EUROŽMOGUS

Mokslininkai teigia, kad visuotinė pasaulio evoliucija pereina į naują etapą, kuris padeda pagrindus naujai žmonijos erai. Dabartinė stadija buvo vadinama „holoceninė“ (paskutinieji maždaug 10000 metų, kai susiformavo dabartinė geologinė planetos struktūra ir prie jos prisitaikė sėslų gyvenimo būdą praktikuojantis žmogus), o nauja jau pakrikštyta „antropocenine“. Atseit, naujojoje eroje lemiamu evoliucijos veiksniu tampa pats žmogus su savo gamybine bei kitokia veikla.

Šios veiklos eigoje žmogus ne tik prisitaiko prie jį supančio pasaulio, bet ir radikaliai keičia natūraliai egzistuojantį kosmosą. BugakovBet pagal dialektikos dėsnius, keisdamas viską aplink save radikaliai kečiasi ir pats žmogus savo viduje.
Tradicinis privatus „Homo sapiens“ tampa „Homo globalis“ – globaliu žmogumi. Šio globalaus žmogaus genetinę matricą sudaro būtent „eurožmogus“ – nauja biosocialinė būtybė, naujas antropologinės bei psichologinės evoliucijos rezultatas, noosferinio masto veiksnys.

Šis naujas žmogiškasis pagal savo antropometrines savybes padaras nėra Nyčės „antžmogis“. Jis greičiau yra Špenglerio išpranašauto „Europos saulėlydžio“ produktas – „ikižmogis“. Jis yra genetiškos ir socialinės Europos degradacijos ir devalvacijos produktas.

„Ikižmogis“ – tai išsigimęs žmogus. Jo esmė – ne socialumas ir ne asocialumas. Jis ne kūrėjas ir ne griovėjas. Jis ne šviesa ir ne tamsa. Jis tiesiog pilkas praradęs individualumą vartotojas ir šia prasme jis veda gyvulišką gyvenimo būdą tik iš išorės papudruotą žmogiškaisiais atributais. Eurožmogus yra be – spalvis, be – lytis, be – dievis, be – dvasis ir be – protis. Vartojimas yra jo moto ir kredo, jo alfa ir omega.

Eurožmogus – tai sistemos sraigtelis. Jo poreikius formuoja ir valdo sistema. Šioje sistemoje net ir normalūs žmogiški biologiniai ir socialiniai poreikiai – valgyti ir pramogauti – tampa eurožmogiškais. Nes jie iprasminami kaip eurožmogaus gyvenimo tikslas, filosofija, mokslas ir menas.

Eurožmogus yra dvejopas: euroliberalas ir europatriotas. Euroliberalai – tai liberalūs patriotai, o europatriotai – tai patriotiški liberalai. Jie skiriasi savo eurožmogiška forma, bet yra vienodi savo dvasiniu euroturiniu. Šis turinys paženklintas atvirkštiniu energetiniu užtaisu, viskas jame pasikeitė savo vietomis. Laisvė – tai vergovė, tiesa – tai melas, karas – tai taika, kairė – tai dešinė, demokratija – tai diktatūra, meilė – tai neapykanta, gyvenimas – tai mirtis, balta – tai juoda.

Eurožmogus neturi tėvynės. Bet jis neturi ir pasaulio. Nes jis pats sau yra pasaulis, tik susiaurėjęs iki jo ubagiško vidinio pasaulėvaizdžio ir vidinės pasaulėjautos. Viskas kas anapus – netikra ir bereikšmė būtis. „Pasaulis – tai aš“ – perfrazuojant garsų posakį gali teigti eurožmogus.

Eurožmogus – tai egzistencinis fantomas. Jis yra, bet kartu jo lyg ir nėra. Jis yra kaip abstraktus europoidas, bet jo nėra kaip konkretaus individo. Jo konkretumas – tai realiai neegzistuojančios esmės ir prasmės įsikūnijimas. Eurožmogus (EŽ) – tai bekūnė substancija, turinti savo kūniškus parametrus. Tuo jis skiriasi nuo normalaus žmogaus (NŽ), kuris yra kūniška substancija su nekūniškais parametrais.

Pagrindiniai skiriamieji EŽ ir NŽ bruožai:
1. Eurožmogui objektyvi tiesa neegzistuoja, todėl jis įsitikinęs savo teisumu. Normalus žmogus pripažįsta objektyvios tiesos egzistavimą, todėl supranta, kad ir jis pats gali klysti.
2. Eurožmogus nesuvokia ribos tarp gėrio ir blogio, todėl jam nesvarbu, kai blogis traktuojamas kaip gėris ir atvirkščiai – gėris kaip blogis. Normalus žmogus aiškiai supranta šį skirtumą ir žino gėrio nuo blogio atskyrimo kriterijus.
3. Eurožmogus grožį supranta kaip įkainuojamą reiškinį. „Gražus“ jam reiškia „brangus“. Pigus grožis jam yra bjaurastis, o brangi bjaurastis – grožis. Normaliam žmogui grožis neturi kainos, jis yra visur – gamtoje, daiktuose, žmoguje, tarpasmeniniuose santykiuose.

Eurožmogus yra suprekinta ir suišteklinta (V. Rubavičiaus terminai – M.B.) būtybė. Jo fizinis kūnas ir vidinis pasaulis tapo postmodernistinio pasipelnymo šaltiniu. Ir tai yra paskutinis bei lemiamas kapitalistinio pelno kalimo rezervas.
Iš vienos pusės, įvairios plastinės operacijos, lyties keitimas, kūno priežiūros priemonių gamyba, kūnų marginimas tatuiruotėmis, jų visokeriopos deformacijos, homoseksualizmo ir pornografijos industrija, pedofilija bei prostitucija – tai labai pelningas biznis ir eurosistemai ir pačiam eurožmogui.
Kita vertus, iliuzijų bei svajonių virtualine gamyba pasitelkiant moderniausias technologijas, 3D ir kitokie formatai, minčių bei emocijų kapitalizavimas, propagandinės manipuliacijos bei įvairios ezoterinės dvasinės praktikos irgi tampa pelninga eurokapitalizmo ir eurožmogaus kasdienybe.

Eurožmogus turi būti pelningas pats sau. O tai reiškia, kad jis pats save parduoda, mulkina ir prievartauja.
Jis minta savimi.

Michailas Bugakovas

Leave a Reply