Eduardad Hodos skaito „Siono išminčių protokolus“ (video) 9-14 protokolų lietuviškas tekstas

Europa naikinama mūsų akyse ir kiekvienam, dar netapusiam zombiu, kyla logiškas klausimas, kas viso šio nusikaltimo prieš Europos tautas autorius, kas ir kaip organizavo šį nusikaltimą, kokie jo galutiniai tikslai? 1905 metais spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso (1897) protokolai. Dauguma ten išdėstytų planų jau įgyvendinti, kiti įgyvendinami mūsų dienomis. Šiuos unikalius dokumentus, dar vadinamus „Siono išminčių protokolais“, skaito Eduardas Hodos. Pradžia čia ir čia.

1426064532_obraschenie-k-pravoslavnym-rossii

https://www.youtube.com/watch?v=5O8NU_Dym-Q

Germanas Bernstein laikraštyje „American Hebrew“ 25 birželio 1920 metais rašė (12):

Maždaug metai atgal vienas Justicijos ministerijos valdininkas parodė man kopiją rankraščio kažkokio Niluso „Žydiškas pavojus“ ir prašė mane pareikšti apie ją nuomonę. Jis man pasakė, kad šitas rankraštis yra vertimas rusiškos knygos, išėjusios 1905 metais, kuri vėliau buvo išimta iš apyvartos. Matomai rankraštis šis buvo „Siono išminčių protokolai“ ir buvo perskaitytas, kaip numanoma, Daktaro Herclio slaptoje Sionistų konferencijoje Bazelyje. Valdininkas pasakė man, kad jo nuomone rankraštis yra Daktaro Herclio kūrinys… Toliau jis užsiminė, kad dauguma Amerikos senatorių, kurie susipažino su rankraščiu, buvo priblokšti, pamatę, kad žydų tiek metų į priekį buvo sukurtas planas, šiandien įvykdytas, ir kad bolševizmas jau daug metų į priekį buvo sugalvotas su tikslu sugriauti pasaulį“.

Eduardas Hodos – rašytojas, publicistas, ukrainiečių visuomenės veikėjas, garsus meno kūrinių kolekcininkas, buvęs ilgametis Charkovo liberalios žydų religinės bendruomenės vadovas. Jis 20 knygų autorius. Jų pagrindu autorius sukūrė “Liaudies biblioteką”. Ukrainoje veikia apie 1000 šios bibliotekos skyrių. Nuo 2009 metų Eduardas Hodos savo pažiūras ėmė skleisti ir propaguoti interneto erdvėje. Savo komentarus jis publikuoja dialogų ir monologų forma. https://www.youtube.com/user/HodosOnline. 2015 metais Eduardas Hodos dalyvavo Charkovo miesto mero rinkimuose. Esame dėkingi rašytojui už mums suteiktą teisę publikuoti ištraukas iš jo knygų lietuvių kalba.

Eduaro Hodos skaitomas tekstas yra paskelbtas Eduardo Hodos knygoje „Žydų sindromas 3“, (hodos-video.com), o originalas – pilname S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome, psl.67 (http://nilus-sa.ru).

Vertindamas visų Lietuvos valdžių, visų šaukimų seimų, visų premjerų, visų prezidentų, „dirbusių“ po nepriklausomybės paskelbimo „rezultatus“, o jie tiesiog unikalūs viso pasaulio mastu, nes Lietuva absoliuti „pasaulio čempionė“ pagal žmonių nugirdymą, savižudybių skaičių, emigraciją ir gyventojų populiacijos nykimą, o tai esminiai rodikliai, tiksliai nusakantys valstybės ekonominę ir socialinę būklę, negaliu nesutikti su „protokolų“ teiginiu, kad „gojai“ (visi išskyrus žydus) yra „avinai“ t.y. neturi žmogiškos sielos, kad jie nemoka, nesugeba tvarkytis savo valstybėje.

Nesiimu vertinti anglus ar vokiečius, visus kitus, palieku jiems patiems šį darbą, bet, kad tie, dauguma tų, kas valdė ir valdo pastaruosius dešimtmečius Lietuvą neturi sielos, tai – akivaizdu visiems, nes taip su savo tautiečiais žydai nesielgia, taip gali elgtis, taip engti, niekinti ir žeminti savo gentainius, savo tautą, gali tiktai gyvuliai, t. y. „gojai“.

Tuo ir aktualūs „protokolai“, kad juose, kaip veidrodyje, galima įžvelgti Lietuvoje vykstančių procesų programą, Lietuvos „ateities vizijas“. ( A.L.)

Protokolas Nr.10 – „Parodomoji“ politikoje

Parodomoji“ politikoje. Šiandien pradedu nuo pakartojimo tai kas jau pasakyta ir prašau jus atminti, kad vyriausybės ir tautos politikoje tenkinasi parodomuoju.

Tai ir kur jiems stebėti daiktų pagrindą, kada jų atstovams svarbiau už viską linksmintis.

Mūsų politikai gana svarbu žinoti šitą smulkmeną: ji mums padės pereinant prie vadžios paskirstymo aptarimo, žоdžio laisvės, spaudos, religijos(tikėjimo), asociacijų laisvės, lygybės prieš įstatymą, nuosavybės neliečiamybės, būsto, mokesčio (idėja apie paslėptą mokestį), grįžtamą įstatymo jėgą.

Visi šie klausimai tokie, kad juos tiesiai ir atvirai tautai nereikia niekada liesti.

Tais atvejais, kada būtina juos paliesti, nereikia juos išskaičiuoti, o pareikšti be smulkaus išdėstymo, kad šiuolaikinės teisės principai yra mūsų pripažįstami.

Šito nutylėjimo reikšmė glūdi tame, kad neįvardintas principas palieka mums veikimo laisvę išimti tą ar kitą iš jo nepastebimai; išskaičiuojant gi juos jie visi tarytum jau yra dovanoti.

Niekšybės „Genialumas“. Tauta puoselėja ypatingą meilę politinės jėgos genijams ir į visus jų prievartinius veiksmus atsako: niekšinga tai niekšinga, bet vikru!..

Fokusas, bet kaip suvaidintas, kaip didingai, įžūliai!..

Mes tikimės pritraukti visas nacijas į darbą pastatymo naujo fundamentalaus statinio, kuris mūsų projektuotas.

Štai kodėl jums visų pirma reikia apsirūpinti ir užsitikrinti šituo nesulaikomu šaunumu ir dvasios galia, kuri mūsų veikėjų asmenyje palauš visas kliūtis mūsų kelyje.

Ką žada masoniškas valstybinis perversmas? Kada mes įvykdysime valstybinį perversmą, mes pasakysim tada tautoms: „Viskas ėjo siaubingai blogai, visi prisikentėjo.

Mes sudaužome jūsų kančių priežastis: tautiškumą, sienas, skirtingas monetas.

Žinoma, jūs laisvi pasakyti mums nuosprendį, bet ar jis gali būti teisingas, jeigu jis bus jūsų patvirtintas anksčiau, negu išbandysite tai, ką mes jums duosime…“.

Tada jie jus išaukštins ir ant rankų neš vieningame vilčių ir pasitikėjimo žavesyje.

Balsavimas, kurį mes padarėme mūsų įsiviešpatavimo ginklu, pripratins prie jo net pačius smulkiausius vienetus iš skaičiaus žmonijos narių sudarant grupinius susirinkimus ir susitarimus, atitarnaus savo tarnybą ir suvaidins šį kartą paskutinę rolę nore susipažinti su mumis iš arčiau, negu nuteisti.

Visuotinis balsavimas. Tam mums reikia visus atvesti į balsavimą, be skirtumų klasių ir cenzo, kad įtvirtinti daugumos absoliutizmą, kurio negalima pasiekti iš inteligentiškų cenzinių klasių.

Svireikšmė. Tokia tvarka pripratinę visus prie minties apie savivertę, mes sulaužysime gojų šeimos reikšmę ir jos auklėjamąją kainą, pašalinsime išskyrimą individualių protų, kuriems minia, mūsų vadovaujama, neduos nei pasireikšti, nei netgi pasisakyti:

ji įprato klausyti tiktai mūsų, mokančių jai už paklusnumą ir dėmesį.

Tuo mes sukursime tokią aklą jėgą, kuri niekada nebus įgali niekur pajudėti, išskyrus kaip vadovaujant mūsų agentams, pastatytiems į jų lyderių vietą.

127330927920100507456

mes sulaužysime gojų šeimos reikšmę“ 

Masonijos lyderiai. Tauta paklus šitam, nes žinos, kad nuo tų lyderių priklausys uždarbiai, priemokos ir visokių gėrybių gavimas.

Genialus masonijos vadovas. Valdymo planas turi išeiti paruoštas iš vienos galvos, kadangi jo nesutvirtinsi, jeigu prileisti jo suskaldymą į gabalėlius daugelyje protų.

Todėl mums galima žinoti planą, bet ne jį aptarinėti, kad nepažeisti jo genialumą, jo sudedamųjų dalių ryšius, praktinės jėgos slaptos reikšmės kiekvieno jo punktų.

Jeigu aptarinėti ir keisti panašų darbą daugkartiniais balsavimais, tai ji turės savyje antspaudą visų protinių nesusipratimų, neprasiskverbusių gilyn ir ryšį jos sumanymų.

Mums reikia, kad mūsų planai būtų stiprūs ir su tikslingai sugalvoti.

Todėl mums neverta mesti genialaus mūsų vadovo darbo minios arba netgi ribotos bendrijos sudraskymui.

Šie planai neapvers kol kas aukščiau dugnu šiuolaikines įstaigas.

Jie tiktai pakeis jų ekonomiją, o reiškia, visą kombinaciją jų ėjimo, kuri, tokiu būdu, vyks numatytu mūsų planuose keliu.

Įstaigos ir jų fikcijos. Su skirtingais pavadinimais visose šalyse egzistuoja apytikriai tas pats: Vyriausybė, Ministerija, Senatas, Valstybės taryba, įstatymų leidybos ir vykdomasis korpusas.

Man nereikia jums paaiškinti šių įstaigų tarpusavio santykių mechanizmo, nes jums tai gerai žinoma; atkreipkite tiktai dėmesį į tai, kad kiekviena iš įvardintų įstaigų atsako už kokią nors svarbią funkciją, prie to, prašau jus pastebėti, kad žodis „svarbi“ aš priskiriu ne įstaigai, o funkcijai, todėl, ne įstaigos svarbios, o svarbios jų funkcijos.

Įstaigos pasidalino tarpusavyje visas valdymo funkcijas – administracinę, vykdomąją, todėl jos pradėjo veikti valstybės organizme, kaip organai žmogaus kūne.

