Disidentas Stasys Stungurys: „Amoralu tautos skurdintojus apdovanoti „Už nuopelnus Lietuvai“ ir sodinti bažnyčioje į pirmąsias eiles!..“

Neseniai per televiziją teko stebėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų pasikeitimo iškilmingas apeigas, per kurias Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo pareigas perdavė Panevėžio vyskupui Lionginui Virbalui, kuris į kunigus įšventintas 1991 metais ir, žinoma, nenuėjo tokio audringo ir sunkaus dvasininko kelio, kokį teko nueiti Arkivyskupui S. Tamkevičiui. Iš kunigų seminarijos jis buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, po kurios vėl tęsė mokslą Kauno kunigų seminarijoje.

11s44Man teko asmeniškai pažinti S.Tamkevičių jau vėliau, kai šis dirbo Kybartų parapijos klebonu ir redagavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikas“. Tik pradėjus leisti „Kronikas“, į mano darbovietę 1972 m. balandį atėjo buvęs mano bendrabylis ir gulago draugas Albertas Zvicevičius, parodėm man pirmąjį „Kronikų“ numerį ir pasiūlė man bendradarbiauti šiame pogrindžio leidinyje. Sutikau. Štai taip prasidėjo mano bendradarbiavimas su pogrindžio spauda iki pat jos nutraukimo 1989 metais.

Kartą buvome pakviesti su Albertu Žilinsku, aktyviu disidentu ir buvusiu gulago draugu, susitikti su „Kronikų“ redaktoriumi, kunigu Sigitu Tamkevičiumi. Susitikome Vilniuje, Dauguviečio gatvėje, p. Lapėnienės bute. Įvyko nuoširdus, dalykinis pokalbis, kuris mus dar labiau suartino.

Atkūrus nepriklausomybę, ne kartą teko Kauno arkivyskupą S.Tamkevičių sutikti Vyriausybės renginiuose ir „Kronikų“ minėjimuose. Paskutinį kartą, gal prieš trejus ar ketverius metus, buvusiuose saugumo rūmuose, spausdamas mano ranką, pasveikino mane vardu. Tad ne mano, eilinio kataliko, pareiga, teisė ir kompetencija spręsti dvasininkų pareigų paskirstymo klausimus.

Visada maniau, kad arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo darbais Tautai ir Lietuvos Bažnyčiai, savo kilniu žmogaus ir dvasininko pavyzdžiu nusipelnė didžiulės pagarbos ir kuo geriausių linkėjimų jo tolimesniame gyvenimo kelyje. Todėl mane sujaudino ir netgi labai nustebino per tas Arkivyskupų pakeitimo iškilmes vienas dalykas: pirmame Arkikatedros suole, tarsi atitrūkę nuo kitų aukštų svečių ir tikinčiųjų, sėdėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir profesorius Vytautas Landsbergis. Nejaugi šie du veikėjai tiek nusipelnė Lietuvai, jos valstybingumui ir nepriklausomybei atkurti, kad juos turime demonstruoti visuomenei ne tik kaip nepakeičiamus vadovus, bet ir kaip didžiausios garbės nusipelniusius žmones?!.. Juk jie į mūsų gyvenimą atėjo tada, kada istorija jau buvo išsprendusi nepriklausomybės ir tautos laisvės klausimą.

Daugiau nei dešimt metų trukęs ginkluotasis pasipriešinimas neatnešė lietuvių tautai nei laisvės, nei nepriklausomybės, nors toje kovoje žuvo daugiau nei dvidešimt tūkstančių jaunuolių, keliasdešimt tūkstančių šviesių ir protingų žmonių buvo įkalinta, keleriopai daugiau ištremta į Rusijos imperijos dykvietes, kur daugelis ir žuvo.

