Eduardad Hodos skaito „Siono išminčių protokolus“ (video). 1-3 protokolo lietuviškas tekstas

Šiandien Europą užplūdo milijonai migrantų, Europa naikinama mūsų akyse ir kiekvienam, dar netapusiam zombiu nuo MIP melo, kyla logiškas klausimas, kas viso šio nusikaltimo prieš Europos tautas autorius, kas ir kaip organizavo šį „tautų lydymo katilą“, valstybių ir tautų naikinimą, jų įverginimą, kokie šio nusikaltimo tikslai, kas jo užsakovai, vykdytojai?

1426064532_obraschenie-k-pravoslavnym-rossii

Daugiau negu prieš šimtą metų spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso (1897) protokolai. Dauguma ten išdėstytų sionistų planų jau įgyvendinti, kiti įgyvendinami mūsų dienomis.

Šiuos unikalius dokumentus, dar vadinamus „Siono išminčių protokolais“ skaito rašytojas Eduardas Hodos, apie kurį ne kartą rašėme mūsų tinklapyje.

https://youtu.be/5O8NU_Dym-Q

Tai gilūs, daug atidos reikalaujantys tekstai, todėl, kad per daug neapsunkinti, lietuvišką protokolų tekstą spausdinsime dalimis. Šiandien talpiname 1-3 protokolų vertimą.

Rusų kalba šis tekstas yra paskelbtas Eduardo Hodos knygoje „Žydų sindromas 3“, o originalas – pilname S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome, psl.67 (http://nilus-sa.ru). Ten yra papasakota „protokolų“ atsiradimo ir jų paviešinimo istorija.

Apie šio teksto atsiradimo istoriją ir reikšmę nuodugniai yra t.p. papasakojęs Douglas Reed savo fundamentaliame veikale „The Controversity of Zion“. Yra šio veikalo vertimas į rusų kalbą „Spor o Sione“.

Imtis šio vertimo paskatino tai, kad protokoluose aprašyti faktai padeda suprasti Europoje ir pasaulyje vykstančių įvykių logiką, gali pasitarnauti kaip politinės architektūros ir inžinerijos vadovėlis, koncentruotai skelbiantis šių dienų pasaulio ir valstybių valdymo principus, jų esmę.

Esantis vertimas į lietuvių kalba yra gana archaiškas, netikslus, todėl teko tekstą versti iš naujo, iš rusiško originalo, iš kurio ir buvo padaryti vertimai į anglų kalbą, kitas kalbas.

Algimantas Lebionka

Šauksmas

S120xU

Siono išminčių protokolai

Jubiliejinis leidinys

Protokolas Nr.1: Mūsų sistema

…Atidėję fraziologiją, kalbėsime apie kiekvienos minties reikšmę, palyginimais ir išvadomis nušviesime aplinkybes.

Ir taip, aš formuoju mūsų sistemą iš mūsų ir gojų požiūrio taško.

Reikia pažymėti, kad žmonės su kvailais instinktais skaitlingesni nei geri, todėl geriausi rezultatai juos valdant pasiekiami prievarta ir bauginimais, bet ne akademiniais svarstymais. Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti diktatorium, jei tik jis galėtų, bet tuo pačiu retas nebūtų pasiruošęs aukoti visų gerove vardan savo gerovės.

Teisė – jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris, kuriuos vadina žmonėmis? Kas jiems ligi šiol vadavo? Kai pradėjo megztis visuomenės santykiai, jie klausė grubios ir aklos valdžios, vėliau -įstatymo, kuris yra ta pati jėga, tik užmaskuota. Darau išvadą, kad pagal gamtos dėsnį teisė – jėgoje.

Laisvė – idėja, liberalizmas. Politinė laisvė yra idėja, bet ne faktas. Šią idėją reikia mokėti taikyti, kada reikia idėjiniu mąsalu privilioti liaudies jėgas prie savo partijos, jeigu ji sumanė palaužti kitą, esančią valdžioje. Tas uždavinys palengvėja, jei priešininkas pats užsikrečia laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idjos praranda savo galią. Štai čia ir pasireikš musų teorijos pergalė: palaidos valdžios tuoj pat pagal būties dėsnį bus sugriebtos ir perimtos naujos rankos, nes akla liaudies jėga nei dienos negali išbūti be vadovo, ir naujoji valdžia stoja nusilpusios dėl liberalizmo senosios valdžios vietoje.