Jeigu pažeisime vieną dalį valstybės mašinoje, valstybė susirgs, kaip žmogaus kūnas, ir…numirs.

Liberalizmo nuodai. Kada mes į valstybės organizmą įvedėme liberalizmo nuodus, visa jos politinė kompleksija pasikeitė: valstybės susirgo mirtina liga – kraujo užkrėtimu.

Lieka laukti jų agonijos pabaigos.

29615jewpromoterrichardcoudenhovekalergi

Konstitucija-politinio supriešinimo mokykla. Respublikinė era. Prezidentai – masonų kreatūros. Nuo liberalizmo gimė konstitucinės valstybės, pakeitusios gojus gelbstinčią patvaldystę, o konstitucija, kaip mums gerai žinoma, yra ne kas kita kaip pakeitusi išganingą gojams Patvaldystę, o konstitucija, kaip mums gerai žinoma, yra ne kas kita, kaip rietenų mokykla, išsiderinimo, ginčų, nesutarimų, bevaisių partinių tendencijų- vienu žodžiu, mokykla viso to, kas padaro beveide valstybės veiklą.

Tribūna ne blogiau už spaudą nuteisė teisėjus neveiklumu ir bejėgiškumui ir tuo padarė juos nereikalingais, atliekamais, dėl ko jie ir buvo daugelyje šalių nuversti.

Tada tapo galimu respublikinės eros atsiradimas, ir tada mes pakeitėme valdovą vyriausybės karikatūra – prezidentu, paimtu iš minios, iš mūsų kreaturos terpės, mūsų vergų.

Tame buvo minos pagrindas, mūsų pakištos po gojų tauta arba, tiksliau, po gojų tautomis.

Prezidentų atsakomybė. Artimoje ateityje mes įvesime prezidentų atsakomybę.

Tada mes jau nepradėsime terliotis pravedant tai, už ką atsakys mūsų nuasmeninta kreatūra.

Kas mums iki to, jeigu išretės eilės besiveržiančių prie valdžios, kad ateis sumaištys nuo neatradimo prezidentų, sumaištys, kurios galutinai dezorganizuos šalį…

Panama“. Deputatų palatos ir prezidento rolė. Kad atvesti mūsų planą iki to rezultato, mes pakišime rinkimus tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas tamsus reikalas, kokia nors „panama“, – tada jie bus ištikimi vykdytojai mūsų reikalavimų bijodami demaskavimo ir iš būdingo bet kokiam žmogui, pasiekusiam valdžią, siekio išlaikyti savo privilegijas, pranašumus ir garbę, susietą su prezidento vardu.

grybas lads grybas-02(1)
“mes pakišime rinkimus tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas tamsus reikalas”

Deputatų palata dengs, gins, rinks prezidentus, bet mes iš jos atimsime teisę įstatymų siūlymo, jų keitimo, idant ši teisė butų mūsų suteikta atsakingam prezidentui, lėlei mūsų rankose.

Žinoma, tada prezidento valdžia taps taikiniu visokiausiems antpuoliams, bet mes jam duosime savigyną, teise kreiptis į liaudį, į jo sprendimą be jo atstovų, tai yra į tą patį mūsų aklą patarnautoją – daugumą iš minios.

Nepriklausomai nuo to mes suteiksime prezidentui teisę paskelbti karinį stovį.

Šitą paskutinę teisę mes motyvuosime tuo, kad prezidentas kaip visos armijos vadas, turi ją turėti savo žinioje naujos respublikinės konstitucijos gynimo atvejui, kurios gynybai jis turi teisę kaip atsakingas atstovas šios konstitucijos.

Masonija- įstatymų leidybos jėga. Suprantama, tokiomis sąlygomis šventyklos raktas bus mūsų rankose, ir niekas, be mūsų, nebevadovaus įstatymų leidimo jėgai.

Nauja respublikinė konstitucija. Be to, mes politinės paslapties išlaikymo pretekstu atimsime iš Palatos, įvedus respublikinę konstituciją, užklausimo apie respublikines priemones teises, ir be to nauja konstitucija mes sumažinsime skaičių atstovų iki minimumo, kuo tiek pat sutrumpinsime politines aistras ir aistrą politikai.

Jeigu gi jie, turėdami didesnius siekius, reikš ambicijas ir turėdami šį minimumą, tai mes suvesime jas į nieką šaukimu ir kvietimu kreiptis į tautos daugumą…

Nuo prezidento priklausys Palatos ir Senato prezidentų ir viceprezidentų paskyrimas.

Vietoj pastovių parlamentų sesijų mes sutrumpinsime jų posėdžius iki kelių mėnesių.

Be to, prezidentas, kaip viršininkas vykdomosios valdžios, turės teisę surinkti arba paleisti parlamentą ir paleidimo atveju ištęsti laiką iki paskyrimo naujo parlamento susirinkimo.

Bet kad pasekmės nuo visų šitų, iš esmės, neteisėtų veiksmų nekristų ant mūsų nustatytos prezidento atsakomybės prieš laiką mūsų planams, mes duosim ministrams ir kitiems supantiems prezidentą valdininkams aukščiausios administracijos mintį apeiti jo potvarkius savo priemonėmis, už ką ir pakliūti po atsakomybę vietoj jo…

Šią rolę mes ypač rekomenduojame duoti vykdyti Senatui, Valstybės Tarybai arba Ministrų Tarybai, o ne atskiram asmeniui.

Prezidentas pagal mūsų nuožiūrą aiškins prasmę tų iš veikiančių įstatymų, kuriuos galima išaiškinti įvairiai;

prie to ji anuliuos juos, kada jam mūsų bus nurodyta to poreikis;

be to, jis turės teisę siūlyti laikinus įstatymus ir netgi naują vyriausybinio konstitucinio darbo pakeitimą, motyvuojant tai, kaip ir kiti reikalavimais aukščiausio valstybės gėrio.

Perėjimas prie masoniškos patvaldystės. Tokiomis priemonėmis mes gausime galimybę naikinti pamažu, žingsnis po žingsnio visa tai, ką iš pradžių kai įeinant mūsiškiams iš pradžių į savo teises mes būsime priversti įvesti į valstybių konstitucijas perėjimui į nepastebimą pašalinimą bet kokios konstitucijos, kada ateis laikas paversti bet kokį valdymą į mūsų patvaldystę.

Pasaulio karalio“ paskelbimo momentas. Pripažinimas mūsų patvaldžio gali ateiti ir anksčiau konstitucijos sunaikinimo:

momentas to pripažinimo ateis, kada tautos, iškankintos nesklandumais ir nekompetencija valdovų, mūsų pastatytų, sušunks:

“Pašalinkite juos ir duokite mums vieną pasaulio karalių, kuris suvienytų mus ir sunaikintų priežastis nesutarimų – nacionalines sienas, religijas, valstybines sąskaitas, kuris duotų mums taiką ir ramybę, kurią mes negalime rasti su mūsų valdytojais ir atstovais“.

Skiepijimas ligų ir kiti pikti masonų kėslai. Bet jūs patys puikiai žinote, kad galimybei visaliaudinio išreiškimo panašių norų būtina nepaliaujamai drumsti visose valstybėse tautos ir vyriausybės santykius, kad išvarginti visus priešprieša, nesutarimais, kova, neapykanta ir netgi kankinyste, badu, ligų įskiepijimu, skurdu, kad gojai nematytų kitos išeities, kaip atbėgti į mūsų piniginį ir pilną viešpatavimą…

Jeigu mes duosime atsikvėpti tautoms, tai geidžiamas momentas vargu ar kada nors ateis.

Protokolas Nr.11 – Valstybės Taryba pabrėš valdytojo valdžią

Valstybės Taryba pabrėš valdovo valdžią: ji, kaip parodomoji dalis Įstatymų leidybos korpuso bus kaip ir redakcijos valdovo įstatymų ir įsakų komitetų.

Naujos konstitucijos programa. Ir taip, štai programa naujos ruošiamos konstitucijos. Mes kursime Įstatymą, Teisę ir Teismą:

1) kaip neva siūlymus Įstatymų leidybos korpusui;

2) įsakais prezidento neva visuotinais nutarimais Senato nutarimais ir Valstybės Tarybos, neva ministerijų nutarimais;

3) o atėjus patogiam momentui – padarysime valstybės perversmą.

Kai kurios siūlomo perversmo smulkmenos. Įtvirtinę apytikriai modus agendi, užsiimsime smulkmenomis tų kombinacijų, kuriomis mums lieka pabaigti perversmą valstybės mašinų eigos aukščiau pasakyta kryptimi.

Kalbėdamas apie šias kombinacijas aš turiu omenyje spaudos laisvę, asociacijos teisę, sąžinės laisvę, rinkimų teisę ir daug ką kito, kas turės išnykti iš žmogiškojo repertuaro arba turi būti iš šaknų pakeista kitą dieną po naujos konstitucijos paskelbimo.

Tiktai šiuo momentu mums įmanoma bus iš kart paskelbti visus mūsų nutarimus, kadangi paskui kiekvienas pastebimas pakeitimas bus pavojingas ir štai kodėl:

jeigu tas pakeitimas atliktas bus su rūsčiu griežtumu ir griežtumo ir apribojimų prasme, tai gali privesti prie nevilties, iššauktos baime naujų pasikeitimų toje pačioje kryptyje;

jeigu tai bus sukurta tolimesnių palengvinimų prasme, tai pasakys, kad mes supratome savo neteisybę, o tai nuvainikuos valdžios neklystamumoaureolę, arba gi pasakys, kad išsigando ir priversti daryti nuolaidas, už kurias niekas nebus dėkingas, nes jas skaitys būtinomis…

Visa tai kenksminga naujos konstitucijos prestižui. Mums reikia, kad nuo pirmo jos paskelbimo momento, kada tautos bus apsvaigintos įvykusiu perversmu, teroru ir nesusipratimais, jos suvoktų, kad mes tokie stiprūs, taip nepažeidžiami, tokie galingi, kad su jais mes jokiu atveju nesiskaitysime ir ne tiktai neatkreipsime dėmesio į jų nuomonę ir norus, bet pasiruošę ir sugebantys su nepermaldaujama valdžia numalšinti juos kiekvienu momentu, kad mes viską paėmėme, ko mums reikėjo ir kad mes jokiu atveju nesidalinsime su jais mūsų valdžia…

Tada jie iš baimės užmerks akis į viską ir ims laukti, kas iš to išeis.

CC59WtvUgAAneuH
“Gojai – avinų banda, o mes jiems vilkai”

Gojai – avinai. Gojai – avinų banda, o mes jiems vilkai. Ar jūs žinote, kas būna su avimis, kada į avidę įsibrauna vilkai?..

Jie užmerks akis į viską dar ir todėl, nes mes jiems pažadėsime grąžinti visas atimtas laisves po pasaulio priešų nuraminimo ir sutramdymo visų partijų…

Ar verta kalbėti apie tai, kiek laiko jos lauks šito sugrąžinimo?..

Slapta masonija ir jos parodomosios ložės. Kam mes sugalvojome ir įteigėme gojams visą šitą politiką, – įteigėme, nedavę jiems galimybės pamatyti jos pagrindą,

kam, kaip ne tam, kad apėjimu pasiekti tai, kas nepasiekiama mūsų pasklidusiai genčiai tiesioginiu keliu.

prezidente-vel-lenkiasi-masonams

Tai pasitarnavo pagrindu mūsų organizacijai slaptos masonijos, kurios nežino, ir tikslų, kurių net ir neįtaria gyvuliai gojai, mūsų pritraukti į parodomąją armiją masonų ložių, dėl akių atitraukimo jų gentainių.

Dievas dovanojo mums, savo išrinktai tautai, pasklidimą, ir šitoje visiems atrodančiame mūsų silpnume ir pasirodė visa mūsų jėga, kuri dabar atvedė mus ant slenksčio pasaulinio viešpatavimo. Mums dabar nedaug jau lieka pastatyti ant pakloto pamato.

Protokolas Nr.12 – Masoniškas žodžio „laisvė“ aiškinimas

Masoniškas žodžio „laisvė“ aiškinimas. Žodis „laisvė“, kurį galima aiškinti įvairiai, mes apibūdiname taip:

laisvė yra teisė daryti tai, ką leidžia įstatymas.

Toks aiškinimas šio žodžio tuo metu pasitarnaus mums tam, kad visa laisvė atsidurs mūsų rankose, todėl kad įstatymai griaus arba puoselės tiktai pageidaujamą mums pagal aukščiau išdėstytą programą.

56
“Spaudos ateitis masonų karalystėje”

Spaudos ateitis masonų karalystėje. Su spauda mes pasielgsim sekančiu būdu.

Kokią rolę vaidina dabar spauda? Ji tarnauja drąsiam įsidegimui reikalingų mums aistrų arba gi egoistiniams partiškumams.

Ji būna tuščia, neteisinga, melaginga ir dauguma žmonių nesupranta visai, kam ji tarnauja.

Mes ją pabalnosim ir paimsim į stiprias vadžias, tą patį padarysime ir su likusia spauda, kadangi kokia prasmė mums atsikratyti nuo spaudos antpuolių, jeigu mes pasiliksime taikiniu brošiūrai ir knygai.

Mes paversime šiandien brangiai kainuojančius produktus viešumo, dėka būtinybės jos cenzūros, į pajamų punktą mūsų valstybės:

mes ją apdėsime ypatingu akciziniu mokesčiu ir įnašais įsteigiant spaudos ir tipografijos organus, kurie turi garantuoti mūsų vyriausybę nuo visokių antpuolių iš spaudos pusės.

Už galimą užpuolimą mes bausime negailestingai.

Tokios priemonės, užstatai ir baudos, jais garantuoti, atneš didžiules pajamas vyriausybei.

Tiesa, partiniai laikraščiai galėtų nepagailėti pinigų, bet mes juos uždarinėsime po antro puolimo ant mūsų.

Niekas nebaudžiamas nelies mūsų vyriausybinio neklystamumo aureolės.

Pretekstas leidybos nutraukimui – neva uždaromi organai be priežasties jaudina protus.

Prašau jus pažymėti, kad tarp puolančiųjų bus ir mūsų įkurti organai, Bet jie puls išimtinai punktus, mūsų numatytus pakeitimui.

Korespondentinės agentūros. Spaudos kontrolė. Jokia informacija neprasiskverbs į visuomenę be mūsų kontrolės. Tai ir dabar mes pasiekiame tuo, kad visos naujienos gaunamos kelių agentūrų, kuriose jos centralizuojamos iš visų pasaulio galų.

Šios agentūros bus tuo metu jau pilnai mūsų įstaigomis ir skelbs tik tai, ką mes joms nurodysim.

Jei dabar mes sugebėjome užvaldyti gojų visuomenių protus iki tokio laipsnio, kad visi jie beveik žiūri į pasaulio įvykius pro spalvotus stiklus tų akinių, kuriuos mes jiems uždedame ant akių, jeigu dabar mums nei vienoje valstybėje nėra trukdymų, užtveriančių mums patekimą prie gojų kvailumo vadinamų valstybinių paslapčių, tai kas gi bus tada, kai mes būsime pripažintais pasaulio valdovais asmenyje mūsų pasaulio karalio?!

Grįžkime prie spaudos ateities. Kiekvienas panorėjęs būti leidėju, bibliotekininku arba tipografininku bus priverstas gauti šiam reikalui nustatytą diplomą, kuris nusižengimo atveju nedelsiant bus atimtas.

Kas yra progresas masonijos supratimu? Esant šioms priemonėms minties ginklas taps auklėjamuoju rankose mūsų vyriausybės, kuri jau neleis liaudies masei klysti bruzgynuose ir svajonėse apie progreso geradarystes.

Kas iš mūsų nežino, kad šitos vaiduokliškos geradarystės – tiesūs keliai į nevykusias svajones, iš kurių gimė anarchistiniai žmonių santykiai tarpusavyje ir su valdžia, nes progresas arba, geriau pasakius, idėja progreso užvedė ant minties apie visokios rūšies emansipacijas, nenustačiusi jų ribų…

Visi taip vadinami liberalai iš esmės anarchistai jei ne darbų, tai minčių.

Kiekvienas iš jų vaikosi paskui laisvės vaiduoklius, įkrisdami išimtinai į laisvavalystę, tai yra anarchiją protesto vardan protesto…

Dar apie spaudą. Pereikime prie spaudos. Mes ją apdėsime, kaip ir visą spaudą, akcizinėmis rinkliavomis nuo puslapio ir užstatais, o knygos turinčios mažiau 30 puslapių,- dvigubu dydžiu.

Mes jas prikirsime prie brošiūrų kategorijos, kad iš vienos pusės sumažinti žurnalistų skaičių, kurie yra blogiausias spaudos nuodas, o iš kitos – ši priemonė privers rašytojus prie tokių ilgų kūrinių, kad juos mažai skaitys, ypač esant jų brangumui.

Tai, ką mes leisime patys naudai protinės krypties mūsų pažymėtos pusės, bus pigu ir bus skaitoma išgraibstant.

Mokestis nuramins tuščią literatūrinį potraukį, o baudžiamumas pastatys literatus į priklausomybę nuo mūsų.

Jeigu atsiras norintys rašyti prieš mus, tai neatsiras norinčių spausdinti jų kūrinius.

Prieš tai kaip priimti spaudai kokį nors kūrinį, leidėjas ar tipografininkas turės ateiti pas valdžią ir prašyti tam leidimą.

Tokiu būdu, mums iš anksto bus žinomi ruošiamos prieš mus intrigas, ir mes juos sumušime, užbėgę į priekį su paaiškinimais traktuojama tema.

Literatūra ir žurnalistika – dvi svarbiausios auklėjamosios jėgos; štai kodėl mūsų vyriausybė taps savininku daugelio žurnalų.

Tuo bus neutralizuotas kenksmingas poveikis privačios spaudos, ir bus įgytas didžiulis poveikis į protus…

Jeigu mes leisime dešimt žurnalų, tai patys įsteigsime trisdešimt, ir taip toliau tokiu būdu.

Bet šito jokiu būdu neturi įtarti publikoje, todėl ir visi mūsų leidžiami žurnalai bus priešingų pagal išorines kryptis nuomonių, kas sužadins jiems pasitikėjimą ir pritrauks mūsų nieko neįtariančius priešininkus, kurie, tokiu būdu, paklius į mūsų spąstus ir bus nukenksminti.

Pirmame etape bu pastatyti organai oficialaus charakterio. Jie visada stovės mūsų interesų sargyboje, ir todėl jų poveikis bus palyginti menkas.

Antrame – taps oficiozai, kurių rolė pritraukti abejingus ir šiltučius.

Trečioje – mes pastatysime tartum mūsų opoziciją, kuri nors viename iš savo organų pasirodys tarytum mūsų antipodas.

Mūsų tikrieji priešininkai dvasioje priims šią tariamą opoziciją už savus ir atvers mums savo kortas.

Visi mūsų laikraščiai bus visų galimų krypčių- aristokratinės, respublikinės, revoliucinės, netgi anarchistinės-kol kas, žinoma, kol gyvuos konstitucija…

Jie, kaip indų dievukas Višnu, turės šimtą rankų, iš kurių kiekviena čiupinės pulsą pas bet kurį iš visuomenės nuomonių.

Kada pulsas padažnės, tada šios rankos ves nuomonę mūsų tikslo kryptimi, nes susijaudinęs subjektas praranda nuovoką ir lengvai pasiduoda įtaigai.

Tie kvailiai, kurie galvos, kad pakartoja savo stovyklos laikraščio nuomonę, kartos mūsų nuomonę arba tą, kuri mūsų pageidautina. Įsivaizduodami, kad jie seka paskui savo partijos organą, jie nueis paskui tą vėliavą, kurią mes jiems pakabinsim.

Kad nukreipti šia prasme mūsų laikraščių milicijas, mes turime ypač kruopščiai organizuoti šį reikalą.

Po Centrinio spaudos skyriaus pavadinimu mes įsteigsime literatūrinius susirinkimus, kuriuose mūsų agentai nepastebimai duos slaptažodį ir signalus.

Aptariant ir prieštaraujant mūsų iniciatyvoms visada paviršutiniškai, nepaliečiant jų esmės, mūsų organai ves tuščią susišaudymą su oficialiais laikraščiais vien tik tam, kad mums duoti pretekstą pasisakyti žymiai smulkiau, negu mes galėtume tai padaryti pirminiuose oficialiuose pareiškimuose. Žinoma, kada tai mums bus naudinga.

Šie antpuoliai mums suvaidins dar ir tą rolę, kad pavaldiniai bus įsitikinę į pilną laisvę laisvakalbystės, o mūsų agentams tai duos pretekstą tvirtinti, kad pasisakantys prieš mus organai tuščiažodžiauja, nes negali surasti tikrųjų pretekstų esminiam mūsų pozicijų paneigimui.

Tokie nepastebimi visuomenės dėmesiui, bet teisingos priemonės sėkmingiausiai veda visuomenės dėmesį ir pasitikėjimą į mūsų vyriausybės pusę.

Jų dėka mes pagal poreikį sužadinti ir nuraminti protus politiniuose klausimuose, įtikinti arba numušti nuo esmės, spausdinant tai tiesą, tai melą, duomenis arba jų paneigimą, žiūrint pagal tai, gerai ar negerai jie priimti, visada atsargiai apčiuopiant dirvą, pirma negu ant jos įžengti…

Mes nugalėsime prieš mūsų priešininkus tikrai, nes pas juos nebus dispozicijoje spaudos organų, kuriuose jie galėtų pasisakyti iki galo, pasekoje aukščiau pasakytų priemonių prieš spaudą. Mums nereikės netgi jų paneiginėti iki pagrindų…

Bandomieji akmenys, mūsų mesti trečiarūšėje mūsų spaudoje, esant poreikiui mes energingai neigsime oficiozuose.

Masoniškas solidarumas šiuolaikinėje spaudoje. Jau ir kitose formose kad ir prancūziškos žurnalistikos egzistuoja masoniškas solidarumas slaptažodyje:

visi spaudos organai susieti tarpusavyje profesine paslaptimi;

panašiai kaip senovės augurai nei vienas žmogus jos neišduos savo slaptų žinių, jeigu nėra nutarimo juos paskelbti.

Nei vienas žurnalistas nesiryš perduoti šios paslapties, nes nei vienas iš jų neprileidžiamas į literatūrą be to, kad visa jo praeitis neturėtų kokios nors gėdingos žaizdos…

Šitos žaizdos būtų tuojau pat atvertos. Kol šitos žaizdos palieka paslaptį nedaugelio, aureolė žurnalisto pritraukia nuomonę daugumos šalyje-paskui jį žygiuoja su džiugesiu.

Sužadinimas provincialių „visuomeninių“ reikalavimų. Mūsų apskaičiavimai ypač nusidriekia į provinciją.

Joje mums būtina sužadinti tas viltis ir siekius, su kuriais mes visada galėtume užgriūti sostinę, pateikdami sostinėms juos kaip savarankiškus lūkesčius ir siekius provincijos.

Aišku, kad šaltinis bus visada tas pats- mūsų.

Mums reikia, kad niekada, kol mes dar nesame pilnoje valdžioje, sostinės atsidurtų apklotos provincialia liaudies nuomone, tai yra daugumos, paveiktos mūsų agentų.

Mums reikia, kad sostinėms psichologiniu momentu nereikėtų aptarinėti įvykusio fakto jau vien todėl, kad jis priimtas nuomone provincialios daugumos.

Neklystamumas naujojo režimo. Kada mes būsime naujojo režimo periode, pereinamajame mūsų karaliavimo atžvilgiu, mums bus negalima leisti visuomenės nerūpestingumo demaskavimo spauda;

reikia, kad galvotų, kad naujas režimas visus taip patenkino, kad net nusikalstamumas nuseko…

Nusikalstamumo atsiradimo pavyzdžiai turi likti žinioje jų aukų ir atsitiktinių liudininkų – ne daugiau…

Protokolas Nr.13 – Duonos kasdieninės poreikis

Duonos kasdieninės poreikis. Kasdieninės duonos poreikis priverčia gojus tylėti ir būti nuolankiais mūsų tarnais.

Į mūsų spaudą iš jų tarpo paimti agentai aptarinės pagal mūsų įsakymą tai, ką mums nepatogu leisti tiesiogiai oficialiuose dokumentuose, o mes tuo laiku prisidengę triukšmu kilusio aptarimo paimsime ir prastumsime mūsų pageidaujamas priemones ir pristatysime jas publikai kaip įvykusį faktą.

Niekas neišdrįs reikalauti atšaukti tai kas leista, juo labiau kad tai bus pristatyta kaip pagerinimas…

O čia spauda atitrauks mintis į naujus klausimus (mes juk įpratinome žmones ieškoti vis naujo).

Politikos klausimai. Aptarinėti šiuos naujus klausimus puls tie iš besmegenių žmonių likimų šeimininkų, kurie iki dabar nesugeba suprasti to, ką ima aptarinėti.

Politikos klausimai niekam nepasiekiami, išskyrus jai vadovaujančius jau daugelį šimtmečių jos kūrėjus.

Iš viso to jūs pamatysite, kad, siekdami minios nuomonės, mes tik palengviname mūsų mechanizmo eigą, ir jūs galite pastebėti, kad ne veiksmams, o žodžiams, paleistiems mūsų tuo ar kitu klausimu, mes tarytum ieškom pritarimo.

Mes nuolatos skelbiame, kad vadovaujamės visuose mūsų renginiuose viltimi, sujungta su įsitikinimu tarnauti bendram gėriui.

Pramonės klausimai. Kad atitraukti per daug neramius žmones nuo politikos klausimų aptarinėjimo, mes dabar diegiame naujus neva jos klausimus – pramonės klausimus.

Šitoje srityje tegul sau šėlsta!

Masės sutinka nieko neveikti, ilsėtis nuo neva politinės veiklos (prie kurios mes juos ir pripratinome, kad kovoti jų pagalba su gojų vyriausybėmis) tik su sąlyga naujų užsiėmimų, kuriuose mes jiems nurodome tarytum tą politinę kryptį.

sportto_diena
“Kad jie patys ko nors neprisigalvotų…”

Pasilinksminimai. Tautos namai. Kad jie patys ko nors neprisigalvotų, mes juos dar ir atitraukiame palinksminimais, teatrais, žaidimais, įdomybėmis, pomėgiais, liaudies namais…

Greitai mes pradėsime per spaudą siūlyti konkursines varžybas mene, visų rūšių sporte; šie interesai atitrauks galutinai protus nuo klausimų, ties kuriais mums tektų su jais kovoti.

Atprasdami vis labiau ir labiau nuo savarankiško mastymo, žmonės ims kalbėti į unisoną su mumis, todėl kad mes vieni imsime siūlyti naujas minties kryptis… žinoma, per tokius asmenis, su kuriais mus nepalaikys solidariais.

Tiesa viena. Liberalių utopistų vaidmuo bus galutinai suvaidintas, kada mūsų valdymas bus pripažintas.

Iki to laiko jie mums gerai patarnaus.

Todėl mes dar nukreipsime protus į visokius prasimanymus fantastinių teorijų, naujų ir neva progresyvių, juk mes su pilna sėkme susukome progresu besmegenes goju galvas, ir nėra tarp gojų proto, kuris pamatytų, kad po šiuo žodžiu slepiasi atitraukimas nuo tiesos visais atvejais, kur reikalas neliečia materialių išradimų, nes tiesa viena, joje nėra vietos progresui.

Progresas, kaip melaginga idėja, tarnauja tiesos užtamsinimui, kad niekas jos nežinotų, išskyrus mus, Dievo išrinktuosius, jų saugotojus.

Didžiosios problemos. Кada mes įsiviešpatausim, tai mūsų oratoriai aiškins apie dideles problemas, kurios jaudino žmoniją tam, kad ją galų gale atvesti prie mūsų gerosios krypties.

Kas įtars tada, kad visos šios problemos buvo pakištos mūsų pagal politinį planą, kurio niekas neperkando per daugelį amžių?!..

Protokolas Nr.14 – Ateities religija

Ateities religija. Kada mes įsiviešpatausim, mums nepageidautina bus egzistavimas kitos religijos, išskyrus mūsų apie vieną dievą, su mūsų likimas surištas mūsų išskirtinumu ir kuriuo tas pats mūsų likimas suvienytas su pasaulio likimais.

Todėl mes turime sugriauti visokius tikėjimus.

Jei iš to gimsta šiuolaikiniai ateistai, tai, kaip pereinamoji pakopa, tai nepakenks mūsų vizijoms, o pasitarnaus pavyzdžiu toms kartoms, kurios klausys mūsų pamokslus apie Mozės religiją, atvedusią savo patvaria ir apgalvota sistema į mūsų visų tautų užvaldymą.

Tuo mes pabrėžiame ir mistinę jos tiesą, pasakysim mes, grindžiama visa jos auklėjamoji jėga…

Ateities baudžiava. Tada kiekvienu atveju mes skelbsime straipsnius, kuriuose lyginsime mūsų gerą valdymą su buvusiu.

Ramybės malonė, nors ir sukelta šimtmečių neramumų, pasitarnaus naujam reljefui pasakyto gėrio.

Gojų administracijų klaidos bus mūsų aprašomos pačiomis ryškiausiomis spalvomis.

Mes pasėsim jiems tokį pasišlykštėjimą, kad tautos pasirinks ramybę baudžiavinėje būklėje o ne tariamą laisvę, tiek juos iškankinusią, išsekinusią pačius žmogaus gyvavimo šaltinius, kurie buvo eksploatuojami minios perėjūnų, nežinojusių, ką daro…

Beprasmiškos valdymo kaitos, prie kurių mes pratinome gojus, kada pasikasinėjome po jų valstybių pamatais, tiek atsibos iki to laiko tautoms, kad jie sutiks kentėti iš mūsų viską, kad tik nerizikuoti ir nebandyti iš naujo išgyventus jaudulius ir negandas.

Mes gi ypatingai pabrėšime istorines klaidas gojų valdžių, tiek amžių kankinusių žmoniją nebuvimu nuovokumo viskame, kas liečia tikrą jos gerovę, besivaikant fantastinių socialinės gerovės projektų, nepastebint, kad šitie projektai vis labiau blogino, o ne gerino padėtį visuotinų santykių, kuriais remiasi žmonių gyvenimas…

Visa jėga mūsų principų ir priemonių bus tame, kad jie mūsų bus pristatyti ir bus išaiškinti kaip ryškus kontrastas su suirusia senąja tvarka visuomenės santvarkos.

Nepasiekiamumas pažinimo ateities religijos paslapčių. Mūsų filosofai aptarinės visus trūkumus gojų tikėjimų, bet niekas niekada neaptarinės mūsų tikėjimą iš jo tikrojo požiūrio taško, nes jo niekas iš pagrindų nesužinos, išskyrus mūsiškius, kurie niekada neišdrįs išduoti šias paslaptis…

Pornografija ir spausdinto žodžio ateitis.

Šalyse, vadinamose pirmaujančiomis, mes sukūrėme beprotišką, purviną, šlykščią literatūrą.

Dar tam tikrą laiką po mūsiškio atėjimo į valdžią mes skatinsime jos egzistavimą, kad ji reljefiškiau nupieštų kontrastą kalbų, programų, kurios pasklis iš mūsų aukštumų…

Mūsų protingi žmonės, išauklėti vadovauti gojams, ruoš kalbas, projektus, užrašus, straipsnius, per kuriuos mes įtakosime protus, nukreipdami į mūsų numatytas sąvokas ir žinias.

Vertė Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply