senojo geriausias draugas. Ir kad savus turėtų ji ginti, o ne siundyti tokiais mastais kratas.

„Dalia, aš tave myliu, aš irgi turiu senelį NKV-distą, ir mano mama irgi yra stribo vaikas. Dalia, aš tave gerbiu, tu nereali“.

O kad būtų drąsiau, ir kad nemestų ant grindų, iš spintos paėmiau Lietuvos kariuomenės uniformos kepurę, ir priglaudžiau prie širdies. Kada Dalia matytų Vytį.

Aišku, tai buvo sarkazmas.

Tačiau naktį prieš kratą aš tikrai sapnavau Mūsų Dalią, ji buvo apsirengusi vergo surdutu, tokiu iš operų, ir buvo pažeidžiama, aš ją kelis kartus apkabinau, ir guodžiau.

Nes matyt jos galybei tikrai ateina galas.

Negali tarnauti vieną kadenciją Rytams, kitą – Vakarams.

Čia tau ne1990 metai, kai gali ryte vaidinti KGBistą, vakare ginti Parlamentą, ir vaidinti, jog sugaudei svarbią informaciją, ir ją atnešei. O ryte vėl bėgti į kontorą ir rašyti ataskaitas.

Kristina Sulikienė

Šauksmas

Leave a Reply