Brexit, kaip Londono noras apginti finansų – valiutinės politikos savistovumą

Birželio 23 dieną Didžiojoje Britanijoje laimėjus Brexit šalininkams, kaip ir buvo tikimasi sureagavo finansų rinkos. Įvyko staigus svaro kurso kritimas iki $1,5005 žymės. Toks staigus Britanijos valiutos kritimas buvo stebimas tiktai 1992 metais, kada finansų spekuliantas Džordžas Sorošas atakavo svarą ir įveikė Anglijos banko gynybą. Brexit išvakarėse dominavusios publikacijos kūrė paveikslą, kad euroskeptikais Didžiojoje Britanijoje yra daugiausiai paprasti piliečiai plius politikai, kurie norėjo susikrauti politinį kapitalą ant Brexit bangos. Ryškiausia figūra tarp jų buvo buvęs Londono meras Borisas Džonsonas. Žinomo finansų-kredito eksperto V.Katasonovo nuomone, tai ne visai taip. „Išėjimu iš ES suinteresuoti taip pat Londono bankininkai ir finansistai“. Jis mano, kad kosmopolitų bankininkų siekis yra išgelbėti ne Angliją, kuriai jie abejingi, bet savo „mažąją tėvynę“ Londoną. Jų pagrindinis interesas – svaras, kurį nuolatos atakuoja Briuselis.

Mehrheit_der_Briten_fuer_Austritt_aus_der_EU-Bruessel_geschockt-Story-516695_630x356px_ea9f3b0578d6279f5e5f2e0910960641__happy-farage-brexit_4-s_1260_jpg (1)

Valentinas Katasonovas rašo: „Londono Sičio šeimininkų nuomone, ilgalaikėje perspektyvoje Didžiosios Britanijos išėjimas iš ES padidins britų svaro autoritetą, sugrąžins jam ankstesnę šlovę.“

„Šiuo metu svaras lieka TVF rezervinių valiutų krepšelyje, bet jo realus svoris tarptautiniuose centrinių bankų ir tarptautiniuose atsiskaitymuose labai kuklus.“

Pastaruoju metu Londono Sičiui Briuselis darė stiprų spaudimą bankų kontrolės srityje. V. Katasonovas rašo: „Pradėta kurti bendraeuropinė bankų priežiūros ir reguliavimo sistema, kuri ėmė stipriai trukdyti Londono Sičio bankams daryti savo biznį. Europos biurokratų taikiniu tapo tokie Rotšildų bankai, Barclays, HSBC, RBS ir kiti., ėmė juos bausti milijardais baudų už įvairias manipuliacijas (pavyzdžiui, dėl LIBOR normų). Europa ėmė aktyviai kovoti su bankų paslaptimi. Jos kontinente beveik neliko, net išgirtoje Šveicarijoje. O Londono Sityje ji išlieka. Iš tikrųjų kova vyksta ne tarp Londono ir Briuselio, o žiaurus karas tarp Londono Sičio ir Volstryto bankų. Tiesiog pastarieji, pasinaudodami Vašingtono galimybėmis, naudoja prieš konkurentus administracinį-politinį Briuselio resursą. Tai yra bando smogti į konkurentus iš užnugario. Brexit-tai Londono Sičio bandymas apsisaugoti nuo Briuselio, kuris veikdamas kaip finansinis reguliatoriaus ir prižiūrėtojas, kartu vaidina ir JAV FRS penktosios kolonos vaidmenį Europoje.

Londono Sitis tradiciškai buvo ne tiktai prekybos valiuta ir vertybiniais popieriais aikštele, jis dar atliko funkciją tranzitinio punkto, per kurį kapitalai iš įvairių šalių keliavo į ofšorus. Ofšorai buvo po Londono Sičio sparnu (pagrindinis iš jų – Britanijos Virginijos salos). Taip buvo iki šių laikų. Po to vadovaujant Vašingtonui prasidėjo globalus ofšorų valymas, tame skaičiuje ( ir visų pirma) tų, kurie yra Londono įtakos zonoje. Šiandien jau aišku, kad Vašingtonas vykdo antiofšorinę kompaniją tam, kad galiausiai pasaulyje pasiliktų tik vienas gigantiškas ofšoras – „Jungtinės Amerikos Valstijos“.

Tapti Vašingtono vasalu, kaip kitos ES šalys Londonas nenori, jis nori turėti statusą jaunesniojo partnerio, turinčio privilegiją savarankiškai vykdyti valiutinę ir finansų politiką, mano Katasonovas.

paruošė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply