Darja Aslamova: Nicos teroristas buvo ne vienas

KP korespondentė savo reportaže iš Nicos pasakoja apie tai, kad liudininkų tvirtinimu žmones žudė ne teroristas vienišius, kad jo sunkvežimyje buvo dar keli jo bendrai, kurie šaudė į minią, o vėliau pabėgo. Pateikiame kelias šio įdomaus reportažo ištraukas.

загруженное

Teroro akto Nicoje liudininkas KP korespondentei Darjai Aslamovai papasakojo: „Kada sunkvežimis tik pradėjo greitėti, atsidarė furgono durys, ir iš ten ėmė šaudyti į žmones. Po to keli teroristai iššoko ir ėmė šaudyti į minią. Po to jie dingo iš nusikaltimo vietos. Tai ir buvo tas momentas, kada aš išgirdau šaudymą, beveik du kilometrai nuo aveniu de Rivoli, kur po kelių minučių policininkai sušaudė teroristą.“

„Išeina, policija slepia tiesą, ir mieste pasislėpė ginkluoti teroristai“, – pastebiu aš. – Ir tai tuo metu, kai gatvėse aš nesutikau nei vieno policininko!“

„Kas gali atsitikti valstybėje, kur valdo „laisvė, lygybė, brolybė“? Tiktai politiškai korektiški dalykai. Visi prancūzų laikraščiai pirmuose puslapiuose įdėjo istoriją, kad pirmoji skerdynėse Nicos krantinėje žuvo 62-metė musulmonė Fatima, „puiki motina ir garbinga žmona“. Nėra abejonių! Toliau seka pavardės visų žuvusių arabų, o prancūzai ir užsieniečiai — antruose puslapiuose.

Laikraščiai visaip pabrėžia, kad žudikas — visai ne teroristas, o tiesiog beprotis. Jis mylėjo mergaites, šoko lotynų Amerikos šokių mokyklose, užsiiminėjo fitneso centre ir buvo neva abejingas religijai. Tiesiog staiga jis išprotėjo. Karštis, žinote, žmona metė, sunkus gyvenimas. Žodžiu, mažai kas gali ateiti žmogui į galvą. Svarbiausia, jis NE MUSULMONAS, o šiaip. Kilęs iš Tuniso, ir viskas. Prie ko čia IVIL?”

загруженное (1)

„Mes turime išsirinkti tarp meilės ir baimės, – su potosu pareiškė man jaunutė gražutė prancūzaitė Izabel vardu. – Mes visi čia prancūzai“. Izabelė plačiu gestu rodo į Nicos krantinę, kur kaip tyčia tusinasi afrikiečiai ir arabai. „Pas mus vienas mastymas ir vienos pažiūros, nors skirtinga odos spalva. Mes ne rasistai. Prancūzija — pasaulietinė šalis, ir musulmonai — mūsų broliai“. Kažkiek nelogiška, bet blondinei visai padori tolerantiška kalba.”

„Turtingi žmonės tiki, kad jie nemirtingi. Nica, labiausiai vėjavaikiškas ir šventiškas Prancūzijos miestas, kuria įspūdį, kad nieko neįvyko. Jūs pasakysite, kad tai vyriškumas? Ne, tai bailumas ir abejingumas. Gobšumas ir išsigimimas. Trys šimtai žmonių nukentėjo nuo teroro akto, bet miestas juokiasi. Nei žodžio apie mirtį. Tai neteisinga. Net policininkai čia privalo atrodyti kaip atsitiktiniai praeiviai, kad nedirginti šią tuštybės mugę“.

„Jūs žinote, kad rusų turtuoliai, oligarchai, kurių čia pilna, žinodami apie mūsų bėdą, apie žuvusius parapijiečius, paskambins į cerkvę ir pasiūlys pagalbą, bet niekas nepaskambino, – su širdgėla kalba Nikolojaus katedros ganytojas tėvas Andrėjus. – Po pusantros savaitės mums turi išduoti žuvusiųjų rusų kūnus uždaruose karstuose. Mes privalome apmokėti jų transportavimą į tėvynę, atvykimą ir pagalbą jų giminėms. Prancūzijoje viskas brangu. Ir staiga rusai tapo nereikalingais net saviems rusams. Mirtis – joje nėra glamuro, nemadinga. Pinigai mėgsta šventę, o Nica — amžina šventė“.

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply