Disidentas Stasys Stungurys: „Kada sukursime sveiką politinę aplinką, be KGB „paveldo“?..“

Jau praėjo 25-eri vadinamosios laisvės ir nepriklausomybės metai. Tai viršijo prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpį, kai mes jau turėjome ekonomiškai ir kultūriškai išplėtotą valstybę, kai nuolatos gausėjo mūsų inteligentų gretos, galėjome pasigirti savo rašytojais ir meno žmonėmis, kurie savo patirtį bei studijas gilino ir svetur. Ypač galėjome džiaugtis įvairaus lygmens mokyklomis, kurios turėjo ne tik puikaus jaunimo, bet ir pasiaukojamai dirbančių tautos ir žmonių gerovei vis gausėjantį mokytojų būrį. IMG_0654Tačiau 1940-ųjų metų okupacija iškart sujaukė mūsų tautos ir valstybės gyvenimą. Mes netekome šviesiausių ir kūrybingiausių žmonių. Prasidėjęs tautos fizinis ir dvasinis genocidas siekė ne tik pakirsti mūsų kultūros šaknis, bet ir sunaikinti pačią tautą, kad ji liktų be dvasinio pagrindo, teikiančio gyvenimo prasmę.

1941 metų birželį buvo ištremtas beveik trečdalis geriausių mokytojų, sunaikinti patriotiškiausi karininkų kadrai. Šį lietuvių tautos genocidą vykdė didelę patirtį turinčios okupantų struktūros, kurios iš pradžių vadinosi NKVD, o paskui – KGB, padedamos Rusijos karinės žvalgybos. Tauta pasipriešinimui nebuvo tinkamai parengta, pasikliauta Vakarų demokratija, kuri, atsieit, neleisianti čia ilgam siautėti okupantams. Deja, skaudžiai apsirikta. Ginkluotajam pasipriešinimui patyrus daug aukų, tautos šviesuoliai vis dėlto suprato, kad realiai įmanomas tik dvasinis pasipriešinimas, kuris ir pristabdė tautos dvasinę griūtį, parengė ją artėjančiam atgimimo procesui.

Tačiau dabartinė mūsų visuomenės būklė rodo, kad mes dar nesame įveikę blogybių, kurias mums paliko ilgas okupacijos laikotarpis, okupantų primestas gyvenimo būdas. KGB fenomenas vis dar kelia galvą, reiškiasi mūsų patriotiškai neparengtoje visuomenės dalyje, kurią mes palikome likimo valiai. Mes dar nepadarėme reikiamų išvadų ir palikome nekontroliuojamą plačią veiklos erdvę tokiam elementui, kuris iš esmės niekuo nepasikeitė nepriklausomybės metais, kurį valdo tik karjeros ir turto geismas. Mes reikiamai neišanalizavome KGB agentūros palikimo, neužkirtome kelio jos pastangoms neigiamai įtakoti mūsų gyvenimą.

Bent glaustai prisiminkime KGB veiklos pasekmes tiek svetur, tiek ir Lietuvoje. KGB stengėsi likviduoti šviesias asmenybes, stabdyti kitų šalių, kitų politinių sistemų bet kokią pažangą.

Prisiminkime, kad ir 1981 metais įvykdytą pasikėsinimą prieš itin šviesią asmenybę – šventuoju paskelbtą popiežių Joną Paulių II, kurį surengė KGB filialas Bulgarijoje. 1987 m. vasario 5 d. autoavarijoje mes netekome kunigo Juozo ZDEBSKIO, kuris buvo vienas iš pačių ryškiausių ir kovingiausių katalikų dvasininkų, šiandien nepaprastai reikalingų Lietuvai. Nepamirštama ir talentingo kalbininko prof. Jono KAZLAUSKO mirtis 1957 metų gruodį. Jam buvo užkirstas kelias bendradarbiauti su užsienio lingvistais. Taip ir liko neištirtos šio žmogaus mirties aplinkybės.

1975 m. lapkričio 5 d. buvo rastas gulintis ant geležinkelio bėgių tarp Vilniaus ir Pavilnio jaunas mokslininkas ir poetas Mindaugas TOMONIS, atvirai stojęs prieš okupacinį režimą. Disidentas Viktoras Petkus 1975 m. lapkričio 10 d. Rokantiškių kapinėse laidojant M. Tomonį, pasakė nepamirštamą kunigo Česlovo KAVALIAUSKO eilėraštį, kuris taikytinas ne vienam tragiškos lemties Lietuvos patriotui:

B r o l i,
Skausmingas bičiuli,
Esi taip pavargęs,
Labai skauda galvą…
Traukinys atžviegia
Egzekucijų psalmę.
Nepuolei ant kelių,
Nesikūprinai prieš idealą
Ant keturiolikos ratelių…
Užtat vyturėliai ir saulė
Akių danguje sustingus…
Dainuokite, vėtros!
Vyturiai,
Viesulai,
Ikarams,
Broliams,
Nesuklupusiems prieš materiją,
Nesmilkusiems stabams,
Saulę iš arti mačiusiems!

Niekad nepamiršau Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojo pulk. Leonardo MARTAVIČIAUS pasakytų man piktų žodžių: NKVD yra ir Amerikoje, jie surandą net ir po žemėmis besislapstančius. Tai neseniai patvirtinęs šiame kabinete stovėjęs partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas, dėl kurio aš galiu nesijaudinti, nes jie jau jį sušaudę…

Beje, tada tris dienas su manimi vienoje kameroje sėdėjo ir Jono Žemaičio – Vytauto skundikas Robertas Gedvilas – Remigijus, tada išdavystėm jau išsipirkęs laisvę. Priklupęs, kalbėdamas poterius, jis įtikinėjo mane nesipriešinti, kai aš keikiau čekistus ir spardžiau kojomis kameros sienas. Žinoma, rytą apie mano elgesį kameroje papasakodavo L. Martavičiui, nes Gedvilas būdavo iškviečiamas pirma manęs.

Griuvus Lietuvoje tarybiniam režimui, buvo tikėtasi, kad visuomenė sužinos viską, kas dėjosi tuose NKVD-KGB požemiuose. Deja, kai kurie naujieji Lietuvos politikai pasirūpino, kad kuo daugiau dorų žmonių ir tikrų patriotų būtų nustumti į mūsų politinio gyvenimo nuošalę ir netrukdytų jiems toliau žaloti Tautos gyvenimą!..

Keista žiūrėti, kai televizijos laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis jautria KGB tema pasikviečia kalbėtis ne kurią nors KGB auką, o vadinamąjį profesorių Vytautą Landsbergį, kurio „viešnagė“ Lietuvos rezistencijos istorijoje nekelia didelių abejonių. Kodėl nutylima Rūtos Janutienės „Dinastija“ ar prof. K. Purvinsko vos ne monografija apie prof. V. Landsbergio nuveikus „darbus“ Lietuvai? Taip sudaromos sąlygos klestėti melui ir tyčiojimuisi iš mūsų skaudžios istorijos. Gal kur kas labiau praverstu interviu su prof. Aloyzu Sakalu ar buvusiu Seimo nariu Vytautu Čepu?

Taip mes nenorime nė kiek įsileisti paprasčiausios tiesos į savo istoriją, kurioje rasime ne vien purvo, bet ir tikros kančios bei pasiaukojimo. Istorinės tiesos neišvengė ir gerai įslaptintos Rusijos KGB struktūros. Vis dėlto ir ten atsirado žmonių, kurie gerai suprato tiesos ir jos išlikimo vertę. Taip pasielgė ne vienas į Vakarus dezertyravęs aukštas KGB pareigūnas. Ypač vertingi Anglijoje leidžiami buvusio aukšto KGB pareigūno surinkti dokumentai, pavadinti „Mitrochino archyvai“. Kelis dešimtmečius dirbęs KGB archyvuose Vasilijus MITROCHINAS, matyt, gerai suprato, kokią didžiulę vertę turi ne tik Rusijai, bet ir visam pasauliui jo surinkti dokumentai.

Santūrus, užsidaręs žmogus, penkis dešimtmečius perrašinėjo tūkstančius slaptų dokumentų, slapta juos išnešdavo ir slėpė pamaskvėje, savo sodo namelio rūsyje. Išėjęs į pensiją, 1992 m. jis atvyksta į Rygą, kur kreipiasi į JAV ambasadą pasiūlydamas savo išsaugotą istorijos lobį. Deja, V. Mitrochino pasiūlymas amerikiečių nesudomino. Tada jis ryžtasi kreiptis į Didžiosios Britanijos ambasadą. Anglai buvo įžvalgesni ir tinkamai suprato tos siūlomos paslaugos vertę. Anglai ne tik suorganizavo V. Mitrochino sodo namelio rūsyje ilgus metus metaliniuose bidonuose slėptų dokumentų nuorašų pergabenimą į Angliją, bet ir pasirūpino jo šeimos išvežimu iš Rusijos, kur jos būtų laukęs neišvengiamas susidorojimas.

