Dežavu/ Dejevous. Apie pinigus ir skolas.

Prancūzijoje š9 frazė minima, kada norima pasakyti, kad tai jau matyta. Stebintnt įvykius pasaulyje, teigiama, kad ši susiklosčiusi situacija labai panaši į praėjusio šimtmečio antro pasaulinio karo išvakarėse, o kiti sako, kad kažkurie ekonominiai fragmentai Lietuvoje labai panašūs į periodą, kada subyrėjo TSRS. Lietuva pradėjo kurti savo valstybę ir reorganizuoti ekonomikos sektorių. Nuo savęs galiu pridurti, kad yra ir to, ir kito.

Pažvelgus į situaciją pinigų sektoriuje, tiek 1940 ir 2004, patekę į  broliškų respublikų sąjungas netekome savo valiutos, tik pirmu atveju prasidėjo karas, o šiuo metu galime stebėti įvesto Euro agoniją valiutų rinkoje. Na, liberastiniai psich patriotai argumentuoja: viskas kontroliuojama, nafta pinga, niekas nebrangsta ir viskas eina pagal planą. Pataisykite mane jei klystu: ECB kasmet  tuščiai emituoja 1,1 trilijono Eurų. Aiškinama tokia paukščių kalba, kad tai kiekybinis skatinimas, iš tų pinigų kažkiek gaus ir Lietuvos biudžetas, mat ECB žada pirkti ES valstybių vertybinius popierius antrinėje rinkoje.  Šią ekonominę situaciją galima be išvedžiojimų vadinti finansine šizofrenija, nors valstybinė politika teigia besirūpinanti darbo vietų kūrimu, o jų santykis yra toks, kad jau tarnautojų, bedarbių, pensininkų ir darbą imituojančių paslaugų ir aptarnavimo sferoje, kiekis viršijo gamintojų kiekį ir tai, bet kuriam mąstančiam specialistui toks santykis pasako, kad valstybės finansai ir ekonominė perspektyva sparčiai eina link infarkto ir čia paciento išgelbėti taip paprastai nebepavyks, nes yra visas ligų sąrašas parodantis, kad organizmas jau seniai naikinamas metastazių. Norėčiau paklausti Lietuvos kolonijinės administracijos ekonomikos burtininkų,  žiūrint į Graikijos atvejį, mums visiems aišku, kad jiems jau galas, tada ko tyli kolonijinė administracija, mes juk einame tomis pačiomis pėdomis, o gal mus veda valstybės ekonomikos biorobotai, kurie ir yra užprogramuoti susinaikinimo scenarijui? Yra ir kitas klausymas, iš kur Lietuvoje atsiranda infliacija, jei valstybė nebeturi savo pinigų, na suprantama, reikia kažkaip paslėpti Lietuvos skolos aptarnavimą, nors spėju bus pasielgta kaip ir iki šiol, tam reikalui dar kartą pasiskolins, juk įsivedus Eurą atsirado ne tik daugiau išlaidų, bet ir daugiau įsipareigojimų, dėl ko tenka dar daugiau skolintis. Valstybės ekonomikos strategijoje, viskas tiek supainiota ir primazgyta, kad nebesupranti kur priežastys ir kur pasekmės. Bet grįžkime prie pinigų, kas yra pinigai? Tai:

  1. Mato vienetas, nustatantis kainą; 2 Keitimosi priemonė; 3 Mokėjimo priemonė; 4 Turto atsiradimo priemonė arba taupymo objektas; 5 Pasauliniai pinigai arba kitų valstybių pinigai. Deja, kainą nustatyti galima tik hipotetiškai, šitas matavimas kaip tįstanti, guminė ruletė. Perkamoji galia nuolat kinta ir dažniausiai ne pirkėjo naudai, tai vis ta prakeikta bloga rinkos kotiracija ir nemirštanti infliacija. Galbūt reikėtų pagaliau pripažinti, kad tai, ką mes vadiname pinigais, nėra pinigai. Daugelis dar pulsą nepraradusiu ekonomistų yra įsitikinę, kad pinigai nugaišo praėjusio šimtmečio septyniasdešimtaisiais, kada nusibaigė Bretanvudso sistema, tada nustojo galioti susitarimas, jog JAV doleris buvo pririštas prie aukso. Iš to atsirado naujas Jamaikos sutarimas, pavadintas popierinis dolerio standartas. Popierinių pinigų standartas parodė, kad tai yra pas blogiausias pinigų vertės matas, o atsiradus virtualiems pinigams, nuliukų ir vienetukų pavidale kompiuterių sistemose, šita beprotiška pinigų gaminimo karštinė pradėjo plėstis visatos plėtimosi greičiu. Taigi ECB manipuliacijos su Euro emisija tik pakartos tą krachą, kas atsitiko JAV 2010 metais. Spręsti šį finansinį hemorojų, JAV sukurpė pasaulinę dramą, sunaikindama keletą savo keleivinių lėktuvų su keleiviais, 3 dangoraižius ir apgriovė Pentagoną, kad turėtų priežastį įsivelti į karus Irake ir Afganistane, po to sekė konfliktai, pavadinti Arabų pavasariais, bet grįžkime prie krizių. Šitie ECB finansiniai lupikautojai viską paslepia po labai įmantriais finansinių avantiūrų pavadinimais, vietoj to, kad šitą niekuo nepadengtų pinigų išmetimą į rinką jie pavadintų pinigų vertimą šiukšlėmis, jie tai vadina kiekybiniu skatinimu. Ar lietuviai prisimena atgavus nepriklausomybę paskutines Tarybinio Rublio gyvavimo dienas, po to sekusias Vagnorkas, viskas nuvertėdavo keliskart per dieną, todėl varguolio gautas atlyginimas pirmoj eilėj, keitykloje buvo keičiamas į Vokietijos Markę arba JAV Dolerį, o rytdieną matydavai savo virtualų pelną. Dabar mūsų euforijos apimtas tautietis, su pasimėgavimu atsikratęs savo Lito ir su džiugesiu įsigijęs Eurą, bus priverstas pakartoti dar kartą tą pačią istoriją kaip su Rubliu ir Vagnorka.Čia prisidės dar viena dilema: į ką keisime savo atlygimą, kad jis neištirptų iki sekančios algos, laviruosime tarp Dolerio ir Euro, klausime banko lupikautojų, koks bus prognozuojamas kurso svyravimas??? O gal keisime savo santaupas į Rusijos Rublį, kuris paskutiniu metu nepadoriai stiprėja. Stebiu aš visuomenę ir man darosi nejauku, čia kaip pabandyti užčiuopti širdies pulsą ant protezo, žmonėms nesvarbu kaip globalių finansinių korporacijų lupikautojai nuleis kraują visuomenei. Čiabuviai yra giliai įsitikinę: bandoje ir skausmas yra lengviau iškenčiamas. Kada jie mato, kaip esančiam šalia yra pjaunami diržai iš nugaros skūros, tuomet tokia pati procedūra pačiam yra lengviau pakeliama, svarbu matyti ir girdėti kito nelaimėlio skausmingą inkštimą. Maniau, lietuviams tai turėtų būti suprantama visais genais, bet kur tau…. visuomenė pribrendo dar kartą šiam dėžavu patirti iš naujo. Žiūriu aš į šitą dejuojantį kraštą ir savęs klausiu: nejaugi žmonės nesupranta, kad ta privati sukčių kontora kaip TVF ar ECB, pinigus kuria iš nieko ir be didelių moralinių suvaržymų tokiais kiekiais, kokie jiems šauna į galvą, o ant mūsų galvų tai gula kaip nepakeliama skolos našta, už kurią iš mūsų bus pareikalauta atiduoti viską, ką užgyvenome ir dar milžinišką dalį paliksime ant savo vaikų ateities. Daug padoriau atrodo gangsteris, kuris apiplėšia tamsioje tarpuvartėje paimdamas tik tai, ką turi piniginėje. Gyvendama tokioje sistemoje, visuomenė nesusigaudo, kad šitie pinigai nėra tolygi keitimosi priemonė pagal įdėtą darbo vertę tai vertei sukurti, tų bankų sukčių banknoto pagaminimo kaina yra praktiškai ta pati ar ant banknoto kupiūros bus atspausdintas 1, ar 100, ar 1000. Tai žeminančiai ir nusikalstamai netolygus sandėris tarp visuomenės ir šių prakeiktų lupikautojų. Yra ir kita nelaimė: visuomenė nesusimąsto, kad šie pinigų padirbinėtojai emituodami pinigus ir skolindami šalims, gula skolų pavidale ant visų mūsų pečių. Pats pinigų emisijos procesas yra jų pačių, išimtinai prisiskirtas jiems patiems, tuo būdu pavergdamas pasaulį į amžiną neišbrendamą kabalą. Mes net nesusimąstome, kad tie sukčiai emitavo tik tą dalį pinigų, kuriuos jie paskolino, o tą dalį kaip procentus,kuriuos jie pareikalaus grąžinti kartu su skola, jie nesukūrė sąmoningai, ta pinigų dalis paprasčiausiai neegzistuoja fiziškai ir tie lupikautojai net nesiteikia paaiškinti, kokiu principu įmanoma tokias skolas sugrąžinti. Žodžiu, įsipareigojimų sumos yra keliskart didesnės nei emituota pinigų masė pasaulyje. Visas jų paaiškinimas baigiasi tuo, kad jie tiesiai paklausia- jūs turite sunkumų grąžinti skolą? Jokių problemų, mes mielai jūsų skolą perfinansuosime. Bet nereikia naiviai manyti, kad šitas žaidimas neturi pabaigos, visada ateina ta diena, kada kreditorius pareikalauja grąžinti skolą. O, kad tai būtu suprantamiau, reikėtu peržiūrėti Lotynų Amerikos ekonomikos klystkelių su šiais sukčiais istoriją. Tada nebeatrodo nebesuprantama Kubos revoliucija ir komandante Ernesto Če kalba Jungtinėse Tautose. Žinoma, vakarų demokratijos atstovai pripratę gyventi skolon, bei trečiųjų šalių sąskaita, net nesiteikė klausyti Ernesto Čegevaros kalbos.Varguoliai nesiteikia toliau gyventi gyvuliškai išnaudojami, o jų kova yra pasekmė, kada lupikautojų apiplėšta visuomenė nebeturi ko prarasti.

Galima suprasti komunistus, jie amžinai kovoja, kad pasaulyje išnyktų turtingieji, galima pabandyti suprasti ir kapitalizmą, šitie siekia, kad tų neturtingų niekada nepritrūktų ir jie teigia, kad jie siekia, kad neturtingieji išnyktų, o humanistai kovoja, kad neturtingųjų sumažėtų. Viskas labai arti, susipynę arba visiški antipodai, bet kaip gudresni plėšė vargšus, taip per amžių amžius ir toliau plėšia.

Pasaulio ekonomikoje, didžiausias įtakas į ekonomikos dinamikos vektorius įtakoja bankai ir kitos finansinės korporacijos, kada ekonomikas nusprendžiama išpūsti, tada į rinkas yra įmetama masės iš oro atsiradusių pinigų. Tuo pačiu įsisiūbuoja liberali propaganda: netrukdykite rinkos ekonomikai, nuimkite suvaržymus užsienio investicijoms bei kapitalo judėjimui ir suteikite visas įmanomas lengvatas, o kada ištinka krizė, tie rėkiantys liberalai, tampa socialistais, tada šaukiama priešingai, valstybė privalo gelbėti bankus ir užsienio investuotojus ir kaip tai yra dažnai girdėta: To big to sunkorfail/ per dideli nuskęsti ar sužlugti, keista, kur tada dingsta kapitalizmas ir rinkos ekonomika? Už visas jų avantiūras privalo mokėti vargšai, ne tik už krizes, bet ir karus, valdžios viršūnėlė ir finansistai, turi sau prisiskyrę aukščiausio lygio įgaliotas licenzijas, kuriose yra įrašytos 3 raidės: PMU (pabučiuok man į užpakalį), ta prasme šiai publikai negalioja vargšams papuasams parašyti įstatymai ir konstitucija. Jie gyvena pagal nusistovėjusius tos publikos papročius ir tai ne kokios tradicijos ar prasimanymas, tai aksioma.

Ko norėti iš nebesusigaudančios tautos, jei valstybė – tai mes, o mums į ją nusispjauti, tad tuo ir naudojasi kolonijiniai administratoriai seime, ministerijose ir prezidentūroje. Mes net nesistengiame suvokti, kad likusiam pasauliui nusispjauti, kad mes kaip varguoliai vargstame ir patys net nebandome susirūpinti, iš kur tos priežastys, lemiančios šiandieninę mūsų situaciją.

Egidijus Baltušis

Šauksmas

Leave a Reply