dr. A.Lebionka: Tautinių kapitalistų nebūna

Nėra prasmės skaičiuoti, kokius turtus sukaupė tas ar kitas kapitalistas, remiantis Forbes leidiniu. Ne tam buvo sukurti ofšorai, investiciniai fondai, labdaros organizacijos ir t.t. Jos, žinia, tam, kad slėptis nuo mokesčių, įstatymų ir įkyrių akių, nes pinigai, žinia, mėgsta ramybę.

Prieš penkis metus šveicarų ekonomistai ir matematikai iš Ciuricho bandė išsiaiškinti turtingiausių pasaulio žmonių „paslaptį“. Tuo tikslu jie išanalizavo 43000 stambiausių pasaulio korporacijų ir atrado, kad visą pasaulio turtą kontroliuoja kelios dešimtys šeimų. Matomai, išsigandę pasekmių, mokslininkai nutraukė tolimesnius tyrimus, taip ir nenustatę konkrečių pasaulio valdovų, nors buvo visai arti finišo.

Vienok, be reikalo šveicarai taip vargo, vykdydami turtingiausių žmonių paieškas. Tiesa – visai paviršiuje.

karavadzho1913 metais transnacionaliniai bankininkai atėmė iš amerikiečių tautos teisę spausdinti pinigus. Paimkit į rankas dolerį ir paieškokit, kur ten parašyta, kad tai JAV pinigas. Ten parašyta, kad tai JAV Federalinio Rezervo sistemos (FRS) nuosavybė, t. y. kelių bankininkų šeimų klanų, kurios yra šios „uždarosios akcinės bendrovės“ įkūrėjai. Virš 50 procentų akcijų šioje privačioje pinigų gamybos įmonėje priklausė Rotšildų giminei. Akcinio kapitalo turėtojų sąrašas nepakito iki šių dienų.

Taigi : turtingiausi pasaulyje yra tie, kurie spausdina pinigus.

Prireikė dviejų pasaulinių karų, kol JAV doleris ir FRS, kaip koks dievas Ra senovės Egipte, suspindėtų kapitalizmo zenite. Visi kiti kapitalizmo padangės šviesuliai – ECB, Britanijos, Japonijos, Šveicarijos, Kanados ir t.t. centriniai bankai – tėra šio visagalio dievo, jo Didenybės dolerio orbitoje; visi kiti – Carrenci board – dolerių perdažymo dirbtuvės, JAV dolerio vasalai, kolonijos. Doleris dar vadinamas „naftos doleriu“, nes tik už jį vyksta prekybą naftos produktais, pasaulinė prekyba mineralinėmis žaliavomis, maistu ir beveik visa kita pasaulio prekyba. Jei kokia karšta galva sumano pasikėsinti į šį monopolį, nusiunčiami lėktuvnešiai, lėktuvai, raketos. Toks likimas ištiko Sadamą Huseiną, sugalvojusį prekiauti nafta už Eurus, Muamarą Kadafį, sugalvojusį prekiauti nafta už nuosavus „Auksinius dinarus“.

Būtent lėktuvnešiais, raketomis ir bombomis yra padengtas Doleris, jokiu būdu ne auksu, kurio Federalinio rezervo saugyklose, manoma, seniai nebėra. Kiek meldė Vokietija gražinti jos auksą – jokios reakcijos, o įkyrūs kiniečiai, pakrapštę aukso apvalkalėlį ant aukso luitų, pirktų iš FRS, atrado volframą, kuris su auksu yra panašaus svorio, bet ne kainos.

Pinigų multiplikatorių kasta.

Sekanti pakopa kapitalizmo piramydėje, po pasaulio viešpačių – pinigų spausdintojų, yra pinigų multiplikatorių kasta. Šie, Pinigų šventyklos zakristijonai, giminystės, komerciniais, religiniai, slaptų draugijų ryšiais, yra susipynę su pinigų spausdintojais ir turi privilegiją gaminti elektroninius pinigus (negrynuosius). Šių parazitinių pinigų, tarytum blusų alinančių pasaulio žmonių populiaciją, knibžda maždaug keturis kartus daugiau nei tikrųjų, popierinių pinigų. Tai gyvenantys savo atskirą gyvenimą pinigai, esantys „ne moralės dimensijoje“, nes jų egzistenciją neapibrėžia nei viena pasaulio valstybės konstitucija, joks įstatymas. Tai suklastoti pinigai – fantai, totali apgaulė, kaip Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ varietė teatro spektaklyje, pas šėtoną Volandą.

Siūlau paieškoti ką nors Lietuvos konstitucijoje, ar įstatymuose reglamentuojančio „negrynųjų“, elektroninių pinigų, pagamintų iš oro, apyvartą. Ten apie tai – nei žodžio!

Lietuvio kapitalisto vieta Mamonos šventykloje.

Ar gali konkuruoti lietuvis kapitalistas, auginantis rugius, turintis parduotuvių tinklą, remontuojantis seną automobilį, statantis namus, gaminantis azotines trąšas, rungtis su užsienio kapitalistu, gaminančiu iš oro pinigus? Juk pinigų gamintojui nereikia auginti, gaminti, kaupti žaliavas, sandėliuoti produkciją, eksportuoti, parduoti, perduoti bankininkui, savo, ir „juodai“ išnaudojamų tautiečių prakaitu, uždirbtą kapitalą. O tam „skandinavui“(mes juk nežinome kas slepiasi už šių pavadinimų) pakanka paspausti mygtuką… Žinoma, vėliau šis „skandinavas“ turi atiduoti duoklę FRS savininkams, ar kokiam CB (kuris atsiskaito savo ruožtu), juk savų pinigų komercinis bankas beveik neturi, geriausiu atveju tik 10 procentų (privalomas rezervavimas), bet jam neskauda galvą dėl lietingo ar sauso oro, ar perpus kritusių naftos kainų.

Lietuva yra kapitalizmo visatos periferijoje, labai toli nuo dolerių spausdinimo staklių šilumos, net toli nuo mažesnių Euro staklių, kažkiek pavaduojančių dolerines, ir nyksta, tiesiog mūsų akyse, be šios pinigų šilumos.

Kiek istorijos.

Kapitalizmas pasaulyje išbujojo ne per vieną dieną ir ne tada, kai Karlas Marksas, parašė savo veikalą „Kapitalas“, kuriame suformulavo „pridėtinės vertės dėsnį“. Tam, kad atsirastų kapitalizmas, visų pirma, reikalingas kapitalas, kurį galima būtų skolinti už skolinimo procentą, taip pat reikalingas tas, kurį išnaudojant, materializuojasi skolinimo procentas.

Pirmieji kapitalizmo daigai ėmė dygti dar Senovės Babilone, kur atsirado primityvios bankininkystės užuomazgos, toliau kapitalizmas brendo Romos imperijoje, kurios patricijai už skolinimo procentą „įdarbindavo“ iš visos Romos imperijos prisigrobtus turtus.

Juodi laikai kapitalizmo sodinukams atėjo su krikščionybės atsiradimu ir jos įsigalėjimu, nes ji draudė skolinimo procentą. „Negalima tarnauti ir Dievui ir Mamonai vienu metu“ – skelbė Dievo sūnus Jėzus ir vartė prekybininkų stalus Jaruzalės Šventykloje, pliekė bizūnu pinigų keitėjus ir varė juos lauk. Gal todėl bankininkų maitinami istorikai viduramžius ir praminė „juodaisiais“?

Vėliau prie skolinimo procento priešų prisijungė ir islamas, jį draudžiantis.

Renesansas Italijoje atsirado kartu su bankų suklestėjimu Florencijoje ir Venecijoje, kituose Italijos miestuose. Šiame bankų renesanse, neabejotinas preferencijas turėjo žydų tautybės pirkliai ir finansistai. Skolinimo procentą jiems nedraudė judaizmo religija, o po to, kai Romos Imperatorius Titas išvarė juos iš Judėjos, jie paplito po visą didžiulę imperijos teritoriją. Prisiminkime V.Šekspyro dramą „Venecijos žydas“.

Kapitalizmas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsikraustė kunigaikščio Gedimino Laikais, kartu su čia apsigyvenusia žydų bendruomene, kuriai kunigaikštis Gediminas suteikė privilegiją verstis prekyba ir už procentą skolinti pinigus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, matomai, prieglobstį rado buvusio Chazarų kaganato gyventojai (aškenaziai), sugriuvus šiai, tūkstantį metų gyvavusiai ir judaizmą išpažinusiai valstybei. Gali būti, kad į Didžiają Lietuvos kunigaikštystę atsikraustė ir dalis žydų (sefardų) iš Prancūzijos, po to, kai juos iš ten išvarė Filipas Gražusis (1307) ir Karlas VI (1391).

Pagoniškoje Lietuvoje, manau, neapsunkintoje krikščioniška priešprieša skolinimo procentui, susidarė tinkamos galimybės pirmiesiems kapitalizmo daigams. Nekartosiu visiems gerai žinomos mūsų tautos istorijos, su garbinga pradžia ir liūdna pabaiga. Stoję į Mamonos tarnystę mūsų valdovai praūliavojo savo Tėvynę, atsisakė gimtosios kalbos ir papročių.

Priminsiu Karaliaus Mindaugo žodžius, Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“:

„Sakai, dievai? Nėra daugiau dievų. Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas. Žiaurus, negailestingas ir… teisus. Aš juos išmokysiu pažinti šį dievą ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis“.

Drįstu teigti, kad nuo to momento, kuomet Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dievu tapo ne Tėvyne, o Mamona, ir prasidėjo mūsų tautos nelaimės, jos nykimas.

Kur glūdi kinų ir žydų tautų stiprybė? Žydas ar kinas, kur jis bebūtų, jis visada žiūrės į Jaruzalę ar Pekiną. Lietuvis, gi, toliau savo piniginės ir pilvo nieko nemato. Ar daug žinote mokyklų, kurias įkūrė nepriklausomos Lietuvos kapitalistai, šventyklų, kurias jie pastatė, dailės galerijų, kurias jie įkūrė, univesitetų, kuriuos jie atidarė? Aš nežinau. Žinau tik tai, kad jie nuolatos rauna sau nuo galvų plaukus kartodami, kad reikia veržti diržus, ilginti darbo dieną, pensijinį amžių ir t.t., o patys lyderiauja pagal prabangių automobilių pirkimą visoje Europoje, pagal socialinę atskirtį, iš namų išvarytų tėvynainių skaičių, mažiausius atlyginimus, kuriuos moka samdiniams.

Tautinis kapitalistas lietuvis – graži liberastų pasaka.

Sausio pirmą dieną, įsivesdama Eurą, Lietuva galutinai prarado suverenitetą. Liko tik vėliava ir himnas. Prie suvereniteto praradimo ženkliai prisidėjo lietuviški kapitalistai. Pažeisdami įstatymus, jie, stojimo į ES referendumo metu, papirkinėjo rinkėjus – viliojo juos alumi ir skalbimo milteliais.

Kodėl jie taip neapdairiai elgėsi? Kodėl viliojo mus į ES „rojų“?

Manau, kad jie puoselėjo iliuziją, kad prichvatizacijos laikais privogtus pinigus, vėliau įvairiausių machinacijų, siaubingo savo tautiečių išnaudojimo keliu gausintus, jie sugebės išsaugoti. Ne, brolyčiai, Lietuvos kapitalistai, to jums nepavyks padaryti, nes pinigai turi savininkus, o šiais savininkais jums nelemta tapti. Tokią viltį turėjo naivuoliai, „Turto“ ir „Snoro“ bankų savininkai.

– Aū…, kur jūs, naivuoliai? Kas jus paskyrė bankininkais? Gal jūs turėjote FRS savininkų leidimus šiai veiklai? Kas jums davė teisę gaminti iš oro pinigus?

O kas leista jaučiui?

Jau aptarėme, kad po Ra, ar kito pasaulio dievo, įsakymo lietuviai buvo išvaryti iš bankų. Kiek anksčiau jie buvo išvaryti iš naftos verslo. Greitai bus išvaryti ir iš trąšų gamybos, nes tai irgi Rotšildų verslas, vėliau bus išvaryti iš parduotuvių tinklų, kiek besipriešintų ir besvajotų. Protingi biotechnologai laiku susiprato ir už daugybę milijonų jau pardavė savo verslus, nelaukė suvalgymo.

Ar gali konkuruoti realios ekonomikos atstovas su pinigų padirbinėtuoju? Žinoma, kad negali!

Pagrindinis šiandienos verslas Lietuvoje – Europos paramos vagystė. Tai sakau ne aš, apie tai kalba mano pažįstami verslininkai. Antras pagal svarbą verslas Lietuvoje yra vagystės iš biudžeto. Kaip tai vyksta, visi žinome. Čia tautiečiai sugalvojo daugybę įmantriausių schemų, įvairiausių valstybės valdomų įmonių įmonėlių. įvairiausių konsultantų, fondų ir t.t.

O gal verta lietuviui užsiimti žemės ūkiu, kol dar ne visą Lietuvos žemę supirko pinigų gamintojai, juk tai vienintelis neatsinaujinantis ir nesunaikinamas turtas?

Žydams Talmūdas draudžia užsiimti žemdirbyste, nes „dirbdamas žemę, valgysi duoną ir gersi vandenį, o prekiaudamas – valgysi mėsą ir gersi vyną“. Gal gabiausi iš lietuviškų kapitalistų, kur nugirdo šią žydų išmintį ir pristatė aibę parduotuvių, o tautiečius išnaudodami ir šlamštą Europinėmis kainomis pardavinėdami, ženkliai praturtėjo? Nemanau, kad ir šioje srityje jiems ilgai telemta džiaugtis, tautiečius alinti, nes netruks, ateis prekybos gigantai ir nupūs šiuos išsišokėlius nuo Lietuvos žemelės, jų svetimiems parduotos, paviršiaus.

Post scriptum.

Tie, kas meldžiasi Mamonai, neturi Tėvynės, tėvynė jų ten, kur jų turtai, o Lietuvos kapitalistų turtai Kaimanų, Virginijos salose, Šveicarijoje ir pan., kraštiniu atveju „skandinavų bankuose“ – visur kur meldžiamasi Bafometui, o ne Tėvynei Lietuvai. Tie kas kalba apie naują kapitalisto veislę – „lietuvišką kapitalistą“, matyt, nelabai supranta reikalo esmę, arba lanko pamaldas Mamonos šventykloje.

 

Šauksmas

Leave a Reply