Ar visi partizanai buvo didvyriai?

Nors nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo jau 70 metų, daug laiko praėjo ir nuo tragiškų pokario įvykių, kai ištisą dešimtmetį Lietuvoje vyko brolžudiškos žudynės, bet iki šiol tenka narplioti istorijos paslaptis ir demaskuoti istorijos klastojimo faktus. Tarybiniais metais buvo beatodaitiškai šlovinami visi tarybiniai partizanai ir juodinami antitarybiniai, kurie anuomet vadinti „miškiniais“, „žaliukais“. Lietuvos_partizanams_priklause_daiktai_mNuo 1990-ųjų atvirkščiai – beatodairiškai garbinami antitarybiniai, o tarybiniai geriausiu atveju įvardinami kaip okupantų talkininkai. Bet juk ir vienų, ir kitų tarpe buvo ir kovos už idėją elementų, bet buvo ir paprasčiausio banditizmo. Nuo 1941 metų birželio iki 1944 metų pabaigos fašistiniai okupantai ir jų vietiniai talikinkai Lietuvos teritorijoje nužudė 700 tūkstančių žmonių. O pokario laikotarpiu nuožmiose kovose žuvo dar virs 50 tūkstančių žmonių-tai 25 tūkstančiai antitarybinių partizanų nužudytų taikių piliečių (išsami medžiaga apie tai pateikiama P. Masilionio knygoje „Nebroliškos miško brolių aukos“), pačių partizanų žuvo virš 20 tūkstančių, bet to, žuvo ir apie 5 tūkstančius liaudies gynėjų, tarybinių saugumiečių, milicininkų bei tarybinės kariuomenės karių. Tad faktai liudija – 1941-1954 metais Lietuvoje žuvo ne mažiau 750 tūkstančių žmonių – tai didžiulis skaičius. Bet apie tai dažnai nutylima. Iškelkime klausimą – kodėl nutylima, kam tai paranku? Šiuo metu Ukrainoje ir kai kuriose kitose šalyse regime fašizmo atgimimą, o tautos didvyriais laikomi Bandera ir Šuchevičius, kurie tūkstančiais skerdė taikius gyventojus – lenkus ir žydus. Ar tokio pobūdžio nusikaltimai pateisinami kovoje už laisvę? Juk anksčiau ar vėliau pralietas nekaltas kraujas pareikalauja atpildo. Lenkija už minėtus nusikaltimus Ukrainai ligi šiolei neatleidžia ir vargu, ar greitai atleis. Todėl labai svarbu atskirti, kur buvo kova už Lietuvą (o jos būta ir vienoje, ir kitoje pusėje), kur buvo paprasčiausias buitinis banditizmas arba iš „patriotinio įsijautimo“ tiesiog žudomi taikūs gyventojai, siekiant įbauginti kitus. Šito nepadarius – tokie nusikaltimai gali sugrįžti ir vėl, keičiantis politinei situacijai. Reikia įvardyti pronacistinių budelių nusikaltimus, pareikalauti, kad būtų panaikinti tokių tariamų „didvyrių“ vardais pavadinti objektai – gatvės, aikštės, mokyklos, jiems pastatyti paminklai, panaikinti ir jiems po mirties suteikti kariniai laipsniai – generolų, pulkininkų, majorų, kapitonų laipsniai. Kas tie išgarbinti nacistiniai nusikaltėliai? Minėsime tuos, dėl kurių jau nėra abejonės. Tai J.Noreika-generolas Vėtra, J.Krikštaponis, A.Baltūsis-Žvejys, V.Vitkauskas-Saidokas, J.Vitkus-Kazimieraitis, J.Misiūnas-Žalias Velnias, A.Starkus –Montė, A.Slučka-Šarūnas, S.Staniškis-Litas, J.Barzda-Klevas, J.Lelešius-Grafas, P.Janušaitis-Aloyzas, P.Jakys, S.Čenkus, A.Impulevičius-tai tipiški pronacistiniai budeliai. Šalia jų yra dar daug jų bendrininkų. Kai kurie labai išgarbinti veikėjai pasižymėjo ir kaip Maidaneko konclagerio prižiūrėtojai: tai J.Žemaitis-Vytautas, J.Vitkus –Kazimieraitis, A.Baltūsis –Žvejys (apie tai teigiama įvairiuose šaltiniuose, tame tarpe anglų kalba išleistame leidinyje ,,Lithuania. Crime Punishment” 1999.m.sausio numeris. Leidinio autoriai-žymus nacistinių nusikaltimų tyrėjas, buvęs Kauno geto kalinys J.Melamedas ir jo bendražygiai).

Nacistinių nusikaltėlių kulto pavyzdžiai – J. Baltūsio-Žvejo ir J. Vitkaus gatvės, J. Noreikos vardo mokykla bei daugybė kitų pavyzdžių

Paminėsime konkrečius nacistinių nusikaltėlių kulto pavyzdžius. Tai J. Vitkaus gatvės Vilniuje ir Kaune, A. Baltūsio-Žvejo gatvės Kaune ir Marijampolėje, J. Misiūno-Žalio Velnio aikštė Kaišiadoryse, J. Noreikos-generolo Vėtros vardo mokykla Pakruojo rajone, J. Krikštaponio aikštė Ukmergėje. Egzistuoja ir dar daugybė kitų gatvių, aikščių, mokyklų, pavadintų nacistinių budelių vardais, yra ir daugybė jiems skirtų paminklų bei paminklinių lentų (pavyzdžiai – J.Noreikai-generolui Vėtrai skirta paminklinė lenta ant Mokslų Akademijos pastato Vilniuje, J. Barzdai-Klevui skirtas paminklas Plungės rajone, J. Krikštaponiui skirtas paminklas Ukmergėje ir kt.) Žymių budelių vardais pavadinti net kai kurie kariniai daliniai (pavyzdys – J.Vitkaus vardo batalionas Kaune).

Kaip narpliojami nacistiniai nusikaltimai ? Dar 1990-2003 metais šioje srityje daug pasidarbavo J.Melamedas, P.Freidheimas ir kai kurie kiti nacistinių nusikaltimų tyrėjai. Daug šioje srityje nuveikė ir E.Balčiūnas, Z.Vitkus, Ch. Bargmanas. Nemažai šią paslaptingą sritį tyrinėjo ir A.Plūkis, K.Bilansas, M.Chersonskis, M.Šiurnienė, B.Dilpšienė ir kai kurie kiti vyresnės kartos tyrinėtojai. Man asmeniškai šia sritimi teko daug domėtis nuo 2005 metų, o nuo 2013 metų vasaros kartu su kolega kauniečiu antifašistu Aleksandru Bosu pradėjome išsamiai nagrinėti nacistinių budelių biografijas bei jų įvykdytus nusikaltimus. Nagrinėdami mes tikėjome ne gandais, o analizavome įvairius šaltinius, knygas, straipsnius, dokumentus, vykome į masinių žudynių vietas, bendravome su liudininkais. Dėl to kol kas atmetėme versiją dėl galimo A.Ramanausko-Vanago dalyvavimo nacistinių nusikaltimų vykdyme, tam trūksta įrodymų. Bet įrodymų užtenka dėl tokių asmenų: kaip J.Noreika- generolas Vėtra, A.Baltūsis-Žvejys, J.Krikštaponis, V.Vitkauskas –Saidokas(šis budelis 1941m. birželio mėnesį Kaune, Vilijampolėje užpuolė vietos rabiną Z.Osovskį ir nukirto jam galvą), J.Barzda-Klevas, J.Vitkus-Kazimieraitis ir kiti jų bendrininkai. Antifašistų tikslas-aiškintis tiek žydų, tiek lietuvių, tiek rusų, baltarusių, lenkų, latvių, romų kilmės žmonių naikinimą, tiek įvairių politiniu pagrindu motyvuotų nužudymų aukas-ypač komunistų, komjaunuolių, socialistų bei kitų kairiųjų pažiūrų žmonių(kurie buvo ypač nemėgstami vokiškujų okupantų bei vietinių jų talkininkų). Baltaraiščiai žudė ir vedami asmeninio keršto ar pasipelnymo tikslais. Kai kurie nužudyti žmonės-tai tiesiog nuosekliai veikę kairiųjų pažiūrų inteligentai (kaip Kauno VII forte nušautas V.Montvila). Ta tema parengėme eilę bendrų straipsnių, rengėme ir asmeninius straipsnius, bendravome ir su užsienio kolegomis antifašistais(kai kurie straipsniai publikuoti „Laisvame laikraštyje“, kai kurie įvairiuose interneto portaluose).

Tikrieji fašistinių nusikaltimų mastai. Kodėl tai nutylima?

