Berijos dienoraštis. 2dalis – įvado tęsinys

Netgi remiantis abejotinais skaičiavimais 1953m. pabaigoje, Gruzijoje 1937-1938 metais mirties bausme buvo nuteisti apie 8000 žmonių. Daug tai ar mažai neramiais laikais, kada gyvenimas virsta socialine kova, tarp naujos tvarkos su senaja ir atvirkščiai?

Dabartiniai “Buhalteriai” – “vargas reformatoriams”… toks Saakašvilis padidino represuotu  Gruzijoje pagal 1 kategoriją (t. y. nuteisti mirties bausme)  skaičių iki 15 tūkstančių žmonių, kas yra dar labiau abejotina. Bet jei tą skaičių priimti kaip patikimą, kas tada? Gruzija su 3,5 milijono gyventojų, tai tenka keturi sušaudyti1 tūkstančiui gyventojų. Daug tai ar mažai?

Dar 1920 m. metais, Gruziją iš esmės valdė Menševikai.  Valdančioji Menševikų partija, turėjo iki 80 tūkstančių narių, iš kurių ne mažiau kaip 10 procentų buvo aktyvūs, įskaitant ir funkcionierius. Gruzinų bolševikų tada buvo ne daugiau kaip 2000 žmonių. Antitarybinės ir antirusiškos nuotaikos buvo skatinamos ir kurstomos ne tik menševikų kovos, bet ir jų vakarų globėjų. Gruzijoje, kaip ir visoje Užkaukazėje, aktyviai puoselėjo savo agentūrą britai, amerikiečiai, prancūzai, turkai ir net lenkai (pastarieji netgi labai aktyviai). Gruzijos proletariatas buvo dar labai silpnas, bet buvo didžiulis sluoksnis pirklių, didikų, įvairios kilmės kunigaikščių, prekybininkų, pusgalvių liumpenų ir pan..

Taigi klausimas: ar yra Gruzijos miestelyje, kur miesto gyventojų skaičius, tarkim, penki tūkstančiai 30-ųjų metų pabaigoje buvo daugiausiai dvidešimt aktyvių tarybų valdžios priešų? Taip buvo ir netgi daugiau! Neskaitant tradicinių Kaukazo korupcionierių. Tačiau buvo priešingai šmeižiant jį, Berija neturėjo polinkio būti budeliu (jis nemėgo net medžioklės, pirmenybę teikdamas žvejybai) ir neišvengiamų represijų priemonių imdavosi tik neišvengiamu atveju, kiek įmanoma jas minimizuodavo. Nepaisant to, jo represinė politika buvo labai veiksminga, ta prasme, nepaisant visos strateginės reikšmės su aktyvia “penkta kolona” Gruzijoje ir Užkaukazėje, vokiečiai neturėjo tokių pasiekimų net jų sėkmingiausiu laikotarpiu Kaukaze.

Galima vokiečių okupacija Gruzijoje, būtų pareikalavusi ne mažiau kaip 50-60 tūkstančių gyventojų vien tik gruzinų (nebekalbant apie gruzinų žydus). žvelgiant į tai įvairiais rakursais, jei žiūrėti ne per juodus akinius, žinoma, objektyvi “aritmetika” represijos Gruzijoje ne kaltina, bet pateisina Beriją Jis ir jo čekistai sugebėjo pagerinti vidaus padėtį Respublikoje kaip įmanoma su minimaliu kraujo praliejimu. Apseiti be aukų buvo neimanoma, nes buvusi galinga “penktoji kolona”, prasidėjus galimam dideliam karui, būtų kainavę dar daugiau kraujo.

Kaip jau minėta, Gruzija vadovaujama Berijos vystėsi labai dinamiškai ir harmoningai. Berija Gruzijoje, tai yra kada progresavo Gruzijos ekonomika, mokslas, švietimas, kultūra (įskaitant fizinę). Tai laikotarpis, kada buvo rekonstruotas Tbilisis, masinė miesto ir pramoninės statyba, Gruzija pavirto visos Sąjungos kurortine zona. Tačiau 1938 metų vasaros pabaigoje Stalino paliepimu Berija amžinai palieka Gruzija ir išvyksta į Maskvą.

Stalinui vėl prireikė čekisto Berijos, o ne socialistinio vadybininko Berijos. Užbėgant į priekį, pasakysiu, kad NKVD Berija pirmiausia save parodė kaip veiksmingas reformatorius, o po to gana greitai peraugo į bendranacionalinio lygio figūrą.

Dėl šito L.P.Berijos paskyrimo į NKVD, tai buvo logiška ne tik todėl, kad Stalinas pavargo NKVD vadovybėje nuo visų rūšių politikų, kurie sugebėjo įsivelti ir įvelti kitus į antistalinškus, o iš tikro į antisovietiškus suokalbius. Šiuo atveju dėl Berijos iš anksto buvo galima neabejoti, kad jis nesavanaudiškai ir sąžiningai dalyvaus tiesioginiame darbe, valstybę stiprindamas, o ne griaudamas.

Bet reikalas buvo ne tik tame, kad Berija turėjo didžiulę, gryno čekisto patirtį. Tai yra mažai žinoma, kad Berija priklausė siauram komisijos ratui, kuri politbiuro buvo įkurta kovo 20, 1934 m. sukurti projektą Nuostatos dėl NKVD TSRS ir Specialiojo posėdžio NKVD TSRS.

Štai kokia komisijos sudėtis: Kaganovičius (pirmininkas), Kuibyševas, Jagoda, St. Kosioras, Berija, Čiubar, Gr. Leplevskis, Akulovas, Vyšińskis, S. Prokofjevas, Bulatov, Agranovas, Balickis, Redens, Beļskis ir Krilenko.

Iš šio sastato Jagoda, Leplevskis, Prokofjevas, Bulatovas, Agranovas, Balickis, Redens ir Belskis buvo “grynieji” čekistai ir priklausė OGPU TSRS vadovybei, kuriai buvo skirta tapti NKVD TSRS.

Kaganovičius kaip minimum tada buvo kairė Stalino ranka, jei skaityti, kad dešinė buvo Molotovas. Tačiau, tai nebuvo klaida, kad tai būtų ir atvirkščiai.

Kuibyševas nuo kovo 1934 metų užėmė Tarybinės Komisijos kontrolės pirmininko prie SNK TSRS postą, (1934 gegužę jis buvo paskirtas TSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju). Kosioras tada buvo Ukrainos CK KP (b) pirmasis sekretorius, Akūlovas ir Vyšinskis atstovavo TSRS prokuratūrai, Krilenko buvo TSRS justicijos liaudies komisaras, o Bulatovas vadovaujančių partinių teisingumo komisaru (ORPO) CK VKP(b).

Berija pats užėmė pirmojo sekretoriaus kaip Užkaukazės krašto komiteto postą VKP (b) ir 1-sekretorius CK KP (b) Gruzijoje. Šalies mastu, tai buvo ne aukščiausio lygio pareigos, bet jo paskyrimas į Komisiją, buvo akivaizdžiai atsižvelgta ne tik jo veiklos savybes, bet ir į čekisto patirtį.

Iki 1938 m. vasaros, iš viso Komisijos sastato rikiuotėje liko tik Vyšinskis, Kaganovičius ir Berija. Kuibyshevas mirė, o likę buvo represuoti. Ir tada paskyrus Beriją į NKVD, Stalinas ir jo artimiausi šalininkai negalėjo nesuprasti to, kad Berija buvo NKVD autorius, o pirmose reformose OGPU NKVD tiesioginis ir aktyvus dalyvis.

Čia trumpai apie kelią Lavrentijus Pavlovičius Berija nuo Kaukazo iki Maskvos.

1938 metai

29/VII-38

Niekada nemaniau, kad norėčiau parašyti dienoraštį. Pas mane vietoj Dienoraščio sekretoriai. Ir tada užsivedžiau. Nors su kuo turiu pasidalinti, netgi Ninai negaliu prasitarti. Galiu tik su savimi. Ir tai vadinama dienoraštis. Pabandysiu, gal padės. Kiekvieną dieną rašyti nepavyks, bet tai nėra būtina. O išsikalbėti reikia.

Gavau asmeninį laišką iš draugo Stalino. Rimtas laišką ir apie tai turiu rimtai pagalvoti. Siūlo sugrįžti dirbti čekistų į Maskvą, pirmuoju Nikolajaus Ježovo pavaduotoju. Nikolajus sunkus žmogus. Priskaldė malkų su represijomis, o pačių sunkiausių žvalgyboje. Išdavė Nikolskį, išdavė Krivitskį, išdavė Liuškovą. O tai yra per didelės nesėkmės.

jezovasNikolajus Ivanovičius Ježovas (1895-04.02.1940) partinis ir valstybinis veikėjas. Metalurgijos liejiko sūnus, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, buvo sužeistas. 1917 metų gegužę įstojo į bolševikų partijos. Nuo vasario 1, 1935 metų CK VKP (B) sekretorius, nuo spalio 12, 1937 metų kandidatas į CK politbiuro narius, TSRS valstybinis saugumo generalinis komisaras. Nuo Rugsėjo 26, 1936 m. jis buvo paskirtas TSRS vidaus reikalų Liaudies komisaru, vietoj atstatydinto Genrycho Jagodos. Nuo balandžio 1938 iki 1939 m. balandžio taip pat TSRS vandens transporto liaudies komisaru. Atliko NKVD valyma ir vadovavo atliekant pagrindinius etapus čekistų operacijoms masinėmis represijomis antitarybiniams elementams ir čia buvo smarkiai persistengta, pasirodė kaip politinių avantiūrų dalyvis. Lapkričio 25, 1938 metais buvo pakeistas savo poste NKVD TSRS L.P. Berijos, kovo 10, 1939 metais iš jo buvo atimti visi šalies partiniai postai, balandžio 10, 1939 metų areštuotas vasario 4, 1940 metų sušaudytas.

 

Vertė E. Baltušis

 

Leave a Reply