Dr. Kazimieras Sventickas: Godumas ėda Lietuvą

Iš žilagalvio išminčiaus, buvusio politinio kalinio A+A Rumbonių parapijos klebono Juozapo Gumausko 1991 metais išgirdau dvi pamokas: „Ve, vaikai, šėtonas yra labai galingas“ ir „Ar galima durniems duoti laisvę?“ Ne iš karto supratau, kas ta šėtoniška galia ir kaip gali būti neprotingai naudojamasi tik ką atgauta išsvajota laisve.

photo_for_gallery_1_91344556

Kita nuosavybės pusė

Šių metų Vasario 16-osios minėjime, kurį organizavo Alytaus literatų klubas „Tėkmė“, kalbėjau apie turto ir pinigų poveikio galią žmogui ir visuomenei. Rodžiau klausytojams 1936 metų penkių litų nominalo monetą su Jono Basanavičiaus atvaizdu. Mano galva, nuosavybė (kaip ta moneta) turi dvi puses. Aversas – privatinis interesas, atskleidžiantis skirtingų žmonių talentus ir galimybes, gausinantis asmens turtą ir tenkinantis natūralų, teisingą siekį geresnio, gražesnio gyvenimo sau ir šeimai. Tačiau yra ir kita nuosavybės pusė – godumas, juodas egoizmas.

1990 m. kovo 11 d. atkūrėme šalies Nepriklausomybę ir grąžinome privačią nuosavybę. Tačiau per ilgą sovietmetį buvome pamiršę, kaip šiomis vertybėmis protingai naudotis. Nesupratome, kad privačios nuosavybės vaistai gali tapti Tautą sparčiai graužiančiais nuodais. Godumas – tai ir yra ta klebono minėta šėtoniška galia. Galia, kuri tūkstantmečiais vedė į žmonių ir valstybių supriešinimą, į revoliucijas ir karus. Galia, kuri dėl turto gausinimo bet kokiomis priemonėmis siekia valdyti, o gal iš dalies ir valdo pasaulį. Lokaliniai karai dėl įtakos zonų, dėl pigių žaliavų ir pigesnės darbo jėgos niekada nesibaigia. Mažesnės šalys išsilaisvinusios iš vieno imperijos glėbio pakliūva kitos didžiosios šalies įtakon.

Naujų žudymo technologijų ir informacinio poveikio priemonių galimybių laikais nepasotinamas godulys ir dominavimo pasaulyje siekiai gali ir visą žmoniją atvesti į nebūtį. Godulį ir klaidingą laisvės bei žmogaus teisių interpretaciją matau kaip vidinę šalies grėsmę, lemiančią vis didėjančią socialinę ir turtinę atskirtį, Tautos nykimą ir vis prastėjančią Lietuvos vietą, palyginti su kaimynėmis šalimis.

Kam mokėti daugiau?

Minėtos istorinės monetos kraštelyje įrašyta: „Tautos gerovė – Tavo gerovė“. Štai kertinis ekonominis principas, kurio paisė prieškario Lietuvos valdžia. Kai po Nepriklausomybės atkūrimo svarbiausiu visuotiniu tikslu tapo rūpintis tik savo gerove, oficialioji valdžia ir teisingumas praktiškai labiau panašėja į demokratijos butaforiją. Prichvatizavimo maišatyje pasisavinę iš situacijos nesuprantančių tautiečių buvusį valstybės turtą, tikraisiais šalies valdytojais tapo godumą išpažįstančio liberalizmo, sparčiai peraugančio į neoliberalizmą, pagimdyti klanai. Staigus socialinės atskirties augimas rodo, kad didžioji visuomenės dalis skrupulų mulkinama. Per dvidešimt penkerius metus prekių ir paslaugų kainos šalyje pasiekė, o kai kurių ir žymiai viršijo, kitų Europos Sąjungos šalių lygį. Vadinasi, mūsų gamintojai už prekes ir paslaugas uždirba tiek, kiek ir kitų šalių analogiškų prekių gamintojai. Tačiau Lietuvos žmonėms neatiduoda nė pusės to, ką uždirba analogišką darbą atliekantys svetur. Kam mokėti daugiau, jei gali nemokėti? Logika paprasta – tegul išsivažinėja, jeigu už tiek nedirbs lietuviai, pasikviesime baltarusių, ukrainiečių. Atseit padidinę atlyginimus nepritrauksime užsienio investuotojų. Žmonių skurdinimo sąskaita turėti konkurencinį pranašumą tapo tarsi normalus reiškinys. Neadekvatus atlyginimas už darbą tapo pagrindine ir nesustabdoma emigracijos priežastimi.

Gal lietuviai dirba prasčiau už belgus?

Klanų interesus ginantys teoretikai tvirtina – mūsų žmonės dirba prasčiau nei belgai, olandai ar prancūzai. Atseit mažesnis visuomeninio darbo našumas. Teko asmeniškai ne vienoje užsienio šalyje matyti, kaip ten dirba. Gal tik vokiečiai galėtų būti mums pavyzdžiu. Tiesa kita – daugumos vietinių oligarchų pelno siekis nepasotinamas. Ir nesuvaldomas. Nes priimta aksioma, kad valstybė neturi kištis į ekonomiką, valstybė ir savivaldybės negali steigti gamybinių darbo vietų, valstybė ir savivaldybės yra blogi savininkai ir t.t. Tai liberalizmo ekonominės ideologijos dogmos.

Liberalizmas pasiteisino išsivysčiusiose šalyse, pasižyminčiose griežtai kontroliuojamos konkurencijos sąlygomis bei reikliomis pilietinėmis visuomenėmis, mokančiomis ginti savo teises. Tačiau tam nepriaugusioje visuomenėje tokia patirtis tampa socialine ir ekonomine tragedija. Ne be reikalo kadais akademikas Eduardas Vilkas įspėjo, kad puolame nuogi į dilgėles. Matome, kad Lietuvoje tarpusavyje negalinčios susitarti valstybės institucijos bejėgės rimtai kovoti su korupcija. Nepavyksta išaiškinti konkurencinių susitarimų, atskleisti didesnio masto juodų pelnų ir t.t.

Valstybė neįgali smarkiau didinti privalomąją minimalią algą. Mat tektų didinti ir valdininkų atlyginimus. Prasiskolinusiai valstybei tai būtų nepakeliama. Kompiuterizacijos eroje biurokratijos turime dvigubai daugiau, nei reikia. Tačiau jei atleistume pusę valdininkų – kur jiems dėtis? Teks bėgti į užsienį arba tapti nauja pašalpos našta prasiskolinusiai valstybei. Taigi, susikūrėme situaciją, kai šviesos tunelio gale nematyti.

Trojos arklys

Socializmas atėjo per karinę okupaciją, vietinius bolševikėlius, trėmimais, prievartine kolektyvizacija ir t.t. Atkūrus Nepriklausomybę, į liberalią visuomenės ekonomikos organizaciją buvome atvesti valdžiai įsitikinus, kad tai efektyvi, išsivysčiusiose šalyse patikrinta sistema. Rinkos laisvę deklaruojantis liberalizmas į žmonių sąmonę teoretikų buvo įskiepytas sparčiai ir gudriai, kaip tas Trojos arklys. Pamirštant, kad ekonominė laisvė tam nepasiruošusioje visuomenėje negali būti beribė. Laisvė privalo turėti ir turi patyrusiose šalyse godumą slopinančias „eismo taisykles“ ir reiklios pilietinės visuomenės priežiūrą. Todėl ekonominį liberalizmą Lietuvoje apibūdinčiau, kaip sako kaimo žmonės: „Teoriškai – arklys, praktiškai – neveža“.

Ar neturėjome savos šalies valdymo patirties, kad teko skolintis Čikagos mokslininkų adaptuotą ekonominį modelį? Išmintingo nuosavybės valdymo ir valstybės vaidmens nuostatos buvo puikiai išnagrinėtos prieškario krikščionių demokratų teoriniame palikime ir patikrintas praktikoje. Negalime paneigti, kad prezidento Antano Smetonos autoritarizmas, paremtas tautiškumu ir asmens bei valstybės atsakomybe, pristabdė dar nesubrendusios valdyti šalį demokratijos chaosą ir padėjo ekonominius valstybės pamatus. Deja, šiomis pamokomis nepasinaudota, nes mums užsienio konsultantai ar bankų administratoriai tarsi neklystantys visažiniai (žino, kiek paimti…). Savų mokslininkų nuomonė neįdomi. Rimtais veidais klausome, ką pranašauja astrologai, būrėjai iš veido, delno ar kavos tirščių, net vadinamosios raganos…

Kansaras čia karalius

Naiviai tikimasi, kad išrinkus „kitokius“ Seimo narius padėtis šalyje gali pasikeisti. Tačiau plikomis rankomis iš liūto grobio neatimsi. Išvešėjusio godumo galia tokia didelė, kad vien demokratinėmis priemonėmis jos neįveiksi. Pasinaudojant padėtimi arba ir nusikalstamu būdu pasidarius (ne uždirbus!) daug turto, dažniausiai atsiranda niekinamas požiūris į kitus žmones ir moralės normas. Atsiranda aistra demonstruoti savo tariamus pranašumus, daryti įtaką valdžiai papirkinėjimais, sau naudingų partijų ar valdininkų protegavimais.

Vaikus jau bijome išauginti padoriais žmonėmis. Mokome imti, o ne duoti, žinoti teises, o ne pareigas… Nes dabar ne padorių „dimensijų“ laikai, bus sunku išgyventi.

Deja, šiuo metu šalyje nebematau nepriklausomos jėgos, kuri „vestų į protą“, sustabdytų pragaištingą Tautos nykimą, darytų esminius pokyčius. Yra daug ir vis randasi pilietiškų žmonių, ištikimų nesuterštos laisvės ir nepriklausomybės idėjai, manančių kiek kitaip, nei teigia valdžiai ir užsakovams paklusni žiniasklaida. Žinau daug inovatyviu darbu ir išmone praturtėjusių verslo žmonių, neignoruojančių visuomenės intereso, mokančių darbuotojams padorius atlyginimus, altruistiškai pasidalijančių savo lėšomis ir galimybėmis su stokojančiais ar neįgaliaisiais. Yra Seime, Vyriausybėje, ministerijose ir savivaldybių tarybose plačios erudicijos, valstybiškai mąstančių politikų ir specialistų. Plačiau reikštis pradėjo pilietiniai judėjimai. Tačiau godulys, kaip toje Vytauto Kernagio dainoje „kansaras“ – šiandien šalyje jaučiasi karalius ir ėda visus, siekiančius jį suvaldyti.

Ar galime tikėtis pokyčių

Esminiams pokyčiams žmonėms reikia pažinimo apie kiekvieno pasąmonėje glūdinčias šviesos ir tamsos jėgas. Nes Gėris plinta pamažu, o užslėptas ir neatpažintas blogis – labai sparčiai. Bandau tai aiškinti žmonėms, primindamas pasidalijimo ir saiko reikšmę. Žinau, kad dar tebeturiu daug bendraminčių. Tačiau tiesos sakymas vis dažniau bandomas užblokuoti. „Gal esi susijęs su rusais, kad drįsti kritikuoti demokratiškai išrinktą valdžią?“ Neneigiu, esu susijęs. Mano senelį Kazimierą, kurio vardą paveldėjau, 1945 metų rudenį netoli namų savoje žemėje pašovė ir paliko numirti girti rusų kareiviai. Mūsų šeimą 1951 metais ištrėmė į Tomsko sritį. Tačiau ne rusų tauta dėl to kalta. Kalta tą tautą užvaldžiusi ideologija, atėmusi nuosavybę, tikėjimą, naikinusi tautiškumą, skelbusi ir brutaliai vykdžiusi komunizmo siekį viešpatauti pasaulyje.

Galvoju – ar Lietuvoje turime pasirinkę teisingą ideologiją ir visuomenės organizaciją, kai nevaldomu ekonomistiniu liberalizmu besinaudojantys klanai ir nediplomatiška užsienio politika per ketvirtį amžiaus taip išsekino Lietuvą, kad ji tirpsta tarsi sniegas? Ar bus šalyje pozityvių pokyčių, vien atnaujinant Seimo sudėtį, neperžiūrint nepasiteisinusių visuomenės organizacijos principų ir nuostatų?

Laisvė elgtis kvailai

Liberalizmas pagrįstai ir teisingai leidžia didelę saviraiškos laisvę kūrybos sferai, nebevaržomai partkomų, glavlitų ir pan. Žinoma, labai gaila, kad nemaža dalis meno žmonių nepragyvendami priversti pataikauti pinigui. Tačiau didesnė kita bėda – laisvamaniai kūrėjai neturėtų siekti garbės šokiruojančiomis arba iškrypėliškomis priemonėmis, kurstančiomis visuomenėje aistras ir susipriešinimą.

Aukštinamos žmogaus teisės ir neribotos laisvės. Tačiau ar gali būti teisė be pareigos? Be atsakomybės? „Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, visagalį principą: „gyvenimas tai malonumas“. Štai tokį požiūrį paskutiniaisiais gyvenimo metais akcentavo poetas Justinas Marcinkevičius. Gal todėl dėl geidulio save pagarsinti vidutinybės ieško landų susigretinti su asmenybėmis, vykdo Poeto ir kitų iškilių šalies asmenybių menkinimą? Regis, visuomenės dėmesys sąmoningai nukreipiamas į panašias emocines provokacijas, kad mažiau diskutuotume dėl svarbių šalies problemų.

Net aršiausi sovietmečio ateistai nedrįso viešai mėtyti išmatomis į Kristaus paveikslą. Dabar kitas kultūros ir meno „supratimo lygis“. Mano senoviniu supratimu, skelbti įžeidžias pranašo Mahometo karikatūras tai ne spaudos laisvės apraiška, o aistra išgarsėti, suintriguoti, sukiršinti visuomenę, tapti labiau žinomiems.

Toleruojamos veidmainystės ir melo visose mūsų gyvenimo sferose jau tiek, kad galime ne tik išsimaudyti, bet ir netrukus paskęsti. Matyt, apie tokius atgautos laisvės pavojus perspėjo senasis klebonas. Nes Laisvė nėra teisė elgtis kvailai nebaudžiamiems.

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/godumas_eda_lietuva/

Šauksmas

Leave a Reply