BLOGIAUSIAS ŽMOGAUS DRAUGAS – BAIMĖ

Gyvenimas – amžina kova. Nuo pat kūdikystės kovojame už gyvenimą, už būvį. Kai kūdikis nori valgyt ir negali pasakyt, jis verkia, čepsi. Kai pradeda vaikščioti, nors ir krenta, bet vėl stojasi ir vėl krenta, bet jis drąsiai kovoja ir daug kartų bando, kol pagaliau išmoksta. Vėliau išmoksta kalbėti, dar vėliauְ kaprizais kovoti už savo būvį. Gyvenimo kova tuo nesibaigia, atsiranda kova už mamą, už tėtį, už namus, už dėmesį. Eidami į darželius, ten kovoja už draugystę, už žaislą, už auklėtojų meilę. Mokykloje ir vėl amžina kova už pažymį, draugus, tėvynę, namų šilumą, už pirmą meilę…. Gyvenimo kovoje suaugame, subręstame, išsikovojame šeimą, darbo vietą, ir galiausiai… nuleidžiame sparnus, užsidarome į komforto zoną ir bijome iš jos iškelti koją, užblokuojame save ir prasideda baimės era. Bijome pasakyti tai, ką galvojame, kad neįžeistume, bijome diskutuoti, kad nepasirodytume kvailesniais. Galėtume daugiau informacijos paieškoti, bet ta informacija mums sukelia baimę, geriau nežinoti, nematyti, negirdėti…

Pauksteliene Rima 01Dažnai tenka bendrauti su žmonėmis. turinčiais viršsvorį ir būna labai malonu, kad jie linksmi žmonės, savo humoru prailgina sau gyvenimą, bet bendraujant supranti, kad viduje jie bailiai, nes jie bijo sumažinti maisto kiekį. Klausiu normalios (pagal svorį) moters: kiek tu valgai? Ji atsako: daug. O kai klausi stambios, ji atsako, kad „mažai“. Mano išvada: kada žmogus sako „daug“, jis pasirengęs sumažinti, jeigu žmogus atsako „mažai“, jis pasiruošęs padidinti ir bijo sumažinti, nes jam vis atrodo, kad  ir taip mažai valgo. Taip pat teko išgirsti, kad jeigu sočiai nepavalgys, tai tiek negalės dirbti, bus silpna. Taigi žmogų vėl valdo baimė, nes mažiau suvalgęs žmogus yra daug energingesnis, o sotumas apsunkina. Nebūtina save kankinti dietomis, tuo labiau ryti brangias, neva liekninančias tabletes ar vaistus, reikia tik surasti drąsos po truputį sumažinti maisto kiekį.

 Kai teko rinkti parašus referendumui už žemę, ne vienas žmogus išreiškė baimę. Pavyzdžiui: „jau parašai nepadės, reikia Maidano“.  Žmogus bijo pasirašyti, galvodamas „tegul kas nors kitas kovoja, aš pasėdėsiu nuošaly“. Žmogau, jeigu nekovoji parašu, tai apie kokį Maidaną tau kalbėti? Kitas išreiškia baimę, pasakydamas, kad nesirašys, nes „jeigu sužinos, išmes iš darbo“ .  Jeigu dėl padėto parašo tu gali prarasti darbą, tai kiek tu vertas tame darbe? Ar tu neturi savigarbos, nenusipelnei darbe pagarbos? Kiekgi vertas tavo darbas? Ar tavo uždarbis atstoja tavo namus, gimtinę?  Ir ar esi garantuotas, kad nebūsi atleistas dėl etato mažinimo ar dėl kokios kitos priežasties? Ar nepagalvojai, kad kai išmes iš darbo, gali būti per vėlu susigrąžint savo valstybę?

Juk Lietuvos, mūsų Tėvynės, sąvoka kilusi nuo žodžio „tėvai“. Ir taip atrodo išdavikiškai, kai žmogus numoja ranka į tėvų žemę, savo valstybę, dar iškošdamas per dantis: „aš nieko nepakeisiu, aš nieko negaliu“. Dar kartą savo baimę iškeldamas aukščiau savęs. Bet kai tu buvai kūdikis, kodėl pradėjai vaikščioti? Juk taip pat galėjai pasakyti, kad  negali… kodėl tu ieškojai darbo, juk galėjai pasakyti, kad  negali ir nieko nepakeisi… Betgi nesėdėjai kaip daržovė ir veržeisi į gyvenimą, kovojai už būvį. Kodėl tuomet kai suaugai, neužaugai didelis ir stiprus, bet tave praaugo baimė, kuri didesnė ir stipresnė už tave?