Lietuvoje yra daug vietų, žinomų kaip fašistų vykdytų masinių žudynių vietos. Tai Paneriai (čia nužudyta arti 100 žmonių), IX fortas Kaune (50 tūkstančių žmonių), Pivonijos šilas prie Ukmergės(virs 10 tūkstančių ), Pirčiupiai ir kai kurios kitos plačiai žinomos vietos. Bet kai kurios žudynių vietos mažai žinomos visuomenei. Ir tokių vietų daug, vien Vilniaus krašte yra kelios dešimtys masinių žudynių vietų. Štai E. Danilevičiaus knygoje ,,Vilniaus apylinkės” rašoma : ,,Netoli Trakų esančiame Varnikų kaime 1941 metų rugsėjo 30 d. sušaudyti 1446 žmonės, daugumas jų kairiųjų pažiūrų Lietuvos piliečiai-komunistai, komjaunuoliai ir jų šeimų nariai. 1941 metų rugsėjo mėnesį hitleriniai okupantai ir jų talkininkai sušaudė 403 Nemenčinės miestelio ir netoli esančių kaimų gyventojus. 1943 m rugsėjo mėnesį okupantai ir jų talkininkai sudegino Družilių kaimą, dalį kaimo gyventoju sušaudė, o dalį išvežė į koncentracijos stovyklą. O štai netoli Bezdonių esančioje karo belaisvių stovykloje nužudyta 25 tūkstančiai karo belaisvių. 1944 m gegužės mėnesį Rudaminoje buvo sušaudyti 103 vietos gyventojai. Lavoriškėse 1943 metų spalio mėnesį sušaudyta 116 žmonių-tarybiniai partizanai, juos rėmę vietos gyventojai ir Lavoriškių apylinkėje veikusios pogrindinės komunistų organizacijos nariai“.

Kruvinų ,,didvyrių“ pėdsakais

Kas gi tie kruvini „didvyriai“, žymūs ir nusipelnę budeliai? Šįkart galime panagrinėti penkių budelių biografijas bei jų veiklos detales. Įvairiuose straipsniuose esame nagrinėję tokius budelius-kaip J. Noreiką-generolą Vėtrą, J. Krikštaponį, A.Baltūsį-Žveją ir dar kai kuriuos kitus jų sėbrus. Verta panagrinėti grupės kitų veikėjų „žygdarbius“. Tai Jonas Misiūnas-Žalias velnias, Juozas Barzda-Klevas, Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Starkus-Montė ir Justinas Lelešius-Grafas.

  1. Lelešius-Grafas buvo kunigas, dar būdamas klieriku jis 1941 metais dalyvavo žydų žudynėse Kaune, IX forte (vienas iš šaltinių – leidinys „Lithuania. Crime Punishment“. 1999 m. sausio numeris,108 puslapis). 1943 metais J. Lelešius baigė Vilkaviškio kunigų seminariją, dirbo vikaru Vilkaviškio ir Klampučių parapijose, nuo 1945 m. vasario mėnesio buvo paskirtas Lankeliškių klebonu. Palaikė artimus ryšius su antitarybiniu pogrindžiu, dėl to buvo apklaustas tarybinių čekistų, pradėjo slapstytis 1945 metų rugsėjo mėnesį, netrukus įsitraukė į taip vadinamos Tauro apygardos partizanų gretas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 24 dieną. Dabar šlovinamas kaip tikras kovotojas už laisvę. Tačiau kokia tai kova – žudyti taikius beginklius žydus Kauno IX forte? Ir pokario laikais veikti kartu su žymiais budeliais A. Baltūsiu-Žveju ir V. Gavėnu-Vampyru?

Kitas labai „nusipelnęs“ kovotojas už laisvę – Juozas Barzda-Klevas. Štai jis garbinamas ir valdžios struktūrų pripažintoje knygoje „Lietuvos Laisvės armijos kovos Žemaitijoje.” Čia rašoma, kaip 1944 m. gruodžio mėnesį iš vokiečių lėktuvo Plungės rajone nuleista parašiutininkų grupė. Vienas iš jos narių, vyr. leitenantas Juozas Barzda-Klevas nusileido ant ežero ir įlūžus ledui, nuskendo, prie jo buvo ir svarbūs dokumentai, pinigai, radijo stotis. Tariamai žuvo „didvyris“ . Tačiau šis „didvyris“ ne tik praėjo fašistinio abvero mokyklos trijų mėnesių diversantų kursus. Jis Lietuvoje nuo 1941 m. birželio pabaigos dalyvavo masiniame taikių žmonių naikinime. Vėliau tuo užsiėmė ir Baltarusijoje. Štai kas rašoma S. Laurinaičio, A. Kadžiulio, E. Uldukio knygoje „Kaltina nužudytieji“ – šios knygos 18-19 psl.: „1941 m. birželio 28 d. Kauno mieste buvo pradėtas formuoti vadinamasis „Tautos darbo apsaugos batalionas, kuriam vadovavo buržuazinės Lietuvos kariuomenės pulkininkas A. Butkūnas. vėliau vadovavimą perėmė majoras B. Šimkus. Jau pirmosiomis šio bataliono veiklos dienomis nuo žmogžudžių rankų krito tūkstančiai taikių tarybinių piliečių Kauno tvirtovės VII ir IV fortuose, kiek vėliau IX forte. Be to, 1941 m. vasarą ir rudenį dalis šio bataliono smogikų važinėjo po įvairius Lietuvos miestus ir kaimus, ten irgi vykdė masinius taikių piliečių žudymus. Fašistinių budelių kelias driekiasi nuo Garliavos, Babtų, Jiezno, Alytaus iki Simno, Ariogalos, Krakių, Pasvalio. Vėliau šis kruvinas kelias vedė į Baltarusiją, iki Baranovičių, Slonimo miestų bei kitų Baltarusijos vietovių. Žudant tarybinius piliečius, aktyviausiai pasireiškė bataliono trečioji kuopa, vadovaujama leitenanto Juozo Barzdos“.

Dar vienas dabarties Lietuvoje labai gerbiamas ,,didvyris“ – tai Jonas Misiūnas-Žalias velnias. Šio veikėjo garbei pastatyti net keli paminklai, yra jo vardo aikštės ir gatvės, egzistuoja net jo pasekėjų neofašistų organizacija – taip vadinama „Žalio Velnio brolija“. J. Misiūno garbei leidžiamos ir knygos, štai 2015 metų pradžioje išleista knyga „Jonas Misiūnas-Žalias Velnias“ (autoriai S. Abromavičius ir D. Juodis). Joje liaupsinamas, kaip teigiama – „legendinis pasipriešinimo kovų vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias“. Verta pasiaiškinti, koks gi buvo iš tiesų šis „didvyris“, kaip jis gyveno, ką nuveikė? Jis gimė 1911 metais Paliesės dvare tuometiniame Pušaloto valsčiuje (dabar Panevėžio rajonas). 1931 metais J. Misiūnas išėjo į Lietuvos kariuomenę savanoriu, kilo tarnybos laiptais, įgijo viršilos laipsnį. 1940 m. vasarą iš kariuomenės atleistas, grižo į gimtinę. Vos tik 1941m. birželio pabaigoje į Lietuvą įžengė fašistiniai okupantai, J. Misiūnas stojo į jų pusę. Nuo birželio 29 dienos pradėjo darbuotis Lietuvos Laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje. Dalyvavo Holokauste (žydų žudynėse Vilniuje ir Trakuose). Apie J. Misiūno dalyvavimą Holokauste liudija duomenys iš leidinio „Lithuania. Crime Punishment“. 1999 m. sausio numeris. Čia patalpinta ir jo fotonuotrauka. Vėliau dirbo geležinkelio apsaugos policijoje, 1943 metais dalyvavo baudžiamosiose operacijose prieš Baltarusijos teritorijoje veikusius tarybinius partizanus. Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, ėmė organizuoti antitarybinius būrius, pasižymėjo kaip itin žiaurus taip vadinamų „miško brolių“ vadas. Buvo suimtas 1946 metų vasaros pabaigoje, tarybiniams čekistams vykdant specialią operaciją. Vėliau išvežtas į Maskvą, ten 1947 metų kovo mėnesį jam įvykdytas mirties nuosprendis. Štai tokia šio „velnio“ istorija. Skaitytojui spręsti – ar tai kovotojas už laisvę? Ar tiesiog fašistinis budelis?

Plačiai išgarbinti Algimanto apygardos vadai – tai tikri didvyriai? Ar nuožmūs budeliai, taikių žmonių žudikai?

Pokario laikais egzistavusi Algimanto apygarda ir jos vadai dabar visaip liaupsinami. Todėl verta pasidomėti, kas gi buvo tie „žymieji” Algimanto apygardos vadai, kurių garbei pastatyti paminklai, jiems suteikti pulkininkų laipsniai? Tai A. Slučka-Šarūnas ir A. Starkus-Montė. Vienas iš jų A. Starkus 1948 m. pavasarį tiesiogiai įvykdė itin brutalų teroro aktą. Susipažinkime su knygoje „Nematomasis frontas“ (leidykla ,,Mintis“. 1967 m. leidimas. Autorių kolektyvas P. Rimkevičius, O. Aleksa, E. Žemaitis, K. Martusevičius ir kt.) pateikiamais faktais: „Artėjant 1948 metu Gegužės 1-ajai, „Šarūnas iškvietė savo artimiausią padėjėją „Montę“ (tai hitlerininkų diversantas A. Starkus) ir įsakė bunkeryje paruošti miną. Gegužės pirmąją Starkus kartu su dar trimis banditais mišku nuėjo Šimonių link. Girios pakraštyje sulaukę tamsos jie nusėlino prie klubo. „Montė“ atlenkė vinį, prilaikiusią lango rėmą, uždegė Bikfordo virvelę, o kitas banditas įvertė į vidų miną. Jie nubėgo apie trisdešimt metrų, kai klube nugriaudėjo sprogimas. Žuvo 16 jaunuolių, dar 13 buvo sužeisti“. Štai taip susprogdinta Šimonių kultūros namų salė. Tai kodėl garbinami šie budeliai, barbariški žudikai? Be šio nusikaltimo, A. Starkus-Montė ir A. Slučka-Šarūnas dalyvavo daugelyje kitų nusikaltimų, jie dar 1941 metais žudė žydus (A. Slučka Utenos apylinkėse, A. Starkus Šiauliuose-duomenys iš leidinio „Lithuania. Crime Punishment“. 1999m. sausio numeris), jie aktyviai žudė ir komunistus, komjaunuolius bei jų šeimų narius.

Žymus budelis A. Impulevičius ir jo sėbrai buvo priglausti demokratijos „lopšyje”

Daug nacistinių budelių 1944 metais pabėgo į Vakarus – S. Čenkus, V. Reivytis, P. Pamataitis, A. Lileikis, A. Impulevičius, K. Gimžauskas, P. Jakys ir dar daug kitų jų bendrininkų. Beveik visi žymūs budeliai gavo prieglobstį Junginėse Amerikos Valstijose. Nors Lietuvos teisėsauga reikalavo juos išduoti, bet JAV valdžia kategoriškai atsisakydavo išduoti šiuos masinių žudynių vykdytojus.

  1. Impulevičiaus vadovaujamo policijos bataliono smogikai dalyvavo ir vienoje iš brutalių susidorojimo akcijų-kai 1941 m. rugsėjo mėnesį netoli Kauno esančiame Užusalių kaime buvo sušaudyta 50 vietos gyventojų. Šį įvykį prisimena iš Užusalių kaimo kilęs kaunietis docentas E. Satkevičius, kurio teigimu, po tarybinių partizanų susirėmimo su vokiečiais vienas vokiečių karininkas žuvo. Supykę vokiečių okupantai nusprendė atkeršyti, ir į Užusalius atsiusti Impulevičiaus bataliono smogikai suėmė daug vietos gyventojų, sekančią dieną juos sušaudė visai šalia kaimo.

Kodėl puolami antifašistai?

Nacistinių nusikaltėlių kultą Lietuvoje demaskuojantys antifašistai yra neparankūs tam tikroms įtakingoms nomenklatūros grupėms. Štai todėl ir pasirodo tokios specifinės publikacijos kaip publicisto Leto Palmaičio publikacijos prieš antifašistus ir daug kitų panašių publikacijų. 2013 metų rugsėjo 14 dieną „Laisvame laikraštyje“, o kiek vėliau keliuose interneto portaluose pasirodė L. Palmaičio straipsnis „Laisvės šauklys „Laisvas laikraštis“ propaguoja didžiausius Lietuvos istorijos revizijos atradimus?“ Šiame straipsnyje yra ir tokie teiginiai – „G. Grabausko ir A. Boso publikacijose atkakliai peršama idėja, neva fašizmas buvo ta blogio jėga, prieš kurią turėjo vienytis visas pasaulis. Aiškiai remiama Rusijos pozicija, neva sovietai – „gelbėtojai“. Iš esmės autoriai palaiko Kremliaus vykdomą stalinizmo reabilitaciją, ir teigia, kad „1941-1945 metais Lietuvoje žmonės kovojo prieš fašistus, tapo pogrindinių organizacijų nariais, tarybiniais partizanais“. Man nekyla abejonės, kaip ten būtų buvę miškuose, jei G. Grabauskas būtų pakliuvęs man į nagus, klausimas tik – o jei dar ir nekalta jo šeima? Čia jau ištvermės ir tikėjimo išbandymas, o gal tik dėl nemiegotos nakties pašlijusių nervų rezultatas“. Štai tokie L. Palmaičio postringavimai. Belieka gailėtis, kad žymus filologas, įdomus publicistas pasuko tipiškai rusofobiniu ir antisemitiniu keliu, faktiškai užstodamas fašistus ir visaip žemindamas ne tik G. Grabauską bei A. Bosą, bet ir tuos daugelį kovotojų prieš fašizmą, kurie dažnai savo gyvybės kaina (kaip J. Vitas, A. Slapšys, V. Baronas, A. Vilimas, I. Meskupas-Adomas bei daug kitų žuvusių tarybinių partizanų) atkakliai kovojo su fašizmu. L. Palmaičiui pritaria ir A. Zolubas, ir J. Čeponis bei kai kurie kiti panašūs veikėjai. Įdomu pastebėti, kad tokią rusofobinę, antisemitinę bei fašizmui pritariančią poziciją užima ir ,,žymusis“ , pats ,,objektyviausias istorikas“ Anušauskas, dar visa eilė politikų bei nomenklatūrinių apžvalgininkų. Galų gale ir 2015 metų kovo 19-osios kratos parodė, kad patriotinė veikla pavojinga. Šios kratos vyko vienuolikos visuomenininkų, žurnalistų būstuose. Po šių kratų praėjo jau daug laiko. Aišku tiek, kad kratų metų jokių pinigų maišų ar draustinų ginklų nerasta. Bet rasta ir išnešta daug knygų, kasečių, laikraščių, asmeninių užrašų ir kt. Įdomu pastebėti, kad tokie daiktai vis tik „grėsmingi“. Štai kas teigiama Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės E. Mikalainienės rašte (atsakyme į G. Grabausko skundą dėl kratų pagrįstumo): „Iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad kratos atlikimo pas pareiškėją pagrindas yra Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos R. Stonkuvienės 2015-03-10 nutartis, kurios rezoliucinėje dalyje nurodyti paimtini objektai, kurie naudojami propagandiniam darbui prieš Lietuvos Respubliką.“ Iškyla įdomus klausimas – ar antifašistinė ir antikarinė veikla yra propagandinis darbas prieš Lietuvos Respubliką?

Pažangioji inteligentija pasisako už taiką ir tautų draugystę, prieš ksenofobiją ir fašistų garbinimą

Dabarties Lietuvoje daug aktyvių piliečių pasisako už taiką ir tautų draugystę, už istorinės tiesos atskleidimą, prieš tautinės nesantaikos kurstymą ir nacistinių nusikaltėlių garbinimą. Čia pravartu susipažinti su 2014 metų liepos pabaigoje mirusio antifašisto poeto T. Aleksandro Boso eilėmis, demaskuojančiomis nacistinių nusikaltėlių kultą: „Istorijon su vėjeliu“ – „Iš kapitono pasidaręs generolu Vėtra, jis praūžė per Žemaitiją kaip uraganas neregėtas. Žudynių įkvėpėjas Vėtra buvo kietas, sutramdytas ir mūs istorijon gražiai padėtas“.

Lietuva ir vėl atsidūrė svarbioje kryžkelėje. Turime apsispręsti: ar garbinti nacistinius nusikaltėlius – visus tuos „vėtras“, „velnius“, „vampyrus“, „vaidevučius“ ir panašius personažus? Ar pagerbti kitos pusės didvyrius – darbo žmonių teises gynusius bei prieš fašizmą kovojusius L. Girą, A. Venclovą, J. Vildžiūną ,V. Vildžiūną, J. Vitą, I. Dembą, D. Todesą, A. Bulotą, V. Montvilą, J. Garelį, K. Didžiulį, M. Melnikaitę, AŠiaučiūnaitę, I. Meskupą, JBaltušį ir kitus patriotus? Ar atleisti visiems, papasakojant ne tik jų didvyriškumo epizodus, bet ir paklydimus?

Giedrius Grabauskas

Šauksmas

Leave a Reply