Auksas. Tikėjimas. Savivaldybė. Mūsų laikais liberal-valdytojus pakeitė aukso valdžia. Buvo laikas, valdė tikėjimas. Laisvės idėja yra neįvykdoma, nes niekas nemoka naudotis ją saikingai. Tereikia liaudžiai kuriam laikui suteikti savivaldą, kaip ji virsta pasileidimu. Nuo šio momento atsiranda nesantaika, greitai pereinanti į socialines kovas, kuriose dega valstybės ir jų reikšmė virsta pelenais.

Kapitalo despotizmas. Ar valstybė išsekinama jos pačios konvulsijose ar vidinė nesantaika atiduoda ją į rankas išorės priešams,- bet kokiu atveju, ji gali būti laikoma negrįžtamai žuvusia, ji mūsų valdžioje. Despotizmas kapitalo, kuris visas yra mūsų rankose, ištiesia jai šiaudą, už kurio valstybei tenka laikytis norom nenorom, priešingu atveju ji ritasi į bedugnę.

Vidinis priešas. Tą, kuris dėl liberalios sielos pasakytų, kad tokios rūšies pasvarstymai yra nedorovingi, aš paklausiu: jei kiekviena valstybė turi du priešus ir jei išorinio priešo atžvilgiu jam leidžiama ir neskaitoma nedorovingu naudoti visokias kovos priemones, kaip pavyzdžiui, ne supažindinti priešo su planais arba gynybos puolimais, pulti jį naktį arba nelygiu žmonių skaičiumi, tai kodėl tokias pačias priemones atžvilgiu blogiausio visuomeninės santvarkos ir gerovės priešo, galima vadinti neleistinomis ir nedorovingomis?

Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas, viltis sėkmingai vadovauti minioms išmintingų aiškinimų pagelba, arba perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet kuris gali pasirodyti paviršutiniškai galvojantiems žmonėms malonesnis? Vadovaudamiesi išimtinai smulkiomis aistromis, prietarais, papročiais, tradicijomis ir sentimentaliomis teorijomis, žmonės minioje ir minios žmonės pasisduoda partiniam susiskaldymui, trukdančiam bet kokiam susitarimui netgi pilnai išmintingų nuostatų pagrindu. Kiekvienas minios sprendimas priklauso nuo atsitiktinės arba specialiai suorganizuotos daugumos, kuri, nesuvokdama politikos paslapčių, skelbia absurdišką sprendimą, dedantį į valdymą anarchijos užuomazgą.

Politika ir moralė. Politika neturi nieko bendro su morale. Valdytojas, kuris vadovaujasi morale, nepolitiškas, ir todėl netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, turi griebtis ir gudrybės, ir veidmainiavimo. Didžiausios tautų ypatybės – nuoširdumas ir sąžinigumas – politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto geriau ir patikimiau nei stipriausias priešas. Šios sąvybės turi būti gojų valstybių atributais, mes gi nieku gyvu negalime jomis vadovautis.

Galingiasniojo teisė. Mūsų teisė – jėgoje. Žodis „teisė“ yra atitrūkusi nuo realybės ir niekuo nepagrįsta mintis. Šis žodis reiškia ne daugiau kaip „duokite man tai, ko aš noriu, kad aš tuo pačiu gaučiau nurodymą, kad aš stipresnis už jus”. Kur prasideda teisė? Kur ji pasibaigia? Valstybėje, kurioje blogai organizuota valdžia, beveidiškumas įstatymų ir valdovo, praradusių veidą nuo liberalizmo prisidauginusių teisių, aš semiu naują teisę- pulti pagal stipresniojo teisę ir sugriauti visą egzistuojančią tvarką ir nuostatas, paimti į rankas įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir pasidaryti valdovu tų, kurie suteikė mums teises mūsų jėgos, atsisakydami nuo jų laisvanoriškai, liberaliai…

Masonų-žydų valdžios nenugalimumas. Mūsų valdžia, kai šiandien yra susvyravusios visos kitos valdžios, bus nenugalimiausia ir stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus neregima ligi tol, kol sutvirtės tiek, kad jos jau nebegalės nuversti jokia gudrybė.

Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį mes priversti dabar įvykdyti, gims gera, galinga valdžia, kuri atstatys liberalizmo suardytą teisingą žmonių būties mechanizmo judėjimą. Atkreipkime gi dėmesį mūsų planuose ne tiek į tai, kas gera ir dorovinga, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga. Prieš mus planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios mums negalima atsitraukti, nes kitaip visas daugelio amžių darbas žlugs.

Minia – neregys. Kad parengti tikslingus veiksmus, reikia turėti dėmesyje minios niekšybę, nestabilumą, nepastovumą, jos nesugebėjimą suprasti ir gerbti nuosavo gyvenimo, gerbūvio sąlygas. Reikia suprasti, kad minios siprybė akla, nesąmoninga, ne svarstanti, įsiklausanti ir kairės ir dešinės. Aklas negali vedžioti aklų jų nenuvesdamas iki prarajos, todėl išeitų, kad minios dalyviai, išsišokėliai iš liaudies, nors ir genialūs, bet politikoje neišmanūs, negali pasiraikšti kaip minios vadovai be to, kad nesunaikintų visos nacijos.

Politikos abecelė. Tiktai nuo vaikystės ruošiamas patvaldystei asmuo gali žinoti žodžius, sudarytus iš palitinių raidžių.

Partinės rietenos. Tauta, palikta pati sau, tai yra išsišokėliams iš jos terpės, pati susinaikina partine nesantaika, kurią aktyvuoja lenktynės dėl valdžios ir privilegijomis ir vykstančiomis iš to riaušėmis.

Ar įmanoma liaudies masėms ramiai, be lenktyniavimo išspręsti, susitvarkyti su šalies reikalais, kurie negali būti sumaišomi su asmeniniais interesais?

Ar gali jie apsisaugoti nuo išorės priešų?

Tai neįsivaizduojama, nes planas, suskaidytas į kelias dalis, kiek galvų minioje, praranda vientisumą, o todėl tampa nesuprantamu ir neįvykdomu.

Labiausiai tikslingas valdymo būdas – patvaldystė. Tiktai pas valdovo asmenį planai gali būti plačiai aiškūs, tvarkoje, paskirstančioje viską valstybės mašinos mechanizme, iš ko reikia padaryti išvadą, kad tikslinga valstybės labui šalies valdymas turi susitelkti vieno atsakingo asmens rankose.

Be apsoliutaus despotizmo negali egzistuoti civilizacija, diegiama ne masių, o jų vadovo, kas jis bebūtų.

Minia – barbaras, išryškinantis savo barbariškumą kiekvienu atveju.

Kai tik minia užgrobia į savo rankas laisvę, ji ją greitai paverčia į anarchiją, kuri savaime yra aukščiausias barbariškumo laipsnis.

Spiritas. Klasicizmas. Ištvirkimas. Pasižiūrėkite į nuspirituotus gyvulius, apkvaišintus vynu, teisė į besaikį naudojimą kurio duotas kartu su laisve.

Negalime gi mes leisti mūsiškiams iki to prieti…

Gojų tautos, apkvaišintos spiritiniais gėrimais, o jaunimas jų nukvailėjo nuo klasicizmo ir ankstyvojo iškrypimo, į kuriuos jį pastūmėjo mūsų agentūra – guvernantai, lakėjai, guvernantės turtinguose namuose, pasiuntiniai ir kiti., mūsų moterys – gojų pasilinksminimo vietose.

Prie šių pastarųjų skaičiaus aš priskiriu ir taip vadinamas „damas iš visuomenės“, laisvanoriškas pasekėjas jų pagal ištvirkimą ir prabangą.

Principas ir taisyklės masoniškos-žydiškos vyriausybės.

Mūsų slapyvardis – jėga ir veidmainystė.

Tiktai jėga nugali politiniuose reikaluose, ypač jei paslėpta talentuose, būtinuose valstybiniams žmonėms.

Prievarta turi būti principu, o gudrumas ir veidmainystė – taisykle vyriausybėms, kurios nenori sudėti savo karūnos prie kojų agentų kokios-nors naujos jėgos.

