Artūras Račas: Man gėda

Šiandien jaučiuosi ne kaip. Nepadariau nieko blogo, nieko nenuskriaudžiau, nieko neįžeidžiau, tačiau jaučiu kaltę ir didelį gėdos jausmą.

Šiandien man gėda, kad esu žurnalistas ir priklausau Lietuvos žurnalistų bendruomenei. Tai bendruomenei, kuri viešai pasisako už žodžio ir minties laisvę, tai, kuri dar visai neseniai su žvakutėmis ir juodais užrašais “Jes suis Charlie” ėjo prie Prancūzijos ambasados protestuoti prieš žurnalistų žudynes.

Stovėjo ten greta su politikais, fotografavosi, dėjo savo nuotraukas į savo portalus, taip lyg leisdami suprasti, kad jiems rūpi. Nes taip reikėjo ir tuo metu tai buvo madinga.

FB-SV289802-320x210BFL/Vyginto Skaraičio nuotrauka

Šiandien jie visi tyli. Specialiai pažiūrėjau visų vadinamųjų Lietuvos žiniasklaidos žvaigždžių Facebook profilius, kurie po tragedijos Prancūzijoje puikavosi “Je suis Charlie” užrašais. Neradau nieko, kas liudytų, jog jiems iš tikrųjų rūpi trys Ukrainoje nužudyti žurnalistai.

Net populiarusis A.Tapinas, neseniai debiutavęs pagrindiniame naujienų portale su verksmingu ir didaktiniu komentaru apie tai, kad Lietuvoje niekam neįdomios žudynės Afrikoje, neįsidėjo Ukrainos vėliavos ir neparašė “Я Бузінa”. Matyt, jis juo ir nėra, o tas komentaras tebuvo kaukė, skirta lengvatikiams.

Pažiūrėjau ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus Facebook profilį ir Lietuvos žurnalistų sąjungos puslapį. Pirmajame – nieko, antrajame šios dienos aktualija – kvietimas į “Chorų karus”.

Man gėda.

Man taip pat gėda už Lietuvos prezidentę, kuri taip aršiai kovoja už žiniasklaidos kokybę ir jos teisingą kryptį. Gėda, nes ji taip pat tyli, lyg acto į burną prisisėmusi, tarytum trys nužudyti žurnalistai per dvi dienas būtų normalus Ukrainos kelio į Europą etapas.

Tyli ir premjeras A.Butkevičius, nieko nesako ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Nieko nesigirdi iš Seimo žmogaus teisių, Švietimo ir Užsienio reikalų komitetų, nors, pavyzdžiui, pastarasis visai neseniai griežtai pasisakė dėl Krymo totorių teisių varžymo ir televizijos kanalo uždarymo.

Tyli Švedijos demokratas ir visuomenininkas Jonas Ohmanas, tyli Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Remigijus Šimašius, Eligijus Masiulis, Kęstutis Daukšys, Rolandas Paksas, Artūras Zuokas. Tikriausiai jie visi, kaip ir J.Ohmanas mano, kad į žurnalistų žudymus nereikia kreipti dėmesio. Ypač – jei jie rašo ne taip ar užduoda “neteisingus” klausimus.

Man dėl jų irgi gėda.

Ir aš nesuprantu, ar jie tyli todėl, kad nesupranta, ką reiškia žurnalistų žudymas, ar todėl, kad jie pritaria tam, ar todėl, kad jiems niekas neliepė kalbėti.

Nepaisant to, aš dėl visų jų atsiprašau.

faktai.lt

Šauksmas

Leave a Reply