Žmogau, kur prapuolė tavo drąsa mylėti Tėvynę, nejaugi iš baimės pasiruošęs prarasti ją, tarnauti kitai valstybei? Lietuva akivaizdžiai naikinama, sunaikinta pramonė, darbo vietos, suverenitetas… liko tik simboliai – vėliava ir himnas, bet kaip panaikino litą, taip po truputį ir trispalvės neliks. Juk važiuojant po Lietuvą ir taip matai daug daugiau Europos vėliavų nei lietuviškų trispalvių. Trispalvės tik per šventes pasidžiaugti skirtos. Čia tiktų toks anekdotas. Grįžta durniai iš baseino į palatas ir giriasi: kiek prisiplaukiojom, kaip buvo linksma, plaukiojom, nardėm ir sakė, kad jeigu būsim geri, tai kitą kartą ir vandens prileis…

Taip ir mums, jeigu būsim geri, galėsim per šventes ir vėliavas išsikelt. Lietuva naikinama, miestas po miesto, kaimas po kaimo. Ateis eilė ir vietai, kur yra tavo namai. Jeigu neišsaugojai Lietuvos, tai kaip išsaugosi savo namus, o kaip savo šeimą išsaugosi be namų? Deja, tavo baimė neleidžia tau galvoti, kas bus. Tavo baimė neleidžia tau pasidomėti, už ką reikia balsuoti, tavo baimė neleidžia tau matyti realybės ir kovoti dėl savo ir savo vaikų būvio. Kodėl tu keiki valdžią, jeigu tu bijai iš jos reikalauti tave gerbti, kodėl eini balsuoti, jeigu renkies tik pažįstamus veidus iš televizoriaus? Juk patekti į TV reikia didelių pinigų, reklama kainuoja brangiai. Ar neatrodo tau, kad pats susimokėsi už jų reklamą?  Kodėl tu  į rinkiminę apylinkę eini, vedinas savo baimės? Jeigu bijai reikalauti iš išrinktųjų savo teisių, tai kam tu juos renki? O gal sukaupk paskutinius drąsos likučius ir pasidomėk tavo renkamo kandidato pažiūromis.  Dar blogiau, jeigu tu renki už pinigus. Nejaugi tu taip pigiai kainuoji, nejaugi už 20 ar 50 litų tu patenkintas, pilnai apsirūpinęs visiems 4 ar 5 metams, o gal tau sumokėjo už gerą tavo ateitį, tai kodėl tada dejuoji, kad blogai gyventi, kad valdžia bloga, arba, kad Lietuva jau parduota. Ir atsimink, kad imdamas nešvarius, korupcinius pinigus, pritari jų nusikaltimams, paskatini juos vogti. Pirmiausiai jie turi iš tavęs pavogti, kad vėliau tik centais tau sumokėtų ir vien tik tam, kad vėl galėtų vogti. Tai kokios sąžinės tikiesi iš tokio politiko? Ką jis spręs ten patekęs, ar kad tau būtų gerai, ar kaip „prasisukt“, kad susigrąžintų išdalintus pinigus?

Marius Daugelavičius – profesionalus psichologas: „Gyvenate sau įprastą gyvenimą, kurį sudaro darbas, namai, draugai, pramogos. Diena iš dienos tai kartojasi ir Jums atrodo, kad taip ir turi būti. Kartais pagalvojate, kad norėtumėte turėti geriau apmokamą darbą, bet manote, kad Jums tiesiog taip nelemta ir kad Jūsų niekas nepriims į geresnę darbo vietą. O ar kada susimąstėte, kad siekti didesnės … gerovės Jus stabdo Jūsų baimė“?

Taigi, pripažinkime savo baimes. Ar mes tikrai tokie bailiai, kad nieko negalime pakeisti, ar mes tokie ištižę, kad negalime kažko nuveikti vardan savęs, vardan šeimos,vardan namų ir Lietuvos?

Rima Paukštelienė

Šauksmas

Leave a Reply