Šis blogis yra vienintelė priemonė pasiekti tikslą – gėrį. Todėl mes neturime sustoti ties papirkimu, apgaule ir išdavyste, kuomet jie turi pasitarnauti mūsų tikslui pasiekti.

Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę be svyravimų, jeigu ja mes pasieksime paklusnumo ir valdžios.

Teroras. Mūsų valstybė, žygiuojanti pasaulio užkariavimo keliu, turi teisę pakeisti karo baisumus, pakeisti mažiau pastebimais ir tikslingesniais žudymais, kuriais reikia paremti terorą, nuteikiantį aklam paklusnumui.

Teisingas, bet nenumaldomas griežtumas yra didžiausias valstybinės jėgos faktorius: ne tiktai dėl naudos, bet ir vardan pareigos, vardan pergalės mums reikia laikytis programos prievartos ir veidmainystės.

Doktrina apskaičiavimo tiek pat stipri, kiek ir priemonės, jos naudojamos. Todėl ne tiek pačiomis priemonėmis, kiek griežtumo doktrina mes laimėsime ir paversim baudžiauninkais visas vyriausybes savo viršvyriausybei.

Pakanka, kad žinotų, kad mes nenumaldomi, kad liautusi nepaklusnumas.

Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes tarp liaudies pirmąkart sušūkome žodžius „laisvė, lygybė, brolybė“, – žodžius tiek daug kartų pakartotus nuo tų laikų nesąmoningų papūgų, iš visur suskridusių ant šio mąsalo, su kuriuo jos išnešė pasaulio gerbūvį, tikrą asmenybės laisvę, anksčiau taip atitvertą nuo minios spaudimo.

Tarytum protingi, inteligentiški gojai, neišsiaiškino atitrauktai ištartų žodžių, nepastebėjo prieštaringumo jų reikšmės ir atitikimo jų tarpusavyje, nepamatė, kad gamtoje nėra lygybės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustatė protų nelygybę, charakterių ir gabumų, lygiai ir paklusimą jos įstatymams;

nesuvokė, kad minia – jėga akla, kad išsišokėliai, iš jos išrinkti valdymui, politikos atžvilgiu tokie patys akliai, kaip ir ji pati;

kad pašvęstas, kad ir kvailys, tai gali valdyti, o nepašvęstas, tebūnie jis net ir genijus, nieko nesupras politikoje.

Dinastijų valdymo principas. Visa tai gojų buvo praleista be dėmesio; o tuo metu tuo rėmėsi dinastinis valdymas: tėvas perduodavo sūnui žinojimą politinių reikalų eigos taip, kad niekas iš jo nieko nesužinotų, išskyrus dinastijos narius, ir negalėtų išduoti jo paslapties valdomai liaudžiai.

Bėgant laikui prasmė dinastinio perdavimo tikrojo politikos reikalų būvio buvo prarasta, kas pasitarnavo mūsų reikalo sėkmei.

Gojų aristokratijos privilegijų sunaikinimas. Visuose pasaulio kraštuose žodis „laisvė, lygybė, brolybė“ būrė į mūsų eiles per mūsų aklus agentus ištisus legionus, kurie su džiugesiu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu šie žodžiai buvo kirminais, kurie graužė gojų gerovę, naikindami viska – taiką, ramybę, solidarumą, griaudami visus jų valstybių pagrindus. Jūs pamatysite galiausiai, kad tai pasitarnavo mūsų triumfui: tai mums davė galimybę, kas, tarp kitko, išsikovoti svarbiausio kozirio mūsų rankose-sunaikinimo privilegijų, kitaip kalbant, pačios esmės gojų aristokrarijos, kuri buvo vienintelė prieš mus apsauga tautų ir šalių.

Naujoji aristokratija. Ant griuvėsių prigimtinės ir gentinės aristokratijos mes pastatėme aristokratiją mūsų inteligentijos, visų pirma-piniginės. Šitos naujos aristokratijos cenzu mes nustatėme turtą, nuo mūsų priklausomą, ir makslą, vystomą mūsų išminčių.

