Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui

Kazimieras Juraitis

Prieš keletą metų nuoširdžiai šnekučiavomės su vienu senu Sibiro tremtiniu. Gulago

lageriuose jis praleido ne vieną dešimtį metų. Ten jis paliko savo jaunystę ir prarado sveikatą.

Pasakodamas apie savo potyrius lageriuose, senolis atrodė atjaunėjęs, o akys tiesiog kibirkščiavo

kovos dvasia! Aš jo ir paklausiau: turėtų smagu būti jam dabar, kai mes pagaliau laisvi? Liepsnelės

pašnekovo akyse prigeso. Jis nepasakė man nieko, išskyrus „– eet“ ir apmaudžiai numojo ranka.

Neiškenčiau nepasiteiravęs, ko gi senasis kovotojas taip ilgisi sibirietiškųjų lagerių? Sprendžiant

iš jo paties pasakojimų, ten buvę tiesiog siaubinga! Į tai jis man atsakė, kad Sibire su nuolatine

mirties baime tremtiniai ilgainiui apsiprato, juos visus vienijo begalinė meilė Tėvynei ir jie tiesiog

nebodavo jų daliai tekusių sunkumų. Dar daugiau – jie net didžiuodavosi, kad būtent jie yra

tie kankiniai, kurių krauju bus aplaistyta kada nors grįšianti išsvajotoji Laivė Lietuvai! Tačiau

kai pagaliau ta laisvė buvo iškovota, grįžę į savo pažadėtąją žemę, laisvės kovotojai rado dėl

vietos valdžioje alkūnėmis besistumdančius „realistus“. Realistai pavertė kankinius beviltiškais

idealistais. Taigi iškovojus laisvę, ji pasirodė esanti sąlyginė. Lageriuose buvo aiškios barikadų

pusės – savi ir svetimi. O ką daryti, kai grįžęs namolio, randi išsiilgtus „savus“, kurie savo dvasia

svetimesni už svetimus?

Kas ji yra, toji tikroji laisvė ir didžiausi lietuvių turtai? Į ką labiausiai, be politinės ir

teritorinės priklausomybės, visais laikais kėsinosi Lietuvos užkariautojai? – Į lietuvių kalbą, –

nusprendžiau.

Kad galima lietuviškai perskaityti bet kokios pasaulio tautos raštus ir rasti sakralinę prasmę

seniai girdėjau. Tačiau visos tautos ieško savo kilmės ir išskirtinumo požymių. Iš kokios vietos

turėtume kildinti lietuvius, ir nuo kokios datos skaičiuoti lietuvių tautos gimimo dieną, JEIGU

TIKRAI NORIME ATGIMTI? Mat jei būtų kalbama apie GIMIMĄ, tai būtų šiek tiek lengviau.

Tada, pasak italo Umberto Eco (Tobulosios kalbos paieškos Europos kultūroje), mūsų istorija

turėtų privalumą prieš daugelį kitų: ji galėtų prasidėti nuo pradžios. Tačiau vos tik užgimę,

neišvengiamai susidomėtume, kas mus pagimdė? Radę atsakymą, kad pagimdė Motina, pradėtume

ieškoti savo Tėvelio, o radę abudu gimdytojus, susidomėtume seneliais ir proseneliais. Taigi

pastarasis atvejas tiktų tik tada, jei mano gimdytojas būtų pats Dievas. Tačiau Dievas – vyras? Juk

kiekvienos gyvybės pradėjime, tegul ir kukliai, bet paprastai dalyvauja ir moteriškasis pradas…

Taigi jei kalbėtume apie savo gimimą manydami, kad neturime žemiškųjų protėvių, lietuviškai

ištartume, kad mus pagimdė Viešpats, t. y. Vieš+Pati (indų mitologijoje Višnu+Patė). O jei vis

tiek norėtume nutylėti moteriško prado dalyvavimą gimdyme, tada sakytume, kad mus pagimdė

Dievai. Kadangi mes – ne pirmosios žnogiškosios būtybės žemėje, esame priversti ATGIMTI.

Perskaitykim šį žodį atbulai, gausime IT MIG TA, t. y. eit miegoti į tą, iš kur esame atėję. Jei iš

priešdėlio AT padarysime nenutrūstamą garsų seką ATATATATA, gausime tata, arba ata, – tai

yra lietuviškai-tarmiškai tariamą tėtės, tėvelio, tatos vardą. Bet taip savo tėvus vadina ir daugybė

Azijos tautų, ir senovės Etruskai! –Stok! Lietuviško rašto negalima skaityti atbulai! – jau girdžiu

pasipiktinusius kalbininkus. Būtų negalima, jei šis rašinys būtų mokslinis darbas. Bet čia – esė!

Neslėpdamas pasitenkinimo, cituoju laisvąją enciklopediją:

Esė (pranc. Essai – bandymas) – mokslinė, literatūrinė ar publicistinė apybraiža. Jos

turiniui būdinga polemika su nusistovėjusiomis normomis (taigi jei aš su mokslininkų nuomone

retkarčiais ir sutinku, bet rašinio žanras mane verste verčia polemizuoti!). Esė raiškai būdinga

pasakojimas pirmu asmeniu (neparašyta, kad privaloma, todėl kartais vartosiu įvardį „mes“ –

taip jaučiuosi bendraminčių turįs). Dar būdingas intelektualaus žodyno vartojimas (nežinau, ką

žodis „intelektas“ tiksliai reiškia, todėl kur nesugebėsiu lietuviškai parašyti, bandysiu cituoti

mokslininkus).

Taigi kas, o svarbiausia – kodėl uždraudė tarti lietuviškus žodžius atbulai? Lietuvos

kaimuose skaityti atbulomis „kad niekas nesuprastų“savo vaikus mokydavo tėvai, paversdami tai

žaidimu, ir vadino tokį skaitymo ir kalbėjimo būdą – advernišku.

Hebrajų Tora, kitaip tariant Penkiaknygė, iš pradžių užrašyta juodąja ugnimi ant baltosios,

pasaulio sukūrimo akimirką stojo prieš Dievą kaip dar nesusijungusių į žodžius raidžių seka.

Štai kodėl Toros ritinyje nėra nė vienos balsės, nei vieno skyrybos ženklo ir nei vieno kirčio, nes

iš pradžių Tora buvo tik netvarkingas raidžių kratinys. Atėjus Mesijui, Dievas panaikins esamus

raidžių derinius arba išmokys mus kitaip perskaityti parašytą tekstą, – pasakoja Umberto Eco.

Hebrajai savo tekstus skaito atbulai, iš dešinės į kairę. O lietuvė doc. Rudzinskaitė-Arcimavičienė

savo knygoje „Vardo reikšmė senovės Egipte“ papildo: 144-tas Mirusiųjų Knygų skyrius kalba

į pomirtinio pasaulio vartų sargus ir duoda receptą, kaip parengti magiškus tekstus: „Sudaryk

knygą taip, kad jos nematytų jokio žmogaus akis. – Ta knyga palengvina žingsnius danguje,

žemėje ir pragare“. Senovės Egipte tikėta ne tiktai kiekvieno daikto vardo galia, bet ir kiekvienos

be skirtumo paslapties jėga. Dievas Ra nustoja savo galybės, kai pražudo savo vardo paslaptį.

Taigi ar gali būti taip, kad seniausios žemės tautos nenori, kad mes skaitytume lietuviškai

atbulai, nes taip suprastume tikrąją reiškinių prigimtį? Tokia prielaida būtų ne „iš piršto laužta“,

jeigu sutiktumėm, jog lietuvių kalba – viena seniausių.

Česlovo Gedgaudo knygoje „Mūsų praeities beieškant“ rašoma, kad Lietuvių tauta žiloje

senovėje, prieš mūsų erą, pasiekdavo upėmis Afriką ir turėjo įtaką didžiajai Eurazijos kontinento

daliai. Ką apie šį veikalą galvoja, paklausiau garbaus amžiaus istorijos profesoriaus, kuris mūsų,

Lietuvos valstybėje istorijos klausimais yra neabejotinas autoritetas.

– Turiu jus „pradžiuginti“, kolega, – tai visiškas niekalas, – nedvejodamas išrėžė

mokslininkas. – Ir parašyta nemoksliškai, – papildė.

– Bet kodėl, gerbiamas profesoriau? Man pasirodė, kad ši knyga parašyta laikantis

mokslinių principų, juk ten lyginama ir geografinių vietovardžių, ir etnografiniu, ir paprotiniu, ir

lingvistiniu metodais, – pasiteiravau.

– Na ir kas? Juk visos Europos kalbos turi sąsajų su sanskritu. Pagal Č. Gedgaudą išeitų,

kad lietuviams ne tik Europa, bet net ir pusė Afrikos priklausė! O apskritai paėmus, aš vos penkis

puslapius perskaitęs supratau, kad čia nesąmonės ir toliau net neskaičiau, – galutinai „nukryžiavo“

veikalą istorikas. Čia mūsų pokalbis ir baigėsi.

Nuomonę apie šią knygą išreiškė ir profesorius-lituanistas Zigmas Zinkevičius savo

knygelėje Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas (Vilnius, 2006, Lietuvių kalbos instituto

leidykla): Prisimenamos Česlovo Gedgaudo nesąmonės, esančios 1994 m. naujai išleistoje jo

knygoje „Mūsų praeities beieškant“.

Abudu profesorius aš suprantu. Galbūt jų pasaulėžiūrą suformavo tarybinės rusiškosios

imperijos mokykla, kuri visokeriopai stengėsi išguiti mūsų tautinę savimonę. Prieš tai lygiai tą

patį darė rusų carai, lenkai, vokiečiai. Galbūt vien nuo tokios prielaidos mokslininkams turėtų

susvyruoti žemė po kojomis. Daryti dar drąsesnes prielaidas – reikštų vėjais paleisti savo garbingai

nugyvento gyvenimo darbus? Bet jaunoji karta, neturinti išankstinių nuostatų, tą padaryti gali, ir,

– aš šventai tuo įsitikinęs, – padarys. Be drąsos ir noro tokiam darbui, reikia mokėti savo protėvių

kalbą.

Ieškodami savo kilties ištakų, kai kurie anglų mokslininkai mini Lietuvą, kaip savo

protėvių namus: Mūsų (t. y. anglų, – aut.) kalba priklauso didžiajai indoeuropiečių šeimai. Todėl

ji gimininga daugumai kalbų, vartojamų Europoje ir Vidurinėje Azijoje, nuo Indijos iki Islandijos.

Visos šios kalbos artimiau ar tolimiau giminingos ir yra kilusios kaip iš motinos iš tos kalbos,

kuria nomadai kalbėjo prieš 5000 metų, gyvendami lygumose, kur dabar yra Ukraina ir pietinė

Rusija. Mes gana patikimai galime laikyti savo protėvių namais plačiai prasiplėtusią Lietuvą, kuri

iš tikrųjų siekė nuo Baltijos jūros skersai Ukrainos iki Dniepro upės Žemutinių vandenų (S. Poter

Language)“.

Tais laikais, apie kuriuos kalba anglų mokslininkas, mūsų bendri namai – Lietuva buvo

neįžengiamų girių kraštas. Ptolemėjas, aprašydamas Europos tautas, šį kraštą vadina terra

incognita – nežinoma žemė. Iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas

savo knygoje „Gimtoji Europa“ rašo: „Daug šimtmečių, kol karalijos kilo ir griuvo Viduržemio

jūros krantuose ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtinė buvo

pirmykštė giria, kurios pakraštyje tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažymėta

žemėlapiuose, ji priklausė veikiau pasakų, o ne tikrovės sričiai…“

Ilgai buvę bendrais namais, palaipsniui šios girios pradėjo nebesutalpinti savo vaikų –

baltų ir jų gentys pasklido po pasaulį vietos naujiems namams ieškoti. Tolstant nuo protėvynės,

augant naujoms kartoms ir veikiama kitų tautų kalbų, keitėsi ir gimtoji – lietuvių kalba. Ilgainiui

susiformavo naujos kalbų grupės, keitė prasmę gimtieji lietuviški žodžiai. Tačiau ir šiandien

ištarti lietuviškai, kai kurie anglų ar vokiečių kalbomis sakomi sakiniai vėl atgaivina prisiminimus

apie tikruosius anglo-germanų tautų namus – Lietuvą. Nepriklausomai nuo tautybės, bet koks

dviejų pašnekovų bendravimas prasideda nuo prisistatymo, t. y. nuo pirminės informacijos apie

pašnekovų vardą arba kilties vietą.

– What is your name? – klausia anglas, norėdamas sužinoti pašnekovo vardą.

– Vat iš jūrų namas, – perskaitę lietuviškai suprantame, kaip anglai atrado savuosius,

naujus namus. Daugumas šiųdienos istorikų sutaria, kad anglai kaip nepriklausoma tauta

susiformavo, kada per Didįjį Tautų Persikraustymą jūra iš pietų Skandinavijos persikėlė į Britaniją,

iš ten išvarė Romos Imperijos legionus ir taip prasidėjo anglų nacijos užgimimas. Ir tada, ir daug

vėliau anglams jūrų laivynas buvo pagrindinė priemonė kariaujant su kitomis tautomis dėl vietos

po saule ir formuojant pasaulinę Britų imperiją. Beje, ir Skandinavijos pusiasalio pavadinimas,

tariant jį lietuviškai, reiškia SKANDinti+NOVYti (siundyti – lietuviškai-tarmiškai).

– Wie ist deine Name? – klausia vokietis pašnekovo vardo.

– Vysta dainų namas, – perskaitom lietuviškai ir jaučiame ne tik gimtųjų namų ilgesį, bet ir

sužinome, kad tuose namuose buvę gera, juose buvo dainuojama.

– Wie ist Ihre Name, – pagarbiai klausia vokietis į savo pašnekovą ir pagal vokiečių kalbos

taisykles manydamas, kad žodis Ihre – tai pagarbus kreipimasis „Jūs“.

– Vysta yra Namas, – tai yra gimininiai namų ryšiai visiškai pašliję, – sužinome. Beje,

ar gali vokiečiai (nuo žemaitiškai tariamo „vuo kiets“, t. y. šarvuotas) pasakyti, ką reiškia žodis

germanai? Vargu bau. Galėtume jiems padėti – „GERai MONyti“ (vilioti, akis dumti) mokantys.

Germanų tautos, pasak istorikų, savo pastovią vietą Europos žemėlapyje atrado tuo pat metu, kaip

ir anglai – per didyjį tautų persikraustymą (III-V a.).

Mūsų protėviai buvo sėslūs. Namų sąvoka buvo pagrindinė, siejant konkretaus žmogaus

vardą su jo kilties vieta. Jei kaime ar miestelyje gyveno daug žmonių tomis pat pavardėmis, tai ir

vietovių pavadinimai dažnai šeimos ir giminės pavarde būdavo užvardinami: Juozapaičių kaimas,

Jurgaičių kaimas, Juraičių kaimas, Stanaičių kaimas, Šuminų kaimas ir kt. Vien tas faktas, kad

pavardė ir vietovės vardas bendras, buvo asmens kilmingumo ženklas.

Kodėl slavai savo varduose neteikia reikšmės namams, kaip anglai arba germanai, o mini

tėvo vardą? Tikriausiai todėl, kad slavai savo nuolatinių namų neturėjo ir nurodydavo ne savo

gimimo vietą, o gentinius savo kilties ryšius. Tai yra nurodydavo tą, kas įmanoma nurodyti,

neturint pastovių namų. Sėslumas klajokliams slavams sukeltų sąsajas su grėsme. Paimkime

lietuvišką žodį „miestas“ ir perskaitę slaviškai, gautume „miestj“ – kerštas. O tą patį žodį miestas

perskaičius lietuviškai atbulai, gausime – satseim, t. y. čia šeima. Slavai gyveno klajoklinį

gyvenimą ir tada buvo vadinami skitais. Turėdavo laikinas stovyklavietes, kur savo milžiniškoms

gyvulių kaimenėms aptverti statydavo laikinus gardus. Atsiradus pastoviems miestams, jų

pavadinimuose išliko galūnės „-grad“. Siekdami ištrinti iš savo atminties bet kokį pavaldumą bet

kam, skitai užmiršo ir informaciją apie konkrečius dalykus. Tarkim Skitų protėvių kapavietės –

kurganai. Ko gero, tik lietuviai gali pasakyti, ką išties reiškia žodis KURGAN – „KUR GANosi

protėvių dvasios“.

Šiuo metu lengviausiai prieinamas žinių šaltinis yra interneto visuomeninė enciklopedija.

Štai kas joje rašoma apie skitus:

„Skitai – senovės iranėnų tauta, kalbanti indoeuropiečių kalba, gyvenusi Skitijoje. Skitijos

teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki

Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos skitai vadinti sakais (ar tik nebus jų vardas

kilęs nuo sakų dažnai vartoto žodžio SAKyti, paSAKiau? – aut.). Europoje skitai pasirodė apie

800 m. pr. m. e.. Rašytiniuose šaltiniuose skitai pirmą kartą minimi Asirijos analuose kaip

Ishkuzai, kurie apie 700 m. pr. m. e. veržėsi iš šiaurės į Askaniją ir šiuolaikinį Azerbaidžianą.

Dalis skitų galėjo būti hunų kilmės, nes Bizantijos pasiuntinys pas Atilą, Priskas, ne kartą į

Atilos pasekėjus kreipėsi kaip į „skitus“. 605 m. pr. m. e. Nabuchodonosoro ir skitų kariuomenė

sumušė egiptiečius, iš kurių buvo atimtos Sirijos ir Palestinos žemės. Yra archeologinių duomenų,

leidžiančių teigti, jog prekyba su Graikija Dauguvos – Dnepro keliu vyko daug anksčiau nei

vikingų ir variagų laikai, per skitus“.

Taigi maždaug III–IV amžiuje iš istorijos metraščių dingsta skitų vardas. Atsiranda hunai.

Hunų ir kitų iš rytų plūstančių klajoklių genčių istoriją išsamiai ištyrinėjo rusų istorikas L. N.

Gumiliovas. Pagrindine migracijos priežastimi jis laiko klimato pokyčius. Ištyrinėjęs senovės

kinų metraščius, mokslininkas pastebėjo stepių klimato pokyčių cikliškumą. IV–III a. pr. m. erą

Centrinės Azijos stepės buvo gerai drėkinamos dėl pietinių ciklonų įtakos, tuo laikotarpiu yra

daug rašytinių šaltinių apie Centrinės Azijos tautas. Vėliau kritulių kiekis stepėse ėmė mažėti:

ciklonai persikėlė į miškų zoną. I–III m. e. amžiuje sausros epocha baigėsi. IV amžiuje ciklonai

vėl persikėlė į pietus. Tai truko iki XIII amžiaus. IX amžiuje buvo trumpas sausros periodas, kuris

truko apie šimtą metų (Poiski Vimišlenogo Carstva, Moskva, 2003). Istorikas iškėlė prielaidą, kad

stepės jų sužydėjimo metu tiesiog nesugebėdavo sutalpinti greit išaugusio gyventojų skaičiaus,

todėl atėjus sausros periodui, prasidėdavo klajoklių genčių migracija (L. N. Gumiliovo prielaidą

patvirtina tai, kad apie 850 metus istorijos metraščiuose atsiranda Kijevo Rusios vardas. Atėjus

sausrajam periodui stepėsi, klajokliai arba turi migruoti, arba keisti savo gyvenimo būdą ir tapti

sėsliais. Gali būti, kad didelė dalis rusų tą ir padarė, t. y. tapo sėsliais).

Pasak istorikų, hunų imperiją didysis hunų-skitų vadas Atila su broliu Bleda perėmė iš savo

dėdės RUGILO (spraGILas – įrankis RUGiams iškulti). Tikriausiai niekam, išskyrus lietuvius,

šis vardas nieko nereiškia. Turėdami milžiniškas kariaunas ir didžiules kaimenes arklių ir galvijų,

skitai-hunai buvo priklausomi ir nuo rugių, javų. Todėl ir slaviškose pavardėse iki šiol daugybė

galūnių -jev – „-javas“ (tik lietuvių kalbą suprantantiems).

Tikriausiai naivu būtų manyti, kad baltai galėjo įtakoti visus Eurazijos žemyne (o anksčiau

minėtu skitų atveju – ir Afrikoje) vykstančius karus ir su tais karais susijusių tautų likimus. Mūsų

tikslas yra ne ieškoti prielaidų, priklausė lietuviams ar ne Europa su puse Afrikos, bet atsekti

lietuvių-aisčių kilties šaknis. Seniausios indoeuropiečių kalbos – lietuvių kalbos – savininkai

lietuviai nuo jėgų iš išorės buvo patikimai saugomi neįžengiamų girių. Prieigas į tas girias iš visų

pusių saugojo mūsų gentainiai anglai, germanai, vanduoliai – vandalai, skitai (vėliau susimaišę su

hunais). „Saugojo“ – šiuo atveju labai sąlyginė sąvoka, nes patys saugotojai tikriausiai mielai būtų

pavirtę užkariautojais ir grobikais, jeigu būtų buvę ką grobti ir tos girios nebūtų tokios gūdžios.

Mat lietuvių gyvenimo būdas buvo gynybinio pobūdžio, o išorinio blizgesio, kurį taip mėgo to

meto Romos Imperijos ar Bizantijos gyventojai, aisčiai nesivaikė. Taigi kaimyninių tautų – baltų

gentainių dėmesys nukrypo į Romos Imperijos valdomas ar kontroliuojamas žemes. Prasidėjo

Europos pasidalinimo procesas, kuris truko dviem etapais (III-V ir V-IX a.) ir istorikų sutartinai

buvo įvardintas Didžiuoju tautų persikraustymu. Jo metu žlugo Romos Imperija ir mūsų gentainiai,

kalbantys indoeuropiečių šeimos grupei priklausančiomis kalbomis, surado savo naujuosius

namus. Tačiau norint atsekti baltų-lietuvių kilties ištakas, reikėtų siaurinti paieškų ratą ir atsirinkti

tas indoeuropiečių kalbų šeimai artimas kalbas, kuriomis kalbančios dabartinės tautos turi aiškias

istorikų nuorodas į ankstesnius laikus, siekiančius prieš Didyjį tautų persikraustymą, t. y. prieš

mūsų erą. Tokia tauta yra dabartiniai rusai.

Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų

giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji

kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai,

ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu

X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak

istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo

bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir

archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis:

„Tęsiant temą apie baltų šventyklas tame rajone, kur vėliau vyko slavų kolonizatorių

antplūdis ir kur vyko dviejų labai giminingų tautų susiliejimas, reikia paliesti taip pat Tušemlios

tipo šventyklas. Tušemlios piliakalnis yra Sožo upės ištakose, į pietus nuo Smolensko. Etninė

demarkacija čia taip pat sudėtinga, tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad pati plačiausia

slavų genčių sąjunga, susidariusi baltų apgyventoje teritorijoje, – krivičiai gavo savo vardą iš

senovės lietuvių vyriausio žynio Krivių Krivaičio. Greičiausiai, kad religijos sferoje buvo kažkoks

perimamumas tarp senųjų baltų ir ateivių slavų.

Tai patvirtina ir archeologo V. Sedovo atlikti Dnepro aukštupio, t. y. pagrindinio krivičių

branduolio, tyrimai. Jis randa genetinį ryšį tarp Dnepro-Dauguvos kultūros (Herodoto minėtieji

androfagai) ir Tušemlios tipo V–VII mūsų eros amžių kultūros. Slavų infiltracija čia vyko

palaipsniui. Iš pradžių slavai, apsigyvenę Dnepro baltų teritorijoje savo gyvenviečių nekūrė, o

įsikeldavo pas vietinius gyventojus.“

Kada kalbame apie rusų ir lietuvių santykius, paprastai turima omenyje, kad tai visiškai

skirtingos etninės grupės, turinčios kai kurių bendrumų. Tačiau tie bendrumai turėtų būti kažkuo

ypatingi, kad vietiniai gyventojai galėtų svetimus priimti kaip savus.

Šiek tiek stebina prielaida, kad „religijos sferoje greičiausiai buvo kažkoks perimamumas“.

Studijuojant baltų religiją (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I–IV tomai, Vilnius, 2001–

2005 m.) į akis krenta lietuvių pakantumas krikščionybei. Krikštijant Lietuvą, lietuviai aktyviai

nesipriešino. Jeigu kildavo lietuvių nepasitenkinimas, tai tik dėl pernelyg uolių krikščionių kunigų

pastangų kuo greičiau lietuvius pakrikštyti (kirto šventus ąžuolynus, degino žalčius ir pan.).

Būtų keista, jei asimiliuojantis slavams su baltais, baltai elgtųsi jiems nebūdingai, t. y. stengtųsi

prievarta primesti slavams savo tikėjimą. Galbūt lietuviai ir rusai buvo ne šiaip giminingos tautos,

o vienos tautos kaimyninės gentys su bendru tikėjimu. Prūsus mes laikome baltais, o rusus – jau

nebe. Šių dviejų genčių net pavadinimas beveik vienodas! Be kalbinių ypatumų, lietuvius ir rusus

skyrė tik vienas esminis bruožas: gyvenimo būdas. Lietuviai su prūsais buvo sėslūs, o rusai –

klajokliai.

Įdomiai tą klausimą nušviečia rusų mokslininkas-istorikas L. N. Gumiliovas savo

knygoje „Etnogenezė ir žemės biosfera“. Jo nuomone, svarbiausiu žmonijos evoliucijos vienetu

yra etnosas, kurį jis apibrėžia kaip „uždaraus diskretaus tipo sistemą“. Kiekvienas etnosas,

gyvendamas pats sau, gali daug pasiekti kultūros, meno ir filosofijos srityje, kadangi turi

savą „organišką ir originalią pasaulėvoką“. Kartu, jei vyksta etninių grupių maišymasis ir, kaip

to rezultatas, skirtingų etnosų „nesuderinamų“ pasaulėvokų persiklojimas, susidaro toks labai

neigiamas reiškinys, kaip chimera, kuri yra „nedarnus dviejų-trijų etnosų derinys“ – derinys, kuris

išugdo „pasaulį neigiančias nuostatas“ ir atitinka destruktyvią praktiką ir ideologiją. Gumiliovo

vaizdingu pasakymu, santykis tarp etnoso ir chimeros yra palyginamas su santykiu tarp „sveiko“

audinio ir „vėžinio auglio“. Jei dvi etninės grupės (etnosai) gyvena šalia, nesikišdamos viena į

kitos buitį, tai šią sugyvenimo formą galima pavadinti biologiniu terminu simbiozė.)

Pagal šią prielaidą išeina, kad lietuviai su rusais sugebėjo sugyventi, nes nesistengė

primesti vieni kitiems savo gyvenimo būdo, t. y. sudarė simbiozę. Dar daugiau, istorikas tvirtina,

kad tik sėslus ir izoliuotas nuo išorinių jėgų poveikio tautos gyvenimas sudaro sąlygas tautos

progresui. Rusai nėra gryna rasė, nes buvo klajokliai ir yra beviltiškai susimaišę su kitomis

rasėmis, todėl esą rusų tautoje tiek daug destrukcijos.

Gal gyvenimo būde ir yra tas raktas, leidžiantis atrakinti kalbos kitimo paslaptis.

Adomas Mickevičius sakė, kad Lietuva laiko raktą visoms slavų problemoms išspręsti. Lietuva yra

mįslė, kuri turi būti atspėta ir atskleista pasauliui . Lietuvių ir rusų kalbose yra daug žodžių, kurie

yra inversiniai, tarsi išvirkšti. Tarkim žodžiai rabota – darbas ir rabstvo – vergija. Klajokliui

svetimas gyvenimo būdas, kuris neišvengiamai susijęs su nuosekliu darbu, panašus į vergiją.

Tačiau rusai darbo procesui apibūdinti vartoja ir kitą žodį – „trud“. Perskaitykime šį žodį

lietuviškai iš antro galo, gausime – durt. Jei rusų pagrindinis darbas ir paskirtis buvo durti ir kirsti

bendrus su lietuviais priešus, aiškus ir jų nenoras sėsliai gyventi ir žemės ūkio darbus dirbti, nes

nukenčia karybos menas. Žalgirio mūšio eiga liudija, kad jie buvo puikūs ir patikimi kariūnai.

Vytauto apgaulingą atsitraukimo nuo kryžiuočių manevrą, kuriuo jis įviliojo priešo armiją į

spąstus, dengė vos trys Smolensko vėliavos (pulkai)! Žodis „triūsti“ rusui jau kelia sąsajas su

bailumu – „trus“ – bailys. Tačiau tą patį rusišką žodį skaitant atvirkščiai lietuviškai, gausime

reikšmingas lietuviškas sąvokas: trus – surt, t. y. sartas (arklio spalva), arba suarti! Žodį „sėslus“

perskaičius rusiškai, skamba beveik kaip „selo“ – gyvenvietė. „Javas“ išvertus į rusų kalbą

būtų „pšeno“, o perskaičius šį žodį lietuviškai – šienas. Sėsliems lietuviams javai asocijuojasi su

duonele, o klajokliams rusams – su pašarais. Sėsliam lietuviui žydėjimas (gausėjimo, bujojimo

prasme), – tarsi sustabdyta akimirka. Rusų kalba „procvetatj“ – tai jau ne baigtinis, o kintantis

reiškinys, kuriam būtinai ateis peržydėjimo metas. Perskaičius šį rusišką žodį lietuviškai-slaviškai,

gausime pro (per) svietą atėjęs, o perskaičius atbulai, – tate vsorp, t. y tėtis pjautuve. Pernelyg

uoliai gindami lietuvių kalbą nuo rusicizmų, kartais mes tiesiog skurdiname savo kalbą. Gal rusų –

ne visiškai svetima, o suteikianti lietuvių kalbai giluminę kalbos prasmę kalba, t. y. suteikianti

mūsų kalboms savotišką istorijos šifrą? Išverskime į lietuvių kalbą sakinį: „poka živu v derevne –

procvetaju“ (kolei gyvenu gyvenvietėje – žydžiu). Tiesiogiai verčiant, norėtųsi pradėti ne kolei, o

pakol. Kalbininkai tikriausiai apkaltintų prieveiksmį „pakol“ esant rusicizmą. O juk Pacols, Pecols,

Pikullis, Pikulas – vienas pagrindinių lietuvių pagonių Dievų, kuris susijęs su žmogaus būties

virsmu ir kurį lietuviai garbindavo labiau, negu Perkūną (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III

tomas, Vilnius, 2003m)! Rusiškame žodyje derevnia (kaimas) aiškios kaimo sąsajos su medžiais,

baltiškomis sengirėmis (rusų kalba „derevo“ – medis). Perskaitykime žodį „derevnia“ atbulai

lietuviškai. Gausime: Ain ver red – eina vėrinys Rėdos! Jei rėda yra galutinė arba tarpinė reiškinio

forma, t. y. daugiau ar mažiau apčiuopiamas virsmo pavidalas, tai poetiška frazė eina vėrinys

rėdos be galo taikli. Nes pati rėda iš esmės neturi baigtinės formos, pasaulis surėdytas iš atskirų

rėdos karoliukų, kurie sudaro visą vėrinį – pasaulį. O šiuo atveju viename žodyje glūdi ir visad

kintančio pasaulio laikinumo filosofija, ir būdas kaip tą laikinumą sustabdyti – gyventi sėsliai

kartu su medžiais. Beje, savo skambesiu Ainverred labai primena indų plačiai vartojamą sąvoką

Ajurvedą (Ajurveda – gyvenimo mokslas, daugelio natūralių ir alternatyvių medicinos formų

šaktinis, minimas viename seniausių (6000m.) pasaulio tekstų Rig Vedoje. O žodį Rig perskaitę

atbulai, gausime Gir, t. y. girių).

Iš kasdieniško vartojimo atsisakėme kreipinio „draugas“, nes jis lietuviams primena

rusų „tovarišč“, kartu ir Lietuvos sovietinės okupacijos laikotarpį. Tačiau pasak profesoriaus

Norberto Vėliaus, „tovarišč“ – Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos – lenk.) tautinės

kavalerijos laipsnis, suteikiamas tik bajorų kilmės kariui, išgalinčiam aprūpinti ginklais, uniforma

ir žirgais du karius. O šiandien kreipiniu vartojamas „ponas“ man kažkodėl primena lietuvių

tautosakoje iš po žemių iššokusį nelabą priekvailį bet mandrą ponaičiuką, kurį tūlas lietuvis

valstietis sėkmingai nugali. Tačiau valstiečio įveiktas ponaičiukas iš gero gyvenimo vis tiek

pariebėja ir tampa ponu (todėl jeigu kreipsitės į mane, gerbiamieji, galite sakyti man „drauge“ –

jausiuosi pamalonintas, o jei išgirsčiau „bičiuli“ – būčiau tiesiog laimingas!).

Hitleris visą pasaulį pašiurpino, demonstruodamas arijų ženklą – svastiką. Bet juk svastika

– neatsiejamas mūsų, lietuvių-arėjų-arijų tikėjimo ženklas, reiškiantis virsmą ir saulę. Šio ženklo

daug tautodailėje. Perskaitykime lietuviškai „svastika“ – sąvas tikėjimas. Nejaugi dėl žmonijos

nusikaltėlių padarytų beprotysčių atsisakysime savųjų simbolių?

Pagrindinis lietuvių ir rusų nutolimas įvyko, kada netekome bendros vertybės –

pagoniškojo tikėjimo. Rusai priėmė bizantiškąją, pravoslaviškąją bažnyčią, lietuviai – Romos

katalikiškąją. Sunku dabar pasakyti, ar tai buvo padaryta vieniems su kitais susitarus. Jeigu

taip – tai planas išties gudrus: jeigu krikščionybė neišvengiama, tai dviems artimiausiems

sąjungininkams-giminėms, t. y. lietuviams ir rusams pravartu priimti tą patį tikėjimą iš dviejų

pagrindinių konkurentų tuo pačiu metu. Katalikiškoji ir pravoslaviškoji bažnyčios pavertė

senąjį lietuvių-rusų pagoniškąjį tikėjimą priešu ir jį išnaikino. Ar yra kažkokia giluminė prasmė

krikščionybėje, skaitant žodžius atvirkščiai – adverniškai. Perskaičius atbulai „Garbė Jėzui

Kristui“ gauname – Ėbrag Iuzėj Iutsirk, t. y. Ebrajų Juzė, jų cirkas! Kad Jėzus buvo ebrajų kilmės

– ne paslaptis, Jėzaus vardas praktiškai nepasikeičia, taigi du žodžiai tik patvirtina Jėzaus mokymo

svarbą. Mokymo pateikimo būdas, tai yra krikščionybė, įvardinami cirku. Circus lotyniškai reiškia

ratą, tačiau tas taip pat reiškia ir Romos imperijos laikais atsiradusį žaidimą. Taigi tą terminą

galima suprasti dvejopai. Gali būti, kad krikščionybė užbaigia žmonijos nesibaigiančių Dievų

paieškų ratą. Tačiau gali būti ir taip, kad ieškant Dievo ir neteisingai jį aiškinant, krikščionybė

patenka į užburtą žaidimų ratą, kuris neturi pabaigos ir iš kurio nėra išėjimo!

Kaip gali būti, kad Romos imperijos laikais atsiradusi daugiau negu prieš du tūkstančius

metų ir Lietuvoje iki kokio XVIII-XXIX amžiaus negirdėta cirko sąvoka, visiškai netikėtai išnyra,

vien pritaikius mums neįprastą, bet hebrajams įgimtą skaitymo būdą? Jei krikščionybė atsirado

kaip tiesioginis priešiškas atsakas stabmeldystei, kitaip vadinamai pagonybe, tada gali būti ir taip,

kad tas priešiškumas veidrodiniu principu ir atsispindi pačių krikščionių švenčiausiuose žodžiuose.

Žinoma, iš vieno pavyzdžio nieko nei tvirtinti, nei neigti negalima. Tai gali būti paprasčiausias

sutapimas. Todėl imkime ir iškelkime naują prielaidą. Mokslininkai mus įpratino manyti, kad

kalba yra negrįžtantis kintantis procesas linijinėje laiko tėkmėje. Tačiau jeigu tikėti šventais

raštais, tai žodis virsta kūnu. O pats žodis atsiranda iš minties, t. y. iš neįvardinto žodžio – minties,

atsiranda kūnas – žodis. Kitaip tariant, neapčiuopama materija – mintys, virsta apčiuopama

materija – žodžiais. Tokiu atveju, pakankamai galingai generuojama idėja arba mintis turėtų po

kurio laiko įgauti realią žodinę išraišką. Taigi reikia rasti galingą didelės tautos ar žmonijos dalies

idėją, jau įgavusią apčiuopamas formas. Tada paieškoti istorijoje jai prieštaraujančios idėjos, kuri

taip pat turi konkrečią išraišką žodžiais ir simboliais. Jei ši versija bent iš dalies teisinga, tai idėjų

prieštaravimai turėtų atsispindėti ir žodžiuose. Panašiai, kaip į veidrodinį kūdros vandenį mestume

du akmenukus ir stebėtume bangas, kurias tie akmenėliai skleidžia. Tačiau tokius žodžius reikėtų ir

skaityti aido principu, t. y. iš dešinės į kairę.

Žmones geriausiai vienija arba supriešina religijos, t. y. bendros arba priešingos

idėjos. Šiuo metu pasaulyje didžiausia krikščioniška bendruomenė (apie 2 mlrd.tikinčiųjų).

Jai atsvara – islamas. Islamas kaip religija atsirado 603 mūsų eros metais. Islamo pagrindas –

judaizmas, teigiantis kad Jėzus buvo ne gyvas Dievas žemėje, o tik pranašas. Mohametas, islamo

įkūrėjas ir pranašas, taip pat neneigia Jėzaus, kaip vieno didžiausių pranašų egzistavimo, bet

prieštarauja jo sudievinimui, kai Jėzus paverčiamas Kristumi, t. y. stabu. Pasak musulmonų,

krikščioniška bažnyčia taip iškraipo tikrąją Jėzaus mokymo esmę ir virsta stabmeldyste. Islamas

gimė kaip tiesioginis atsakas Bažnyčios institucijai (bet ne Jėzui!) ir nuosekliai nusiteikęs jos

atžvilgiu priešiškai. Senasis baltų tikėjimas savo dvasia buvo artimas daug vėliau atsiradusiam

krikščioniškam Arijonų tikėjimui. Štai ką apie arijonus ir islamą sako katalikų bažnyčios ideologai:

„Islamas nėra pagoniškas kontrastas Bažnyčiai, jis nebuvo svetimas priešas. Mahometas

kilo iš pagonių… Mahometas ne vien tik žengė pirmus žingsnius link Dievo įsikūnijimo Jėzuje

paneigimo, kaip darė arijonai ir jų pasekėjai“ (Šv. Pijaus X kunigų brolija. Hilair Belloc. Didžioji

tebesitęsianti Mahometo erezija).

Taigi jeigu mūsų prielaida bent iš dalies teisinga, islamo priešiškumas krikščionybei turėtų

atsispindėti ir žodinėje islamo išraiškoje.

Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim

lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas

nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).

mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi,

materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką

darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Jei darome kažką pikta Dievo vardu,

nieko gera iš to neišeis. Dėl ko taip piktai ginčijamasi ir krikščioniškosios bažnyčios ne

dešimtimis, o šimtais skaičiuoja savo sektas ir kariauja su islamu: Jėzus buvo gyvas Dievas, t. y.

Mesijas, ar tik pranašas? Galima pagalvoti, kad Jėzaus mokymas nukentėtų, jeigu „stebuklingai“

išaiškėtų, kad Juozapas, būdamas teisėtu Marijos vyru, „netyčia“ dalyvavo savo sūnaus pradėjime.

Krikščioniškoji bažnyčia tvirtina, kad „pagonys – svetimas priešas“. Savus priešus nebespėja

skaičiuoti. O kantrieji pagonys, mušami per vieną skruostą, atsukdavo ir kitą. Gal todėl ir Jėzus,

būdamas Dievo sūnumi, buvo pasiųstas ten, kur jo labiausiai reikėjo, nes jaukiose baltiškose

sengirėse jam nebūtų kas veikti – ten gyveno vien jo pasekėjai savo dvasia ir gyvenimo būdu?

(Tarkim, aš – Dievas. Jokiu būdu negalima už tokią poleminę tariamybę mane sudeginti ant laužo

už ereziją, nes adverniškai skaitant žodį Dievas gausime Čia Veidas (Dievo). Tas tik patvirtina

Senojo Testamento teiginį, kad Dievas sutvėrė mus pagal savo pavyzdį. Taigi jei mane vistik

sudegintų ar nors pasmerktų, yra tikimybė, kad naikinamas pats Dievas mano pavidalu. O jeigu

nepadarytų nei viena, nei kita, tai pradėtų iš paskos būriais sekioti, ieškodami mano dieviškumo

įrodymų – stebuklų. Tačiau aš pats žinau, kad aš – ne Dievas ir nemoku vaikščioti vandeniu arba

mirusių atgaivinti (veikiau, ne didysis Dievas, nes mažus stebuklus daryti ir aš galiu: štai aš vienas

rašau, o daugybė žmonių skaito. O padaręs pirmą mažą stebuklą, iškart gimsta antras – kalbininkai

supyksta). Bet nuo manęs neatstotų ir kadangi nedaryčiau to, ką Jėzus darė (t. y. akivaizdžius

stebuklus rodė), galų gale pradėtų ginčytis: vaikštau aš ten, kur karaliai pėsti vaikšto, ar ne

(toalette – tikrai prancūziškas terminas, todėl jo nevartosiu)? Tuo tikslu, bet jau po mano mirties,

susikurtų galybė sektų. O man gyvam esant, laukia vienas galas: laužas tuo atveju, jeigu pagautų

vaikštant ten, kur minėjau, arba vis tiek prie kryžiaus prikaltų, nors ir stebuklus būčiau rodęs. Taigi

Dievu žemėje būti tikrai neapsimoka. Bet įdomiausia tai, kad ginčai vyktų dėl savaime

suprantamų, todėl ir neminimų dalykų. O jeigu ginčininkams noras ginčytis nepraeitų, tai išvada

viena: ginčo tęsėjams rūpėtų ne mano žodžiai ar rodomi stebuklai, o ginčo objektas, kuris man

visiškai neįdomus. Taigi mano atveju tas objektas būtų tai, ką aš palikau ten, kur karaliai pėsti

vaikšto!)

Lietuvių ir rusų kalbos artimos sanskritui. Tai yra jų bendras bruožas. Lietuviškoje

visuomeninėje enciklopedijoje rašoma: Sanskritas priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimos

Indoarijų šakai. Spėjama, kad indoeuropiečiai į Indiją atsikraustė 1500–500 pr. m. e. periodu,

kartu atsinešdami ir besiformuojančią žodinę Vedų tradiciją. Jos užrašytos Vedų kalba tik II

amžiuje pr. m. erą.

Visuomeninėje enciklopedijoje rusų kalba pabrėžiama slavų kalbų panašumai su sanskritu

ir visiškai nutylima lietuvių kalba. Vokiečiai pabrėžia savo kalbos panašumus su sanskritu, tačiau

mini ir lietuvių, o ypač lietuvių žemaičių tarmės panašumą su sanskritu ir netgi mokoma, kaip

reikia sanskritu rašyti. Vokiškoje visuomeninėje enciklopedijoje yra ir visas sakinys, įrodantis

lietuvių kalbos giminingumą su sanskritu:

Lietuvių kalba: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.

Sanskrito kalba: Devas adat datas, Devas dasyati dhanas.

O štai ką apie sanskrito ir lietuvių kalbas rašo „The Encyklopedia Americana“ (1942

17 t. 462 p.): „lietuvių kalba yra senesnė už graikų, lotynų, keltų ir slavų kalbas. Ji priklauso

indoeuropiečių kalbų grupei ir yra artimiausia sanskritui. Panašumas tarp lietuvių kalbos iš

vienos pusės ir sanskrito iš kitos yra iš tikrųjų toks, kad lietuviai kaimiečiai gali suprasti sanskrito

sakinius, ištariamus mokslininkų. Štai kodėl kalbininkai sutinka, kad lietuvių kalba yra seniausia

Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei

iš visų gyvųjų kalbų. Įsidėmėtinas lietuvių kalbos bruožas yra tas faktas, kad ji tiek pat turi

panašumo su graikų ir lotynų kalbomis, kiek su sanskritu“.

Pats nedrįstu tuo aklai patikėti, todėl perskaitau lietuvio lituanisto-profesoriaus Z.

Zinkevičiaus nuomonę šiuo klausimu jau anksčiau minėtoje jo knygelėje: dažnai vartojamos

akivaizdžios nesąmonės bei netikslūs formulavimai, tokie kaip „lietuvių kalba – vienintelė gyva

indoeuropiečių kalba, arba pati seniausia indoeuropiečių kalba“. Taigi amerikonai sako, kad

lietuvių kalba pati seniausia iš visų gyvųjų kalbų, o Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros

ministerija (nes ji parėmė šios knygelės leidybą), kartu su Lietuvos kalbos institutu (nes institutui

priklauso intelektualioji šios knygelės nuosavybė, pažymėta raide C) kategoriškai tvirtina, kad

tai akivaizdžios nesąmonės. Ką jau kalbėti apie tai, kad amerikonai nerašo apie lietuvių kalbos

santykius tik su sanskritu, ten parašyta iš visų gyvųjų kalbų.

Atsiduriame aklavietėje. Norint toliau tęsti lietuvių ir jų kalbos kilties paieškas, turime

elgtis taip, kaip daro mokslininkai, o būtent: rinktis vieną iš dviejų vienas kitam absoliučiai

prieštaraujančių kategoriškų teiginių (ne prielaidų!). Taigi renkuosi būti Lietuvos mokslo

pseudomokslininku ir amerikos mokslo kandidatu į mokslininkus.

Prėjusio šimtmečio pabaigoje žurnale „Klerion koll“ (Drunvalo Melchisedek, Drevniaja

Tajna Cvetka Žizni, „Sofija“ 2006, – aut.) buvo publikuotas straipsnis, kuriame duota fonetinė

sanskrito eilių transkripcija. Mokslininkai kiekvienam įmanomam sanskrito garsui suteikė skaičius

nuo 0 iki 10, kai kurie skiemenys turi dvi skaitmenines reikšmes. Kai tyrėjai pritaikė skaitmenines

reikšmes šiam eilėraščiui, jie netikėtai gavo tikslų Pi skaičių – 0,3141592653589…, seka tęsiasi

iki trisdešimt antro skaičiaus po kablelio. Skaičius pi-3,14 – tai apskritimo ilgis, padalintas iš

apskritimo diametro. Štai tas ketureilis:

Gopi bhagya madhuvrata

Srngišo dadhi sandhiga

Khala jivita khatava

Gala hala rasandhara

Į anglų kalbą šis ketureilis buvo išverstas maždaug taip:

O, Viešpatie (Krišna),

Numaldytasis pieningųjų garbinimų jogurtais.

O, gelbėtojau puolusiųjų,

O, Šivos mokytojau, prašau, apgink mane.

Perskaitykim dvi eilutes originale nuo viršaus, kur apie jogurtus kalbama, lietuviškai:

Gi o Pi pagyja meduku į ratą

Sąrangišo dadėki sandaugą!

Kalbininkai kaip mat pasipiktins perskaitę, kad sanskrito žodį madhu, kuris lietuviškai

reiškia medus, „paverčiamas“ meduku, t. y. medžio gabalėliu. Ir kaltinimus pagrįs savo pačių

sudievintu neklystančiu etimologijos mokslu. Kur yra tiesa, spręskite patys. Medus – labai

amorfiškas, priklausomai nuo brandumo, t. y. vandens kiekio jame, jis būna arba labai skystas,

arba „sumedėjęs“. Todėl šiuo atveju skaičius Pi paverčia apskritimo (rato) formulėje amorfišką ir

neužbaigtą apskritimą į tai, kas turi formą – apskritimu. Lygiai taip pat neturintis formos šviežias

medus įgauna formą jau subrendęs ir virsta meduku. O perskaičius žodį medus atvirkščiai, gausime

su dėm. Dėmuo – šiuolaikinė matematinė sąvoka, kai reikia atimti ar sudėti, dauginti ar dalinti. O

perskaičius „medus“ atvirkščiai slaviškai, gausime sudem, sudim, kas rusiškai reiškia „teisiamas“.

Ir išties medų vartojant kasdieniniame gyvenime, jis kaip teisėjas išryškina mitybos klaidas,

reguliuoja šarminę-rūgštinę organizmo reakciją ir t. t..Taigi išversi žodį taip, kaip kalbininkai

reikalauja – sugriausi ketureilio giluminę prasmę ir reikės laukti virš 3000 metų, kol atsiras

kompiuteriai ir sudėtingomis programomis tyrinėtojai ras tai, ką gali sužinoti perskaitęs (taip ir

atsitiko šiuo atveju, jeigu tikėti mokslininkų nuomone, kad sanskritas atsirado maždaug prieš 3.5

tūkst. metų).

Todėl ginčytis su kalbininkais beprasmiška. Būtų tas pats, kas ginčytis su kompiuteriu.

Kažkokios programos rėmuose jis atrodo tikras genijus, bet kai tik reikia pereiti į jam

nesuprantamą programą, jis arba visiškai nereaguoja, arba (žmonių atveju) išprotėja ir perskaitęs

vos penkis puslapius, kategoriškas išvadas skelbia. O čia viename žodyje jau kelios naujos

programos (neįprastas skaitymo būdas, pirminio žodžio vertimo dualumas, painiojimas lietuviškų

ir rusiškų žodžių, matematika maišoma su filosofija) ir viskas vyksta vienu metu, ir dar

nekreipiama dėmesio į dieviškąją Etimologiją – siaubas!

Gali nesuprantama pasirodyti sąrangišo sąvoka. Sąrang iš o, tai yra susirangiusio skliauto

iš rato, turinčio taip pat ir raidės „O“ formą, sąrama. Kitaip tariant pusapskritimio pagrindas, arba

apskritimo skersmuo.

Taigi ar galima tvirtinti, kad viena ar kita kalba artimesnė ar tolimesnė sanskritui, jei kalbos

viena kitą kuo puikiausiai papildo.

Pats žodis „sanskritas“ rusams (kitų tautybių žmonėms tikriausiai taip pat) tiesiogiai nieko

nereiškia. Kalbantiems sanskritu indams žodis sanskritas reiškia: dirbtinis, apdorotas, sutvarkytas,

puikus. Lietuviams šis žodis tiesiogiai reiškia kažką švento (šventas-SANctus – lot.), kas iš

dangaus nuKRITO.

Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus

panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių,

išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje

metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą

kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo.

Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo

pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų

pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, kuriuose būtų įmušta ar iškalta

ir mūsų pagoniškoji ir naujoji, krikščioniškoji datos. Bėda ta, kad įrašus tokiuose radiniuose

perskaityti lietuvius išmokė Lietuvą engusios tautos.

Tikrą perversmą šioje srityje galėtų padaryti Juozo Šeimio atrasta senųjų įrašų dešifravimo

būdai, kuriuos jis aprašė savo knygoje „Gališkosios Runos“ (Marijampolė, 2003 m.). Juozas

Šeimys perskaitė ne tik daugybę įrašų piniguose, bet ir senųjų tekstų kalendoriuose, įspaudų

archeologiniuose radiniuose. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti pinigėlis, kuris priskiriamas Kijevo

kunigaikščiui Vladimirui iš Gediminaičių dinastijos. Lietuvos valstybė Didžiojo Kunigaikščio

Vytauto gimimo dieną švenčia 1350 metais. Ant šio pinigėlio, teigia Juozas Šeimys, parašyta

Vytauto gimimo data 1351 metai pagal krikščioniškąjį, arba 6406 m. pagal pagoniškąjį kalendorių,

mat pinigėlis nukaldintas vos tik gimusiam kunigaikščio Kęstučio sūnui Vytautui. Taip pat

Vytautui užrašyti ir didžiuliai turtai – pusė visų prekybinių pelnų, kuriuos naujagimio kunigaikščio

tėvas Kęstutis pasižadėjo dalintis su savo broliu Algirdu (jie buvo lygiaverčiai karaliai). Taigi

viename pinigėlyje yra daugybė konkrečios ir labai vertingos informacijos! O pagal metodus,

kuriuos naudoti mus išmokė rusai, pinigas priklauso Vladimirui, o kad Kijevo Vladimirui – tai

turėtų būti savaime suprantama.

Kadangi šiame pinigėlyje – prekybinėje plomboje Juozo Šeimio perskaitytų įrašų ligi šiai

dienai niekas nei patvirtino, nei paneigė, rastą jame datą – 6406 – renkuosi tolimesnėms aisčių

genčių ištakoms ieškoti. Beje, šie metai sutampa su kitais Juozo Šeimio perskaitytais įrašais

įvairios kilmės archeologiniuose radiniuose.

Juozas Šeimys perskaito įrašą ant faraono Tutanchamono auksinio sarkofago antvožo:

Lamų Papas Aistusas Cheopso ir data – 4105 metai. Pagal pagoniškąjį lietuvių kalendorių

dabar yra 7067 metai. Atimkime iš 7067 mus su faraonu Aistusu Cheopso (Tutanchamonu)

skiriančius 3738 metus ir gauname 3528 m. Skirtumas tarp datų ant sarkofago antvožo ir mūsų

pagoniškojo kalendoriaus – beveik 500 metų. Jeigu J.Šeimys užrašą perskaitė teisingai išeitų, kad

lietuvių kalendorius už egiptietiškąjį „jaunesnis“ 472 metais, taigi aisčių kilties šaknys turėtų būti

senovės Egiptas. Doc. Rudzinskaitė-Arcimavičienė (Senovės Rytų Istorija, Kaunas, 1936) rašo:

„Daugumas šių dienų egiptologų laikosi tos nuomonės, jog semitai į Egiptą atsikėlė

daugiausia iš šiaurės, per Deltą. Reikia manyti, jog ir Afrikos chamitai, prie kurių priskiriami

senovės egiptiečiai, yra čia atvykę iš rytų, iš Azijos. Senovės egiptiečiai, laikydami Afrikos

chamitus pirmutiniais Egipto gyventojais, praminė juos „Onu“. Pagal šumerinę teoriją, egiptiečių

ir semitų kalbų panašumas turįs priežasčių tolimoje praeityje, kada tos dvi tautos, lygiai kaip ir

indoeuropiečių tautų grupė, turėjusios bendrą protėvynę“.

Egipto apgyvendinimo atvejis labai panašus į skitų atsiradimą Europoje. Kai buvo kalbama,

jog „atsirado Europoje“, turėtų būti aišku, kad skitai atėję iš Europos išorės, o vėliau paaiškėja,

kad galėjo atsikraustyti iš Europos šiaurės. Jeigu ta Europos išorė galėjo būti Azija, tai lieka

neatsakytas klausimas, kokiu būdu lietuviai ir rusai kalba bendram indoeuropietiškam sanskritui

artimomis kalbomis. Kadangi mokslininkai to įtikinamai nepaaiškina, renkuosi prielaidą: tarkim,

kad aisčių protėviais buvo „onai“. Ona – paplitęs lietuviškas vardas, lietuvių kalboje taip pat

plačiai vartojami įvardžiai anas, ana, slavų kalbose – on, ona. – Pala, pala! – beveik girdžiu

meilius oponentų balsus. – Nuo kada vardas Ona tapo lietuvišku? Na, šitą tai nesunkiai galima

atpasakoti. Nuo tada, kai lietuvių kaimus krikštydami kunigai laiko taupymo sumetimais vienu

vardu ištisus kaimus ir pakrikštydavo. Tačiau ar tai buvo naujas lietuviams vardas? Juk sutikime,

kad moterį pavadinti įvardžio „ana“ vardu – nelabai mandagu būtų. Todėl lietuviai savo moterų

taip ir nevadino. Panašiai būtų bendraujant trise, jeigu apie trečią asmenį, jam girdint, sakyti „Jis“

arba „Tas“. Arba kreiptis į pašnekovą ne vardu, bet „ei, tu“.

Jei apie vardus prakalbome, būtų įdomu sužinoti štai ką. Kokiu būdu lietuviškas įvardis

ana, suteikiant jam Onos vardą, rusų kalboje iš vardo vėl tampa įvardžiu, bet būdamas jau vardu?

Na, žiūrėkit patys: lietuvę moterį „aną“ pavadinome Ona, turime moteriškę, vardu Ona. O kai rusų

moterį , rusiškai įvardinamą įvardžiu ona, norime pavadinti Ona, ji tampa Ana, t. y. jau lietuviško

įvardžio vardu! Niekaip nesugebu šitos mįslės įminti. Lingvistai, deivės Etimologijos garbintojai,

pareikštų kad čia savaime suprantamas dalykas, t. y. kad slavų kalbos vietoj trumpojo balsio a turi

o, o baltų kalbos, atvirkščiai, vietoj trumpojo o turi a. Ir jie būtų absoliučiai teisūs, įvardindami

faktus. Tačiau kokia jėga priverčia faktus tapti tokiais, kokie jie yra? Matydamas skrendančias

antis, gamtininkas-ornitologas suvoks tą kaip galbūt prasidedančią paukščių migraciją, valstietis-

žemės arėjas prisimins būtinus ir dar neatliktus darbus, o medžiotojas matys tik skraidantį kepsnį.

Ir visi bus teisūs. Tačiau tikroji varomoji jėga ir paukščių migracijos priežastis bus tikriausiai

maisto paieškos ir lengvesnių gyvenimo sąlygų paieškos. Tos pačios ar panašios priežastys

versdavo ir šiandien skatina migruoti ir žmones. Tačiau paukščių ir žvėrių kalba nesikeičia, o kas

verčia keistis žmonių kalbą? Gal jei būtume sėslūs ne tik gyvenimo būdu, bet ir pagrindinėmis

etinėmis normomis ir idėjomis, mūsų ir kalba mažiau keistųsi. Kai kas gali paprieštarauti, kad

tokiomis prielaidomis siekiama primityvizmo. Tačiau faktai ir mokslininkų atradimai akivaizdžiai

įrodo, kad senosios civilizacijos šiuolaikinio mokslo šviežiai atrastas tiesas žinojo jau prieš

tūkstančius metų, nors ir neturėjo kompiuterių ir tobulų mokslinių prietaisų. Taigi mūsų protėviai

anaiptol nebuvo primityvūs, priešingai – tai mes kartais prieš juos išrodome primatais.

Egipte ir Afrikoje yra vietovardžių, kuriuos skaitant vien tik lietuviškai arba vien slaviškai

kartais suprasti negalime, bet lietuviškai-slaviškai jie kuo lengviausiai suprantami. Pavyzdžiui

Negados kapinynas, kuriame rasta daugybė archeologinių radinių, priskiriamų 5000–15000 m.

pr. m. erą. Negada – Ne+Gadynė, pagada – geras oras, nepagada – blogas oras. Sacharos dykuma

– Sa (čia) kara (bausmė – slav.), Šivos oazė – šyva spalva lietuviškai, kai kalbame apie arklius.

Nilas – N+ill (ne+ill – dumblas slav., t. y. upė – nedumblas). Žodį Nilas perskaičius atbulai,

gausime Čia Linas. Administraciniame Egipto valstybės suskirstyme į Nomus yra sąsajos su Namų

reikšme lietuviams. Prancūzas Champoljonas iššifravo Egipto hieroglifus, šiam darbui išmokęs

koptų kalbą. Bandyti skaityti egiptietiškus tekstus, nemokant lietuvių kalbos – tas pats, kas tyrinėti

lietuvių kalbą, mokant vien bendrus baltų-slavų žodžius ir kalbant rusiškai. Pavyzdžiui, Vilnių

slavai vadina Vilno ir nesupranta, ką šis žodis reiškia. Lietuviams Vilniaus vardas asocijuojasi

su vilnimi. Slavams Kovno – Kauno pavadinimas nesuprantamas, o mums kelia sąsajas su

kautynėmis ir pan.. Šiuolaikiniai koptai kildinami iš semitų. Skaitant šį žodį lietuviškai, gauname

semitai – se mitai, čia mitai, t. y. tauta, kurianti mitus. Ieškome semitų, iš kurių radosi koptai,

šaknų. Visuomeninėje enciklopedijoje randame, kad kadaise (apie 2000 metų iki Egipto valstybės

atsiradimo, t. y. apie 4000-5000 m. pr. m. e.) jie turėję sostinę, kurią galbūt lankęs pats Abraomas.

O sostinės pavadinimas, koptams nieko tiesiogiai nereiškiantis, buvęs Marė – lietuviams lengvai

suprantamas pavadinimas, turintis sąsajų su mariomis ar vandenimis.

Labai plačiai Egipto raštuose vartojamas anties atvaizdas, nemokantiems lietuvių kalbos

reiškia paukštį, arba sūnų, arba dukrą, arba dievą Geb (atvirkščiai perskaičius – Beg, t. y. judėjimą

reiškianti sąvoka) Lietuviškai kalbantiems gali reikšti ir vietą ties širdimi (užantyje akmens

laikymą arba gyvatės šildymą, t. y. klastą arba paslaptį). Beje, kada Šampoljonas iššifravo garsųjį

Rozetės akmenį, viena iš dviejų kalbų, kuriomis buvo parašytas Kleopatros vardas, buvo graikų.

Antikinė Graikija pradėjo formuotis apie 800 m. pr. m. e. Graikams žodis Antika reiškia kažką, kas

iš anksčiau kilęs. Lietuviai taip pat išmokyti manyti, kad antika – tai senus laikus reiškiantis žodis.

Tačiau jei kalbama apie senienas apskritai, o ne apie konkrečią šalį, visomis Europos kalbomis

sakoma antiquaritet. Perskaitykime šį žodį lietuviškai-valstietiškai, gausime anti+kva+ri+tat, t. y.

kvaksinti antis ritasi link tėtės, o jei atbulai perskaitytume žodį Antika, gausime ak itna, t. y. ach

atėna, arba aik atėnai, arba ak ateina. Bet kuriuo atveju išeina graikijos sostinės Atėnų vardas. O

žodį antis išvertus į graikų kalbą, bus papia. Taigi jei patys graikai nežino, ką tiesiogiai šis žodis

reiškia, o lietuviškai skaitant, randame tą prasmę, kurią patys graikai įvardina jau kitais žodžiais,

tai man peršasi prielaida: lietuvių kalba senesnė už graikų mažiausiai 2000 metų. O kadangi

graikai save kildina iš Egipto ir mes randame vienodų žodžių (ne panašių, vienodų!) su senovės

egiptiečių, tai savaime peršasi išvada, kad mes kalbame ta pačia ar labai panašia kalba į senovės

egiptiečių. Ir kad sužinotume, ar lietuviai Egiptą apgyvendino, ar egiptiečiai Lietuvą, mes turime

skaityti Egipto metraščius. Bet ne taip ir ne ta kalba, kaip mus kiti to moko.

Rudzinskaitė-Arcimavičienė rašo, kad bitę vaizduojantis hieroglifas buvo ištariamas „biti“

ir reiškia svarbiausiąjį Egipto asmenį – patį faraoną. Tačiau bičių šeimose vyriškos giminės

pavadinimą turi tik tranai – patinėliai. Tron slaviškai reiškia sostą. Bet soste galėtų sėdėti ne

tranas, o tik bitė-motinėlė (kartais vadinama karaliene), ir ji bičių šeimose visad būna viena. Bičių

motinėlė tranai ir bitės darbininkės, kurios skaičiumi viršija tranus šimteriopai, sudaro spiečių –

vyriškos giminės visuomenę, jeigu dauginasi. Tačiau jeigu gyvena kaip lietuviai – sėsliai, tada

jų visuomenė vadinama moteriškos giminės vardu – šeima. Perskaičius žodį „bitė“ atvirkščiai,

gausime ė tib, t. y. į Tėbus (Tėbai – senovės Egipto sostinė. Manoma, kad šis miestas 700-2000m.

pr. m. e. buvo didžiausias pasaulio miestas). Taigi kai sėslios, bitėse dominuoja moteriška giminė,

kada klajoja – vyriška (nors skaičiumi tranai sudaro labai nežymią spiečiaus dalį).

Šis rebusas labai primena į Tėvynės sąvoką lietuvių kalboje. Žodžio „tėvynė“ giminė

yra moteriška, jo šaknis reiškia tėvo dalyvavimą ir yra vyriškos giminės. Taigi vyriška giminė

skiemenyje vyn persikeičia vietomis su moteriška ir dominante tampa motertiška giminė. Tas labai

akivaizdžiai matosi, perskaičius šį žodį atvirkščiai: tėvynė – ėn yvė t, t. y. eina įvijos vėl į tėvą.

Jei bitės atvaizdas pagal svarbą buvo bene reikšmingiausias, o žodžio tarimas tiksliai

atitinka lietuvišką, logiška būtų manyti, kad ir kitur rastume labai reikšmingų bendrų sąsajų.

Pavyzdžiui, Egipto pavadinimas galėtų būti moteriškos giminės. Dabartinis Egipto pavadinimas

kilęs iš graikų kalbos. Kadangi graikų kalba formavosi daug vėliau, negu laikotarpis, apie kurį

kalbame (4000–6000 m. pr. m. e.), reikia rasti senesnį šaltinį Egipto pavadinimui nustatyti.

Dabartiniai Egipto šeimininkai arabai vadina Egiptą Misr arba Kemet. Kemet arabiškai reiškia

juodą spalvą. Šis pavadinimas kilęs nuo juodo dumblo , kurią patvinęs Nilas paskleidžia Egipto

žemėje. Ties šiuo pavadinimu plačiau neapsistosime, nes jis vien arabiškos kilmės. O Misr

pavadinimas siejamas su senovės Egipto piešiniu, kurį arabai vėliau stilizavo ir iki šiolei naudoja

savo rašyboje. Misr žodis, rašomas arabiškai:

Pirminis piešinėlis, kurį arabai perėmė ir naudoja savo rašyboje:

Misr arabams reiškia miestą ir valstybę kartu. Senovėje balsių nerašydavo, tardavo pagal

poreikį tarp priebalsių. Hebrajai ir šiandien taip daro. Ms lietuviškai galima tarti Misa, daug

vėliau atsiradusia lotynų („latėnų“, nes būdavo visad latuoti, šarvuoti) kalba reiškia maišalynę, o

lietuviškai – alaus gamybos rūgimo procese atsirandantį produktą. Virš horizontalaus brūkšnio

per vidurį guli raidė S, bet aiškus ir stilizuotas gulintis žmogaus kūnas. Kairėje piešinėlio pusėje

– aiški raidė M, dešinėje – taisyklingas ratukas, kuris stilizuotai vaizduoja žmogaus galvą. Ratas

– aisčių-lietuvių – senovės egiptiečių tikėjime užima pagrindinį vaidmenį: Dievas Ra (saulė), taip

pat virsmas, neturintis pradžios nei pabaigos, ir galbūt raidė O. Labiausiai tikėtina versija būtų

Misarė arba Misorė. Ką reiškia Orė – žino kiekvienas lietuvis, mokantis savąją kalbą – tai šventė,

kurios metu ariama. Pagrindinis šventės dalyvis – artojas, arėjas, arijas. Daugelio lietuviškų žodžių

galūnės – -as.

Visuomeninėje enciklopedijoje rusų kalba apie sanskritą rašoma, kad kartu su arijų

tikėjimu į Indiją sanskritą atnešė arijų ir asų tautos. Jei ši Egipto pavadinimo versija arti tiesos,

paaiškėtų ir arijų bei asų (t. y. lietuvių – aut.) atsiradimo istorija. Mokslininkai sutaria, kad arijai į

Indiją atsikraustė apie 1300–2000 m. pr. m. e.

Apie 1300–1500 m. pr. m. e. Egipte vyko stambios tikėjimo ir politinės reformos. Jų esmė

– perėjimas nuo politeistinės religijos su daug Dievų, į monoteistinę. Tas galėjo paskatinti dalį

Egipto tautos išsikraustyti, tai yra „išspiesti“. Jeigu Egipto visuomeninė santvarka buvo sudaryta

pagal bičių šeimos modelį, aišku ir kastų kilmė Indijoje. Nes bičių šeimose labai aiškus ir griežtas

darbo pasidalinimas. Beje, pirminis kastų sistemos Indijoje pavadinimas buvo „varnos“ – lengvai

suprantamas lietuviškas žodis.

Baigiant temą apie senovės Egipte vartotas kalbas, negaliu dar kartą nepacituoti

Rudzinskaitės Arcimavičienės: Gali būti, jog kai kurie tų vardų yra tyčia taip sudaryti, kad

klausytojas tarp jų negalėtų rasti tikrojo vardo. Iš tikrųjų, egiptiečių žyniai, tikėdami tokia didele

paslaptingojo vardo galia, jau vien dėl to stengėsi jį paslėpti, kad juo nebūtų naudojamasi

žalingiems tikslams. Kitas egiptologas, anglas (?) Lexa mini, kad Ra, tardamas Izi savo vardą,

drauge ištaria visą eilę vardų:

„Matey, Matey, Moten, Moten, A A A

Moutef, Moutef, Mitey, Mitey“

Nežinau, kaip skamba jums, bet man atrodo, kad kreipiamasi į motiną. Ir kaip taip lengvai

galima buvo iššifruoti vardus, kuriuos patys egiptiečiai rūpestingai slėpė, nežinant lietuvių

kalbos? Pasaulyje yra apie 5000 egiptologų. Iš jų tik Rudzinskaitė-Arcimavičienė – lietuvė (labai

atsiprašau, jeigu nepaminėjau kitų lietuvių egiptologų, nes publikuota radau tik minimos autorės

knygų). O ir ši mokslininkė savo darbus išleido, siautėjant tarybiniams saugumo organams ir

atidžiai prižiūrint, kad tik neišaiškėtų, jog mažieji lietuviai gali būti didesni už rusus.

Įdomios paslėptos informacijos yra įvairių tautų legendose ir pasakose. Didžiojo rusų poeto

Aleksandro Puškino sukurtoje rusų liaudies pasakoje, ąžuolo (galbūt šventame ąžuolyne augusio)

šakomis vaikšto mokytas Katinas (ištikimas laumių-raganų palydovas), o tas ąžuolas augęs

prie vylingosios (gal būt Baltijos) jūros. Pasakoje apie auksinę žuvelę (galbūt Lietuvą), žuvelė

pildo visus žvejo norus, kolei paprašyta išpildyti neįmanomą norą: kad pati žuvelė žvejo žmonai

tarnautų, – ši atima viską ir palieka juos vėl prie suskilusios geldos. Kitoje rusų liaudies pasakoje

aprašomas didvyrio Sadko žygdarbis, kada jis, padedamas jūrų karaliaus dukters pagauna auksinę

žuvį, taip įgyja laivyną, pagauna Laimės paukštę ir atsikrato godžiais ir valdžios ištroškusiais

bajorais. Kitoje rusų liaudies pasakoje visus jaunikaičio norus išpildo lydeka. Visoms šioms

pasakoms būdinga, kad norų išsipildymas siejamas su žuvimis. Žinoma, nebūtinai ta žuvis gali

būti Lietuvos simbolis, gali būti ir dabar pasak astrologų prasidedanti Vandenio era. Žuvis – vienas

ankstyviausių Kristaus simbolių. Graikų kalboje žodžio žuvis raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus,

Dievo sūnus, Išganytojas pirmąsias raides. Seniausias rašytinis žmonijos kilties istorijos šaltinis

– hebrajų Senasis Testamentas. Būtų logiška manyti, kad jei lietuviai susiję su Egiptu, tai hebrajų

išėjimo iš Egipto istorijoje būtų paminėta, kur tų lietuvių-egiptiečių ieškoti.

Skaitant hebrajų Išėjimo Knygą ir atkreipiant dėmesį į tuos šventų raštų sakinius, į kuriuos

yra nuorodos skaičiais arba labai nelogišku pasakojimo dalyvių elgesiu, išaiškėja štai kas. Senojo

Testamento Išėjimo Knygoje pranašaujama, kad pasibaigus vienai Vandenio erai ir prasidėjus kitai

(pasak astrologų, tas vyksta šiuo metu), egiptiečius-aisčius rasime šiauriniame žemdirbystės krašte,

kur svarbią reikšmę turi rugiai ir kviečiai. Be to, tas kraštas turi būti susijęs su Marijos vardu.

Dėkokime Viešpačiui, nes jis tikrai kilnus,

Žirgą ir vežimą jis įmetė į jūrą.

Įmestas į jūrą žirgas – tai žirgo žvaigždynas (šaulio zodiako ženklas). Žirgas su raiteliu, t.

y Vytis – Lietuvos valstybės simbolis. Vežimas – Didieji Grįžulo ratai, arba Septyvi Šienpjoviai.

Gali būti, kad ta jūra – Baltijos. Kaip dar vadina lietuviai Lietuvą? – Marijos kraštu. Kurį miestą,

vienintelį visame margame sviete, pasaulio hebrajai vadina Šiaurės Jeruzale? – Vilnių!

Nagi patikrinkim, kas slypi lietuvių sostinės varde. Vilnius atvirkščiai – su iNLi V, t.

y. galėtų būti su į Nilą vilnimi. Bet su kuo, su? Paklauskime legendų. Kunigaikštis Gediminas

čia nušovė taurą. Tauras adverniškai – sa Ruat, arba čia Ratas. Graikų kalba Stauros reiškia

kryžių. Kryžiaus ženklo kilmė taip pat egiptietiška. Vadinasi, kai su tauru vilnimi grįšime į Nilą,

šiuolaikinės civilizacijos virsmo ratas užsidarys ir mes išgirsime dieviško grožio siuitą (ta – pirmas

žodžio tauras skiemuo) Nilui ir Vilniui. Beje, mes turime dvi sostines – Vilnių ir Kauną. Abiejų

miestų kilmė siejama su tauru. Kauno atsiradimo legendoje tarp tauro ragų buvo degantis kryžius,

Vilniuje – krivių Krivaičio Lizdeikos liepsnojanti pranašystė apie Vilniaus ateitį. O Egipte Dievas

Totas vaizduojamas su tauro galva, kur tarp ragų, kaip ant mėnulio pjautuvo, guli saulė – virsmo

ratas, o rytų Lietuvos kaimuose Totomis (moteriškos giminės įvardžiu!) po šiai dienai vaikai

vadina savo tėvus. Mūsų dabartinė sostinė Vilnius stovi ant Neries kranto. Neries vardą, veikiau

upės vardo dvasią, mini dar Homeras savo Iliadoje, kada odėje apie Odisėjo (Odes sėjančio)

klajones rašė apie herojaus susidūrimą su Sirenomis (Neris-Siren, skaitant atvirkščiai).

(hebrajai ir mes – lietuviai-egiptiečiai) nenorėjo, kad mes skaitytume atbulai ir taip suprastume

tikrąją reiškinių prasmę: ogi istorijos virsmo, rėdos ratas nebūtų užsidaręs. Dar prieš kokį 60-80

metų už panašias prielaidas, kurias čia laisvai dėstau, mūsų visų tėvelių kauleliai pūtų Sibiro

tundroje. O šiandien profesorius Zigmas Zinkevičius tvirtina, kad iškilo būtinas reikalas sustabdyti

nesąmonių plitimą. Ateityje jų triūsas (pseudomokslininkų) mokslui bus naudingas tik dėl faktinių

duomenų iškėlimo (kaip šiandien Jono Basanavičiaus trakologijos raštai), bet ne dėl padarytų

išvadų. Tačiau toje pat knygelėje „Lituanistikos mokslas ir pseudomokslas“ autorius tvirtina, kad

Lituanistika – tai mokslas apie lietuvių tautą, jos kalbą, mitologiją ir literatūrą, siauresne prasme

– lietuvių kalbos mokslas. Taigi jei mokslininkas nuoseklus, tai niekaip negalėtų atsieti nuo

lietuvių kalbos mokslo mitologijos ir literatūros mokslo, todėl negalima vartoti sąvokos siauresne

prasme. O jeigu sąvokos atskiriamos, tai mitologija – mokslas ar pseudomokslas? Jeigu

pripažįstame, kad mitologija – mokslas, tai turime pripažinti, kad mituose alegorijomis ir

metaforomis pavaizduoti įvykiai yra veidrodinis tikrovės atspindys. Legendos todėl ir kuriamos,

kad būtovės reiškinių nesugeba paaiškinti mokslas, kaip jį supranta kai kurie mokslininkai. O jeigu

mitologija – ne mokslas, tai būdami nuosekliais, „tikrieji“ mokslininkai turėtų principingai

Dabar gimsta prielaida ir atsakymui į klausimą, kodėl seniausios pasaulio tautos

nesinaudoti veidrodžiais. Mat veidrodyje mes matome ne savo „Aš“, o tik tikrojo „Aš“ atspindį,

kur kairė akis tampa dešine. O slaviška raidė „ß“, rusiškai tariama „ja“ ir reiškianti įvardį „Aš“,

veidrodyje paslaptingai virsta lietuvių rašybos raide „R“, bet tariama turėtų būti „Ai“ (Ja-aj

atvirkščiai), tačiau mes kažkodėl tariame „rrr“! O juk raide „R“ prasideda Rėda! Tyrinėdami save

ar norėdami barzdą nusiskusti, mes žiūrime į veidrodį. Tą patį daro ir slavai. Todėl teisinga būtų,

kad jei tirtume lietuvių kalbą, lygindami ją su slavų, tai nederėtų lietuviui atsistoti prieš rusą ir

sakant „Rrr“ tikėtis, kad jis atsakys „ß“. Ko gero, lietuvis su rusu turėtų atsistoti prieš veidrodį

abudu. Tada kai rusas sakys „Ja“, mes matysime ir save, todėl „perskaitysime“ „Ai“, čia ir aš, čia

tikroji Rėda! O kai mes ištarsime Rrr, rusas palinksės galva ir pasakys „Ja“! Mat žodį rėda

perskaičius veidrodiniu principu atvirkščiai lietuviškai, bus adėr, kas slaviškai reikštų ad er – ot er,

arba nuo „r“ (raidės).

Taigi jei ieškome lietuvių kilties ištakų, išaiškėja ne tik mūsų itin tamprūs ryšiai su rusais,

bet ir su žydais, dabartiniais semitų ainiais. Beje, tik lietuviai gali paaiškinti žodžio žydas kilmę –

nuo žodžio žydėti (juk išrinktoji tauta!), o kitą jų vardą judėjai – nuo žodžio judėti. O perskaičius

žodį Žydas atvirkščiai, gausime Čia Dyž, tai yra Čia Dėžė (kur žinių lobis sudėtas). Ar jūs bent

įsivaizduojate, kas dėsis tada, kai išsipildys hebrajų pranašystė: Atėjus Mesijui, Dievas panaikins

esamus raidžių derinius arba išmokys mus kitaip perskaityti parašytą tekstą? Juk mūsų atveju,

ateis ne vienas Mesijas, bet trys milijonai! (Galvosūkis: ar lietuviai-egiptiečiai tuomet į Izraelį

turėtų važiuoti judėjų mokyti, ar Lietuvoj visus žydus priimti?)

Taigi jei yra taip, kaip tvirtinu, tiek rusai, tiek hebrajai sumokėjo labai didelę kainą, kad

visi kartu išsaugotume tą lobį, apie kurį dabar kalbame. Rusai sumokėjo savo tautos grynumo

praradimu, t. y. savimi, kada saugodavo lietuvių-egiptiečių pagrindinį turistinį-prekybinį

susisiekimo kelią Neris-Nemunas-Nilas (NNN). Hebrajai prarado daugybę savo sūnų ir dukterų,

saugodami mūsų santarvės skrynią – lobyną, kada buvo tūkstantmečiais persekiojami ir laužuose

deginami vien už tai, kad jie – žydai. Todėl skirstyti žmones į „mes“ ir „juos“ yra daugiau nei

nedėkinga. Yra tik Mes. O jei kam nepatinka mano kategoriškas tonas ir kas nors susigriebtų,

kad tai jau ne prielaida, o teiginys, todėl tai prieštarautų esė žanro dėstymo būdui, į tai su

pasitenkinimu atsakyčiau štai ką. Juk iki šios vietos perskaitėte, ar ne? Ir jei iki šios vietos rašinys

buvo esė, tai kaip būtų galima tvirtinti, kad visas rašinys – jau ne esė? Štai rašydamas kramsnoju

obuolį. Ar mano kramėj (senas puikus lietuviškas žodis, apibūdinantis vietą, kur kramtoma, t.

y. burną) obuolio kąsnelis yra obuolys? Akivaizdu, kad ne, nes pats obuolys ant stalo guli, be to

burnoje esantys obuolys jau neatpažįstamai pakeitęs tiek savo formą, tiek turinį . Taigi ir toliau

kramsnosiu obuolį, nesukdamas sau galvos, ar tai obuolys, ar jau ne. Tai ir jūs skaitykit sau toliau,

perdaug nepergyvendami, ar čia esė. Be to, kategoriškas tonas neturėtų nieko įžeisti. Ar įsižeidžia

kas nors, radęs istorijos enciklopedijoj kategorišką tvirtinimą, kad lietuviai savo rašto iki XI

amžiaus neturėjo, nors tam nėra jokių įrodymų?

– ………………!

– Aš taip pat.

Iškovojome nepriklausomybę ir atmerktomis akimis sapnuojame, kad pagaliau mes laisvi.

Tikrai laisvi buvo knygnešiai ar Sibiro tremtiniai, kurie visaip ujami ir naikinami, išsaugojo savo

laisvą mintį ir meilę Tėvynei bei gimtąjai kalbai. Tikrai laisvi buvo M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas,

Vaižgantas, Jonas Basanavičius… Laisvi buvo Martynas Mažvydas, Kazimieras Būga, Antanas

Baranauskas… Ką jie pasakytų išgirdę, kad reikia supaprastinti mūsų rašybą, „apkarpyti“ balsių

nosines, nes užsieniečiams esą per sudėtinga suprasti. O mūsų pačių sukurta seimo komisija, turinti

visokiausiais būdais saugoti seniausią pasaulio – lietuvių kalbą, bando ją naikinti!

Man labai mielas japonų studentas, kuris atvykęs į Lietuvą lietuvių kalbos mokytis taip ją

pamilo, kad savo sūnų Eglės vardu pavadino. Eglė – moteriškos giminės daiktavardis. – Bet juk

japonai to nežino, – išdidžiai išrėžė jis, – o vardas Eglė labai gražiai skamba.

Sugaišau marias laiko, kad įsitikinčiau, jog XVII amžiuje baltai (kuršiai) turėjo savo

kolonijas Afrikoje, jų laivai pasiekdavo Vest Indiją ir nuosavybės teise valdė salą Karibų jūroje.

Juk visos tos žinios mus pasiekti turėtų per orius vidurinės mokyklos vadovėlius, juk mes, – laisvi!

Juozas Šeimys perskaito užrašą ant varinės plokštelės, kuri atrasta statant funikulierių prie

valdovų rūmų Vilniuje. Plokštelė yra nuo vardinio ginklo – kardo makštų dalis. J. Šeimys tvirtina,

kad pats ginklas priklausęs kunigaikščio Kęstučio sūnui Vaidotui. Esą, ten viskas aiškiai surašyta.

Juk vien šis radinys tikrai taptų simbolišku ir vien jo atradimas įprasmintų valdovų rūmų statybas.

Kas trukdo nors patikrinti prielaidos pagrįstumą. Bet pasirodo, kai kam tas paprasčiausiai nerūpi…

Neįdomu.

Juozas Šeimys perskaito įrašus steloje, kuri stovi Čikagos muziejuje. Ten smulkiai aprašyti

mūsų protėvių hetų su edonais žygiai ir nuotykiai, kovos su hidromis, lietuvių probočių nuotykiai

pas actekus ir t. t., ir pan. Ir visa tai vyksta dar 100 metų iki faraono Tutanchamono gimimo!

Galbūt Juozas Šeimys kai kur klysta. Bet neklysta tik tie, kurie iš viso nieko neieško.

Tikroji laisvė neateina, pasikeitus politinei situacijai ar nubrėžus geografines sienų ribas. Ji

prasideda iš vidaus, iš kiekvieno iš mūsų vidaus. Ir kaip čia nepaminėti Vydūno žodžių: kiekvienas

vergas svajoja apie laisvę. Tačiau kai ji ateina, pradeda galvoti, – ką čia nuveikus? O kad pats

mąstyti nemoka, tai pradeda ieškoti naujo šeimininko.

Lietuvių kalba iki XX amžiaus, kaip prieš kelis šimtmečius ir mūsų girios, pasauliui buvo

terra incognita. Šiandien nebūtina šokti ant žirgo arba sėsti į lėktuvą, kad nukakti į kitą žemės

rutulio vietą. Atsiradus kibernetinei erdvei, erdvės sąvoka pasikeitė, todėl kalbos labai greitai

keičiasi – visi tapome „klajokliais“. Iš šalies klausant, kaip tarpusavy bendrauja virtualioje erdvėje

– kompiuteryje gyvenantys žmonės, neįmanoma nieko suprasti. Pasaulyje gimė ir vystosi nauja,

kompiuterių kalba. Ji naikina ne tik lietuvių, bet visas ligi šiol gyvavusias kalbas! Ir mes turime su

tuo susitaikyti, nes neįmanoma istorijos rato pasukti atgal. Kaimai, per amžius buvę lietuviškosios

kultūros genofondu, išmiršta. Mūsų vaikams vien perskaityti Baranausko „Anykščių šilelį“ – tikra

kančia, nes jie tiesiog nesupranta kūrinio turinio tikrąja to žodžio prasme! Todėl jei nesuremsime

pečiais ir bet kokia kaina nesaugosime ir nepuoselėsime to, ką iš protėvių paveldėjome – kaip

individuali tauta mirsime jau po 30–50 metų, t. y. laiko liko tiek, kiek truks užaugti mūsų vaikai,

nemokantys kalbėti tikrai lietuviškai.

Taigi atrodytų, kad pagrindinis lietuvių kalbos priešas šiandien – kompiuteris. Iš tiesų, vien

perskaičius šį grėsmingą vardą lietuviškai, net šiurpas krečia: kompiuteris – kom piut eris, t. y.

kuom pjaut erius, arba kuom pjaut ėriukus (baltos lankos, juodos avys, kas išmano, tas jas gano).

Tačiau norėdamas būti nuosekliu, turiu išpešti kažkokią naudą iš naujai atrasto lietuvių kalbos

skaitymo meno, kurio visą lietuvių tautą noriu išmokyti. Taigi perskaitykim žodį kompiuteris

adverniškai. Kompiuteris – si retui p mok – šis retai taip moko! Galima būtų dar išplėsti giluminę

prasmę, nes senovinis pagalbos prašančių lietuvių bobučių šauksmas būdavo ratavokit, ratuikit!

Taigi galėtume perskaityti ir taip: kai ateina laikas ratavojimui, šis (t. y. kompiuteris) kaip reta

moka (ratavoti, t. y. gelbėti). Ir iš tiesų, jeigu kompiuteryje, ieškodamas sąvokos esė apibūdinimo,

rasčiau ne lakonišką – esė pavadinimas kilęs nuo prancūzų kalbos žodžio essai-bandymas – o

ir trumpą paaiškinimą, kad jeigu polemizuojant gimsta Tiesa ir esmė, gal taikliau būtų šį žanrą

vadinti tikru, bendru lietuvių-sanskrito vardu asmi-asti, arba esmi-esti, tačiau pirmojo prancūzų

kilmės rašytojo garbei šis žanras vadinamas ir t. t. – būtų žengtas pirmas žingsnis susitaikymo link.

Kompiuteris juk ant manęs nepyksta, tai aš pykstu ant kompiuterio. O jei nuo manęs priklauso,

kas kompiuteryje parašyta – pykstu ant savęs (pykti ant savęs – tikrai kvaila. Save reikia tik

mylėti, nes kaip mes išmoksime kitus mylėti, jei ant savęs pykstame?). O jeigu mano vaikai žaistų

kompiuterinius žaidimus, kurių turinys būtų susietas su senovės lietuvių istorija, kalba, santykius

su kitomis tautomis – tada ko gero pasidaryčiau aršiu kompiuterių mylėtoju.

Dabar pasigilinkim, kaip pagerinti santykius su kaimynais, pavyzdžiui, su rusais. Žodį taika

perskaičius atbulai, gausim akėt. Vadinasi, jeigu taiką akėsim, jos niekada ir nebus. Bet čia ir taip

aišku. Tada pasitelkim senolių išmintį ir patirtį. Mūsų protėviai lietuviai-egiptiečiai buvo užkietėję

gnostikai. Ir netikėkit, jei kas jums bandys aiškinti, kad žodis gnosis graikų kilmės ir reiškia

daugybe terminų apibrėžiamą pažinimo ir netobulumo santykį su kontepliuoju, perpendikuliariuoju

ir kosminiu suvokymo lygiais (čia laisvai interpretuoju tikėtiną žodžio paaiškinimą, kurią

enciklopedijoj rasit). Skaitykim lietuviškai gnostikai – gi nosies tikėjimas, tai yra tikėjimas,

remiantis uosle ir asmenine patirtimi, o ne teoriniais išvedžiojimais. Ką daro mūsų kaimiškieji

senoliai, jei Tata pradeda išmintį Motei rodyti ir save protingesniu vaizduoti ir dar nesantarvę bei

ilgalaikius ginčus tęsia? Močiute sako: na gerai, gerai, tegul tavo velnias būna juodesnis… – ir

daro toliau, ką dariusi, kol seneliui šišas praeina! O jeigu norim bendrą darbą pradėti, pažiūrėkim,

kaip senoliai su mūsų anūkais žaidžia. Niekada senelis nebruks anūkui į rankas plaktuko – pats

sau kalinės, kol anūkėliui net seilės iš smalsumo pradės tįsti, o kai šis pradės nekantrauti kuo

greičiau irgi dirbti – duos apdairiai paruoštą įrankį. Taigi kuo daugiau dairysimės ir išminties iš

savo senelių mokysimės, juo arčiau vėl prie Viešpaties artėsime. Gal tai ir bus ženklas, kad mes

pagaliau užaugome ir tai bus pagrindinė sąlyga susijungti rėdos ratui.

Mūsų senoji kultūra ir kalba, ir ypač su visomis tarmėmis, yra stebuklų stebuklas. Mes

patys nesuprantame, kokius lobius turime. Tai yra pasaulinis kultūros paveldas, kurio tikrajai

vertei nusakyti nėra ekvivalentų. Paimkime kad ir vardų pokyčius. Anksčiau minėtą salą Trinidadą

(trinyčiomis apipintą Adą – pragarą, o pasak agiptologų dd-kalbėti), Karibų (Karybų, arba Kara

– bausmė+riba) jūroje savo anūkui kuršių (kur šiaurinė) kunigaikščiui Jokūbui (jok ūbaudamas)

padovanojo Anglijos (angelijos, arba angelų krašto) Karalius Karolis I (karolių karoliukas arba

visas vėrinys). Vėliau karaliaus vardas dėl anglų tautos kalbinių ypatumų stebuklingai virsta Čarliu

(čaromis, stebuklais lyjančiu) o dabartinė vardo versija – Čarlzas. Paklauskite bet kurio anglo,

ką šis vardas reiškia, o gi – nieko. O mums Čarlzas – Valdovas, sėdintis už čarų nulieto, nulyto,

iškilmių stalo Zaslano (tarmiškas suolo pavadinimas). Kur beapsidairytum: Sachara – Čia Kara,

Australija – nuAUSTa iš piemenėlių, avis ganančių RALIavimo ir t. t. ir pan..

Istorija – tai mokslas, kuriame iš esmės nėra neginčijamų įrodymų. Mes gyvename pagal

ne lietuvių sukurtas versijas ir legendas. Gal pagaliau atėjo laikas ir mums, lietuviams, atkurti ir

pateikti pasauliui sąvąją lietuvių kalbos ir istorijos versiją.

Manoji atgimusi ateities Lietuva – tai gražus žaliuojantis gausiai viso pasaulio turistų

lankomas kraštas su šventų ąžuolų giraitėmis, su gyvais kriviais, kur muziejuose galima perskaityti

lietuvių parašytą, o ne svetimų sukurtą išgalvotą istoriją. Tai kraštas, suskirstytas į etnografinius

Žėmaičių, Sūduvių ir kitas autonomijas, kraštas – gyvas didžiulis pasaulio muziejus – lobynas. Tai

kraštas, kuriame visose be išimties mokyklose sustiprintas gimtosios lietuvių kalbos – seniausios

pasaulio kalbos – mokymas. Tai kraštas, kuriame bet koks tikėjimas priimamas pagarbiai. Tai –

manoji ateities Lietuva.

Pradžios pabaiga. (Tęsinį skaitykite sekančio konkurso rašinyje. Beje, žodį konkursas

skaitant adverniškai, gausime Srūk (raginimas tekėti srauniai), Nok (raginimas subrandinti vaisių)!

Kazimieras Juraitis

Leave a Reply