Du metai po Čavezo mirties

Kovo 5-ąją suėjo 2 metai nuo garsiojo Venesuelos vadovo, didžio patrioto ir socialisto, Hugo Čavezo mirties. Imperialistinio kapitalizmo, „demokratijos“ lozungais dangstomos vergijos ir išnaudojimo šalininkams tai reiškė pavojingo priešininko mirtį, tuo tarpu milijonams ir milijardams kapitalistinę priespaudą patiriančių pasaulio žmonių bei aktyviųjų kovotojų už tautų laisvę ir nepriklausomybę akyse, tądien mirė vienas kilniausių ir iškiliausių XXI amžiaus politinių veikėjų, paaukojęs savo gyvenimą geresnės šalies ir visuomenės sukūrimo idealui.

hugochavezSkirtingai nei tikėjosi Jungtines Valstijas valdantis oligarchinis „elitas“, mirus H. Čavezui surengti pučo Venesueloje nepavyko – iš Čavezo valstybės vairą perėmęs jo vienmintis ir bendražygis, Nicolas Maduro, ir toliau tęsia savojo pirmtako nubrėžtą politinę, ekonominę ir ideologinę kryptį, Venesueloje siekdamas tvirtos nacionalinės ir socialistinės valstybės sukūrimo.

Visi ligi šiol rengti mėginimai nuversti teisėtą socialistinę Venesuelos vyriausybę ir sugrąžinti šalį į nuolankios JAV marionetinės „bananų respublikos“ statusą bei atkurti vietinės buržuazijos privilegijas nepavyko, nepaisant milžiniškos JAV specialiųjų tarnybų teiktos materialinės bei organizacinės paramos (paskutinis buržuazinės penktosios kolonos bandymas nuversti N. Maduro vyriausybę įvyko palyginus visai neseniai).

Socialistinės Venesuelos vyriausybės ir jos politinės krypties tvirtumą lemia ne kas kita, kaip tai, kad H. Čavezo pradėta ir N. Maduro tęsiama politika atitinka dirbančiosios Venesuelos daugumos – o ne kriminalinės oligarchinės mažumos – interesus ir dėl šios priežasties neišvengiamai susilaukia didelio bei karšto tautos palaikymo, kuris užtikrina tvirtą ir patikimą pagrindą bet kuriai valdžiai išsilaikyti.

Apie didžius H. Čavezo nuopelnus savo šaliai bei jo kovos prieš imperializmą detales čia nekalbėsime (šia tema galima skaityti prieš metus išėjusį straipsnį, skirtą H. Čavezo atminimui), bet pasakysime drąsiai, kad šio žmogaus mirtis ne tik nereiškia jo darbų bei kovos galo, o verčiau, naują jų etapą.

Tai itin ryškiai matosi atsižvelgus į pasaulyje augančią geopolitinę įtampą, kurią kursto Jungtinių Valstijų valdžios nenoras pripažinti, kad vis dėlto yra šalių, kurios, vienaip ar kitaip, bet nori tvarkytis nepriklausomai nuo jų primetamo diktato – kas neišvengiamai veda link ligšiol egzistavusios vienapolės pasaulio tvarkos žlugimo ir daugiapolės iškilimo. Tuo pačiu, tai neišvengiamai reikš ir nuskurdintųjų bei nuo neokolonialistinės Vakarų politikos kenčiančių šalių nacionalinio išsivadavimo judėjimų sustiprėjimą, kovos už socialinį teisingumą ir darbo žmonių teises sustiprėjimą, išaugsiančią kovą tarp dirbančiosios daugumos ir oligarchinės mažumos.

Verta prisiminti, kad vos tik praėjus mėnesiui po H. Čavezo – žymaus socialisto ir antiglobalisto – mirties, iš gyvenimo pasitraukė buvusi Britanijos premjerė Margaret Tečer, kurią būtų galima pagrįstai laikyti politiniu bei idėjiniu Čavezo antipodu: mirus Čavezui, mirė žmogus, pasisakęs už laisvas ir nepriklausomas tautas, už socializmą ir už revoliuciją, už aukščiausias žmogiškąsias vertybes; tuo tarpu mirus M. Tečer iš gyvenimo išėjo dar vienas buržuazinės politikos – tautų pavergimu ir išnaudojimu, melu ir apgaule paremtos politikos, neatskiriamos nuo kapitalistinės santvarkos bei Vakarų deklaruojamos „demokratijos“ – atstovas.

Natūralu, kad mirus tiek vienam, tiek kitam asmeniui, jų atstovautos pozicijos bei idėjos niekur nedingo – bet galime nei kiek neabejoti, kad pasauliniu mastu tai yra būtent Čavezo idėjos – socialinio teisingumo ir nacionalinės nepriklausomybės idėjos – kurioms priklausys ateitis, kol Tečer bei panašūs „elito“ politiniai atstovai neišvengiamai nugrims į dvokiančias istorijos šiukšlyno gelmes.

Tiek Venesuela, tiek ir kitos nepriklausomybės bei socialinio teisingumo siekiančios šalys ir politiniai bei visuomeniniai judėjimai ir toliau išdidžiai neš šventą nacionalinės ir socialinės revoliucijos vėliavą, kuri tuo pačiu yra ir H. Čavezo vėliava. Tai tik patvirtina, kad nors didvyriškos asmenybės miršta, bet jų darbai ir idealai gyvena amžinai bei lieka nenugalimi tol, kol jie išlieka žmonių protuose ir širdyse.

Šaltinis: ltnacionalistas

Šauksmas

Leave a Reply