Psichologinis apskaičiavimas. Mūsų pergalė palengvino ir tai, kad santykiuose su mums reikalingais žmonėmis mes visada veikėme į pačias jautriausias žmogaus proto stygas – į apskaičiavimą, į godumą, į nepasotinamumą materialinių žmogaus poreikių;

o kiekviena iš išvardintų žmogaus silpnybių, paimta atskirai, sugeba nužudyti iniciatyvą, atiduodama valią žmonių į dispoziciją jų veiklos pirkėjo.

Laisvės apstrakcija. Laisvės apstrakcija davė galimybę įtikinti minias, kad vyriausybė – ne kas kita, kaip šalies valdytojas šeimininko – tautos ir kad jį galima keisti, kaip nunešiotas pirštines.

Liaudies atstovų kaita. Kaita liaudies atstovų atidavė juos į mūsų ir kaip ir mūsų paskirčiai.

Protokolas Nr. 2 – Ekonominiai karai

Ekonominiai karai – žydų dominavimo pagrindas. Mums būtina, kad karai, kiek tai įmanoma, neduotų teritorinių preferencijų: tai perkels karą į ekonominę dirvą, kurioje nacijos mūsų pagelboje įžvelgs mūsų dominavimo jėgą, o tokia reikalų būklė atiduos abi puses į dispoziciją mūsų internacionalinės agentūros, turinčios milijonus akių, žvilgsnių, neatskirtų jokiomis sienomis.

Tada mūsų tarptautinės teisės sutrins tautines teises, tikrąja prasme, ir valdys tautas taip pat, kaip civilinė valstybių teisė valdo savo piliečių tarpusavio teises.

Parodomoji administracija ir slaptieji patarėjai. Administratoriai, mūsų išrenkami iš publikos priklausomai nuo jų vergiškų sugebėjimų, nebus asmenimis, parengtais valdymui, ir todėl jie lengvai pasidarys pieškomis mūsų žaidime, rankose mūsų mokslininkų ir genialių patarėjų, specialistų, išauklėtų nuo ankstyvos vaikystės viso pasaulio reikalų valdymui.

Kaip jums žinoma, šie mūsų specialistai sėmėsi valdymui reikaligas žinias iš mūsų politinių planų, iš istorijos bandymų, iš stebėjimų į kiekvieną vykstantį momentą.

Gojai nesivadovauja bešališkų istorinių stebėjimų praktika, o teorine rutina, be jokio kritinio santykio su jos rezultatais. Todėl mums nėra ko su jais skaitytis – tegul jie iki tam tikro laiko linksminasi, arba gyvena viltimis į naujus pasilinksminimus, arba prisiminimus apie pergyventus.

Tegul jiems vaidina svarbiausią rolę tai, ką mes įteigėme jiems pripažinti už mokslo nuostatas (teorijas).

Tuo tikslu mes nuolatos, mūsų spaudos pagelba, skatiname aklą pasitikėjimą jomis.

Gojų inteligentai puikuosis žiniomis ir be loginio jų patikrinimo įdiegs praktikoje visas iš mokslo pasemtas žinias, sukombinuotas mūsų agentų su tikslu protų auklėjimo mums reikiama kryptimi.

Griaunančių mokymų pasiekimai. Jūs negalvokite, kad mūsų tvirtinimai niekuo nepagrįsti: atkreipkite dėmesį į mūsų pakištus darvinizmo, maksizmo, ničizmo pasiekimus.

Išprievartaujanti reikšmė gojų protams šių krypčių mums-tai, kraštiniu atveju, turi būti akivaizdu.

Prisitaikymas prie politikos. Mums būtina skaitytis su šiuolaikinėmis mintimis, charakteriais, tautų tendencijomis, kad nedaryti nepataikymų politikoje ir administracinių reikalų valdyme.

Triumfas mūsų sistemos, kurios mechanizmo dalis galima išdėstyt skirtingai, žiūrint į temperamentą tautų, mūsų sutinkamų kelyje, negali turėti sėkmės, jei praktinis jo pritaikymas nesirems rezultatais praeities susiejimo su dabartimi.

 Spaudos vaidmuo. Šiuolaikinių valstybių rankose yra dydi jėga, sukurianti tautoje minties judėjimą – tai spauda.

Spaudos vaidmuo – nurodyti būktai būtinus reikalavimus, perduoti skundus tautos balso, išreikšti ir sukurti nepasitenkinimą.

Spaudoje įsikūnija laisvo kalbėjimo pergalė.