Pagaliau buvo suprasta, kad kelias į laisvę bus ilgas ir sudėtingas, kuriam tauta turi sutelkti visas savo dvasines jėgas. Jis bus sprendžiamas kartu su kitomis tautomis, kurios buvo patekusios į komunizmo imperijos vergovę. Įvairiais pasipriešinimo būdais buvo keliama tautos sąmonė, ugdomi patriotiniai jausmai, kad, atėjus palankiam istorijos momentui, tauta galėtų stoti į lemiamą kovą dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Sąjūdis Lietuvoje rado ne apatiškus žmones, o pasiryžusius toje kovoje paaukoti net savo gyvybes. Dėl diplomatinių motyvų Sąjūdžiui iškart negalėjo vadovauti aktyvūs rezistentai, tad daug kur į jo priekines gretas įsiterpė kolaborantai ar KGB rezervas!..

Mes, buvę pogrindžio kovotojai, neskatinome nei neapykantos, nei keršto, nei turto geismo. Tautai buvo reikalinga santaika ir pasiaukojimas Lietuvos žmonių gerovei. Vis dėlto liustracija buvo reikalinga: ne kerštui, o žinoti, kas tie žmonės ir ką jie veikia šiandien. Tad vienas šviesiausių ir aktyviausių kovotojų, politkalinys mirtininkas dr. Liudas Dambrauskas siūlė iš pradžių ne desovietizaciją, o delandsbergizaciją, matydamas, kaip buvęs KGB informatorius „Dėdulė“ V.Landsbergis telkia apie save abejotinos moralės veikėjus, kuriuos užvaldęs karjeros troškimas ir turto geismas.

Taip per trumpą laiką buvo sugriauta Lietuvos ekonomika, o žemės ūkis, buvęs vienas iš stipriausių tarybinėje imperijoje, virto vos ne griuvėsiais. Taip atsivėrė kelias emigracijai, kuri nepriklausomybės metais beveik trigubai pranoko Sibiro tremtinių skaičių!.. Šiandien dar aštriau iškilo tautos išnykimo grėsmė.

Vegetuoja ir mūsų kultūra, nes nemažai vyresnio amžiaus rašytojų bei apskritai kultūrininkų jau išėjo Amžinybėn, o naujasis gyvenimo būdas nesudaro palankių sąlygų formuotis kultūrai, plėtotis intelektualinei erdvei. Kur tik įmanoma, V. Landsbergis stumia į aukštesnius postus savo giminaičius (anūką Gabrielių Landsbergį) bei Landsbergių klano šalininkus. Kiekviename renginyje „Dėdulė“ stengiasi pats dalyvauti, užgoždamas kitus kompetentingus žmones. Štai liepos 31 d. jis – Medininkuose, o rugpjūčio 1 d. – Ariogaloje, kur drauge su Prezidente Dalia Grybauskaite švenčia iškilmes ir netgi priima didžiausią apdovanojimą „už nuopelnus Lietuvai“, kai iš tikrųjų niekas nesieja šių dviejų veikėjų nei su tremtimi, nei su rezistencija!?..

Iškilesni rezidentai jau yra palikę šį pasaulį, o vaikams ar anūkams nelabai rūpi tikroji praeitis.

Prisimenu, kai tik sugrąžinus Vilniaus katedrą tikintiesiems, pirmąsias eiles Arkivyskupas Audrys Bačkis paskyrė aukštiems valdžios pareigūnams. Į tokią tuščią eilę atsisėdęs per pamaldas monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo Arkivyskupo išprašytas, nes valdžia buvo didžiausias šalies autoritetas, o ne kunigas kovotojas.

Tada ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas šypsojosi, žiūrėdamas, kaip prof. Vytautas Landsbergis per tas pačias mišias priima du kartus Šv. Komuniją. O iš kur jam žinoti? Juk jis okupacijos metais nė karto neperžengė bažnyčios slenksčio, kaip ir Jos Ekscelencija D.Grybauskaitė. Jie ateina į maldos namus ne melstis, ne prašyti Aukščiausiojo tautai ir jos žmonėms malonių, santaikos ir džiaugsmo, o tam, kad pasirodytų, esą jie čia yra žemiškieji viešpačiai ir veda savo tautą. Tik nežinia – kur? Juk pasirinkus tokią veidmainystę, prisitaikėliškumą, tokį apgaulingą gyvenimo būdą, mes neįveiksime nei skurdo, nei nedarbo, neteksime ir žmogiškųjų vertybių!..

