Ar Vakarų laukia Romos civilizacijos likimas?

Ko mus moko istorija ir civilizacijų raida?

Straipsnio pavadinimas yra prabudimo signalas kiekvienam mąstančiam žmogui, nes visi iš istorijos žinome, kad Romos civilizacija žlugo. Civilizacijų raida rodo, kad istorija turi tvirtą tendenciją kartotis, ypač, kai daromos analogiškos klaidos.

Pasaulyje gerai žinomas britų istoriko ir valstybės veikėjo Arnoldo J. Toinbio civilizacijų raidos modelis, kuris jau seniai pripažintas vienu logiškiausių ir universaliausių. Jis teigia, kad visuomenė išlieka ir vystosi, išlaikydama atmintį bei tradicijas. Joms žlugus – žlunga ir civilizacija.

Pasak A.J. Toinbio, civilizacijos nėra statiškos, o jų dinamika pasireiškia per tam tikrus vystymosi etapus: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Pasaulio_civilizacijos_pagal_Samuel_HuntingtonPasaulio civilizacijos pagal Samuel Huntington

Nors mokslininkai tiksliai nesutaria dėl tikslios Vakarų civilizacijos būklės, bet ne tik JAV politologas Samuelis P. Hantingtonas pastebi, kad jau prasidėjo „Vakarų civilizacijos saulėlydis“. Tą drąsiai įvardina ir daugybė analitiškai mąstančių žmonių, nes mato neigiamas vystymosi spiralės tendencijas. Būtent dezintegracijos stadijoje civilizacijos pradeda eiti savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodinimas, militarizmas, kitaminčių ir kitatikių žudynės, fanatizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Dėl to būtent šiame etape atrandama daug inovacijų ir atliekama daug vertingų žmonijai darbų.

Sunku pasakyti ar tikrai Vakarų civilizacija pasiekė paskutinį gyvavimo etapą, bet tą liudijančių ženklų yra iš tiesų gausu. Svarbiausias iš jų – tai istorinės atminties praradimas ir tradicijų atsisakymas. Žengiame savotišku jų atsisakymo keliu, bet mus vienijančių bendrų dedamųjų neturime. Religijos vaidmuo mūsų visuomenės gyvenime sumenko, bet jo nepakeitė ir tvirtas moralės bei etikos kodeksas. Dėl kraštutinio liberalizmo įsivyravimo mūsų vertybės tapo iškreiptos ir ėmė skaldyti Vakarų šalių visuomenę iš vidaus. Visuomenės drastiški senėjimo tempai ir atvykėlių iš kultūriškai skirtingų kitų pasaulio regionų srautą šį susiskaldymą dar labiau gilina. Čia mūsų panašumas su Romos imperija jos gyvavimo paskutiniais šimtmečiais yra pribloškiantis.

Kaip ir romėnai, turime sukūrę pažangiausią ir dominuojančią pasaulyje politinę valdymo sistemą, galingiausią karinį industrinį kompleksą bei pirmaujame technologiškai. Jiems išlikti visa tai nepadėjo. Kodėl mums turėtų būti kitaip?

Galime gyventi saviapgaule ir džiaugtis vis didėjančiu vartojimu ir kasmet sukuriamomis vis modernesnėmis technologinėmis naujovėmis. Vis tik jos nesprendžia esminių mūsų visuomenės problemų. Nėra to kas mus vienytų, nes aplink dominuoja vien vartotojiškumas, o besaikis turto siekimas pavirto esmine vakariečių gyvenimo vertybe. Laisvė daryti ką nori, bet pamiršimas apie pareigas veda išsigimimo keliu.

Kodėl vyksta konfliktai ir karai tarp civilizacijų?

Supainiojus gėrį ir blogį – riba tarp jų žmonių pasąmonėje ima nykti. Informacijos perteklius veda į visuomenės bukinimą ir apatiškumą. Per pastaruosius 20 metų šios tendencijos itin išryškėjo, nes daugelis sprendimų yra grindžiami vien Vakarų elito, didžiausių bankų kartelių, multinacionalinių korporacijų, ar valstybių ekonominiais interesais ir didesnės politinės galios siekiu. Čia tinka filmo „Avataras“ sparnuota frazė, kad „korporacijoms ir jų akcininkams rūpi tik pelno ir nuostolio ataskaitos, o ne vietinių gerovė“. Toks elgesys ne tik kenkia patiems Vakarų šalių gyventojams, bet dėl jo, jeigu kitos pasaulio civilizacijos turėtų pakankamai karinės galios, su jomis jau vyktų atviras karas. Iš kitos pusės – toks Vakarų šalių elgesys skatina analogiškai elgtis Kinijos, Artimųjų Rytų ir kitų valstybių valdžią ir stambias kompanijas. Jos dar menkiau paiso vietinių šalių žmonių poreikių ar gamtosauginių reikalavimų (pvz., Kinijos verslas Afrikoje) ir pasiteisinimą joms suteikiame patys. Jų atsakymas – „elgiamės maždaug taip, kaip ir vakarietiškos įmonės. Tad ko iš mūsų norite!?“