Bet valstybės nemokėjo pasinaudoti šia jėga ir ji atsirado mūsų rankose.

Per ją mes pasiekėme įtakojimą, patys likdami šešėlyje; jos dėka mes surinkome savo rankose auksą, nepaisant to, kad mums jį teko imti iš tėkmių kraujo ir ašarų…

Aukso kaina ir žydų aukos vertė. Bet mes atsipirkome, aukodami daugeliu iš mūsų tautos.

Kiekviena auka iš mūsų pusės kainuoja tūkstančio gojų prieš Dievą.

Protokolas Nr.3 – Simbolinė gyvatė ir jos reikšmė

Simbolinė gyvatė ir jos reikšmė. Šiandien galiu jums pranešti, kad mūsų tikslas jau yra už kelių žingsnių nuo mūsų.

Lieka nedidelė erdvė ir visas mūsų nueitas kelias pasiruošęs užsklęsti jau savo ciklą Simbolinės Gyvatės, kuria mes vaizduojame mūsų tautą.

Kada šis ratas užsidarys, visos europinės valstybės bus juo užsklęstos, kaip stipriu spaustuvu.

Konstitucinių svarstyklių nepastovumas. Teroras rūmuose.

Šiuolaikinės konstitucinės svarstyklės greitai apvirs, todėl, kad mes jas pastatėme ne tiksliai, tam kad jos nenustotų svyruoti, kol nenudils jų laikiklis.

Gojai manė, kad jie ją pakankamai tvirtai sukaustė ir vis laukė, kad svarstyklės ateis į pusiausvyrą.

Bet laikyklis – Karaliaujantys – užstoti savo atstovų, kurie kvailioja, žavėdamiesi savo nekontroliuojama ir neatsakinga valdžia.

Valdžia gi šia jie skolingi į rūmus įvestu teroru.

Neturėdami priėjimo prie savo tautos, į pačią jo terpę, karaliaujantys jau negali susitarti su ja ir įsitvirtinti prieš valdžios trokštančius.

Mūsų padalintos reginti karaliaus jėga ir akla tautos jėga prarado bet kokią reikšmę, kadangi atskirai, kaip aklas be lazdos, jie neįgalūs.

Valdžia ir garbės siekis. Kad sužadinti valdžios trokštančius piktnaudžiauti valdžia, mes priešpastatysim viena prieš kitą visas jėgas, išvystę jų liberales tendencijas į nepriklausomybę.

Mes šia kryptimi sužadinome visuotinį suinteresuotumą, mes apginklavome visas partijas, mes pastatėme valdžią taikiniu prieš visas ambicijas.

Iš valstybių mes padarėme arenas, ant kurių vyksta sumaištys…

Dar truputi, ir betvarkė, bankrotai atsiras visur…

Parlamentų pliurpyklos. Pamfletai. Piktnaudžiavimai valdžia. Nenuilstantys kalbėtojai pavertė į oratorių varžytuves parlamentų ir adminisrtracinius posėdžius.

Drąsūs žurnalistai, beceremoniški pamfletistai kasdien puola administracinį personalą.

Piktnaudžiavimai valdžia galutinai paruoš visas įstaigas griūčiai, ir viskas lėks aukštyn kojomis nuo proto netekusios minios smūgių.

Ekonominė vergija. „Tautos tiesa.“ Tautos prikaustytos prie sunkaus darbo neturtingumu stipriau, negu jas prikaustydavo vergija ir baudžiavos teisė: nuo jų taip ar kitaip galėjo išsilaisvinti, galėjo su jais skaitytis, o nuo skurdo jie neatsiplėš.

Mes įtraukėme į konstitucijas tokias teises, kurios masėms yra fiktyvios, o ne galiojančiomis teisėmis.

Visos šios taip vadinamos tautų teisės gali egzistuoti tiktai idėjoje, praktikoje niekada neįgyvendinamoje.

Kas proletarui-darbštuoliui, susilenktam į lanką ties sunkiu darbu, prispaustam savo būties, gavimas plepių teisės plepėti, žurnalistams teisės rašyti visokį nieką greta su reikalu, jei proletariatas neturi kitokios naudos iš konstitucijos, išskyrus tuos apgailėtinus trupinius, kuriuos mes jiems metame nuo mūsų stalo už padavimą jų balso į naudą mūsų nurodymų ir mūsų statytinių, mūsų agentų?..

Respublikinės teisės vargšui – karti ironija, idant būtinybė vos ne kasdienio darbo neduoda jiems tikro naudojimosi jais, bet užtai pas juos atima garantiją pastovaus ir garantuoto uždarbio, pastatydamas jį į priklausomybę nuo šeimininko ar bičiūlių streikų.

Buožija ir aristokratija. Mūsų vadovaujama liaudis sunaikino aristokratiją, kuri buvo jos natūrali apsauga ir maitintoja dėl savo pačios naudų, neatsiejamai susietų su tautos gerbūviu.

Dabar gi, sunaikinusi aristokratiją, ji pateko į engimą buožių – prasigivenusių perėjūnų, užsėdusių ant darbininkų negailestingu jungu.

Masonų-žydų armija. Mes pasirodysime neva išgelbėtojai darbininko nuo šio engimo, kada pasiūlisim jam įstoti į mūsų armijos gretas – socialistų, anarchistų, komunarų, kuriems mes visada padedame iš neva broliškos taisyklės bendražmogiško solidarumo mūsų socialininės masonijos.

Aristokratija, kuri pagal teisę naudojosi darbininkų darbu, buvo suinteresuota tuo, kad darbininkai būtų sotūs, sveiki ir tvirti.

Gojų išsigimimas. Mūs gi suinteresuoti priešingu – gojų išsigimime.

Mūsų valdžia chroniškame neprivalgyme ir silpnume darbininko, todėl, kad visu tuo jis įbaudžiauninanamas mūsų valiai, o savo valdžiose jis neras nei jėgų, nei energijos pasipriešinti jai.

Badas sūkuria kapitalo teises į darbininką tikriau, negu aristokratijai duodavo šią teisę teisėta karaliaus valdžia.

Badas ir kapitalo teisė. Skurdu ir kylančio iš jo pavyduoliška neapykanta mes stumdome minias ir jų rankomis sutriname tuos, kas mums trukdo mūsų kelyje.

Minia ir pasaulio valdovo karūnavimas. Kada ateis laikas mūsų pasaulinio valdovo karūnacijai, tai tos pačios rankos nušluos viską, kas tam galėtų priešintis.

Pagrindinė būsimų masoniškų tautinių mokyklų programos disciplina. Gojai atprato galvoti be mūsų mokslinių patarimų.

Todėl jie nemato tikros būtinybės tame, ko mes, kada ateis mūsų karalystė, nenukrypstamai laikysimės, o būtent:

Kad tautinėse mokyklose reikia dėstyti vieningą tikrąjį mokslą, pirmą iš visų – mokslą sąrangos žmogaus gyvenimo, socialinės būties, reikalaujančio darbo paskirstymo, o iš to seka, suskirstymo žmonių į klases ir luomus.

Būtina, kad žinotų visi, kad lygybės būti negali pasekoje skirtumų veiklos paskirties, kad negali vienodai atsakyti prieš įstatymą tas, kuris savo poelgiu kompromituoja visą luomą, ir tas, kuris neliečia juo nieką, išskyrus savo garbę.

Mokslo apie socialinę santvarką paslaptis. Teisingas socialinės santvarkos mokslas, į kurio paslaptis mes neįsileidžiam gojų, parodytų visiems, kad vieta ir darbas turi išlikti tam tikrame rate, kad nebūti šaltiniu žmogiškų kančių nuo neatititiko auklėjimo su darbu.

Studijuodamos šį mokslą tautos laisvanoriškai paklus valdžioms ir santvarkai, jų išplatintai valstybėje. Gi esant dabartinei mokslo būklei ir mūsų sukurtai jos krypčiai, tauta, aklai tikinti spausdintam žodžiui, maitinasi įteigtais jai paklydimais, nesuprasdamas jaučia priešpriešą visiems luomams, kuriuos jis skaito aukšteisniais už save, kadangi nesupranta kiekvieno luomo prasmės.

Bendra ekonomikos krizė. Nurodyta nesantaika dar labiau padidėja dėl ekonominės krizės, kuri sustabdys biršos sutartis ir pramonės eigą.

Sukūrę visais mums pasiekiamais pogrindiniais keliais aukso pagelba, kuris visas mūsų rankose, bendrą ekonomikos krizę, mes mesime į gatvę minias darbininkų vienu metu visose Europos valstybėse.

Šios minios su pasitenkinimu puls lieti kraują tų, kuriems jie dėl primityvumo savo elgesio pavydi nuo vaikystės ir kurių turtą jie tada galės plėšti.

Mūsiškių“ saugumas. Mūsiškių jie nelies, todėl kad griūties momentas mums bus žinomas ir mūsų bus priimtos priemonės savųjų apsaugai.

Masonijos despotizmas – proto karalystė. Mes įtikinom, kad progresas atves visus gojus į proto karalystę. Mūsų despotizmas ir bus toks, nes jis sugebės protingu griežtumu sutaikinti visus neramumus, išėsdinti liberalizmą iš visų įstaigų.

Vadovo netektis. Masonija ir „didžioji“ prancūzų revoliucija.

Kada liaudis pamatė, kad jam laisvės vardan daro visokias nuolaidas ir susilpninimus, jis įsivaizdavo, kad jis valdovas, ir puolė į valdžią, bet, žinoma, kaip ir kiekvienas neregys, susidūrė su daugybe nemalonumų;

puolė ieškoti vadovo, nesuvokė, kad reikia sugrįžti prie ankstesnio ir sudėjo savo įgaliojimus prie mūsų kojų.

Atsiminkite prancūzų revoliuciją, kuriai mes davėme pavadinimą „didžioji“: jos parengimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji visa – mūsų rankų darbas.

Nuo tų laikų mes vedžiojame liaudį nuo vieno nusivylimo iki kito tam, kad ji ir nuo mūsų atsisakytų naudai tokio Karaliaus-despoto Siono kraujo, kurį mes ruošiame pasauliui.

Caras – despotas siono kraujo. Masonų nepažeidžiamumo priežastis.

Dabartiniu laiku mes, kaip tarptautinė jėga, nepažeidžiami, nes užpuolus tik mus vienus, mus palaiko kitos valstybės.

Neišsenkantis niekšiškumas gojų tautų, šliaužiojančių prieš jėgą, negailestingų silpnumui, neatlaidžių nusižengimams ir atlaidžių nusikaltimams, nenorinčių pakesti prieštaravimus laisvos santvarkos, kantrių iki kankinystės prieš prievartą drasaus despotizmo,- štai kas padeda mūsų pepriklausomybei.

Nuo šiuolaikinių premjer-diktatorių jie kenčia ir pakelia tokius piktnaudžiavimus, už mažesnius iš kurių jie nukirsdintų dvidešimt karalių.

Slaptųjų masonų agentų rolė. Kuo gi paaiškinti tokį reiškinį, tokį tautos masių nenuoseklumą savo santykyje į įvykius, atrodytų, vieno lygmens?

Paaiškinamas šis reiškinys tuo, kad diktatoriai šie šnibžda tautai per savo agentus, kad jie tais piktnaudžiavimais atneša žalą valstybėms dėl aukščiausio tikslo – pasiekimo tautų gerovės, jų tarptautinės brolijos, solidarumo ir lygybės. Žinoma, jiems nesako, kad toks susijungimas turi įvykti tiktai mums valdant.

Ir štai tautos smerkia dešiniuosius ir išteisina kaltuosius, vis labiau ir labiau įsitikindamos, kad gali daryti viską, ko jie panorės.

Esant tokiai reikalų būklei, tauta griauna bet kokį tvarumą ir sukuria betvarkes kiekviename žingsnyje.

Laisvė. Žodis “laisvė” išstato žmonių bendruomenes į kovą prieš bet kokią valdžią, netgi Dievišką ir gamtinę.

Štai kodėl mums ėmus valdyti mes turėsime šį žodį išmesti iš žmonių leksikono, kaip gyvuliškos jėgos principą, paverčiančios minias į kraujo trokštančius žvėris.

Teisybė, žvėrys šie užmiega kiekvieną kartą, kai prisigeria kraujo, ir tuo metu juos lengva sukaustyti grandinėmis. Bet jei jiems neduoti kraujo, jie nemiega ir kovoja.

Leave a Reply