Darja Aslamova. „Ilgų rankų naktis“ suskaldė Vokietiją į vokiečius ir spalvotus

KP speciali korespondentė Darja Aslamova pamatė, kokiu tapo Kiolnas po to, kai migrantai išniekino šimtus vokiečių moterų.

big (6)

Jeigu kas nors palies mano žmoną, tas miręs žmogus, – pasakė man vokietis šaltkalvis Rolfas Chubrich, stiprus pagyvenęs žmogus. Kartu su žmona, maža moterimi iš buvusios VDR, jis atėjo prie Kiolno katedros, ant kurios laiptelių vietiniai padarė kažką panašaus į mažą memorialą naujametinės nakties aukoms. Gėlės ir palaktai „Ne Prievartai!“ „Neleisime seksualiai priekabiauti prie moterų!“

-Aš juk iš pradžių padėjau migrantams, – pasakoja Rolfas. – Mes iškepėme pyragėlių, tortų ir nuvažiavome pas juos į stovyklą. Ten buvo 30 afganų. Tarytum normalūs vaikinai. Nuvykome į kitą stovyklą. Pabėgėliai ėmė šaukti:“Kodėl mes turime čia gyventi! Mes norime atskirų butų“. Aš jiems sakau:“Vaikinai! Pas mus vokiečiai nori atskirų butų, bet tai brangu ir reikia užsidirbti. Mes, atleiskite, neturime laisvų vietų. Ką turėjome, tai jums atidavėme“. Vėl šauksmas: “Mes ne tam čia važiavome!“. Po to pagyvenęs pabėgėlis-gydytojas pabandė juos nuraminti. Kas čia vyko dar iki naujametinės nakties – tai beprotnamis. Migrantai sėdėjo tiesiai aplink katedra, gėrė alų ir prekiavo narkotikais. Gyveno jie stotyje. Aš ten dirbu šaltkalviu. Visi tualetų bakeliai buvo sulaužyti, nes narkotikų prekeiviai viduje slėpė narkotikus.

big (7)

 

-Bet dabar čia nieko nėra! Todėl, kad jie bijo policijos?

-Policija! – Ralfas tiktai šaiposi. – Jie visi bijo tų, kas nori su jais išsiaiškinti rimtai. Štai ir slepiasi. Po geležinkelio tiltu aš matau bomžus ir fotografuoju juos.

– Tai nekenksmingi žmonės. Alkašai iš Lenkijos. – paaiškina man maža žila moteris.

Paaiškėja, kad ji bulgarė, dirba valytoja restorane netoli nuo Kiolno katedros, jos vardas Kristina. Aš su ja kalbuosi bulgarų, rusų ir serbų kalbų mišiniu. Kristina išgąsdinta.

big (8)

– Aš dirbu naktinę pamainą. Mane jau tiek kartų apiplėšdavo pabėgėliai, ypač negrai. Tiesiog prieidavo, ramiai nuimdavo mano rankinę ir išimdavo pinigus. O tą Naujųjų metų naktį vyko kažkas baisaus. Mes padengėme stalus restorane, viskas buvo gražu, su žvakėmis. Ir staiga ėmė įbėgti išgąsdinti žmonės šaukdami:“Galima, mes čia pasėdėsime?“ Atsimenu vieną suaugusią moterį su suplėšyta vakarine suknele. Ji verkė kaip mažas vaikas. O vyras ją ramino. Mes jai davėme degtinės. Sėdėjo kūkčiodama. Bet vis bijojo eiti namo. Taip ir išsėdėjo iki ryto.

Prie katedros aš klausiu jaunų vokiečių merginų: ar joms nebaisu dabar vaikščioti po miestą? Džozefina, kokių septyniolikos, draugių būryje pati aktyviausia. Akys pilnos nuostabios mėlynos tuštumos.

big (9)

– Tai mūsų pareiga palaikyti ir ginti pabėgėlius. – Jie visi vis tiktai atvyko iš karo. O po vieną mes dabar nevaikštom. Geriau drauge.

Dvi merginos-tineidžerės Anna ir Kerolain (graži) atvažiavo iš Kiolno priemiesčio.

– Mes, žinoma, bijome, bet nelabai. Tai mūsų mamos bijo. Štai dabar uždraudė mums vakare išeiti. Pas mus, priemiestyje, kol kas tylu. Bet bendrai, pavojinga, kada atvažiuoja tiek jaunų vienišų vyrų. Bus geriau, kada jie atsiveš savo šeimas.