Esminės civilizacijų konfliktų priežastys slypi jų bazinių vertybių prieštaravimuose, susidariusiuose dėl skirtumų požiūryje į Dievą, šeimą, individą, žmogaus laisves ir teises, lygybę, hierarchiją, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą ir kita. Vykstant intensyviam modernizacijos procesui ir dėl naujausių technologijų sklaidos poveikio nykstant geografinio atstumo svarbai „tarpkultūrinis dialogas“ ne tik nestiprėja, bet pasireiškia priešingas efektas: skirtumai tarp civilizacijų tampa tik dar aiškesni.

Konfliktai tarp civilizacijų nebūtinai vyksta kaip karo veiksmai. Jie yra įgavę įvairius pavidalus: ekonominio, mokslinio, karinio konkuravimo ir kovos dėl įtakos tarptautinėms organizacijoms bei institucijoms, idėjų ir ideologijų sklaidos.

Ar jau vyksta Vakarų karas su kitomis civilizacijomis?

civilizaciju-susidurimai_storesnes_linijos_rodo_didesni_tarpcivilizacini_konfliktiskuma
Civilizacijų susidūrimai storesnes linijos rodo didesnį tarpcivilizacinį konfliktiškumą

XXI amžiuje tapo įprasta, kad agresija ir prievarta akivaizdžiausiai pasireiškia lokalinių konfliktų forma ir dažniausiai ten, kur susikerta civilizacijų ribos. Naujausias to pavyzdys, pagal S.P. Hantingtono skirstymą Vakarų civilizacijos kova su Ortodoksų civilizacija, pasireiškianti per lokalų karą Ukrainoje. Būtent tenai kertasi Vakarų krikščioniškosios ir Ortodoksų civilizacijų ribos. To JAV politologas nenumatė, nes jis manė, jog civilizacijų tarpusavio konfliktiškumas stipriai skiriasi. Jis teigė, kad Vakarai dėl savo kultūrinio panašumo ir religijos bendrumo yra linkę „sugyventi“ su nedaug nuo jų besiskiriančia Lotynų Amerikos civilizacija, bet yra nesutaikomi su Islamo ir Kinų civilizacijomis. Tame jis įžvelgė didžiulę grėsmę, o dabar matome, kad ne tik vyksta realus karas su Islamo civilizacija, bet ir Kinija aktyviai remia Rusijos kovą su Vakarais, tokiu būdu minimaliai pati nukentėdama gauna maksimalią politinę ir ekonominę naudą.

Galime dėl nesutarimų kaltinti vien Islamo radikalus ar Rusiją, bet kare nebūna kalta tik viena pusė. Karai kyla dėl politinių klaidų, neteisingo situacijos vertinimo ir nenoro suprasti kitos pusės kertinių interesų. Žmonėms norisi lengvesnio vertinimo, bet tarptautiniuose santykiuose taip nėra. Jei ne J.W. Bušo paskelbtas „kryžiaus žygis“ prieš Islamo pasaulį ir neteisingas karas Irake – musulmonų religiniai fanatikai ir radikalai tikrai nebūtų taip sustiprinę savo pozicijų visame pasaulyje. Tam paprasčiausiai būtų pritrūkę svarių argumentų.

Dabar, mūsų politinių klaidų dėka – jų gausu. Islamo radikalai pasinaudojo Vakarų civilizacijos klaidomis, ydomis ir paskelbė ją visuotiniu blogiu. Mes ilgai į tai nekreipėme dėmesio, nes tikėjome, jog nuovokus musulmoniško pasaulio protas, ekonominiai dėsniai ir nuosaiki politinė linija nugalės, bet problemų daugėjo ir tarptautinio terorizmo židiniai ėmė plisti. Jau turime ir Islamo teroristinę valstybę, kuri ima plėstis, o dėl visuotinio chaoso Artimuosiuose Rytuose, tam dabar yra itin palanki terpė.

Naujausias JAV siekis susilpninti Rusijos raišką tarptautiniuose reikaluose atsigręžė ne tik prieš Maskvą, bet ir prieš artimiausią Vašingtono sąjungininkę – visą Europos Sąjungą. Kovoje pralaimi abi pusės – silpnėja. Ekonominis karas yra taip pat naikinanti valstybių pajėgumus jėga, kaip ir karinis konfliktas. Jis vyksta pilnu tempu ir dabar jau tenka kovoti ne tik viename Artimųjų Rytų fronte. Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika, Rusija pasirinko jungtis į BRICS.