Panašiais KGB dokumentų ieškojimais Lietuva, deja, pasigirti negali. Jei šis klausimas būtų tinkamai ištirtas ir laiku bei kvalifikuotai būtų pasirūpinta KGB bylų paieška ir apsauga, šiandien neturėtume tiek rūpesčių, nebūtų valdžioje tiek daug nesąžiningų žmonių, kurių padaryta žala Lietuvos ūkiui, ekonomikai, finansams ir net dvasiniam gyvenimui – visiškai akivaizdi. Iki šiol mes neturėjome Prezidento, kuris principingai būtų gynęs Lietuvos valstybės ir Tautos interesus!..

Jei A. M. Brazauskas nesidrovėjo atsiprašyti Izraelio už vadinamą „žydšaudžių“ epitetą, to paties atsiprašymo reikėjo pareikalauti ir iš politinių partnerių už slavinų ir dušanskių talkininkavimą raudoniesiems okupantams, kuriems buvo leista ramiai išvykti iš Lietuvos, prieš tai leidus išparduoti jų tėvų Lietuvoje sukauptą nemažą turtą.  Juk žydai per keletą šimtmečių jų gyvenimo ir verslo Lietuvoje nepatyrė jokių didesnių nuoskaudų. Ne Lietuva sukūrė holokaustą. Ji viena iš Europos tautų, padėjusių žydams gelbėtis nuo tos baisios nelaimės. Tai rodo ir statistiniai duomenys.

Mes net nepasirūpinome reikiama pasipriešinimo okupantams analize bei istorinių faktų nušvietimu, o leidome buvusiam informatoriui „Dėdulei“, išdavusiam savo suolo draugą Aloyzą Sakalą, sunaikinti vienintelį rezistencijos istorijos žurnalą „Tautos atmintis“…

Mes iki šiolei nekuriame nei kino filmų, nei tikrų meno kurinių, realiai atspindinčių skaudžiai išgyventą mūsų tautos dramą. Mes vis dar kaišiojame žmonėms vadinamąją V. Žalakevičiaus „klasiką“ „Niekas nenorėjo mirti“ ar kokį diletantišką M. Ivaškevičiaus paskvilį „Žali“.

Informatoriaus atžala Gabrielius Landsbergis tapo Tėvynės Sąjungos KDP lyderiu?!.. Kur mūsų tautinės ambicijos? Kur dingo iš mūsų gyvenimo paprasčiausias dorovės suvokimas, elementariausia politinio gyvenimo logika? Ar mes vis dar vadovaujamės okupantų palikta ideologija ir jų etikos normomis?!..

Grįžęs iš gulago, daugiau nei šešerius metus dirbaus Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Tai buvo sveikatai kenksmingas darbas štampavimo cecho galvanikos bare. Apskritai tų darbų gamykloje buvo pakankamai, ne vieną jų man siūlė tiesioginiai darbų vadovai, bet kadrų skyriui buvo pasakyta, matyt, mane „šefavusio“ KGB papulkininkio Juliaus Česnavičiaus: „Tik fiziškai sunkus darbas“. Tikėjosi mane palaužti.

Kartą darbo organizavimo skyrius, kuriam vadovavo Mokslų akademijos prezidento sūnus Matulis, pasiūlė man sociologo etatą. Kadangi aš, be dainavimo, buvau dar baigęs logikos-psichologijos ir lietuvių kalbos specialybę, tad pagal išsilavinimą ramiai galėjau gamykloje dirbti sociologu. Su skyriaus viršininku buvo sutarta, beliko tik gauti direktoriaus leidimą.

Su gamyklos „Elektronikos“ vyrų choru atlikdavau solo partijas, girdėjo mane dainuojantį ir direktorius B. Borisa. Tad atėjau pas tą direktorių asmeniškai paprašyti, kad leistų man dirbti sociologu, t. y. artimą specialybei darbą. Tik paminėjau, kad esu neseniai grįžęs iš gulago. Prieš tai dirbau Radijo ir televizijos k-to muzikos laidų redaktoriumi. RTK pirmininko pavaduotoja tuomet dirbo direktoriaus žmona Borisienė. Direktorius suabejojo, gal aš, būdamas gulage, nutolau nuo savo specialybės, ją primiršau. Direktoriui paaiškinau, kad aš gulage nė kiek nenutolau nuo įgyto išsilavinimo, nes gulage dirbau daugiausiai su jaunais mokslininkais, rašytojais, kurie ten atsidūrė daugiausiai dėl ideologinių šiokių tokių skirtumų, susidariusių vykstant netikėtoms istorinėms permainoms. O čia, gamykloje, aš kaip tik atsilieku, nes mano aplinkoje vos ne 80% – girtuokliai.

Deja, direktoriaus neįtikinau, teko ir toliau dirbti sveikatai kenksmingą darbą, kol protingas cecho viršininkas, neatsiklausęs nei kadrų skyriaus, nei direktoriaus, leido man dirbti meistro darbą, t.y. būti šiek tiek atokiau nuo nuolatinio kontakto su chemikalais.

Pagaliau kartą sutikau savo seną kolegą, kuris baigęs Leningrade dirigavimo aspirantūrą, gavęs mokslo laipsnį ir profesoriaus vardą, vadovavo dabar Muzikos ir meno akademijos dirigavimo katedrai. Dar ne taip seniai jis man akompanuodavo ir gerai žinojo mano balsą bei sugebėjimus. Jis pasiūlė man tiesiogiai, be akademijos kadrų skyriaus, sudaryti sutartį su katedra ir atlikti su akademijos choru solo partijas. Tai aš galėjau daryti nenutraukdamas darbo gamykloje.

Taip aš atsiradau muzikos akademijoje, kur malonu buvo bendrauti su jaunais, perspektyviais, mąstančiais žmonėmis. Diriguodavo chorui ne tik katedros vedėjas prof. Anicetas Arminas, bet ir jaunas katedros dėstytojas Aloyzas Jurgutis. Vieną kartą po repeticijos A. Jurgutis pakvietė mane į literatų kavinę pavakarieniauti. Besišnekučiuojant pasakė rašąs mokslinį darbą, tad prašysiąs manęs, kaip žmogaus, dirbusio ir muzikos redaktoriumi, pagalbos. Pažadėjau padėti…

Kitą kartą susitikome Antakalnyje, buvusiose žydų kapinėse, kur nebuvo jokių pašalinių žmonių ir vyko atviresnis pokalbis. Pasirodė, kad A.Jurgutis dirbąs KGB informatoriumi, jam liepta stebėti, su kuo aš bendrauju akademijoje. Jiems žinoma, kad Anicetas mano buvęs senas draugas, bet juos domina ir dabartinė mano veikla, pažiūros. Pasiūliau Aloyzui atsisakyti tų pareigų, nes dabar jau kitas laikotarpis. Aloyzas paaiškino, kad bandė tų pareigų atsikratyti. Buvo su šeima išvykęs į Taškentą, dėstė konservatorijoje, bet ir ten pareikalauta bendradarbiauti. Tad dabar tematąs vienintelę galimybę – kokiu nors būdu pasitraukti iš Lietuvos. Mėginau jį atkalbėti, įtikinėjau jį pasiųsti juos velniop, bet Aloyzas netikėjo, kad taip lengvai pavyksią išvengti keršto. Tad teko pradėti rūpintis jo šeimos būkle ir lemtimi, jam pasitraukus į Vakarus.

Šiek tiek užtruko parengiamasis laikotarpis. Aloyzas „susibičiuliavo“ su CK sekretoriumi V. Baltrūnu, įsigijo KP bilietą, po R. Kalantos susideginimo tapo net akademijos komjaunimo organizacijos sekretoriumi, kai komjaunimui vadovauti buvo skiriami jauni partiečiai. Pagaliau gavo turistinį kelialapį į Jugoslaviją, tapo net turistines grupės vadovo pavaduotoju. Neoficialiai atsisveikinome, supažindino su Lietuvoje liekančia žmona, kurią teks konsultuoti visais klausimais.

Taigi, vieną naktį, būdamas Jugoslavijoje, Aloyzas Jurgutis pakilo iš savo guolio viešbutyje ir per laisvoje Triesto teritorijoje nelabai saugomą tiltą perėjo į Italiją. Po keleto dienų išgirdau Aloyzą kalbantį per Vatikano radiją… Vilniuje, jo bute – atlikta krata, akademijoje – šurmulys. Nemalonumai rekomendavusiems priimti jį į komunistų partiją.

Netrukus (1975 m.) A. Jurgutis persikėlė į JAV, kur susitvarkė savo gyvenimą, įsigijo butą, automobilį, parašė lietuvišką operą „Kūlgrindą“, tapo plačiai žinomas išeivijoje. Nepamiršo ir šeimos, tačiau grumtynės dėl leidimo jo žmonai išvykti pas vyrą į JAV truko labai ilgai. Nors ne vienas M. Jurgaitienės laiškas, man padedant, pasiekdavo ne tik Lietuvos vadovus, bet ir patį Leonidą Brežnevą, aidėdavo užsienio radijo kanalais, reikalai nejudėjo į priekį. Moteriškė turėjo laukti, kol pradėjo byrėti KGB struktūros. Taip buvo siekiama užverti A. Jurgučiui lūpas, kad nepasakytų visos tiesos apie KGB, apie Lietuvos inteligentų gyvenimą.

1974 m. verčiau dalį A. Solženicyno „Gulago salyno“ į lietuvių kalbą. Knyga buvo išleista Paryžiuje rusų kalba. Labai norėjosi, kad Solženicynas pasiektų Vakarus ir lietuvių kalba.

Tokia Birutė Pašilienė, gyvenanti Klaipėdoje, retkarčiais aplankydavo savo sūnų, kalinamą Mardvijoje už mėginimą kartu su kitais pabėgti ir Lietuvos per Baltijos jūrą. B. Pašilienė persėsdavo Maskvoje į traukinį, vežantį Mardvijos link, ir Maskvoje pernakvodavo pas disidentus. 1974 m. kažkas iš Maskvos disidentų paprašė jos paslaugos – perduoti Lietuvos disidentams A. Solženicyno „Gulago salyną“. Maskviečiams nebuvo žinoma, kad moteriškė, lankanti kalinamą sūnų, buvo užverbuota KGB.

Taip ji ir perdavė knygą Baliui Gajauskui, kuris išsitarė B. Pašilienei duosiąs ją Albertui Žilinskui. A. Žilinskas, kaip patyręs konspiratorius, neišsitarė B. Gajauskui, kad versiąs į lietuvių kalbą ne jis, ekonomistas, o kiti kolegos. Dalį knygos gavau versti ir aš. Verčiau su malonumu, nors darbas buvo nelengvas. 1974 m. gruodį to vertimo tris sąsiuvinius buvau perdavęs A. Žilinskui, kuris ir rūpinosi visos knygos vertimu. Kitas dalis vertė A. Zvicevičius ir K. Jakubynas. Nei aš, nei minėti kiti du vertėjai nebuvo kratomi. Krata buvo daroma tik A. Žilinsko bute, kuris vis dėlto per kratą sugebėjo sunaikinti tualete mano rankraščius. Taip likau išgelbėtas nuo savo antrosios „viešnagės“ gulage.

Po metų verčiau akademiko Andrejaus Sacharovo knygą „O strane i mire“ („Mano šalis ir pasaulis“), kurią taip pat lemtis išgelbėjo. Išvakarėse baigusi knygos vertimą, jį spausdinusi mašinėle buvusi pedagogė Bronė Šeštokaitė pajautė kažkokį nerimą ir atėjusiam kitam pogrindžio kurjeriui atidavė išsinešti baigtą spausdinti knygos vertimą, mano rankraščius ir net rašomąją mašinėlę (kompiuterių tuomet dar neturėjome). Rytą daręs kratą KGB pulkininkas su savo draugais B. Šeštokaitės bute nieko nerado.

Mes per mažai esame paskelbę medžiagos apie KGB veiklą Lietuvoje, kuri galėtų būti naudinga ir šiandien, nes iš esmės ta kova dar nesibaigė. Netgi dabar Lietuvoje yra pakankamai jėgų, siekiančių ne tik destabilizuoti Lietuvos ekonominį, kultūrinį ir dvasinį gyvenimą, bet ir sunaikinti žmogiškąsias vertybes. Mes privalome „dinastijoms“ ne tik užkirsti kelią reikštis politinėje veikloje, bet ir patraukti jas baudžiamojon atsakomybėn!..     

Parengė Juozas IVANAUSKAS

LAISVAS LAIKRAŠTIS 2015 m. birželio 13-19 Nr. 23

Leave a Reply