Europos taryba naikina Tėvynės sąvoką

Europos žuvis pūva nuo galvos. Tai eilinį kartą įrodo specifiniai Europos Tarybos prezidento Hermano van Rompėjaus pasisakymai. Jis paragino persvarstyti geografinius ir demografinius Europos parametrus ir atsisakyti bet kokių mėginimų atkurti nacionalinį identitetą. Sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ Rompėjaus nuomone turi atsidurti istorijos šiukšlyne. Kaip tai primena, pavyzdžiui, Prancūzų revoliucijos šūkius!

Mes susiduriame su iššūkiu, kurio esmė yra tai, jog mūsų geografija neleidžia Europai tapti tėvyne ar gimtąja vieta. – cituoja Rompėjų europietiška spauda. – Kiekvieną kartą, kai Europa išsiplečia, mes sakome naujiems piliečiams: sveiki atvykę į klubą! Akivaizdu, kad nuolatinis plėtimasis sumaišo politinius ir geografinius identitetus“.

ES vadovybė pabrėžia, kad vietoje senamadiškos tėvynės su savitu gyvenimo būdu, Europa tampa universaliais namais, skirtais visiems.

Europos-taryba-naikina-Tėvynės-sąvoką-708x404

Tuo pat metu Europos Tarybos vadovas smarkiai sukritikavo tuos, kurie priešinasi tokiais staigiai eurointegracijai ir nacionalinių skirtumų bei ypatumų naikinimui. Rompėjus apkaltino juos melu: „Visa tai – populizmas, pykčio ir nepasitenkinimo šaltinis, viltis, kad bus atstatytas identitetas, iliuzija, kad užtrenkus duris, galima bus pasukti istoriją atgalios, melas, kad globalizacijos epochoje galima išgyventi nededant ypatingų pastangų. Tie, kurie galvoja, kad jų šalis gali išgyventi viena, gyvena iliuzijų pasaulyje. Populizmas ir nacionalizmas negali tapti atsakymu mūsų laikų iššūkiams“.

Tikslas suformuluotas pakankamai konkrečiai – pati tradicinė sąvoka „tauta“ šiuolaikinėje Europoje turi būti panaikinta, kadangi ES – tai namai, skirti visiems europiečiams, visi ir visur turi jaustis kaip savo namuose, nepriklausomai nuo konkretaus regiono ypatumų.

Tiesa, būtent tokį požiūrį visiškai pagrįstai galima laikyti melagingu, kadangi garsiai deklaruodamas „visuotinę lygybę ir brolybę“, Rompėjus visiškai nepastebi šliaužiančios žemyno islamizacijos. Tokiems politikams kaip jis, tartum neegzistuoja paties europiečio tipažo pasikeitimas. Ne atsitiktinai Europos Taryboje skamba raginimai neriboti imigracijos iš kitų kontinentų, kadangi europiečiai kadaise patys keliavo kolonizuoti didžiulių erdvių užjūryje.

„Pažiūrėite, kaip žmonės keliauja po pasaulį. Šiandien žmonės nebepalieka Europos, kaip buvo anksčiau, šiandien jie atvirkščiai – siekia patekti į Europą. Pagalvokite apie tuos milijonus airių, vokiečių, lenkų, žydų ir italų, kurie gelbėjosi nuo skurdo, karų ir genocido Europoje. Galų gale mes esame pats turtingiausias kontinentas pasaulyje. Solidarumas šioje srityje turi kelti mums pasididžiavimą“. – skelbia Rompėjus.

Pakalbėjo Eurotarybos vadovas ir apie ateitį, išreiškęs viltį, kad Europoje įvyks kardinalios permainos: „Kas nors iš mano įpėdinių sakys kalbą Berlyne ar Štutgarte, o gal Varšuvoje ar Atėnuose, ir jis arba jinai papasakos istoriją, kaip europiečiai pakeitė savo žemyną“.

Kas trukdo Rompėjui pasakyti kalbą Graikijoje ar Lenkijoje šiandien, jis nepatikslino, kas liudija apie sumaištį europolitikų galvose. Visokeriopai propaguodami integraciją ir multikultūralizmą drauge su tautybių bei lyčių sunaikinimu, jie pasąmoningai laiko Europa Štutgartą ir Berlyną, o Varšuvą ir Atėnus priskiria tai „civilizuoto pasaulio“ sričiai, kurią dar tik reikės pakeisti, pasiunčiant ten migrantų srautus ir parėmus tokią „asimiliaciją“ naujais eurokreditais.

