Dmitrij Sedov. Kai minia dainuoja „Marselietę“, saugokite kišenes

Prancūzijos prezidento kalba, pasakyta dviem Prancūzijos parlamento rūmams, tapo dėsningu demokratijos aktu po nevykusio Artimųjų Rytų spektaklio, kuriame Prancūzija vaidino ypač energingai. Išorinis dekoracijų pakeitimas pasireiškė tuo, kad valdančiosios Socialistinės partijos vadovas, žinomas savo „politine tolerancija“, per vieną naktį virto į „griausmavamzdį“ ir paskelbė veiksmų programą, labai artimą dešinės radikalų iš Marin Le Pen „Nacionalinio fronto“ programai.

1027433

Fransua Olandas paskelbė nacijai, kad prieš ją pradėjo karą tarptautinis terorizmas, ir išvardino priemones, kurios padės laimėti. Šios priemonės pakankamai rimtos. Visų pirma jis siūlo pakeisti tą konstitucijos dalį, kuri liečia atėmimą Prancūzijos pilietybės iš tų, kas buvo apkaltintas teroristine veikla. Tiesa, tiktai tuo atveju, jei šitie piliečiai nėra prancūzų tautybės. Tai mažas, bet charakteringas štrichas skiriantis naciją į dvi puses – į tuos, kas gimė iš etninių „švarios rasės“ prancūzų ir visus kitus. Iš tų, kurie kilę iš etninių, pilietybė nebus atimama. Kol kas tai vienintelė apsauga nuo kitakilmių, kurią „tolerantiškasis“ Olandas pasiūlė įteisinti Konstitucijoje. Ar po to seks kitos, pavyzdžiui išvarymas iš Prancūzijos visų įtariamų priklausant radikaliam islamizmui, naujų mečečių statybų sustabdymas, sustiprinimas islamo pamokslininkų kontrolės, parodys artimiausia ateitis.

Visas kitas priemonių rinkinys turi puolamąjį karinį-politinį charakterį, ir nieko, kas nebūtų žinoma iš naujausios Vakarų demokratinės visuomenės istorijos, jame nėra. Didelė dalis šio rinkinio buvo įvesta JAV „Patriotiniu aktu“ po 2001 rugsėjo 11 ir pavertė šalį į specialiųjų tarnybų draustinį. Fransua Olandui pasirodė būtinybe įteisinti gaudynes Prancūzijos miestų „spalvotuose rajonuose“, totalias „administracines kratas ir sulaikymus“, kurie praktiškai reiškia asmenybės teisės į būsto neliečiamybę panaikinimą.

Laukiamas FTB komandos atvykimas, kad padėti prancūzų specialiosioms tarnyboms įtvirtinant Prancūzijoje policinį režimą, reikia manyti, duos galimybę prancūzams įsisavinti kūrimą slaptų kalėjimų ir amerikietiškų kankinimo sistemų. Juk kare kaip kare.

O svarbiausia, kas krinta į akis Prancūzijos prezidento kalboje, – tai nebuvimas analizės Paryžiaus tragedijos priežasčių ir, atitinkamai, šių priežasčių pašalinimo priemonių. Nors visiškai aišku, kad pogrindinis darbas „Islamo valstybės“ Prancūzijoje remiasi į tenykštę musulmonų diasporą ir būtent jos padėtis turi būti pirmaeilio nagrinėjimo objektu . Šiandien sociologų duomenimis (statistinę apskaitą draudžia Konstitucija), ne prancūzų tautybei priklauso 20% gyventojų. Taip pat, kaip ir visoje Europoje, imigrantai ne asimiliuojasi su vietiniais gyventojais. Per pastaruosius dešimtmečius jie sudarė uždaras diasporas, gyvenančias autonominį visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Ir lygiai taip pat, kaip likusioje Europoje, jų socialinė-ekonominė padėtis labiausiai pažeidžiama. Nemaža dalis migrantų sugebėjo gauti Prancūzijos pilietybę, bet nepaisant to neišsivadavo iš skurdo, kas aštrina ir be to sudėtingus tarpusavio santykius su etniniais gyventojais. Neseni spalvotojo jaunimo sukilimai Prancūzijos miestuose – geriausias šios problemos patvirtinimas. Šie sluoksniai yra puiki terpė IV verbuotojams. Šiandien Prancūzijoje gyvena 12 milijonų išeivių iš buvusių kolonijų, ir nėra tokių specialiųjų tarnybų, kurios sugebėtų sustabdyti įniršį, kuris bręsta juose jiems matant Vakarų politiką jų etninėje tėvynėje.

Tačiau tam, kad visuomenei kelti tokias problemas, reikalingas Šarlio de Golio vyriškumas ir kietas nuoseklumas Fransua Mitterano. Tikriausiai, tokio masto politikų laikai Prancūzijoje praėjo. O ignoravimas išorinių politinių krizių priežasčių ir atsisakymas kurti kompleksą priemonių, kad pagerinti socialines-ekonomines padėtį išeivių iš buvusių kolonijų, reiškia vieną iš dviejų: arba Prancūzijos politikai vadovauja aklieji, arba vadovams šios šalies reikalingas nesibaigiantis karas su „Islamo valstybe“ suokalbyje su JAV. Ir tuo, ir kitu atveju tikimybė, kad teroristiniai aktai Prancūzijoje nepasibaigs, išimtinai didelė.

Fransua Olandas savo kalboje tiktai bendrais bruožais pasakė apie planus sukūrimo antiteroristinės koalicijos, vienok, kaip tapo žinoma, jis ketina susitikti su prezidentu V.Putinu ir prezidentu B.Obama. Manoma, kad kalba turėtų eiti apie konkrečias bendradarbiavimo formas. Tuo labiau, kad Prancūzijos oro pajėgos jau sudavė smūgius IV ir skirtingai nuo ankstesnių laikų sunaikino treniruočių stovyklą ir teroristų valdymo punktą, už ką prezidentas juos pasveikino prieš visą pasaulį.

Maskvoje, žinoma, džiaugsis tokiu suartėjimu, Rusija kviečia tai padaryti jau senai. Nors, tiesą sakant, toks greitas persikūnijimas Fransua Olando iš „tolerantiško“ politiko į išimtinai „netolerantišką“ sukelia tam tikras mintis. Ne be reikalo pastarąsias dienas Paryžiaus policija įspėja: „Piliečiai laisvos Prancūzijos, kada minia dainuoja „Marselietę“, neįsijauskite ir saugokite kišenes!“.

šaltinis:

http://www.fondsk.ru/news/2015/11/17/kogda-tolpa-poet-marselezu-sledite-za-karmanami-36825.html

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas


Leave a Reply