Emigravęs medikas paaiškino, kodėl išvykę lietuviai pasikeičia

Sveiki. Aš emigrantas. Septynerius metus gyvenu ir dirbu Danijoje. Dvylika metų dirbau gydytoju vienoje didžiausių Lietuvos ligoninių. Lietuvoje parašiau ir apgyniau disertaciją. Dirbau, kiek galėjau ir sugebėjau sąžiningai. Priešų neturėjau. Skundų iš ligoniukų negirdėjau. Su kolegomis nesipykau.

Pixabay nuotr. / Asociatyvioji nuotr. / Medikas

Pixabay nuotr. / Asociatyvioji nuotr. / Medikas

Buvau auklėtas patriotine dvasia. Esu tremtinių anūkas. 1988 metais buvau pirmajame Vasario 16-osios minėjime  Kaune, išgyvenau Sausio 13-osios įvykius. Kartu su visais kūriau nepriklausomą, laisvą Lietuvą. Ir niekada savo šalimi neabejojau ir niekada ja nenusivyliau.

Mūsų vaikai taip pat buvo auklėjami ta pačia patriotine dvasia. Visada sirgdavom už Lietuvos atstovus – tiek sportininkus, tiek tarptautinių konkursų dalyvius. Kiekvieną vasarą su šeima keliaudavome po šalį, norėdami vaikams parodyti kuo daugiau Lietuvos, įskiepyti meilę savo šaliai.

Tad kas gi atsitiko, kad esu ne Lietuvoje? Lyg ir nieko. Viena paprasta priežastis – ekonominė. Tiesiog penkiese nebetilpom į vieno kambario butą. Gal kvailas buvau, kyšių iš žmonių neėmiau, o 2008 metais nekilnojamojo turto kainos pasiutpolkę šoko. Norėjau sąžiningai užsidirbti ir tobulėti kaip specialistas.

Iš Lietuvos išvykau dar ir todėl, kad, turėdamas tris vaikus, norėjau jiems parodyti kitokį pasaulį, kitokį žmonių mąstymą, kitokį mentalitetą. Pasaulį, kuriame nėra ir niekada nėra buvę 50 metų trukusios sovietų priespaudos, paliktų žymių žmonių sielose ir protuose.

Norėjau vaikams parodyti pasaulį be agresijos, neapykantos savo artimam, nepamatuoto žiaurumo, be kompleksų kupino provincialumo ir nepilnavertiškumo jausmo vakariečių atžvilgiu. Norėjau, kad vaikai išmoktų pagarbos žmogui, tolerancijos kitai religijai, kitai rasei, kitai lytinei orientacijai.

Savo tikslus pasiekiau. Tą matau, žiūrėdamas į savo vaikus. Lankydami tarptautines mokyklas, kuriose mokosi įvairių  rasių ir religijų vaikai, maniškiai išaugo nejausdami rasinės ar religinės neapykantos. Jiems sunku suvokti, kad Lietuvoje yra vaikų ar paauglių, kurie kankina gyvūnus, tyčiojasi iš silpnesnių ar jaučia neapykantą kitokiems.

Vaikai Lietuvą mylėt pradėjo gal net labiau nei anksčiau, kai gyvenom Lietuvoje. Dažnai vykstame palaikyti savų atlikėjų į „Eurovizijos“ konkursus. Kiekvienais metais grįžtame pas senelius, keliaujam po Lietuvą. Vaikai žino, kas jie ir iš kur jie. Jie supranta, kad danais jie niekada nebuvo ir nebus. Jie žino, kad jų tėvai ir protėviai – lietuviai.

Užaugę mano vaikai turės galimybę rinktis: Rytai ar Vakarai, Danija ar Lietuva. Tai jų laisva valia. O aš visada tikėsiu jais ir jų pasirinkimu.

Būkit geri, pasakykit man, kuris iš mano šeimos narių smirdi žuvimi, viešbučių tualetais ar neplautais indais? Ar mes Lietuvos išdavikai, jei mūsų šeimos tikslas – išmokti visko, kas geriausia čia, Vakaruose, grįžti į Lietuvą ir patirtimi pasidalinti su visais, kuriant savo šalies ateitį?

Ar mes vatnykai ir buduliai, š**antys ant savo šalies, ar vis dėlto savo šalies patriotai ir ambasadoriai, nebijantys sakyti, iš kur mes esam atvykę, ir garbingai atstovaujantys savo šaliai, dirbdami gydytojais, inžinieriais, ar statybininkais?

Ar mes palikę savo vaikus augint seneliams, ar kaip tik stengiamės kuo galima labiau padėti tiems, kas labiau vargsta Tėvynėje?

Ar mes sumauti pašalpiniai, gyvenantys iš daniškų ar lietuviškų pašalpų, ar tautos dalis, kuri prisideda prie šalies vidaus produkto kūrimo, vartodami daugiau nei statistinis Lietuvos gyventojas ir palikdami savo uždirbtus pinigus savoje šaly?

Ar mes nusipelnome tų neapykantos pliūpsnių, nukreiptų prieš visus emigrantus?

Pasaulis tampa vis didesnis, o mūsų, lietuvių, lieka vis mažiau ir mažiau. Manote, kad rodydami neapykantą mums, emigrantams, jūs tampate didesniais patriotais ar geresniais už mus?

Kurstydami neapykantą kaip tik prisidedate prie tautos naikinimo. Sustokit. Nebereikia. Nebestatykit šitų neapykantos sienų, skiriančių šias taip viena kitai reikalingas tautos dalis. Mūsų stiprybė ne susiskaldyme, o vienybėje.

VILIUS

www.anglija.today/imigracija/emigraves-medikas-paaiskino-kodel-isvyke-lietuviai-pasikeicia

Leave a Reply