EKSPERTŲ VERTINIMAI

KONSTANTINAS DUŠENOVAS. Įvairių Vakarų politikų globalistų pasisakymai apie tai, kad nacionalinės valstybės traukiasi į praeitį, apie tai, kad nacionalinis suverinitetas – nebeaktualus, kad tautos maišosi tarpusavyje ir kad tautinis savitumas atgyveno savo laiką – visas tokias kalbas irgi galima laikyti jau atgyvenusiu reiškiniu. Sugriuvus TSRS, per pirmuosius 15-17 metų tai buvo pateisinama, nes Vakarai išgyveno savo galios apogėjų, o Rusija, rusų tauta, priešingai, susiskaldė, susvetimėjo, buvo demoralizuota.

Ir galima buvo daryti prielaidą, kad globalizacijos procesas iš tiesų eis į priekį nesustodamas. Ir baigsis tuo, ką krikščionys vadina Antikristo karalyste, t.y. vieninga pasauline valstybe, kuriai vadovaus super vyriausybė.

Tačiau dabar, po 2008 metų, kai jau penktus metus iš eilės Vakarai rieda nuokalnėn, tokio pobūdžio pasisakymai skamba ne visai adekvačiai. Čia reikia suprasti, kad ES ir JAV turi gigantiškus biurokratinius sluoksnius. Ir kaip bet kokia biurokratija, ten ji irgi yra visiškai buka. Biurokratija transliuoja pasauliui tas idėjas, kurios buvo iš pat pradžių toje biurokratijoje užprogramuotos. Prisiminkite Brežnevo laikų Tarybų Sąjungą. Visiems jau buvo akivaizdu, kad jeigu viskas vyks taip ir toliau, tai geruoju nesibaigs. Ir vis dėlto partinė nomenklatūra, kartą ir visiems laikams užprogramuota ideologiškai, niekur kitur pasukti vairo negalėjo. Tokioje pačioje būsenoje šiandien atsidūrė Amerikos pseudoimperinis elitas, nekalbant jau apie gigantišką ES biurokratinį aparatą. Grubiai kalbant, visi tie žmonės taip smarkiai ideologiškai angažuoti, kad nieko kito kalbėti negali. Netgi kai jie pradės visi žūti, kai jų žudyti į gatves išeis minios bedarbių, alkanų ir pradės naikinti jų ofisus, jie vis tiek kalbės apie tą patį.

Taip kad į pono van Rompėjaus pasisakymus verta kreipti ne daugiau dėmesio kaip į kokio nors postmodernistinio menininko kūrinius. Tai ne kas kita, kaip savotiškas ritualinis užkeikimas, reikalingas tam, kad, kol tai įmanoma, Europos visuomenei būtų transliuojami tokios pakraipos signalai. Atseit, viskas normalu, kaip buvo, taip viskas ir bus, nesijaudinkit, situacija kontroliuojama. Nors realybėje sistema jau griūva. Kitas dalykas – kad griūva ji pamažu, ją vis dar palaiko pumpuojami pinigai. Ir vis dėlto, lėtai, tačiau užtikrintai situacija šliaužia link katastrofos, ir aš manau, kad mūsų karta dar pamatys tos katastrofos vaisius.

LEONIDAS SAVINAS. ES prezidento pareiškimas liudija apie ai, kad egzistuoja galingas tarptautinis lobizmas Vakarų liberalų ir demokratų stovykloje, nukreiptas į žmogaus identiteto sunaikinimą ir vartotojiškų biorobotų sukūrimą.

Prieš tai įvykęs multikultūralizmo politikos krachas, iš visko sprendžiant, leido suprasti „auksiniam milijardui“, kad projektą būtina radikalizuoti. Pirmiausiai eurobiurokratija smogs savo piliečiams įvesdama naujus normatyvus, reglamentuojančius tas „taisykles“, kas sukels eilinius vietinio nacionalizmo pliūpsnis. Normatyvai taip pat smogs ir religinėms organizacijoms. Akivaizdu, kad Briuselis išsikėlė sau uždavinį užgniaužti Didįjį europietiško identiteto Nacionalizmą, apie kurį savo laiku kalbėjo Žanas Tariaras ir Alenas de Benua.

