Dar viena D.Grybauskaitės – V.Vasiliausko milijardų litų turto užgrobimo afera

Aurimas Drižius

Šią savaitė Šiaulių bankas pasigyrė, kad už 40 mln. eurų pardavė Vilniuje esantį “Žalgirio” stadioną. Anksčiau šis objektas priklauso Vladimiro Romanovo vadovaujamam Ūkio bankui, tačiau daugiau nei 15 metų Ūkio bankas ten negalėjo nieko daryti – Vyriausybė blokavo bet kokias pastangas ten plėsti verslą. Vos turtas perėjo į Šiaulių banko rankas – jokių kliūčių nebeliko – stadioną nusipirkusi “Hanner” grupė jau ten suprojektavo masę kontorų ir parduotuvių. Dar įdomiau, kad visą Ūkio banko turtą Šiaulių bankas perėmė už dyką, dar skųsdamasis, kad jam teko sunki našta. Dabar paaiškėjo, kad milijardinis Ūkio banko turtas buvo dovanotas Šiaulių bankui, kuris tą turtą dabar parduoda už rinkos kainą.
Kas organizavo šią aferą, kai vieno banko turtas yra dovanojamas kitam, arčiau valdžios esančiam bankui?

dalia_grybauskaite_vitas_vasiliauskas-240x159“Lietuvos bankas organizavo visą šią aferą, – – “Laisvam laikraščiui  sakė tuo įsitikinęs Ūkio banko kreditorius Ričardas Dalibogas, – Šiaulių bankui atidavė visus Ūkio banko aktyvus, visus indėlininkus, ir dar už tą turtą primokėjo valstybės pinigais. Visas Ūkio banko turtas buvo neteisingai įvertintas, jo vertė buvo smarkiai sumažinta, o dabar paaiškėjo, kokia to turto vertė. Tai yra baisi istorija”.
Dabar akivaizdu, kodėl Ūkio banko prezidentas Vladimiras Romanovas pasiprašė prieglobsčio Rusijoje – jis  matyt, suprato, kad Ūkio banką subankrotins, visą turtą atims, o jį patį pasodins ilgiems metams kalėjimo. Ūkio banko bankrotas – dar viena “jaunųjų lietuvių”, tokių kaip D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Vytas Vasiliauskas, verslo modelis, kai turtas iš senosios kartos verslo atstovų yra atimamas valstybės rankomis ir perduodamas naujiesiems verslo rykliams. Visi senojo banko įsipareigojimai lieka valstybei, o turtas – jaunajai gobšai ir jokių skrupulų nepripažįstančiai “buržuazijai”.
“Tas Ūkio bankas galėjo gyventi dar daug metų, tačiau buvos specialiai subankrotintas, – sakė R.Dalibogas, – po paskutinio Lietuvos banko patikrinimo Romanovui buvo pasakyta, kad reikia į banką įlieti papildomai kapitalo, ir viskas bus gerai, Ūkio bankas galės toliau veikti. tačiau Romanovas jau tada spaudoje sakė, kad “mes įnešime pinigus, o jie banką uždarys”. Taip ir atsitiko – banko akcininkai įnešė papildomai kapitalo, ir tada bankas buvo uždarytas. O visas banko turtas buvo gražiai pasidalintas. Nors dar iki Ūkio banko bankroto Šiaulių bankas siūlė Romanovui pirkti visą Ūkio banką už 2,7 mlrd . litų. Tačiau nepirko, o užgrobė su Lietuvos banko pagalba”.
Šiaulių bankas gavo dovanų – 2,7 mlrd. litų turto

Kaip žinoma, iškėlus bankroto bylą Ūkio bankui, jo turtas buvo padalintas – visi indėliai ir išduotos paskolos su įkeistu nekilnojamuoju turtu (maždaug 2,7 mlrd. litų vertės) perėjo Šiaulių bankui dovanai. Nors dar prieš kelis metus Ūkio bankas norėjo pirkti  Šiaulių banką.
” Mes norėjome nupirkti Šiaulių banką galbūt dešimt metų, interviu delti.lt  sakė V.Romanovas dar 2013 m. kovo mėn. , – šnekėjomės su Reinigeriu iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, šnekėjomės su atstovybe. Šiaulių bankas neturi jokios perspektyvos. Jis neturi tų produktų, kur turi Ūkio bankas. Ir kas į Šiaulių banką ne rezidentas eis. Nu čia juokinga [
– Kaip suprantu, Jus atstovavo Rolandas Valiūnas, „LAWIN“, iš kur ir atėjo Vitas Vasiliauskas. Kalbama, kad stovi ši kontora už V. Vasiliausko. Ar brangiai jie jums kainavo ir ar tos derybos padėjo ilgiau veikt Ūkio bankui, turint tokius advokatus.
– Juokinga. Mes neėmėm. Mums nurodė Vasiliauskas. Kiek aš žinau. Matot, aš banke nebūnu, nežinau. Kodėl „LAWIN“? Nurodė šitą. Bet jie taip elgėsi lyg tai jie policijos pareigūnai. Pradėjo gąsdinti kalėjimu visiems – už tą, už tą. Prigąsdino iki […] sesuo, sūnų ir mane gąsdina. Čia buvo policinis teroras. Bet vis tiek valstybine struktūra, kaip Vasiliauskas, čia gi prezidento paskirtas žmogus, tiki. Su centriniu banku mes bendravome tik per „LAWIN“.
– Jūs turėjote daug gerų politinių ryšių ir su socialdemokratais, ir su kitomis partijomis. Kaip Jūs sugebėjote tokius gerus ryšius turėti ilgus metus?
– Čia Jūsų fantazijos. Matot, aš stengiuosi nebendraut su politiku […] Ką, kad man daryt projektą Vilniuje, ryšių reikia? Jei turiu ryšių, jei projektus įgyvendinčiau su politikais, tai visos struktūros, kurios judina, turėtų duoklę savo […].
– Ką Jūs toliau darysite? Kaip reaguosite į visus šituos veiksmus – centrinio banko, Ūkio banko atžvilgiu?
– Kaip aš reaguosiu? Matot, kaip aš reaguosiu neturi, reikšmės. Arba visuomenė ir visas pasaulis reaguos, kad čia yra lizdas kažkokios monopolijos, kur neturi nei taisyklių, nei sąžinės, apgaudinėja žmones – mane tai nedaug, o žmones – tai daug.

Kai V.Romanovas, suprasdamas, kuo jam gresia likimas Lietuvoje, pabėgo į Rusiją, Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla, ir visas jo turtas perleistas Šiaulių bankui.
Įdomu tai, kad perleisto turto vertinimas nebuvo daromas – buvo tik surašomos “preliminarios” turto vertinimo išvados. Tačiau bendrovei KPMG atlikus galutinę ŠB perleisto turto vertinimo ataskaitą paaiškėjo, kad skirtumas tarp Šiaulių bankui perduoto Ūkio banko turto ir įsipareigojimų yra didesnis ir valstybei prie operacijos reikia prisidėti dar 128 mln. Lt.
R.Dalibogo bandymai priešintis tokiam turto užvaldymui nieko gero nedavė. “Mes nieko nebegalime padaryti, kadangi visas tas turto užvaldymas jau yra įsiteisėjęs. Dabar bandome bylinėtis su Lietuvos banku dėl to, kad kai buvo daromas Ūkio banko auditas, buvo neteisingai įvertinta visa šio banko vertė, auditas pateikė neteisingus duomenis, o Lietuvos bankas juos patvirtino, ir viešai paskelbė. Todėl mes ir nežinojome tikrosios padėties Ūkio banke. Tačiau mūsų ieškinį Lietuvos bankui dabar teismai spardo kaip kamuoliuką – bendros kompetencijos teismas jo nenori priimti, siunčia į administracinį teismą, o administraciniame mes patys nenorime bylinėtis, nes žinome, kad bylinėtis administraciniame teisme reiškia bylinėtis su valstybe. O daugiau nieko padaryti mes negalime. Nors tik paskelbus Ūkio banko bankrotą, mes skundėmės ir premjerui, ir prezidentei, Finansų ministrei. Tačiau tai vyko prieš du metus ir ką? Jokios pagalbos nesulaukėme. be abejo, kad iš šios aferos didžiausią naudą gavo Šiaulių bankas – įsivaizduokite, kad jis gavo visą Ūkio banko rinką, visus banko indėlininkus, ir visas išduotas paskolas, kurios buvo padengtos turtu. Tačiau to turto vertė sąmoningai buvo nuvertinta – buvo tik parašyti popierėliai, kad “preliminarus verstinimas toks ir toks”.  Nebuvo pasamdyta rimta vertinimo kontora, kuri galėtų įvertinti tikrąją Ūkio banko vertę. Kiek kainuoja tas turtas, paaiškėjo tik dabar, kai “Hanner” vien už stadioną Vilniaus centre sumokėjo 40 mln. eurų (138 mln. litų). tačiau visą šį turtą Šiaulių bankas gavo už dyką, ir valstybė jam dar primokėjo apie 800 mln. litų. beje, Šiaulių bankas perėmė tik valstybės apdraustus Ūkio banko indėlius, t.y. kurių dydis ne didesnis kaip 100 tūkst. eurų. O kas liko valstybei? Liko kažkokia Ūkio banko aliuminio gamykla Juodkalnijoje, futbolo komanda, ir dar kažkas. Kiek žinau, bendra kreditorių pretenzijų suma Ūkio bankui – apie 1,5 mlrd. litų”.
R.Dalibogas mano, kad lietuviško kapitalo bankai veikė šiek tiek kitaip, nei skandinaviški, kurie už nugaros turi didžiulį motininį banką. “Jeigu prisimenate, prieš bankroto bylą Lietuvos bankas pareikalavo, kad Ūkio bankas padidintų savo kapitalą, tačiau jau tada V.Romanovas sakė, kad jeigu įneš papildomai turto ir pinigų į banką, tai ir juos pavogs, – pasakojo R.Dalibogas, – taip ir atsitiko. Tiesa, dar girdėjau, kad Šiaulių bankas dar buvo žadėjęs, kad jeigu iš Ūkio banko perimtą turtą parduos brangiau, nei buvo įvertintas, tai jis tą skirtumą neva sugražins, kad pinigai būtų sugražinti kreditoriams. Nežinau, kas turi pareikalauti to gražinimo, gal Ūkio banko administratorius? Tik žinau, kad į Ūkio banko kreditorių komitetą iš kreditorių praktiškai niekas neįtrauktas. Aš asmeniškai Ūkio banke praradau virš pusės milijono litų.