– Bet jiems šeima – tai tėvas, motina, seserys, broliai, pusbroliai. Bet ne žmonos. Už žmoną reikia mokėti, pinigų nėra, o merginos čia nemokamos. O dabar imkim paskaičiuokim: dabar jų pusantro milijono, o su šeimomis bus septyni milijonai. Normalu?

Pas mergaites su matematika aiškia prastai, bet akyse mirga baimė.

– Reikia, kad policija gintų mus. Mes vis tiktai pas save namuose – be įsitikinimo sako Kerolain.

Užeigoje netoli nuo katedros, kur galima išlenkti taurelę tikro Kiolno šnapso, aš nelauktai sutinku tautietę barmenę Leną, ištekėjusią už „rusiško vokiečio“. „Jūs tik manęs nefotografuokite, – maldavo ji. – Aš čia nelegaliai dirbu“.

big (10)

Lena pergyveno visą naujametinę naktį bare. – Dešimtą vakare aš su vaiku ir vyru ėjau į mūsų barą į „tūsą“ per stoties aikštę, – papasakojo ji.

-Mane nustebino milžiniška sankaupa negrų, afganų, arabų, nelauktai agresyvių. Vienas afrikietis metė mums tiesiog po kojomis petardą. Bet mano vyras, nors ir vokietis, vis tiktai rusas mužikas. O ką daro Rusijoje tokiais atvejais? Tiesiai į kaktą muša. Tai, jis ir trenkė. Jie nedelsiant išsilakstė. Bailūs. Naktį mes šventėme ir nieko negirdėjome. O trečią valandą nakties mums reikėjo į traukinį. Mes ėjome vėl per aikštę. Tai buvo pragaras. Žmonės rėkė, spiegė, grūdosi. Policijos aš visai nemačiau. Mes sėdome į traukinį, pilnai prikimštą migrantų. Paaiškėjo, kad vyriausybė naujametinę naktį leido migrantams važinėti po visą Vokietiją traukiniais nemokamai. Na, kad pasilinksmintų žmonės. Štai ir pasilinksmino migrantai kaip reikiant!

big (11)

Po užeigos aš grįžtu prie katedros, kur žurnalistai iš įvairių šalių fotografuoja memorialą prieš prievartą. Staiga prie mūsų prieina KAŽKAS. Aš ne iškarto supratau, kad tai moteris. Pirsingas, ežiukas ryškiai rožinių plaukų, suplėšyti džinsai ir beformis pūkinis paltas. Iš pradžių ji kažką rėkia vokiškai. Aš labai mandagiai jos paklausiau, ar ji kalba angliškai.

– Kalbu. JŪS, ŽURNALISTAI, tiesiog liejate benziną į ugnį. Jūs hienos!

– Kodėl? – klausiu aš švelniai.

– Iš kur jūs? – klausia ji.

– Iš Maskvos, iš laikraščio „Komsamolskaja pravda“.

– O, „Tiesa“. Rusiška propaganda, – šaiposi ji sarkastiškai. – Kodėl jūs atvažiavote? Ką, Rusijoje neprievartauja moterų?

– Žinoma, pasitaiko. Bet ką jūs galvojate apie šią naktį Kiolne?

– Jeigu mes laisvanoriškai priėmėme žmones su kita kultūra, mes turime duoti jiems adaptuotis. Ir mes privalome jiems duoti laiko adaptacijai. Ir mes turime mokytis jų kultūros.

– Gali būti, JIE turi mokytis jūsų kalbos ir jūsų tradicijų?-klausiu aš.

– Jūs naivi. Pasaulis tampa globalus. Nacijos išnyksta ir tai nuostabu. Žemė tampa bendra. Kodėl žmogus iš Nigerijos negali atvažiuoti čia ir gyventi su savo šeima? Be vizos ir be paso. Tai bendra žemė. Jūs atvažiavote iš Viduramžių. Laukinė Rusija: stačiatikių bažnyčia, caras, nacionalizmas. Pabuskite! Pasaulis turi būti spalvotas. Valstybės, nacijos ir religijos turi išnykti!

Aš žvelgiu į aikštę priešais stotį. Už mano išprotėjusios pašnekovės šmirinėja moterys, apsirengusios burkomis.

– Apsižvalgykite! – sakau aš savo pašnekovei. – Jūs galvojate, šios moterys sutiks pasikeisti?

Keista „rožinė“ būtybė žiūri į mane su neapykanta.

– Jūs — nacistinis provokatorius!

Ji apsisuka ir dingsta minioje. Mano kolega, pagyvenęs vokiečių operatorius, ramindamas sako man: „Gaila, kad jos tėvai nepanaudojo kontraceptyvų“.

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply