Disidentas Stasys Stungurys: „Delandsbergizacija arba Tautos ir valstybės išnykimo kelias?..“

Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, Lietuvai jau pradėjus pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, nemaža tautiečių dalis tvirtai tikėjo, kad per 10 metų (ar šiek tiek ilgesnį nepriklausomo gyvenimo laikotarpį) mes sugebėsime sukurti visais atžvilgiais prasmingą ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, kuris nedaug kuo skirsis nuo priespaudos nepatyrusių mūsų šiaurinių kaimynų. Deja, šiandien mes vis dažniau girdime kalbant ir samprotaujant ne tik apie mūsų valstybės ekonominę ir dvasinę degradaciją, bet ir apie galimą Tautos subyrėjimą. Kodėl taip greitai išseko mūsų optimizmas? Kodėl skubame daryti tokias pesimistines išvadas?..

Disidentas Stasys StungurysTiesa, mūsų kelias į laisvę ir nepriklausomybę buvo ilgas ir sunkus, mes sumokėjome didžiulę kainą, netekome tūkstančių šviesiausių žmonių, buvo nutraukta mūsų dvasinio gyvenimo raida, patyrėme daug ekonomikos ir kultūros nuostolių, nuolatos tvyrojo nutautinimo grėsmė. Tačiau, vis dėlto, ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis sugebėjome išsaugoti laisvo gyvenimo ilgesį. 9-ajame dešimtmetyje turėjome stiprų dvasinį pogrindį, kurio gyvas žodis pasiekdavo ir tolimus kraštus, vertė dirbti ir aukotis tautinės sąmonės plėtojimui, ginti tautines ir humanistines vertybes.

Žinoma, mes gerai supratome, kad kelias į laisvę ir nepriklausomybę atsivers ne mums vieniems, bet ir kitoms šalims, kurios kentė sovietizacijos priespaudą. Rytų ir Vakarų konfrontacija, Rytų Europos šalių laisvės judėjimai pamažu rengė dirvą išsilaisvinimui iš tarybinės imperijos. Tačiau Lietuvos pasipriešinimui reikėjo parengti ir sutelkti tokias jėgas, kurios lemtingą momentą galėtų tarti savo laisvo apsisprendimo žodį ir jį apginti.

1988 m. birželio 3 d. Sąjūdis aiškiai parodė, kad Tauta yra apsisprendusi stoti į lemiamą kovą dėl savo laisvės. Iki tolei veikęs dvasinis ir kultūrinis pasipriešinimas dar negalėjo būti tos kovos priekyje ir jai vadovauti. Reikėjo diplomatinio manevro, kuris atpalaiduotų Lietuvos patriotines jėgas nuo komunistų partijos. Kai tai buvo padaryta, Lietuvoje susiformavo nevienalytis Sąjūdis. Jame buvo tikrų patriotinių jėgų, siekusių tikrosios laisvės ir nepriklausomybės, buvo ir tik prisitaikiusių prie naujų aplinkybių, kad galėtų toliau dominuoti visuomenėje, naujoje valstybėje. Be abejo, Sąjūdžiui nebuvo reikiamai pasirengta, nebuvo pasirinktos ir apsvarstytos tinkamos kandidatūros, todėl jo vadovu tapo vadinamasis profesorius Vytautas Landsbergis, niekur ir niekada nesireiškęs jokiame patriotiniame judėjime. Šalia jo atsiranda V.Landsbergį palaikantys KGB atstovai – Virgilijus Čepaitis, Algimantas Čekuolis ir kt.

Nieko nestebina FAKTAS, kad V. Landsbergis nesireiškė parengiamojoje Sąjūdžio kūrimo veikloje, kad 1988m. birželio 3 d. jis išėjo iš Mokslų akademijos salės dar neprasidėjus iniciatyvinės grupės rinkimams, nebuvo pasirodęs prezidiume ir netarė nė žodžio. Tačiau netrukus jis tampa iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio pirmininku, nesant kvorumo ir reikiamo balsų skaičiaus!..

KGB komiteto primininkas (faktinis vadovas) Stanislovas Caplinas, vėliau neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs Maskvoje, skuba išsiųsti į Maskvą V. Landsbergio archyvinę bylą, kad niekas jos čia neberastų… Na, o KGB veiklai tirti komisijos pirmininku paskirus Balį Gajauską, prasideda masinis KGB dokumentų grobstymas. Dažniausi KGB rūmų lankytojai – kai kurie Signatarai ateina tuščiomis, o grįžta iš KGB rūmų išsipūtusiomis liemenėmis.

Labai keistas V. Landsbergio požiūris į aktyvius buvusius disidentus, politinius kalinius. Pavyzdžiui, vargu, ar galima traktuoti Balį Gajauską kaip aktyvų politinį veikėją, jei tas žmogus Klaipėdoje ir Šiauliuose apiplėšė kavines ir nušovė milicininką, nepateikdamas jokių partizanų vadovybės dokumentų pateisinti tiems faktams?!.. Tai prieštaravo Lietuvos partizanų etikos kodeksui.

Kuo motyvuoti jau velionio Liudo Simučio durpyno buhalterės nušovimą dėl pinigų? Tai padarė buvęs komjaunuolis, kurio tėvas 1941 m. birželį nužudytas Rainiuose. Tačiau tokie žmonės tampa artimais V. Landsbergiui.

Prof. K. Prunskienės atsistatydinimas, Alberto Šimėno tariamas paskyrimas premjeru vienai ar dviem dienom buvo reikalingas tik Gediminui Vagnoriui, siekiant jį į tą postą prastumti. Šis nekompetentingas veikėjas per trumpą laiką taip sutrikdė Vyriausybės darbą, kad teko keisti ne tik premjerą, bet ir visą konservatorių partijos politiką.

Apskritai, kokia buvo konservatorių politika? Visų pirma, tai buvo naujo asmenybės kulto formavimas. Lietuvių Tautai, patyrusiai J. Stalino ir A. Hitlerio asmenybės kultų viešpatavimą, norėjosi, kad suklestėtų tikroji demokratija, pagarba paprastiems žmonėms, būtų nevaržoma teisė išsakyti savo požiūrį į gyvenimo vertybes. Nors ir buvo keliamas Seime desovietizacijos klausimas, faktiškai jokios akivaizdžios desovietizacijos nebuvo. Todėl plačiai žinomas kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, du kartus kalintas ir tris mėnesius praleidęs mirtininkų kameroje dr. Liudas DAMBRAUSKAS pagrįstai kėlė klausimą: gal pirma delandsbergizacija, o tik paskui desovietizacija?.. Nė kiek nebuvo paisoma visuomenės svarbiausio reikalavimo – humanizuoti visų sričių gyvenimą. Visur kur ėmė dominuoti V. Landsbergis, jo šalininkai ir pasekėjai.

Dar nespėję gerai įsitvirtinti valdžioje, konservatoriai pažadėjo apginti nuo teisminio persekiojimo Lietuvoje pusiau viešai tebeveikusius buvusios SSRS žvalgybos agentus. 1991 m. lapkričio 23 d. potvarkiu Nr. 901 p. G.Vagnoriaus Vyriausybė leido čekistams išsinešti iš buvusių KGB rūmų į 6 kambarių butą Pamėnkalnio gatvėje Nr. 21 pageidaujamus dokumentus – neva tai jų pensijoms apskaičiuoti…

Pasinaudodamas savo parengtais ir Vyriausybės vardu paskelbtais dokumentais, Gediminas Vagnorius griovė Lietuvos ekonomiką, vien tik čekinė privatizacija Lietuvai padarė žalą, įvertinamą 50 milijardų litų.

Tik po dešimties ministrų kreipimosi į Seimą buvo nušalintas G. Vagnorius, kuris ketino likviduoti net Energetikos ministeriją, vieną iš pagrindinių ministerijų.

Kairiesiems laimėjus Seimo rinkimus, susidarė galimybės iš esmės pakeisti šalies valdymą, tačiau buvo stojama ryžtingo Prezidento. A.Brazausko paskirti premjerai A. Abišala ir vėliau B. Lubys nebuvo tie žmonės, kurie būtų galėję imtis ryžtingų, efektyvių veiksmų. Nors B. Lubys ir buvo platesnio ekonominio akiračio žmogus, bet jis neturėjo dvasinių savybių, kurios buvo reikalingos sustabdyti prasidėjusią valstybės ir Tautos griūtį. Išbuvęs premjeru 3 mėnesius ir 2 dienas, jis pasitraukė ištardamas gan originalią frazę: „Premjeru dabar gali būti tik savižudis.“

Premjeru tapęs Adolfas Šleževičius ėmėsi radikalių permainų. Buvo jaučiama, kad šaliai vadovauja kompetentingas ekonomistas. Tačiau konservatoriai net neketino pasitraukti iš politinės veiklos ir keisti savo požiūrį į valstybės reikalus. Konservatoriams nepakako deputato K. Antanavičiaus objektyvaus jų veiklos įvertinimo ir atsiprašymo už jo paties parengto aspiranto Gedimino Vagnoriaus padarytą valstybei didžiulę žalą. Štai K.Antanavičiaus viešai pasakyti žodžiai: „Aš atsiprašau visų Lietuvos žmonių, kad tokį nedorą žmogų įvedžiau į Aukščiausiąją Tarybą, jog jis sugebėjo įvairiom manipuliacijom užimti Ministro Pirmininko postą <…>“

Kai premjeras A. Šleževičius buvo užverstas gausybės darbų ir turėjo taisyti V. Landsbergio ir jo šalininkų padarytas klaidas, pastarasis nė kiek nesijaudino dėl valstybei padarytos žalos, bet ėmė planuoti valstybės perversmą.

G. Vagnoriaus vyriausybėje kurį laiką man teko eiti Vyriausybės informacijos biuro direktoriaus pareigas. Prieš tai dirbau energetikos ministro Leono Ašmanto padėjėju bei redagavau energetikų laikraštį „Žiburiai“. Buvau patenkintas darbo aplinka, kurią sudarė mokslo žmonės bei patyrę praktikai energetikai. Sėdėjau viename kambaryje su ministro patarėju G. Choroševskiu, kuris tikrai buvo kompetentingas specialistas. Tad keisti darbo neturėjau jokio noro. Tačiau mano senas bičiulis dar iš Filharmonijos laikų Talis Vienožinskis, tuomet dirbęs Vyriausybėje atstovu spaudai, sutikęs gatvėje ne kartą mane kalbino ateiti į Vyriausybę dirbti informacijos darbo, kurį aš ilgus metus dirbau Komunalinio ūkio ministerijos sistemoje. Mane visiškai tenkino darbas Energetikos ministerijoje, vis dėlto įkalbėtas T. Vienožinskio, aš sutikau imtis darbo Vyriausybėje. Mane suglumino jau pirmas pokalbis su G. Vagnoriumi, kai jis ėmė priekaištauti Energetikos ministerijai, jog joje dirba daug neaiškių žmonių. Aš iškart papriekaištavau G. Vagnoriui. Jis man iškart pasirodė ne tik kaip stokojantis gamybinės ir ūkinės, bet ir gyvenimo išminties.

Kurį laiką kartu dirbusi Komunalinio ūkio projektavimo institute jo žmona Nijolė buvo žinoma daugiau kaip flirtininkė, o ne patyrusi inžinierė… Savaime kilo mintis: „Kaip jūs galite valdyti valstybę, jei pačios nesugebate suvaldyti?..“. Norėjosi iškart nutraukti tą beprasmišką pokalbį, kuris nieko gero nežadėjo. Aplink mane slankiodavo G.Vagnoriaus pagrindinis patarėjas Jurgis Razma, kuris, matyt, buvo premjero informatorius. Viena mano pavaldinė kartą įspėjo mane, kad būčiau atsargus, kai lankosi tas žmogus. Aš jai atsakiau, kad daug metų buvau sekamas ir labai greitai pajaučiu tos „profesijos“ specialistus, o šis personažas su tokiomis ausytėmis, kurios primena antenas…

Ilgai negalėjau suprasti, kas per „istorinis personažas“ buvo G. Vagnorius, kokia „kompetencija“ jis sužavėjo V. Landsbergį, kad tiek ilgai jam buvo leista griauti beatsikuriančią valstybę. Vos tik pradėjus vadovauti A. Šleževičiui, kurį vėliau liūdnos atminties, šviesaus proto politikas Julius Veselka pavadins geriausiu premjeru, ramaus darbo nebuvo. Trukdydavo provokaciniai raštai, nemalonūs telefoniniai pokalbiai. Buvo aiški oponentų taktika – visaip trukdyti ir neleisti Vyriausybei ramiai dirbti. Netgi galėjo būti pasiklausoma telefonų. Vizituojant rajonus ar kitus miestus, dažnai pasirodydavo provokatoriai su įžeidžiais šūkiais…

Kartą su dr. K. Bobeliu važiavome per Suvalkiją. Daktaras stebėjosi sugriautais kolūkių pastatais, tarsi čia ką tik buvo siautėjusi fronto stichija. Žala padaryta kaimui buvo akivaizdi. O juk pirmiausia reikėjo neardyti kolūkius, bet pritaikyti juos naujo gyvenimo reikmėms. Esminių reformų imtis tik jas tinkamai parengus.

Skaudu buvo žiūrėti į provokatorius, kurie įžeidinėdavo grįžusį iš išeivijos dr. Kazį Bobelį ir jį lydinčius buvusius disidentus. Kartą Marijampolės savivaldybės salėje disidentas Viktoras Petkus paklausė vieno provokatoriaus: „Ką jūs veikėte okupacijos metais?“ Provokatorius tylėjo, o Viktoras atsakė: „Aš 4 kartus buvau teistas ir 25 metus iškalėjau…“.

Vieną pavasario dieną (buvo gegužės pabaiga ar birželio pradžia) paskambino man į darbą Vyriausybėje Viktoras Petkus. Pasakė, turįs svarbų reikalą, norįs susitikti su manimi prie Žaliojo tilto per pietų pertrauką. Aš nedelsdamas nuėjau prie Žaliojo tilto. Viktoras buvo labai susirūpinęs, prašė tuoj pat po mūsų susitikimo paprašyti audiencijos pas premjerą A. Šleževičių ir išdėstyti aiškiai ir trumpai visą problemą – rengiamas dešiniųjų valstybės perversmas. Genadijus Konopliovas įpareigotas V. Landsbergio sutaupyti banke reikiamą pinigų sumą, kurios pakaktų rinkimams į Seimą tuoj pat nuvertus kairiuosius.

V. Landsbergio šutvė rinkdavosi pas G. Konopliovą ir čia kūrė artimos ateities planus. Matyt, G. Konopliovas kiek abejojo to plano sėkme, todėl ryžosi visą tiesą pasakyti Viktorui Petkui, su kuriuo neseniai buvo užsimezgusi jo bičiulystė. Mat G. Konopliovui perėjus į katalikų tikėjimą, V. Petkus buvo paprašytas būti krikštatėviu, o krikštijo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. G. Konopliovas už tą paslaugą V.Petkui buvo dosnus, padėdavo išleisti kurią nors knygą, be to, tvirtai tikėjo, kad iš Viktoro informacija niekur nenutekės ir Genadijus toliau galės ramiai plėtoti savo bankininkystę, turėdamas kairiųjų paramą.

Taigi, nieko nelaukdamas, tuoj pat sugrįžęs į Vyriausybę, pasukau į Adolfo Šleževičiaus kabinetą, kur jis buvo vienas, be jokių svečių ar interesantų. Sekretorė maloniai sutiko mane įleisti. Nors buvo šviesus pavasario vidurdienis, gatvėje žaidė saulės spinduliai, bet premjero kambaryje buvo blankoka šviesa. Pokalbis negalėjo vykti garsiais žodžiais, nes buvo kalbama, kad konservatoriai bus įmontavę telefonuose ir kitur savo klausytuvus. Tad pateikiau jam trumpą savo ranka parašytą raštelį, kur buvo išdėstyta konservatorių sumanymo esmė. Perversmo data buvo tiksliai nenustatyta: prieš pat popiežiaus Povilo II vizitą Lietuvoje arba tuoj po jo.

Adolfas, paėjėjęs į lango pusę, atidžiai skaitė mano raštelį ir trumpai manęs paklausė: „Ką darysime?“. „Laiko dar yra, – atsakiau. – Atidžiai stebėsime jų veiksmus“. Adolfas Šleževičius nežinojo, kad vadovaujant VSD disidentui Petrui Plumpai, kuris, beje, A. Abišalos iniciatyva buvo ir paskirtas, aš Petro įstaigoje buvau įdarbinęs 4 karininkus, nesusijusius su KGB ir dirbusius karo tarnyboje. Vienas iš jų, turėjęs jaunystėje net ryšių su partizanais, buvo baigęs karo akademiją.

Kiek vėliau VSD vadovu tapo J. Jurgelis, pakeitęs Petrą Plumpą, bet tie mano kolegos taip ir liko dirbti saugumo tarnyboje. Todėl tikėjausi jų konkrečios pagalbos. Ir iš tikrųjų gal po savaitės dvejetas jų atėjo pas mane ir atnešė kur kas konkretesnės informacijos. Prasidėjo planingas įtariamų žmonių stebėjimas. P. Plumpa tuo metu dirbo Vyriausybėje patarėju religijų klausimais, jo darbo kambarys buvo šalia mano. Dažnai susitikdavome prie kavos puodelio ir šnekėdavomės. Pajutęs mano nerimą, jis išsidavė: „Suvesk mane su Prezidentu ar premjeru“. Man Petras Plumpa atvirai pasakė, kad buvo kviečiamas dalyvauti tame perversme. Mat perversmo iniciatoriai jį nusivežė į mišką ir konkrečiai kalbino. Petras tada jiems atsakęs, kad pagal pareigas jis turi teisę nešioti ginklą, todėl ir vienas, įėjęs į Seimo patalpas, gali pašaudyti ir išvaikyti visus ten esančius. Tačiau kokia prasmė? Ką tai duos ekonomikai, diplomatijai, valstybės autoritetui, kultūrai ir apskritai visuomenės santarvei? Bet V. Landsbergį ir jo aplinkos siaurakakčius buvo apėmusi aistra ir jie nesirengė atsisakyti savo sumanymo.

Aš informavau apie įvykių eigą premjerą A.Šleževičių. Tačiau reikėjo informuoti ir Prezidentą A.Brazauską. Parašydavau informaciją ranka, o Vyriausybės darbuotoja L. D. perspausdindavo rašomąja mašinėle. Kompiuteriai tada dar tik buvo pradėti diegti. Tą mūsų parengtą informaciją Prezidentui A. Brazauskui asmeniškai perduodavo dr. Kazys Bobelis, kuris turėjo teisę užeiti pas Prezidentą bet kada. Informacija buvo pateikiama be autoriaus parašo.

Kartą išgirdau iš Prezidentūros darbuotojų, kad gaunama informacija apie rengiamą perversmą vertinama skeptiškai. Tad nutariau kreiptis į Prezidento Nacionalinio saugumo patarėją Alvydą Sadecką ir bandyti asmeniškai jį įtikinti teikiamų faktų tikrumu. Paskambinau jam telefonu į Prezidentūrą ir pakviečiau asmeniniam pokalbiui prie Operos ir baleto teatro. Susėdome dviese ant suoliuko netoliese Kipro Petrausko skulptūros ir aš pradėjau jam dėstyti faktus bei įtikinti mūsų versijos realumu. Alvydas Sadeckas sakė, kad PERVERSMO idėja tikįs, bet jam reikia faktų. Tada aš paprašiau jį pasėdėti ant suoliuko ir palaukti, kol ateis mano draugas. Netrukus atėjo Petras Plumpa ir realiais, jo paties patirtais faktais ėmė įtikinėti buvusį milicininką A. Sadecką, kuris savo intelektu nebuvo toli pažengęs, nors ir buvo tapęs vienu pagrindinių Prezidento A.Brazausko patarėju. Pokalbį taip ir baigėme, nelabai suartėję savo požiūriais…

Petras Plumpa padėjo susitikti su Prezidentu A.Brazausku ir nušviesti tą problemą. Tiktai prašė, kad tas susitikimas vyktų ne patalpose, o gamtoje. Aš paprašiau Albertą Žilinską, kuris tada dirbo Seime, kad perduotų Prezidentui raštelį su Petro pavarde, nes reikėtų su tuo žmogumi susitikti, mat jis turi svarbios informacijos. Tad A. Žilinskas, B. Genzelio palydėtas iki Prezidento durų, įėjo pas Prezidentą ir padėjo ant stalo raštelį su Petro pavarde, pridurdamas: „Jums reikėtų susitikti su tuo žmogumi, jis turi svarbios informacijos.“ Kaip tai padaryti? Prezidentas atsakė: „Aš jį žinau ir susirasiu.“

Po poros dienų, kai paklausiau Petro Plumpos, ar pavyko susitikti, jis atsakė, kad buvo susitikę Turniškėse ir tuo klausimu Prezidentą A.Brazauską nušvietė. Tačiau, matyt, jis liko be sprendimo, nes tokie prezidento patarėjai, kaip Alvydas Sadeckas, trukdė bet kokiai pažangai.

Mūsų turima informacija apie rengiamą perversmą gausėjo. Tą rytą, kai aš paskambinau A. Sadeckui ir pranešiau apie jau prasidėjusį Kauno savanorių maištą, šis pasakė einąs į Krašto apsaugos ministeriją. Jeigu iškart būtų imtasi operatyvių veiksmų ir normaliai sureaguota, vadinamieji „maištininkai“ galėjo būti laiku susemti ir pasodinti kur reikia. Tada ir V. Landsbergio vaidmuo pačiu laiku būtų išryškintas, tad jis nebūtų trukdęs tolesnei mūsų valstybės istorijos raidai!..

Visai be reikalo V.Landsbergiui buvo leista pasisavinti Norvegijoje surinktas Lietuvos žmonėms aukas. Tariamas patriotas, Kauno ekspartorgas Česlovas Stankevičius parengė nutarimą dėl V. Landsbergio fondo įkūrimo, nors neturėjo jokios juridinės galios to daryti!.. Vėliau prie V.Landsbergio fondo pritapo kaip kasininkė tariama muzikė Irena Mikšytė, buvusi KGB agentė, „išrūpinusi“ man 7 metų kelialapį į gulagą, nunešdama į KGB mano turėtus gulagų poezijos rankraščius. Beje, I.Mikšytės tėvas Alfonsas Mikšys, buvęs 1922 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo narys bei Prezidento A. Stulginskio bendramintis, pritarė dukros idėjai sudoroti savo bendradarbį, kurio veikla galėjo kelti grėsmę dukros karjerai RT komitete. Taigi, dar vienas konkretus V. Landsbergio nusikaltimas – pasisavinimas Norvegijos žmonių surinktų lėšų, skirtų visai Tautai.

Beje, Č. Stankevičius aktyviai talkino ir A. Brazauskui, siekiant nušalinti premjerą A. Šleževičių, kai pastarasis atsisakė tenkinti Prezidento užgaidas dovanoti jo simpatijai Kristinai „Draugystės“ viešbutį, kurį vėliau padovanojo A. Brazausko sugrąžintas į premjero postą G. Vagnorius. A. Brazauskas tokiu savo elgesiu padarė nenuplaunamą gėdą socialdemokratams, nušalindamas sumaniai dirbusį A. Šleževičių ir sugrąžindamas į šias pareigas „kvalifikuotą“, nežinia kur ir kieno užsakytą valstybės griovėją G. Vagnorių. Tai buvo mūsų valstybės griovimo viršūnė!..

Vėl tapęs Seimo pirmininku, V. Landsbergis ėmėsi istorijos falsifikacijos. Buvo atleistas iš Lietuvos GGRT centro direktoriaus pareigų doc. Vytautas Skuodis, nuo 1996 m. pradėjęs leisti žurnalą „Tautos atmintis“, kuriam buvo iškeltas vaidmuo objektyviai nušviesti pastarųjų okupacijų padarytą žalą Lietuvai ir jos tautai.

Vytautas Skuodis aktyviai reiškėsi keliolika okupacijos metų pogrindžio veikloje, leido žurnalą „Perspektyvos“, kuris pasiekdavo Vakarus, parašė veikalą „Dvasinis genocidas“. Be to, tas žmogus daug padėjo būsimai V. Landsbergio žmonai Gražinai Ručytei, kuri mokėsi Panevėžyje kartu su V. Skuodžiu gretimoje merginų gimnazijoje. G.Ručytei esant tremtyje, V. Skuodis siuntė jai ne tik laiškus, bet pasiuntė ir keliasdešimt siuntinėlių, tuo materialiai padėdamas tremtinei, nors jokie nei giminystės, nei meilės ryšiai neįpareigojo to daryti. Atpildas – atleidimas kompetentingo darbuotojo ne tik iš darbo, bet ir jo dergimo kompanijos suorganizavimas. Vėliau – reikalavimas grąžinti žmonos laiškus.

Vietoj V. Skuodžio LGGTR Centro direktore buvo paskirta Dalia Kuodytė, kurios pirmas įsakymas – žurnalo „Tautos atmintis“ sunaikinimas. Kokia tai buvo moteriškaitė, rodo Vilniaus universiteto kadrų skyriuje rasta jos biografija ir charakteristika: „Dalia Kuodytė gimė 1962 m. Į komjaunimą įstojo 1976 m. Baigus vidurinę, įstoti į universitetą nepavyko. Dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“. Stojant į universitetą antrą kartą, „Kaspino“ charakteristikoje rašoma, kad D. Kuodytė vykdė visas užduotis su komjaunuoliška ugnele, aktyviai reiškėsi komjaunimo veikloje.

1982 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Prieš tai buvo parengiamajame skyriuje.

Per 5 studijų metus du egzaminus (rusų kalbos ir „TSRS istorijos šaltiniai“) išlaikė penketais, kitus – trejetais ir ketvertais. Bendras pažymių vidurkis – 3,62.

Per studijų laikotarpį gavo 3 papeikimus – už alkoholio gėrimą bei rūkymą bendrabutyje. Praleido daug seminarų. Už akademinės drausmės laužymą buvo nubausta – neteko stipendijos.

Diplominį darbą rašė ne iš istorijos, o iš archeologijos.“

Štai tokiai „istorijos“ specialistei atiduodama pasipriešinimo istorija, kurios gilus pažinimas turi mums padėti tvarkyti ateities gyvenimą?!.. Atlikusi V. Landsbergio „užduotį“ – likvidavusi vienintelį rezistencijos žurnalą, D.Kuodytė pateko į Seimą ir dabar jos specializacija – lyčių kaitos.

Nors disidentai ir kultūros veikėjai dėjo daug pastangų, kreipėsi į Seimo ir Vyriausybės vadovus, deja, žurnalo „Tautos atmintis“ atgaivinti taip ir nepavyko. Tai vienas žiauriausių V. Landsbergio nusikaltimų – nenuperkamas jokiais pinigais!..

Pasipriešinimo istorija iš Tautos atimta. Atskirų žmonių pastangos neduos tiek naudos, kiek galėjo duoti solidus, sistemingai leidžiamas žurnalas, redaguojamas protingų ir teisingų žmonių.

Dabar V. Landsbergis metėsi į kitą karą: kadangi jis netapo Prezidentu, reikia, kad juo taptų nežinia iš kur į politiką atklydęs anūkas G.Landsbergis. Dabar tariama, mums menkai pažįstama prezidentė Dalia Grybauskaitė turi iki galo taip sukompromituoti Prezidentūros instituciją, kad ten būtų galima lengviau pasodinti anūką Gabrielių. Kiek mes dar kentėsime ir leisime tyčiotis iš Tautos ir mūsų valstybės?!..

Manau, atėjo laikas sukurti Tautos komitetą, kuris užsiimtų V. Landsbergio problemomis, įvertintų jo „nuopelnus“ ir surastų jam saugią „apmokamą“ vietą Lukiškėse. Ar Lietuvai reikalingas naujas „Maidanas“, o gal, vis tiktai, tą klausimą įmanoma išspręsti civilizuotomis teisinėmis priemonėmis?..

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Visą „Laisvas laikraštis 2015.03.21“ numerį galite atsisiųsti iš čia: http://sauksmas.lt/pdf/2015.03.21.pdf

Leave a Reply