Pavyzdžiui, teritoriją Vilniaus centre su „Žalgirio“ stadionu, kurią Ūkio bankas perėmė už 357 mln. litų, dar prieš banko uždarymą siekta pateikti kaip per brangiai įvertintą turtą. Atsirado nekilnojamojo turto žinovų, tikinusių, kad 7,5 ha sklypas tevertas 100 mln. litų.„Šiandien bet kuri rimta Vilniaus nekilnojamojo turto agentūra jums pasakys, kad aras žemės „Žalgirio“ aikštyne kainuoja apie 400 tūkst. litų, – tikino V.Mikalauskas. – Tai auksinė vieta Vilniuje, net ir be stadiono projekto (Vilniaus savivaldybės skelbtą konkursą mieste įrengti naują 10 tūkst. vietų futbolo stadioną prieš Ūkio banko uždarymą laimėjo Ūkio banko investicinė grupė, pasiūliusi pastatyti ir stadioną, ir sutvarkyti aplinkinę infrastruktūrą – red. past.). O projektas yra, beliko tik parašus sudėti, ir tada aro vertė šiame sklype išaugs gal iki 600-700 tūkst. litų“.
„Susikūrus kreditorių komitetui, bankroto administratorius turės parodyti visus dokumentus ir vertinimus. Bet šiandien jie nieko neturi ir ieško, ką padaryti atpirkimo ožiu dėl šitos aferos su Ūkio banku“, – dienraščiui “Respublika” sakė vienas kreditorių  V.Mikalauskas.
Jo teigimu, kreditoriai, tarp kurių yra nemažai savo pinigus praradusių užsieniečių, rengia ieškinį Lietuvos bankui, kuris esą netinkamai vykdė Ūkio banko priežiūrą, o paskui leido išparceliuoti jo turtą.
„Pateiksime ieškinį iki gruodžio 1 dienos. Turime rimtą teisininkų komandą, net ir užsieniečiai susidomėję nori mums atstovauti vien už sėkmės mokestį, nes pasaulinėje praktikoje tai tik antras kartas, kai buvo sužlugdytas normaliai veikęs bankas“, – žada V.Mikalauskas.
Pranešimas spaudai
Šiaulių banko dukterinėms įmonėms priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniuje, esantį „Žalgirio“ stadiono teritorijoje, įsigijo „Hanner“ grupės įmonė „Promola“. Bendra sandorio vertė – daugiau kaip 40 mln. eurų (PVM neįskaičiuojamas).
„Pasibaigus intensyviam pardavimo procesui, pasiektas susitarimas su geriausią pasiūlymą pateikusia „Hanner“ grupės bendrove. Šiaulių bankas, parduodamas iš Ūkio banko perimtus nekilnojamojo turto objektus, siekia savo veiklą koncentruoti į prioritetinę finansinių paslaugų teikimo sritį. Savo ruožtu, tai sudarys galimybes bankui dar aktyviau bendradarbiauti su Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo bendrovėmis, finansuoti privačių klientų, infrastruktūros ir kitus projektus“, – sakė Šiaulių banko administracijos vadovas Vytautas Sinius.
Bendrovė „Hanner“, įsigijusi nekilnojamąjį turtą šioje beveik 8 ha teritorijoje, ribojamoje Olimpiečių, Rinktinės ir Šeimyniškių gatvių, planuoja statyti komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatus.
„Per artimiausius 8-10 metų šioje teritorijoje planuojame sukurti naują verslo ir administravimo centrą, čia bus statomi modernūs biuro pastatai, viešbučiai, dalis patalpų bus skirta kavinėms, restoranams, prekybai ir kitoms paslaugoms. Tai bene geriausia vieta Vilniuje tokios paskirties ir apimties projektams. Be to, dalis teritorijos, esančios arčiau Neries, bus skirta gyvenamajai statybai. Iš viso į šį projektą planuojama investuoti apie 200 mln. eurų“, – teigė AB „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.
Šiame pardavimo etape susitarta dėl pagrindinių sandorio sąlygų ir pasirašytos jas patvirtinančios sutartys. Sandorį planuojama baigti iki šių metų pabaigos. Sandoris finansuojamas Šiaulių banko suteikto kredito ir „Hanner“ bendrovės lėšomis. Iš viso buvo gauti penkių potencialių investuotojų oficialūs pasiūlymai dėl minėtoje teritorijoje esančio turto įsigijimo.
Teritorijoje netoli centrinės sostinės dalies esantį nekilnojamąjį turtą Šiaulių bankas perėmė iš bankrutavusio Ūkio banko 2013 m. pradžioje. Šį turtą iki sandorio valdė banko dukterinės įmonės – UAB „Žalgirio sporto arena“, UAB „Investicinio turto valdymas“ ir UAB „Trade Project“.

Komentaras
Manome, kad banko veikla sustabdyta skubotai, centrinis bankas neišnaudojo visų jam suteiktų teisių ir pareigų, kad apgintų visus indėkininkus,  o Ūkio banko suskaldymas ir perdavimas Šiaulių bankui atliktas nesilaikant sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Tokie centrinio banko veiksmai siunčia mus, Ūkio banko indėlininkus, turėjusius indėlius viršijančius draudžiamų indėlių sumą, į ilgą ir sunkų kelią Lietuvos ir tarptautiniuose teismuose

Iš žiniasklaidos duomenų spręstina, jog pagrindinė kaltė priskiriama akcininkui V. Romanovui dėl jo valdomoms įmonėms  išduotų blogų paskolų. Iš to darytina išvada, jog priežiūros tarnyba visiškai neatliko jai pavestų priežiūros funkcijų   arba susidariusi situacija vertintina kaip  sąmoningas siekimas sužlugdyti Ūkio banką.  Priežiūros institucija, remdamasi Bankų įstatymo 27 str., nustačiusi, jog akcininkas daro neigiamą įtaką patikimam banko valdymui, galėjo kreiptis į teismą dėl priverstinio jo akcijų pardavimo

Šiaulių bankas, perimdamas turtą, proporcingai turėtų prisiimti ir Ūkio banko prievoles, o dėl likusios blogosios banko  dalies  bankroto,  „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalėtų išmokėti indėlininkams draudimą, nes tuomet, kai Šiaulių bankas gauna turtą ir gerąsias paskolas, iš kurių garantuotos pajamos, bet perima tik draustų indėlių sumas, jis realiai jokių Ūkio banko prievolių neprisiima, nes prievolės atsiranda „Indėlių ir investicijų draudimui“. Taigi, Valstybė, ignoruodama dalies indėlininkų interesus, Šiaulių bankui perduoda tik aktyvus ir būsimą pelną, iš kurio turėtų būti grąžinami visi indėliai. Taip  užkertamas  kelias per bankrotą kompensuoti indėlininkams bent dalį nuostolių.

Kodėl yra neatlygintinai perduodama Šiaulių bankui „geroji“ Ūkio banko dalis ( turtas) už 2,7 mlrd. litų, tame tarpe 800 mln. litų dengiamų „Indėlių ir investicijų draudimo“ ir tik tokia pati dalis įsipareigojimų.  Šiaulių bankas iš perimtų paskolų gaus palūkanas, iš perimto turto turės pajamas, tuo tarpu indėlininkai, turėję didesnius, nei drausti indėlius,  bus valstybės apvogti ir neturės galimybės juos susigrąžinti  per blogos banko dalies  bankroto procedūrą.

Lietuvos Bankas, sustabdęs Ūkio banko veiklą, ir palaiminęs banko suskaldymą, pasielgė nesąžiningai ir neatsakingai indėlininkų, kurių indėliai viršija draudžiamų indėlių dalį atžvilgiu, nors tai jiems reiškia prarasti viso gyvenimo santaupas. Manome, kad mes buvome apvogti su valstybės palaiminimu ir mums natūraliai kyla visa eilė klausimų, kurių manome nesupranta ir kiti Lietuvos piliečiai, kurie sekė įvykius Ūkio banke.

Pagal LR Bankų įstatymo 64 str. Lietuvos Bankas privalėjo vykdyti priežiūros institucijos teises ir pareigas, numatytas minėto įstatymo 67 str. Akivaizdu, kad šios pareigos buvo vykdomos aplaidžiai, o teisėmis pasinaudota ne vykdyti, šiuo atveju, Ūkio banko veiksmų prevenciją dėl indėlininkų turto apgynimo, bet imantis kraštutinių priemonių, stabdyti banko veiklą.
Todėl mums, fiziniams asmenims, turėjusiems indėlius viršijančius draudžiamą sumą, bei įmonėms turėjusioms indėlius ir lėšas sąskaitose viršijančias draudžiamą sumą, kyla klausimas – kas prisiims atsakomybę ir padengs visus nuostolius už tai, kad Lietuvos bankas nevykdė ar netinkamai vykdė Ūkio banko  priežiūrą.

laisvaslaikrastis.lt

Šauksmas

Leave a Reply