Paradoksalu, bet tai akivaizdu: mes, dešimtmečius kovoję dėl lietuvių tautos laisvės ir išlikimo, šiandien turime lenktis prieš tariamus tautos ir valstybės vadovus, kurių niekur ir niekada nesutikome rezistencinėje kovoje?!..

Viešpatie, padėk mums išsaugoti tautą ir žmogiškumą sudėtingajame XXI amžiuje, po ilgų ir sunkių istorinių grumtynių! Kasdien viešpatauja smurtas, žudynės, vagystės, melas, kasdien savo noru iš gyvenimo pasitraukia po kelis žmones. Šiuolaikinę „moralę“ diktuoja pinigai, noras pralobti. Ar sąžininga politikams, valdžios žmonėms, susikrauti milijonus ar net milijardus, kai nemaža vargšų tenkinasi konteinerių atliekomis?! Tiesiog amoralu tautos skurdintojus sodinti bažnyčioje į pirmąsias eiles, į pirmuosius suolus, juolab apdovanoti juos „už nuopelnus Lietuvai“!.. Tikras dvasininkas negali jaustis laimingas, stovėdamas šalia išnaudotojų, pamynusių po kojomis elementaraus padorumo, žmogiško elgesio normas!..

Mums reikalingos naujos „Kronikos“, tikra žmogiška moralė, kuri sustabdytų tautos ir žmogaus griūtį. Mes, buvę politkaliniai ir disidentai, laukiame pagalbos tų žmonių, kuriuos dar jaudina mūsų tautos ir žmogaus likimas.

Post Scriptum

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!..

Prezidentė Ariogaloje pasveikino jubiliejinio – dvidešimt penktojo Politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyvius. Kolaborantė, NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) duktė, Lietuvos nepriklausomybės priešininkė, komunisto – jedinstvenininko Mykolo Burokevičiaus bendražygė, daugkartinė LR Konstitucijos laužytoja, provokatorė bei nepralenkiama melagė prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ sulaukė didelio tremtinių ir šventikų dėmesio bei pagarbos: sąskrydyje prezidentei įteiktas aukščiausias 1-ojo laipsnio Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos apdovanojimas „už nuopelnus Lietuvai“!?…

Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, įkurta prieš 25 metus, vienija daugiau kaip 40 tūkst. narių, veikia 53 skyriai.

Eilinį kartą pasitvirtino gerai žinoma TIESA: kolaborantas, prisitaikėlis visada buvo, yra ir bus PRISITAIKĖLIU. Kitaip negalima vadinti organizacijos, kuri savo aukščiausiu apdovanojimu pagerbia NIEKO BENDRO su ja neturinčius asmenis. Būtent tokie prisitaikėliai dabar spiečiasi apie tariamą „Rezistentą Nr. 1“ ir jo proteguojamą Raudonąją Dalią. Su prisitaikėliškumu tiesiogiai susijusį reiškinį šviesios atminties disidentas Liudas Dambrauskas prieš gerą dešimtmetį taip charakterizavo: „Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas nėra vien Konservatorių partija. Tai ir ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai suorganizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti.“ Būtent tai ir vyksta „nepriklausomoje“ Lietuvoje.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos apdovanojimas prezidentei D.Grybauskaitei dar kartą aiškiai parodė, kuo tapo patriotais save vadinantys tautiečiai ir kam jie save pasmerkė. Praradus paskutinius moralės likučius telieka išnykti, sparčiai garmėti keliu į niekur, į juodą istorijos prarają. Tokia tauta neturi ateities!..

Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS, 2015 m. rugpjūčio 22-28, Nr. 31, http://www.laisvaslaikrastis.lt/

Leave a Reply