dr.Algimantas Lebionka: Nuožmus „dumblo mūšis“ su garbinga Lietuvos istorija

Tiksliųjų mokslų atstovui yra sunku suvokti, kad tai, kas neapibrėžta fizikinių dėsnių, o egzistuoja priklausomybėje nuo žmogaus norų, ar paramos fondo, ar kažkurios valstybės valios ir pan., gali vadintis mokslu. Menu – taip, būdu gauti atlyginimą – taip, būdu gauti užsienio valstybės ordiną – taip, gauti grantą – taip, bet ne mokslu… Mokslas negręžiojamas kaip mazgotė į kurią nori pusę, neperdažomas, kaip žilstanti senelio galva, kas mėnesį, neprisitaikantis, kaip ameba ir nekeičiantis spalvos, kaip chameleonas, priklausomai nuo aplinkos faktūros.

Gyneju kalnelis 011Bet tiek jau to, pavadinkim įvykių fiksavimą ir išorės faktorių determinuotą jų interpretaciją mokslu, suskirstykim jį į karų istoriją, menų istoriją, mokslo istoriją ir t.t. ir t.t. – lygiai į tiek skyrių, kiek yra įvairiais jos aspektais besidominčių, kiek yra skiriama ar dovanojama tam pinigų ir kiek yra visam tam interesų, visą tai naudojančių įvairiems, dažniausiai konkretiems ir egoistiniams tikslams.

Prieš kelias dienas, nei iš šio nei iš to, dėl 1655 metų mūšio su Maskvėnais ant Vilniaus Žaliojo tilto paminėjimo, kilo aršios kautynės. Visuomenėje, kaip visada, blefuskai, nepatenkinti, kad „ne nuo to galo lupamas kiaušinis“, lygiai kaip Džonatano Svifto „Guliverio kelionėse“, stojo į kovą.

Dvasios Guliveriai, tie, kurie didžiuojasi savo tautos praeitimi, susikovė su tais liliputais-blefuskais, kurie kiekviena proga šią praeitį menkina ir mainais į užsienio ordinus ir grantus reiškia zoologinę nemeilę savo Tautos garbingai praeičiai. Gal tai vyksta, be šių išorinių faktorių poveikio, gal vien iš perdėtos savivertės, arogancijos, užgautų keistų ambicijų, ar dėl cholopiško mentaliteto, ar nesusivokimo laike ir erdvėje, kas taip būdinga blefuskų šalies gyventojams? „Bičių nesuprasi!“

Bet grįžkime prie tilto.

the-battle-of-pont-darcole-emile-jean-horace-vernetPasirodo, kad Vilniškis Žaliasis tiltas nėra vienišas, kad karų istorija žino ir daugiau tiltų, ant kurių vykę mūšiai interpretuojami ir vertinami diametraliai priešingai. Sau į pagalbą, neturėdamas galimybės skirti užsienio ordiną ar solidų honorarą, pasitelkiau laisvamanį Levą Tolstojų ir paprašiau jo papasakoti apie tiltų istorijos specifiką, nes skirtingai nei praktikuojantys visažiniai – „žinau, kad nieko nežinau“.

Štai ką papasakojo Levas Tolstojus(1): „… Tai buvo smulkiai išdėstyta istorija apie Arkolė tilto paėmimą 1804 metais, ir ją kunigaikštis Andrejus, būdamas nelaisvėje, sužinojo iš vieno tai mačiusio, buvusio prancūzų karininko. Tuo laiku dar labiau, nei dabar, buvo šlovinamas ir visiems žinomas tariamas Bonaparto žygdarbis, kuris tuo metu buvo vyriausiuoju vadu ant Arkolė tilto. Buvo pasakojama, ir spausdinama, ir piešiama, kad prancūzų kariuomenė delsė ant tilto, apšaudoma šrapneliu. Bonapartas pagriebė vėliavą, puolė pirmyn ant tilto, ir, įkvėpti jo pavyzdžio, kariai puolė iš paskos ir paėmė tiltą. Liudininkas papasakojo Andrejui, kad nieko to nebuvo. Teisybė, kad ant tilto susigrūdo kariuomenė ir kelis kartus siusta į priekį, nepaisant to, bėgo atgal, tiesa, kad pats Bonapartas prijojo ir nulipo nuo arklio, kad apžiūrėti tiltą. Tuo metu, kai jis nulipo – už kariuomenės, o ne kariuomenės priešakyje – adjutantas griebė jį, melsdamas neiti pirmyn, kariuomenė, buvusi priekyje, ėmė bėgti atgal, tuo metu ir nubloškė nuo kojų mažą Bonapartą, ir jis, norėdamas išsigelbėti nuo grūsties, pakliuvo į vandens pripildytą griovį, kur susitepė ir sušlapo ir iš kurio su vargais jį ištraukė, pasodino ant svetimo žirgo ir nuvežė džiovinti. O tilto taip ir nepaėmė tą dieną, o paėmė kitą, pastatę patrankas, numušusias austrus…

photo

  • Štai kaip prancūzai pelno šlovę, – kikendamas savo nemaloniu juoku, kalbėjo senis, – o jis biuleteniuose liepė parašyti, kad jis su vėliava rankose ėmė tiltą.“

„… Faktas – tai požymių visuma, kur dalyvių nuomonė, o visai ne žiūrovų, yra pagrindinė, kadangi interpretacinė tėkmė, formuojanti žmonių nuomonę visada stipresnė už bet kokį „akivaizdumą“. Tai taip pat turi būti suprantama, kaip kad kiek mes bežiūrėtume į žmogaus portretą, bet pamatyti jame „didvyrį“ galima bus tik po to, kai mums autoritetingai pasakys.

Todėl visi žmonių veiksmai tokie, kokie yra. O „kokie“ jie yra – tai priklausomai nuo to, kas juose socialiai diktuojama, politiškai svarbu ir šią akimirką naudinga. Toks lydinys nors ir komponentiškas, bet, įvykęs jau neišskaidomas. Ko pasekoje istorija – vieta ne tiek tiesos ir teisybės paieškai (keista jų ieškoti esant tokioms – kaip paminėta aukščiau – duotybėms), kiek proga įsitikinti, kad dabarties painumas niekada nepereina į nepainumą ateityje. Interpretacija kažkiek gimininga vandeniui, išlietam ant žemės, kur pasodintas augalas. Kai jis suaugs, mes pamatysim viską, ką tik norime, tik niekada ne patį laistymą. Jo nėra. Jis neprikeliamas, neiššaukiamas, neatstatomas.

Ir todėl ant Arkolė tilto Napoleonas visada bus didvyriu, o ne apgailėtinu pajuokos objektu. Ir visos ateinančios kartos visada ieškos pagrindimo jau „įsriegtam“ į mus pakylėtam požiūriui į „didijį Napoleoną.“…

…Ir tai visada bus nenuginčijama, nes kur paimsi šimtaprocentinę markiruotę reiškinio, kurio liudininkais mes nebuvome, o buvo būtent tie, kas davė tą patį gandais paremtą įvykio ženklinimą, kuris jų pastangomis matomai atsirado ir jų pastangomis nuo tų laikų tapo „faktu“.

Visos viltys „peržiūrėti“ istoriją negali būti baigtinės, nes niekam nepavyks iš obuolinio džemo ar sulčių pamatyti vaisius iš kurių tai pagaminta.

„Pirmapradė prasmė“ istorijos visiems ir visada gali reikšti tik vieną – ji tiktai tokia, kokią ją nori matyti…

… Ar galima tyrinėti istoriją? Kodėl gi ne?! Jei tik atsiminti, kad išgertas vanduo ar suvalgyta duona jau niekada nebus surasti jų pirmapradėje būsenoje. Paklausite, o ką tuomet atrasime tokiame priklausomame tyrime? O ką jūs norėjote atrasti? – paklausiu aš…“

Vėl įkišiu savo menką trigrašį po genijaus žodžių.

Aš siūlau Lietuvos istoriją suskirstyti į dvi šakas, ar kryptis, kaip kam patogiau, į : šapokinę – patriotinę ir cholopinę – dumblauskinę (nuo žodžio dumblas, sapropelis). Jos abi turi teisę būti po saulę, o mes irgi turime teisę, kurią iš jų pasirinkti, lygiai, kaip paltą – ar nešioti ta, gerąja puse, kuri mums gražiau atrodo, nuotaiką kelia, ar išvirkščią, mums nepritinkančia puse, kuri mielesnė tik kaimynui, mums iš už tvoros špygas rodančiam, bet tiems dumblauskiniams ordinus klijuojančiam.

Ne visi Europoje yra dumblauskiškai-cholopiškos istorijos mokyklos šalininkai.

Štai, 1812 metais, rusai traukėsi, bet švenčia Borodino pergalę, vėliau prancūzai – traukėsi, bet švenčia mūšio prie Berezinos pergalę.

Jie švenčia, nes supranta karų istoriją, kovos veiksmų logiką, pergalės reikšmę, gerbia savo tautų pergales ir pralaimėjimus, gerbia mūšiuose kritusius savo didvyrius, gerbia kritusius savo priešų didvyrius. Tiktai dvasios cholopas nieko nešvenčia, nieko negerbia, ir nieko toliau savo pilvo ir savo gryčios staktos nemato. Toks jau jis, tas mūsų lietuviškas dvasios cholopas, kad ir istoriku save vadinantis.

Nuoroda: Павел Таранов. Философия сорока пяти поколений.Толстой Лeв Николаевич. M.1999, c. 584-631.

Šauksmas

Leave a Reply