Dar blogiau, kad net svarbios geopolitiškai Lotynų Amerikos šalys – tokios, kaip Brazilija ir Argentina renkasi palaikyti Rusiją (pvz., jungiasi prie BRICS ir pan.), o ne jiems tradiciškai artimesnę Vakarų civilizaciją. Vadinasi, reikia ieškoti to priežasčių. Kažką darome ne taip.

Norint išlikti – reikia patiems keistis ir atsigręžti į tradicines vertybes

JAV ir kitos Vakarų šalys yra vis dar dominuojantis pasaulio galios polius, kuris nustato pasaulinę tvarką ir turi tam daugiausiai poveikio priemonių (pvz., per tarptautines organizacijas, pasaulines finansines institucijas, investicijų srautų reguliavimą ir kt.). Kalbant makro – tarptautinių santykių sistemos ir valstybių lygmenyje – galima pastebėti, kad didžiausia problema ir yra tai, kad tradicinę moralę pamynėme vardan besaikio pelno siekio. Save laikome geresniais, išskirtiniais, turinčiais moralinę teisę mokyti kitus, bet tuo pačiu savo realiu elgesiu pažeminame kitus.

Negali neatitikti žodžiai ir veiksmai, nebent norime, kad įtaka pasaulinėje sistemoje pereitų tokioms autoritarinėms šalims kaip Kinija. Mūsų žodžių ir darbų neatitikimą kitos šalys greitai pastebėjo. Tas kliudo politiniam dialogui, bet su mumis toliau bendrauja, nes JAV ir ES vis dar nulemia pasaulio reikalus ir ekonomiką, bet ar taip bus ir toliau? Gal tik laukiama kol skaudžiau paslysime?

Romos imperija žlugo tiek dėl visuotinio moralės nuosmukio viduje, tiek ir nuo priešiškų jėgų spaudimo iš išorės. Dabar istorijos ratas kartojasi ir viskas vyksta taip pat. Imigrantai į JAV, ES, Kanadą, Australiją iš kultūriškai skirtingų šalių, kurie nepritampa prie vakarietiškų vertybių ir didelė dalis vietinių gyventojų, kurie yra nusivylę jomis bei elito atotrūkiu nuo paprastų žmonių, sukuria realų spaudimą Vakarų šalims iš vidaus. Dėl mažėjančio gimstamumo ir augančio visuomenės senėjimo tempo – ši problema tik toliau gilės, nes imigrantų iš pietų pusrutulio šeimos yra itin gausios.

Kita dedamoji – tai spaudimas iš išorės. Kinija, Rusija, Indija, Islamo pasaulis – tai tos jėgos, su kuriomis priešprieša nuolat gilėja ir tik karinis technologinis pranašumas bei branduolinio ginklo panaudojimo baimė apsaugo nuo visą planetą galinčio sunaikinti pasaulinio karo. Jo tikrai nenorime, nes visų žmonių viduje yra dominuojantis poreikis gyventi harmoningai, saugiai ir taikiai. Norint tą pasiekti reikia mokėti pripažinti savo klaidas ir gebėti keistis.

Pasaulį suvienyti gali tik tradicinių, bendrų visoms civilizacijoms vertybių pripažinimas bei jų iškėlimas pagrindinėmis valstybių ir žmonių gyvenime. Tada Vakarų šalių nešama pasaulinės lyderystės vėliava turės prasmę ir nesusidarys tokia paradoksali situacija, kai girdime, kad dabar tradicines vertybes labiausiai gina V. Putino Rusija. Pastarajai užtenka tai deklaruoti, bet mes galėtume tą realiai įgyvendinti ir atimti pagrindinį jų ir besivystančių pasaulio šalių kaltinimą Vakarams.

Tas kartu reiškia, kad privalėsime keistis ir atsisakyti dalies mūsų naujai susiformavusių pseudo-vakarietiškų vertybių, kai iškeliame mažumą virš daugumos ir tokiu būdu apribojame daugumos teises. Taip, bet kurios mažumos teisės ir laisvės turi būti gerbiamos, bet jos negali jų padaryti išskirtinėmis bei prieštarauti visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms.

Individualizmas per daug sustiprėjo, o bendruomeniškumas nusilpo. Apie žmogiškąją vertybinę Vakarų civilizacijos dedamąją ir jos problemas mėginsiu plačiau panagrinėti jau kitame straipsnyje.

Doc.dr. Mindaugas Puidokas,
KTU Viešosios politikos ir administravimo institutas

Šaltinis: Sarmatas.lt

Šauksmas

Leave a Reply