Vietiniai smulkūs nacionalizmai rikošetuos į migrantus ir tas šalis, kurios išsidėsčiusios vieningoje Eurazijos geografinėje erdvėje ir kurios atsisako priimti europietišką modelį – tai visų pirma bus Serbija, šalys, patenkančios į ypatingų ES interesų zoną (Rytų partnerystė), o paskui ir Rusija. Negalima atmesti, kad tokiu būdu liberal globalistai išprovokuos sau naudingą konfliktą, kaip jau nutiko 1914 ir 1993 metais Jugoslavijoje.

Taip pat nerimą kelia tas faktas, kad globalistai pradeda finansinį perorganizavimą – visa eilė stambių Vakarų bankų lapkričio pradžioje pasirašė atitinkamą dokumentą. Įdomu, kad Kinija atsisakė dalyvauti tame bankininkų sąmoksle. Tai pakankamai grėsmingas ženklas, kuris reiškia, kad suverinitetai bus puolami visame pasaulyje.

O tai, kad van Rompėjus paminėjo kolonijinę Europos politiką, vykdytą praėjusiais šimtmečiais, liudija apie mėginimus pateisinti tiek būsimas intervencijas, tiek ir įvairius dabartinės globalizacijos aspektus, ypač tuos, kurie neša pelną transnacionaliniam verslui.

Belieka pasižiūrėti, kokia bus Europos gyventojų reakcija, kad suprastume, kaip sparčiai plėtosis šie scenarijai.

ANDREJUS FURSOVAS. Šiandieninėje Europoje kovoja dvi tendencijos. Viena iš jų – globalistinė, eurointegracinė. Tai Europa, kurioje ištrintos visos sienos, finansininkų svajonė – kontinento dydžio Venecija. Tai Europa, kurioje esama labai gausios žemutinės klasės, kurią sudaro migrantai, kuriuos galima išnaudoti, mokant už darbą grašius. Tai Europa, kuri atsisako savo identiteto – pradedant religiniu, baigiant kultūriniu ir rasiniu. Visiškai akivaizdu, kad tokios Europos egzistavimu suinteresuoti eurobiurokratai, kurie įvairiausiais būdais, pradedant finansiniais, ir baigiant parama homoseksualistams, trina bet kokias tautines ribas.

Tačiau yra ir kita Europa. Ir tai mes regime, stebėdami kaip palaipsniui populiarėja dešiniosios tautinės partijos. Tai Europa, kuri pasiryžusi neatiduoti savo identiteto, Europa, kuri priešinasi, kuri nenori tapti muziejumi, į kurį atvažiuoja išeiviai iš Afrikos, Azijos ir arabų pasaulio. Tai yra Europa, kuri nori likti pati savimi. Dar prieš 15-20 metų atrodė, kad Europa traukiasi į istoriją. Tačiau šiandien mes matome, kad jauni europiečiai nenori pavirsti istorijos šiukšlėmis, jie nenori, kad tokie žmonės kaip van Rompėjus atimtų iš jų tautybę ir sociokultūrinį identitetą. Manau, šių tendencijų priešprieša vis stiprės.

Žinoma, esmė slypi ne van Rompėjuje. Jis tiktai klerkas, tarnautojas, kurį pasamdė tam tikra pasaulinio kapitalistinio elito dalis, suinteresuota paversti Europą savotišku rasiniu-etniniu-kultūriniu šiukšlynu. Akivaizdu, koks jų tikslas, bet manau, kad siekti jo jiems bus vis sunkiau. Juo labiau, kad dalis Europos valdančiųjų Merkel, Kamerono ir Sarkozi lūpomis jau pasisakė prieš multikultūralizmą. Visa tai byloja apie viena – konfliktas pasauliniame elite plečiasi. Jis aprėpia ir Europą, ir Ameriką. Pragmatiškai cinišku požiūriu žvelgiant, Rusijai visa tai labai naudinga. Mes galime sulošti tais prieštaravimais, kaip kažkada Stalinas sulošė prieštaravimais tarp Rokfelerių ir Rotšildų, tarp britų ir amerikiečių trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Taip kad galima sakyti – testiprėja audra Europoje. Tiktai tos audros metu mes turime turėti valios ir proto, kad suloštume nuosavą lošimą.

Šaltinis: versijos.com

Šauksmas

Leave a Reply