Darja Aslamova: Mus visus nori padaryti pabėgėliais. Bet nepavyks!

KP specialioji korespondentė, grįžusi iš pabėgėlių stovyklos Lesbo saloje, apie tai kam reikalingas didysis Artimųjų Rytų tautų perkraustymas į Europą, ir kuo jis pasibaigs.

inx300x200

Jau metai mano sapnai persunkti kliedesiais ir nelaimėmis. Aš matau save einančią minioje per dulkėtą kelią, neturtingą ir ligotą. Už mano sijono kabinasi kažkieno vaikai, kurie linksmai rėkia „Hellou!“ Aš ieškau smulkmės kišenėje, bet paskui prisimenu: „O, taip! Juk tai pabėgėlių vaikai. Jie kažkodėl niekada neprašo išmaldos. Jiems reikalingas tiesiog švelnumas“. Aš mašinaliai glostau juodas, rudas ir šviesias jų galveles, kurios glaudžiasi prie manęs. Ir staiga aš pasilieku viena su vaikais, o aplink nieko. Ir aš rėkiu į tuštumą: „Tai ne MANO vaikai! Aš neturiu kuo juos maitinti! Kas nors! Padėkite!“

Aš pabundu prakaituota nakties pragare ir bandau suvokti, kur aš, kokioje šalyje, kokiame mieste. Po to, kada tampa aiški geografija, ir po manimi spyruokliuoja viešbučio lova, aš nusiraminu: aš keliautoja, bet ne pabėgėlė. Aš kažkur toli turiu NAMUS. Prakeiktas sapnas!

Vai, kiek aš mačiau pabėgėlių per savo karišką žurnalisto gyvenimą! Moterų su šliurėmis ir chalatais, metančių paskutinį baisų žvilgsnį į savo apdegusio namo lavoną, verkiančių vienišų senių, nešančių ant rankų kates (kartą aš mačiau, kaip drebanti katė-pabėgėlė letenomis buvo apkabinusi savo šeimininkės kaklą), vyrus su išdžiuvusiomis akimis ir įtūžusiais nuo bejėgiškumo veidais. Bet paskutinieji metai mane pribaigė.

Prasidėjo didysis tautų perkraustymas iš Artimųjų Rytų į Europą. Ir aš ėmiau neapkęsti pabėgėlių. Pirmasis srautas buvo jaunas, turtingas, energingas, išsilavinęs, aršus ir trokštantis keršto (90 % sudarė jauni vyrai, būsimi Alacho kariai). Jie ėjo į Europą, kad atkeršyti: už savo sugriautą gyvenimą, už subombarduotus namus, už užmuštus artimuosius. Jų lūpos sutartinai šnabždėjo: JIE mums už viską sumokės! Bet manyje dar fermentavosi sentimentų vynas: o, šita senoji Europa su jos bažnyčiomis ir parkais, su jos birželio rožėmis ir šampanu.

tild3037-6235-4234-b434-663162663334__27

Aš pamenu daktarą Achmadą iš Libijos, juodą žmogų su protingomis chirurgo rankomis, kurį aš sutikau praeitą birželį Serbijos mieste Kaniža. Jis pasakė man karčią tiesą: „NATO užpylė krauju visus Artimuosius Rytus, ir dabar silpna Europa, atidavusi save valdyti Amerikos šetonui, bus sunaikinta. Mūsų moterys prigimdys vaikų. Po penkių metų Europos veidas pilnai pasikeis. Aš tuo nesidžiaugiu. Aš gerbiu didžiąją europinę kultūrą ir nenoriu, kad vietoje bažnyčių čia stovėtų minaretai. Bet taip bus. Tai atpildas. Inšallach!“

Daktaras Achmadas kirto serbų-vengrų sieną tą pačią naktį ir ištirpo tamsoje. Kartu su juo išėjo ir neapykanta, kada mano šaltas protas, atmetęs emocijas, viską išrikiavo į savo vietas. (Juk aš gerai mokiausi mokykloje, zubrindama, bet tada dar nesuprasdama Markso). Pabėgėliai viso labo pėstininkai globalaus kapitalo rankose, kuris mus visus nori padaryti pabėgėliais be šaknų, skurdžiais, pasirengusiais dirbti už duonos plutą, vergais, dėkingais vien už tai, kad mumyse dar rusena gyvybės kibirkštėlė.

Bet ne! Neišeis! Aš nebūsiu pabėgėle! Dievu prisiekiu! Aš girdžiu Trečiojo pasaulinio karo būgnus, jaučiu žvėries juslėmis, kaip apsupa Rusiją, tokią nepaklusnią ir turtingą savo resursais. Už mano nugaros – sudaužytas į šukes pasaulis, o aplink mane – choras bailių vidutinybių, griovėjų choras, kurie raminančiai tvirtina: geriau pasiduoti, nusilenkti. Nagais ir dantimis aš įsigraušiu į mano žemę, nes visada ateina laikas, kada tu turi rinktis. Bėgti ar pasilikti.

http://www.kompravda.eu/daily/26544.5/3560597/

Ankstesnis Darjos Aslamovos reportažas iš Lesbo salos:

http://sauksmas.lt/darja-aslamova-kas-gi-jus-daktare-kusneri.html

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply