Ar tikrai V. Putinas pasimetęs ir Rusija nežino ką daro Sirijoje?

Lietuvoje daugiausiai dominuoja labai supaprastintas Sirijoje jau beveik 5 metus vykstančio kruvino karo vaizdas, kartais prasilenkiantis su saugumo ir gynybos politikos elementaria abėcėle. Mūsų sisteminės partijos ir kai kurie analitikai didžiojoje politikoje įprato tik atkartoti JAV ar ES vadovų Briuselyje mintis. Stebint dėsningumus tenka pastebėti, kad dažnai netiksliai pateikiama ar vertinama net oficiali JAV ar ES lyderių pozicija. Daugeliui besidominčių situacija kyla pagrįstas klausimas: kodėl taip yra ir kodėl nepateikiama tiksli informacija dėl krizės Artimuosiuose Rytuose ir karo Sirijoje priežasčių ir eigos!?

Screen Shot 2015-10-08 at 20_26_59
Dr. Mindaugas Puidokas

Atsakymas gali būti kiek netikėtas ir glūdi mūsų šalies politinio elito varžytuvėse vidinėje rinkoje, siekiant pademonstruoti rinkėjams kuo didesnį antagonizmą Rusijai, kartais peraugantį net į „aklą neapykantą“. Sena kaip pasaulis taktika, sukeliant baimę, kad „Rusija puola“. Deja, tokiame kontekste ne tik nustojami objektyviai vertinti Maskvos veiksmai tarptautinėje politikoje, bet tampa neįmanoma jokia tiksli analizė. Juk Rusijos veiksmai Ukrainoje ir Sirijoje bei jų motyvai yra visiškai skirtingi. Sirijoje – vienas iš svarbių tikslų sugrąžinti Rusiją į Vakarų Europos draugų tarpą bei prie derybų stalo, sprendžiant globalius klausimus su JAV.

Lietuvos politinis elitas yra aiškiai įvardijęs priešą – Rusiją ir V. Putino režimą, bet išmintingieji visada siekia rimtai įvertinti savo priešininką. Nuo to priklauso galutinė sėkmė ar nesėkmė. Visi žinome istorijos pamokas iš Antrojo pasaulinio karo ir kuo baigėsi nepakankamas A. Hitlerio įvertinimas. Juk nuvertinti didelių pastangų nereikia – užtenka viską neigti ir kritikuoti. Kaip teigia islamistikos ekspertas VDU prof. Egdūnas Račius – Rusijos veiksmus reikia vertinti objektyviau. Tiksliam įvertinimui reikia daug duomenų ir laiko analizei, o minėti paviršutiniški vertinimai ir akivaizdžios loginės klaidos kelia besidominčios situacija mūsų visuomenės dalies nusivylimą ir nepasitikėjimą.

Reikia pakankamos vidinės stiprybės, kad pripažintume realią situaciją, kai niūrios prognozės nepasitvirtina ir kritikuotas priešininkas pakyla „iš pelenų“. Rusijos atveju tas šiuo metu ypač akivaizdu. Visas pasaulis laukė Kremliaus šeimininko kalbos Jungtinėse Tautose. Ją analizavo ir vertino. Mes bandome to nepastebėti, nuvertinti V. Putino veiksmų svarbą globalioje arenoje ar tiesiog apskelbti jį psichiniu ligoniu. Ar taip tikrai yra!?

Prieš atsakant reikia suprasti kelis dalykus – tai tarptautinės politikos prigimtį ir diplomatinių signalų svarbą. Tarptautinėje politikoje nebūna amžinų priešų, sąjungos sudaromos net su priešais, kai tenka kovoti prieš dar didesnę grėsmę, o diplomatiniai signalai apima valstybių politinių lyderių kalbos užslėptas reikšmes ir realius valstybių veiksmus. Vertinant Rusijos taktiką Sirijoje galima teigti, kad viskas buvo suderinta kaip „dideliame spektaklyje“. Prieš Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Rusija pasiuntė 30 naikintuvų ir bombonešių bei karius jiems saugoti į Siriją. Pradėjo skubiai kurti karinių oro pajėgų bazę. Diplomatiškai tariant – iškėlė klausimą visoms suinteresuotoms šalims: kokie veiksmai seks toliau!? Vyko intensyvūs V. Putino ir užsienio reikalų ministro S. Lavrovo susitikimai su Artimųjų Rytų šalių vadovais. Izraelio delegacija su B. Netanjahu priešakyje pati atvyko tartis į Maskvą. To nepastebėti neįmanoma.

V. Putino kalba Jungtinėse Tautose po 10 metų pertraukos buvo lauktas įvykis. Tą užtikrino jau minėtas spektaklis ir jį lydintys veiksmą. Ši kalba buvo svarbi keliais aspektais: pasiūlė visiems jungtis į koaliciją kovai su Islamo valstybe ir metė kaltinimą tiems, kas sukūrė dabartinę padėtį Artimuosiuose Rytuose. Valstybės kaltininkės jis diplomatiškai neįvardino. Visa kita – nuosekliai pakartota ankstesnė Rusijos retorika dėl Sirijos krizės vertinimo.

Lietuvoje dažnai teigiama, kad Rusija gyvena diplomatinės izoliacijos sąlygomis, bet vien paskaičiavus jos vadovų susitikimų skaičių iki garsiojo susitikimo su B. Obama Niujorke – iškart matyti, kad toks vertinimas yra visiškai klaidingas. Nebent Prancūzijos, Vokietijos, Kinijos, Indijos, Brazilijos, Saudo Arabijos ir daugybės kitų šalių vadovus imtume laikyti nesvarbiais žaidėjais tarptautinėje politikoje… Tiesiog gyvename naujo „Šaltojo karo“ laikais ir tą reiktų pripažinti. Jis skirtingas ir sunku numatyti jo trukmę, bet jau kuris laikas kaip vyksta.

Susitikimas su B. Obama – tai diplomatinis signalas, kad JAV sutinka su Rusijos veikla Sirijoje. Aiškiau to pasakyti neįmanoma. Prieš savaitę JAV prezidentas savo kalboje išsakė daug abejonių dėl Rusijos veiksmų galutinės sėkmės, bet net aiškiai palinkėjo Rusijai sėkmės! Ar gali būti didesnis pasikeitimas Vašingtono retorikoje? Vargu. Nuoseklumą išlaikyti būtina. Bent vidinei auditorijai. Juolab didžiausiai pasaulio galybei JAV. Ar mes Lietuvoje turėtume tikėtis, kad JAV pasakytų, jog diktatorius B. al-Assadas tinkamas sąjungininkas? Žinoma, jis negali pritarti Rusijai šiuo klausimu, bet Džonas Keris pasakė daug daugiau, kad Sirijos ateitis – tai pasaulietinė Arabų respublika (angl.k. „secular Arab republic“). Pasak, Artimųjų Rytų ir Azijos šalių politikos eksperto prof. V. Prashado – tai yra būtent al-Assado vyriausybės apibrėžimas. JAV supranta, kad greitų pokyčių Sirijoje nebus. Dž. Keris įvardino, kad al-Assado greitas pasitraukimas sukurtų pavojingą politinį vakuumą ir atvestų šalį prie dar didesnio chaoso. Libijos pamokos, kai po NATO operacijos, nuvertus diktatorių M. Gaddafį valstybė visiškai žlugo, jau išmoktos. Šiandien Libijoje radikalių islamistų „svajonių žemė“, skendinti kraujyje ir klanų tarpusavio kovose. Pasekmės daugiau nei iškalbingos. Tad visi teigiantys, kad V. Putino veiksmai Sirijoje nekeičia JAV ir ES lyderių pozicijos Rusijos atžvilgiu klysta. Reikia vertinti veiksmus, o ne emocingai stebėti ką matome per CNN ar BBC televiziją, kai Rusijos veiksmai yra kritikuojami, abejojama jų teisingumu ir tas normalu. Informacinė kova tarp JAV ir Rusijos vyksta nuolat, bet politiniai veiksmai rodo, kad visi didžiausi žaidėjai pritaria Rusijos kariniams veiksmams prieš Islamo valstybę. Žinoma, kartu reiškia abejones ir negali atsisakyti kaltinančios retorikos al-Assado atžvilgiu. Dėl to galime tik diskutuoti kas būtų jeigu JAV turėtų kitą prezidentą? Tik tokio pobūdžio diskusijos šiuo metu yra mažos vertės.

Rusijos vadovo galima nemėgti dėl ciniško požiūrio į tarptautinius santykius, pagrįstus valstybių galia, bet tokio pačio realizmo doktrinai būdingo požiūrio laikosi beveik visos didžiosios pasaulio valstybės. V. Putino išskirtinė savybė, ypač vertinama Rusijoje ir net Vakaruose – tai jo sakomų žodžių ir veiksmų atitikimas. Bent dalinis, bet visada atitikimas. Tai jo galios šaltinis. Per pastarąsias dienas sukurtas jungtinis karinių operacijų informacinis-koordinacinis centras iš Sirijos, Irano, Irako ir Rusijos, kuriam rotacijos tvarka paeiliui vadovaus visų 4 šalių kariuomenės atstovai. Jis yra išskirtinės svarbos žingsnis, siekiant sėkmės Sirijos kare. Kasdien vis intensyvėja kariniai veiksmai.

 

Screen Shot 2015-10-08 at 19_58_31

Screen Shot 2015-10-08 at 19_59_30

Štai iš Sirijos žemėlapio galite pastebėti, kad daugiau nei pusė Sirijos teritorijos dabar priklauso teroristinei ISIS valstybei. Islamo valstybė kontroliuoja trečdalį Irako, juos remia dalį Nigerijos užėmę Boko Haram teroristinė karinė organizacija ir dalį Somalio valdantys – panašūs į pastaruosius Al-Shabaab. JAV, Saudo Arabija, Turkija, Kataras intensyviai remia kovą su diktatoriaus Bašaro al-Assado režimu. Karas vyksta jau beveik 5 metus. Apie jį iki ES migrantų krizės daugelis žinojo per mažai, o pasekmės skaudžios jau šiandien. Per karą žuvo per 250.000 žmonių, ne mažiau kaip 4 milijonams teko bėgti nuo karo į užsienį, o dar maždaug 4 milijonams tapti pabėgėliais šalies viduje.

Daug JAV ir kitų šalių remtų Sirijos opozicijos kovotojų su visa ginkluote perbėgo kovoti Islamo valstybės gretose. JAV generolas Loidas Ostinas pripažino, kad tik „keturi ar penki“ Sirijos sukilėliai, dalyvavę Pentagono apmokymų programoje, nenutraukė savo kovos prieš „Islamo valstybę“. 500 milijonų dolerių vertės Pentagono programa, kurios tikslas – paruošti 5,5 tūkst. sirų sukilėlių per metus jau dabar vertinama kaip visiška nesėkmė. Kitos kovojančios grupuotės kaip Al-Qaeda atšaka Al-Nusra – taip pat yra teroristinės ar sudarytos iš radikalių islamistų. Nuosaikioji opozicija yra labai silpna. Nesunku suvokti, kad nelikus B. al-Assado režimo visa Sirijos teritorija pereis ISIS kontrolėn, o Europa susidurs su daugiamilijonine pabėgėlių banga. Tą diktuoja elementari logika. JAV politikos visišką nesėkmę Sirijoje ir dėl to kilusią migrantų krizę pripažinto net aštriais pasisakymais garsėjantis respublikonų senatorius Džonas Makeinas. B. Obamos administracijos Artimųjų Rytų politika paskendo tarp teorinių pamąstymų dėl neveiklumo ir chaotiškumo.

Diplomatine prasme Rusijos veiksmai Sirijoje – tai visų pirma stiprus politinis spaudimas Saudo Arabijai ir Katarui mažiau remti finansais ir ginkluote islamistų grupuotes ir spaudimas Turkijai ir Jordanijai rimčiau prižiūrėti pasienį, nes ISIS nafta parduodama kontrabandininkų karteliams šiose šalyse. JAV pagrindiniai sąjungininkai regione yra Turkija, Saudo Arabija, Kataras, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai – stiprios sunitų ir vahabitų dominuojamos šalys, kurias Vašingtonui spausti yra žymiai sunkiau nei Rusijai, kurios sąjungininkai yra Sirija, Iranas, Egiptas ir dalinai Irakas. Visos Rusijos sąjungininkės gyvybiškai suinteresuotos kuo greitesniu stabilumo regione atstatymu. Būtent dėl to jai gali pavykti pasiekti savo tikslus.

Kai kurie analitikai lygina Rusijos įsitraukimą Sirijoje su SSRS karu Afganistane. Vis tik jie pamiršta, kad tenai yra labai kalnuotas reljefas, neleidęs ne tik sovietams, bet ir moderniausią ginkluotę turintiems amerikiečiams galutinai įveikti Talibano.

Sirijoje kalnų nėra. Sąlygos karo veiksmams geresnės nei Afganistane, kur sovietai nesėkmingai kovojo 1979–1989 metais. Tą paaiškino buvęs Rusijos viceprezidentas, aviacijos generolas ir Sovietų Sąjungos didvyris Aleksandras Ruckojus teigdamas, kad „Afganistanas – kalnų išraižyta vietovė. Jame mums tekdavo smogti kalnuose, o tam reikia turėti specialių lėktuvo pilotavimo įgūdžių. Sirijoje iš esmės yra dykuma, kur lengva aptikti taikinius.“ Jis 3 metus tarnavo Afganistane ir du kartus buvo numuštas modžahedų. A. Ruckojaus nuomonę gerbia net valdžia netikinti Rusijos opozicija. O jis teigia, kad į Siriją reikės pasiųsti tik vieną smogiamųjų lėktuvų ir vieną bombonešių pulką, o smogiamosios aviacijos veiksmingumas bus aukštas.

Didžiausias Rusijos privalumas prieš metus operaciją vykdžiusią JAV su sąjungininkėmis yra disponavimas sąjungininkų sausumos pajėgomis kovos lauke. Jas sudaro al-Assado kovose užgrūdinta Sirijos armija, Irano specialios paskirties elitiniai daliniai ir Hezbollah kovotojai. Tik, kai oro smūgiai yra paremiami sausumos pajėgų yra galimybė plėsti teritoriją ir „valyti“ ją nuo teroristų grupuočių. Dėl to egzistuoja reali galimybė, kad karinė operacija Sirijoje gali baigtis ir sėkmingai, įveikiant ISIS ir kitas teroristines grupuotes. JAV galimas antras frontas, pasitelkiant kurdus, padėtų Sirijoje įkurti dvi valstybes – tai Siriją ir Kurdų respubliką. Kurdai dabar išlieka per 35 milijonų tauta be valstybės, nes gyvena išsklaidyti Turkijoje, Irake, Irane ir Sirijoje. Tik neaišku kaip į šį planą žvelgs Turkija, bet ir jai tai gali būti sprendimas, kaip „atsikratyti“ radikalių kurdų, suteikiant jiems ilgai svajotą valstybę.

Rusija didžiulė šalis su didele musulmonų bendruomene. Svarbu, kad Rusijos įsitraukimui į karą pritarė net labai atsargus ir labai didelį autoritetą tarp Rusijos musulmonų pelnęs Mintimeras Šaimijevas – buvęs Tatarstano prezidentas. „Sprendimas priimtas ir jį reikia palaikyti – juo labiau dabar, kai svarbiausių pasaulio šalių požiūris į padėtį Sirijoje įgauna sąlyčio taškų. Reikalingi ryžtingi ir bendri veiksmai, kad būtų pažabotas teroro įsigalėjimas pasaulyje. Jei nesugebėsime suvienyti pastangų, viso pasaulio laukia toli siekiančios neigiamos pasekmės“, – pareiškė M. Šaimijevas. Vienas iš Rusijos operacijos Sirijoje tikslų – tai savos musulmonų bendruomenės „ugdymas“ ir nukreipimas tinkama politiškai linkme, saugant nuo įtraukimo į ISIS ir panašias struktūras. Žlugus Sirijos režimui ISIS teroristai atsuktų savo dėmesį į Iraną, o šiam kritus lauktų Rusijos eilė ir tada jau tektų kovoti savo teritorijoje. Dabar iš Rusijos vykstančių islamo radikalų buvo pragmatiškai nutarta stipriai nestabdyti, bet stiprinama sienų apsauga, siekiant neleisti jiems grįžti atgal. Dėl to ir priimtas sprendimas geriau juos naikinti Sirijoje.

Esminis Rusijos politinis troškimas atkurti savo strateginį vaidmenį pasaulyje – pačiame karščiausiame pasaulio regione Artimuosiuose Rytuose, pateikiant save kaip vieną pagrindinių žaidėjų – iš esmės pildosi. Tiek dėmesio kiek karinė operacija gauna dabar būtų neįmanoma gauti kitomis aplinkybėmis. Ukrainos krizė tapo antraplane, o Vokietija ir Prancūzija vėl suinteresuotos kalbėtis su V. Putinu, o A. Merkel net pritarė jo pozicijai dėl būtinybės į derybas dėl Sirijos įtraukti ir B. al-Assadą. Dabar Rusija užsitikrino, kad visos derybos regione vyks įtraukiant ir ją. Su tuo teks susitaikyti visiems – taigi ir Lietuvai.

Savo tyrimus apie Rusiją ir jos gynybos pramonę pradėjau dar 2003-2004 metais VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir jos parodė, kad nuo pat atėjimo į valdžią Rusijoje V. Putinas pradėjo iš esmės restruktūrizuoti per B. Jelcino laikotarpį beveik sužlugusį jų gynybos pramonės kompleksą. Rusija vos per 4 metus tada pakilo iki 2 vietos pasaulyje pagal parduotos ginkluotės vertę po JAV ir į pirmą vietą pagal parduotų ginklų kiekį (SIPRI duomenys). Jų ginklai žymiai pigesni nei amerikiečių ir kitų Vakarų šalių. Tad siekis Sirijoje pademonstruoti kovoje Rusijos aviaciją, laivus, raketines, kosmines sistemas ir kitą ginkluotę – tai loginė V. Putino politikos tąsa, padėsianti toliau „auginti“ ginkluotės pardavimus Indijai, Kinijai ir kitoms šalims. Jis visada siekė Rusiją pozicionuoti, kaip karinę galybę ir šiuo požiūriu savimi labai pasitikinčią valstybę. Ši taktika buvo taip pat logiška, nes po SSRS žlugimo būtent branduolinio arsenalo turėjimas ir gynybos sektorius buvo vienintelė šaliai likusi stiprybė per griūvančios ekonomikos ir suirutės laikotarpį. Dėl to privalu būti realistais ir vertinti statistinius faktus šioje srityje. Žaidžiama su tomis ribotomis kortomis, kurios turimos, bet tas daroma labai racionaliai, nors kartu ir stipriai rizikuojama.

Egzistuoja daug rimtų rizikos faktorių ir neaiškumų kaip pavyks Rusijai susidoroti su papildoma karo Sirijoje ekonomine našta ir sukurti pakankamą visuomenės palaikymą karinei operacijai viduje. Kol kas visuomenės apklausų duomenys kinta greitai kaip vėjas. Ankstesnėje „Levada“ apklausoje 69% dalyvavusių respondentų sakė, kad nepritaria Maskvos pajėgų dislokavimui Sirijoje, o jį palaikė tik 14%. Naujausioje apklausoje jau 72% respondentų patikino, kad jie pritaria bombardavimo kampanijai Sirijoje, bet tik 46% sakė, kad pritaria Rusijos aukštesniųjų parlamento rūmų sprendimui leisti V.Putinui panaudoti karinę jėgą užsienyje. Kaip matome panaudojant valstybės valdomą žiniasklaidą tas procentas turi tendenciją augti, bet jeigu tektų panaudoti sausumos pajėgas, susidurti su netektimis ir karas užsitęstų – tai palaikymo gali nelikti, o ekonomika neatlaikyti. Dėl to jei karinė operacija nebūtų pakankamai sėkminga – tai grėstų suirute šalyje ir net galima režimo kaita. Nėra pilno aiškumo ir kaip reaguos ilgalaikėje perspektyvoje į šį karą Rusijos gausi musulmonų bendruomenė, kurią sudaro daugiausiai sunitai.

Apibendrinant galima teigti, kad B. al-Assado režimas galės pasikeisti, bet tik šalyje nusistovėjus stabilumui. Deja, to artimiausioje perspektyvoje nenusimato. Be to, jeigu beveik 5 metus jis išsilaikė – tai rodo, kad dalis žmonių jį gana stipriai palaiko ir vertina tikrai kaip mažesnę blogybę nei blogio valstybę ISIS, kurios nusikaltimų sąrašas yra be pabaigos.

Kovojant su ISIS būtina bendri visų veiksmai, bet kol kas sunku įvertinti ar pavyks JAV rasti bendrą kalbą su Rusija. Vertinant techniniam lygmenyje realią situaciją būtina pažymėti, kad konsultacijos tarp kariuomenių vadų vyksta vis intensyviau. Gali būti, kad Rusija pažeidė Turkijos erdvę, siekdama paskatinti tas konsultacijas tapti dar intensyvesnes. Agresyvus veikimas ir iniciatyva kol kas palieka Vakarus situacijoje, kai bandoma tik reaguoti į V. Putino veiksmus, bet tokia galimybė susidarė dėl JAV pasyvaus veikimo, kurią Maskva ir išnaudojo.

Išlieka būtinybe, kad Vakarų šalys pradėtų politiškai spausti arabų šalis, reikalaujanti atimti iš ISIS galimybes gauti lėšų. Be pinigų bus sunkiau įsigyti ginkluotės ir rekordiniu greičiu plėsti teritorijas. Reiktų atidžiau pažvelgti ir į Saudo Arabijos bombardavimus Jemene, remiant jo vyriausybę prieš Irano remiamus šiitų sukilėlius, nes per 5 mėnesius šalies sugriovimo mastai milžiniški, o civiliai per aviacijos smūgius žūna nuolat. Bendrai Artimieji Rytai – tai autoritarinių režimų ir diktatūrų mišinys, bet apie Sirijos karo tikrąsias priežastis ir galimą eigą galėsite perskaityti kitame šio ciklo straipsnyje.

Doc.dr. Mindaugas Puidokas, ES tarptautinių santykių, užsienio ir saugumo politikos ekspertas

ekspertai.eu

Leave a Reply