Disidentas Liudas Dambrauskas: „O šiandieną Lietuva sunkiai serga…“

„Neužsimerkime žengdami į priekį, kad nesukluptume prie pirmos kliūties. Gyvename sergančioj visuomenėj. Penkiasdešimt vergavimo metų ją dvasiškai luošino. Lozungais, superpatriotiniais pareiškimais visuomenės neišgydysime. Laikinas džiugesys sudaro sąlygas ligos sukėlėjams prisitaikyti prie naujų aplinkybių… Žmogaus drabužio spalvos keitimas nepakeičia jo dvasinės būsenos… Vaistai nepilami į ausį, kai reikia gydyti sielą… Tautos laisvė ir nepriklausomybė tiek reali, kiek jaučiamės laisvas kiekvienas.

Dvasios vergai gali sukurti valstybę, pasiekti jos nepriklausomybę, bet nesukurs demokratinės valdžios, neužtikrins laisvės. Ne mūsų valdžia kalta, kad mes tokie. Mes patys kalti, jei nesugebame savyje sužadinti dvasinio atgimimo. Jokia valdžia nebus nei protingesnė, nei demokratiškesnė už tą visuomenę, kuri ją išrinko. Tik protaujanti, kultūringa, laisvę mylinti demokratinė visuomenė renka valdžią, kitais atvejais už ją tik balsuojama…

Avinai piemeniui nenurodinėja, kokia žolė jiems labiau patinka, o bliaudami paklūsta piemens botagui… Avinais bliovėme penkiasdešimt metų. Nors įpratimas yra antras prigimimas, tačiau norime tapti laisvais žmonėmis, avinų įpročių atsisakyti. Lietuvių tautai savigarba neleistų susitaikyti su avinų psichologija…“

                                                                       Liudas Dambrauskas. ŽVILGSNIS Į DABARTĮ

OLYMPUS DIGITAL CAMERADvasios aristokratas, tyros sielos idealistas, gyvenimą pašventęs kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, plačios erudicijos, dvasinga asmenybė, savo darbuose bei liudijimuose išsiskiriantis nenumaldomu TIESOS ir TEISINGUMO troškimu, oficialios valdžios nepelnytai užmirštas, braukiamas iš istorinės atminties, iš patriotinio ugdymo vadovėlių, buvęs politkalinys, rezistentas, šviesios atminties Liudas DAMBRAUSKAS gimė 1921 m. balandžio 25 d. Kuronių kaime, Pagirių valsčiuje, amžino poilsio atgulė Kaune 2003 m. lapkričio 26 d. Gyvenimą pašventusio kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žmogaus patirtis, unikalūs, vertingi liudijimai jo straipsniuose, dienoraščiuose bei knygose – „Gyvenimo akimirkos“, „Kovo 11-osios tragizmas“, „Išeinančiojo mintys“ ir kt., prolandsberginės klikos valia seniai išimtose iš knygynų bei iš visuomenės akiračio , be abejo, yra labai neparankūs nūdienos politikos tartiufams, pseudopatriotams, visa gerkle šaukiantiems „rusai puola“, tariamiems „moralės sergėtojams“, ant Sąjūdžio bangos iškilusiems valdžiažmogiams, na ir žinoma, AMB mokinei Raudonajai Daliai ir jos favoritui, apsišaukėliui „Rezistentui Nr. 1“, kurio atsiradimas Lietuvos istorijoje – ne tik didelė mūsų Tautos nelaimė, kaip teigia disidentas Stasys Stungurys, bet ir specialiųjų tarnybų KGB-VSD „nuopelnas“!..

Norisi tikėti, jog žymaus rezistento, erudito, brandaus mąstytojo Liudo Dambrausko literatūrinis palikimas, išsamiai, objektyviai ir nesavanaudiškai nagrinėjantis svarbiausius nepriklausomos Lietuvos valstybingumo vingius bei politikus, iki šiol šmėžuojančius mūsų politikos padangėje, dar ilgai bus aktualus, vertas išskirtinio visuomenės dėmesio. L.Dambrausko raštų šviesoje ryškėja valdančiųjų tendencingai iškraipomos istorinės tiesos kontūrai, o valdžią uzurpavusiai klikai lojalių politikos apžvalgininkų „užpainioti“ politikos vingiai tampa kur kas aiškesni. L.Dambrausko liudijimai ir mintys patriotiškai nusiteikusiems tautiečiams, ir ypač jaunajai kartai turėtų labiausiai rūpėti, kadangi šalia „įteisintų“ stambaus masto korupcinių nusikaltimų, teisinio nihilizmo, ekonomikos nuosmukio, ženkliai išaugusios socialinės atskirties, šalies finansinių problemų, stulbinančių emigracijos mastų, esame priversti konstatuoti: šiandieną Lietuva sunkiai serga, mūsų valstybė apimta ilgalaikės politinės, ideologinės vertybių krizės...

———————————————————————————————————————-

Prieš du dešimtmečius išleistos knygos „POLITINIŲ AISTRŲ SŪKURY“ įžangoje Liudas Dambrauskas pažymi, jog Golgotos pamokos tremtyje, sovietinio rėžimo lageryje iš tikrųjų buvo prasmingos:

„Kalėjimuose ir lageriuose praleistas laikas nenuėjo veltui. Į tas vietas suplaukdavo įvairiausių lemčių žmonės. Ir patekdavo jie ten ne iš smalsumo ar geresnio gyvenimo ieškodami, o todėl, kad laisvėje nesugebėdavo prisitaikyti prie valdžios padiktuotų gyvenimo normų. Žmogus, kaip ir persodintas iš vienos vietos į kitą augalas, ne visuomet sugeba aklimatizuotis naujomis sąlygomis, ypač kai jos būna prastesnės. Tas prisitaikymas ne vienam tampa žūtbūtine kova už būvį, už savo gyvenseną. Turbūt niekur taip neišryškėja žmonių charakteriai, kaip nelaisvėj, ypač kai ji pasunkinama kasdieniu alkiu, beteisiškumu, įvairiausių viršininkų pasityčiojimais. Čia žmonės tarsi apnuoginti, netekę ne tik juos puošusios išorės, bet ir dvasinio kiauto. Pyktis, savanaudiškumas, pavydas ima reikštis ryškiausiomis spalvomis, dažniausiai nustelbdamas geruosius jų charakterio bruožus. Užtat tokioj aplinkoj gali pažinti ne tik likimo draugą, bet ir geriau paanalizuoti save. Tik gaila, kad išėję į laisvę, tą patirtį daugelis vėl pamiršo…

Likimas nepašykštėjo man progų sutikti įvairiausių žmonių. Be abejo, jų charakterius formavo ne vien kalėjimas, bet ir šeima, mokykla, visa ankstesnė aplinka. Atsidūręs tarp vagių, banditų, žmogžudžių, ypač klastingų „lapių“, susimąstai, kas juos tokiu padarė. Kur viso to blogio pradžia? Genai, šeima, mokykla, valdžios troškimas? Regis, mūsų Žemėj vietos turėtų užtekti visiems, o kiek kraujo praliejama dėl nesugebėjimo ar nenoro teisingai ją pasidalyti. Ačiū Dievui, žmogus dar negali tiesiogiai pasiekti Saulės – kiek baisiausių karų kiltų dėl jos dalybų.

Po ilgamečio kalėjimo vėl į laisvę patekęs žmogus jaučiasi lyg naujai gimęs. Tačiau tas pojūtis dažniausiai trunka labai neilgai. Kriminalinis recidyvistas tuoj pat imasi savo senosios profesijos. Žinoma, naujus nusikaltimus darydamas su didesniu atsargumu ir tobulesniu profesionalumu. Daug kas laužo galvas, kodėl nusikaltėliai nebrangina laisvės. Gal kalėjimas jiems tikrieji namai? Ne, klaidingas laisvėje gyvenančių manymas.

Kiekvienas normalus žmogus laisvę vertina, ja džiaugiasi. Tik ta jo laisvė, kurios tiek metų laukė už kalėjimo sienų, jį greitai nuvilia, nes čia supa kitokio pobūdžio nusikaltimų pasaulis. Ryškus visuomenės išsisluoksniavimas į įvairias visuomenės klases priverčia ne vieną buvusį kriminalinį nusikaltėlį susimąstyti, kuo jis blogesnis už valstybės veikėjus, kurie gyvena iš paprastų, sąžiningų žmonių prakaito.

GRYB_LANDSBERG-lrp.ltŽvelkim į mūsų dabartinę Lietuvą. Tarp kriminalinių nusikaltėlių ir kai kurių aukštų valdžios pareigūnų esminio skirtumo nėra, tik pastarieji apvagia paprastus žmonelius prisidengdami patriotizmu, tėvynės meile. Jų ne tik niekas nepersekioja, bet dar ir saugo jų pačių sukurti įstatymai. Tokie nusikaltėliai išlaikomi valstybės lėšomis, surenkamomis iš tų, kurie valdžios vyrų yra įklampinti į skurdo liūną arba jau atsidūrę prie jos ribos. Kalėjimų išlaikymas valstybei mažiau kainuoja negu valdininkų daromi nusikaltimai. Maža to, graužiama korupcijos, savanaudiškumo, karjerizmo, valdžia yra bejėgė sukurti darnią, vieningą ir darbščią valstybę, nes pagrindinis jos rūpestis – bet kokia kaina išsilaikyti tarp tokių pat politinių konkurentų, kurie dangstosi įvairiausių partijų skraistėmis ir veržiasi užimti pelningas valdžios kėdes.

Taip skverbiantis į valdžią, partinėje veikloje valstybės reikalams vietos nebelieka. Visi save vadina patriotais, savo priešininkus kaltina niekšybėmis, kurias neseniai patys darė būdami valdžioj. Žodžiu, vieni „patriotai“ linkę paskutinį kailį nudirti nuo darbininko, pensininko, invalido, o kiti, apsiskelbę pastarųjų gelbėtojais, savo karštomis patriotinėmis kalbomis aukso kalnus žada – politinį kapitalą ateičiai kaupia. Žinoma, jeigu prastiems žmoneliams nereikėtų valgyti, turėti stogą virš galvos ir padoresnį apdarą, Lietuva jau būtų rojaus kraštas. Pamenu, ausys nukaito, kai dvasininkas tikino žmones, kad su „balandos“ dubenėliu ir 450 gramų duonos jis lageryje jautėsi stipresnės dvasios negu laisvėje būdamas. Galėtume tik džiaugtis, kad mūsų tauta turi dvasios milžinų. Didelė garbė toms davatkėlėms, kurios tokius galiūnus laisvėje ugdė, o patekusius į nelaisvę gausiai rėmė siuntiniais… Kitaip netektų šitokių pamokslų klausytis…

Sykį sutikau parlamentarą, mylimą ir gerbiamą tautos atstovą, signatarą, kuris koneveikė savo rinkėjus, kad šie pasiduoda komunistų propagandai ir reikalauja iš jo to, kas šiuo metu neįmanoma. Dėl tokių egoistų, anot parlamentaro, visai lietuvių tautai gėda. Piliečiai tampa pilvo įkaitais. Atseit, buvę vergai vėl veržiasi pas vergvaldį. Ar tai ne mūsų tautos išsigimimas! – piktinasi valdžios atstovas. Ką tokiam išminčiui pasakysi, jeigu jam neužtenka proto susimąstyti, ko verta tokia buvusio vergo laisvė ir nepriklausomybė, jeigu tenka iš vergvaldžio prašyti duonos…

Tokie „patriotai“ kelia save virš visuomenės. Jie nė nesusimąsto, kokios priežastys lemia banditizmą, vagiliavimą, visokias nešvarias kombinacijas, kiek tokiam žmonių nuosmukiui padeda Valdžios nusikalstama veikla. Kiekvienas pilietis nori turėti ir turi teisę į normalias gyvenimo sąlygas. Užtat nereikia stebėtis, kai piliečiai, matydami perdėtą savo valdžios polinkį į žemiškas gėrybes, patys tomis aistromis užsikrečia. Nusikaltimas gimdo nusikaltimą.

Vieną naują politiką po Seimo rinkimų paklausiau, kaip jis vertina dabartinę mūsų politinę padėtį. Ar jam neatrodo, kad mes pradedame jaustis lyg skęstančiame laive?

– Oi ne! Dar tokios panikos Lietuvoj nesijaučia. Vyksta paprasčiausia visos valstybės turtų ir šiltų valdžios vietų privatizacija, – paaiškino politikas. – Kas kaip sugeba, taip kovoja už naująją nuosavybę. Po to bus matyti, kas iš mūsų valstybės liko ir ką kiekvienas turime.

– Bet taip draskant į gabalus, viską išparduodant, gali pačios valstybės nebelikti.

Nereikia pamiršti pagrindinio gyvenimo dėsnio: nežiopsok! Tą mūsų apsukrūs „patriotai“ ir Lietuvai pasišventę valdžios vyrai ir daro, – sarkastiškai paaiškino pašnekovas.

– Bet juk tai Lietuvos tragedija, – piktinausi.

– Ne tokia jau tragedija – pustrečių metų dekolektyvizaciją atlaikėm. Kažkodėl per daug niekam neskaudėjo. Dargi dvasininkai atsiraitę rankoves plėšėsi dėl buvusios bažnytinės nuosavybės. Kuo prastesni mirtingieji pasauliečiai? Užtat kas ką sugebėjo, tą ir stengėsi privatizuoti. Apsukresniems atiteko pastatai, ištaigingi butai, ganyklos. Neliko nuskriausti ir valdžios vyrai. Tiems, kurių privatizacijos užmojai viršijo jų galimybes, nieko kito neliko, kaip savo kuklias pajamas įvairiom dovanom bei kyšiais papildyti. Ne laikas rūpintis testamentu, kai ligonis jau merdi. Nereikia stebėtis, kai gudresni giminės turtą išdalija iš anksto, nes po laidotuvių nebeliks ko dalintis.

O šiandieną Lietuva sunkiai serga, tad jos „karšti mylėtojai“, patriotai, gudresni valdžios vyrai laikosi visiems gerai žinomo politikų principo: „burna, nebūk durna, mokėk loti – būsi soti…“ Skuba, kol nevėlu, savo ir vaikų ateitį aprūpinti. Siaučiant privatizacijos karštligei, mažai kas rūpinosi ligonio, mūsų Lietuvos, būkle. Ne tas galvoj.

Iš šio sarkastiško pokalbio gal nereikėtų daryti rimtų išvadų. Viskas Dievo rankose. Lietuva daug sunkių susirgimų ištvėrė: atlaikė kryžiuočių „apaštalavimą“, carinės Rusijos priespaudą, vokiškąjį nacionalizmą, bolševikinę kolektyvizaciją… Turėtų atlaikyti ir lietuvišką privatizaciją. Lietuvių genuose daug potencialios dvasinės jėgos. Jos nepajėgė palaužti sunkiausios kalėjimų, lagerių, tremties sąlygos, tad neturėtų sugniuždyti ir savų nesąžiningų valdininkų „patriotizmas“…

Galiu susilaukti priekaištų ar įtarimų, kad esu anarchistinių idėjų šalininkas. Oi ne! Visuomenė be įstatymų – kaip piemuo be botago. O botagas, kad ir koks būtų, galvijui nesukelia meilės nei prisirišimo. Taip ir valdžia, kad ir kokia būtų, visos visuomenės nepatenkins. Nesvarbu, iš kokios partijos „čiulbuonėlių“ sudaryta, valdžia yra visuomenės botagas. Užtat demokratija turi kontroliuoti, kad tas botagas nebūtų panaudotas prieš visuomenės interesus – netaptų nevaržomos valdančios partijos priemone savo egoistiniams tikslams įgyvendinti. Ne valdžia yra valstybės gerovės laidas, o demokratija, užtikrinanti geros, teisingos valdžios sudarymą ir efektyvų jos darbą.“

                                            (Liudas Dambrauskas. „Politinių aistrų sūkury“, Kaunas, 1994)

——————————————————————————————————————-

FOTO komentarai:

1.

Nuotr. P3100018

Šviesios atminties Tautos Didžiavyris Liudas DAMBRAUSKAS: „Galėtume tik džiaugtis, kad mūsų Tauta turi dvasios milžinų… Išlikti savimi buvo ir yra brangiai apmokama prabanga. Ne vienas už ją sumokėjo gražiausiu gyvenimo laikotarpiu – jaunyste, laisve ir net gyvybe. Visi gimstame žmonėmis, tik, gaila, ne visi verti žmogaus vardo mirštam…“

2.

Nuotr. GRYB_LANDSBERG-prezident.lt2

Rinkėjų valia štai jau antrą kadenciją Lietuvos valdžios olimpe viešpataujanti AMB mokinė – D.Grybauskaitė – „Raudonoji Dalia“, „Dėdulės“ V.Landsbergio pastangomis tapusi dar viena mūsų Tautos nelaime – „Lietuvos Dalia“…

3.

Nuotr. „Karsta knyga“ – 1558

Dr. Liudas Dambrauskas: „Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti…“

Vilniuje leidykla „Politika“ išleido Juozo Ivanausko parengtą knygą – „Dar kartą apie LANDSBERGIZMĄ. Straipsniai. Interviu“ – skiriamą kovotojo už Lietuvos laisvę, disidento Liudo DAMBRAUSKO šviesiam atminimui. Pasiteiravimui dėl knygos kreiptis telefonu: (8-5) 2417798, 8 610 053 10; 8 615 400 32

 

SKAITYTOJŲ DĖMESIUI: Nuo šiol knyga „Dar kartą apie LANDSBERGIZMĄ“ pdf formate publikuojama internetiniame portale www.landsbergizmas.lt

Juozas IVANAUSKAS 

Leave a Reply