Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 3 dalis

Tęsiame pokalbį aktualia holokausto tema su JAV gyvenančiu lietuviu rašytoju bei žydų istorijos tyrinėtoju Valdu Anelausku.

Pirma dalis

Antra dalis

Ketvirta dalis

Penkta dalis

2006-12-15x
Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

Dr. Algimantas Lebionka: Kalbėjote apie holokausto atminties kulto šiandienines priežastis. Gal galėtumėte trumpai aptarti ir paties holokausto priežastis?

Valdas Anelauskas: Tai išties labai platus klausimas, todėl siūlyčiau apsiriboti tik tuo, kas buvo Lietuvoje. Nieko naujo aš tikriausiai nepasakysiu, viskas seniai žinoma, tačiau pabandysiu pažvelgti į visa tai gal kiek kitokiu kampu.

Visų pirma noriu pabrėžti jog nemanau, kad koks nors normaliai mąstantis žmogus galėtų suabejoti, jog Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vyko žydų genocidas. Taip jis tikrai vyko, todėl apie kažkokį jo „neigimą“ apskritai negali būti kalbos. Kitaip, kur tada ėmė ir pradingo beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės? Šio fakto nepaneigsi ir niekur nuo jo nepabėgsi. Negalima nesutikti ir su tuo, kad holokaustas žydų tautai buvo ir yra pati baisiausia tragedija.

A.L.: Tačiau žydai ją vadina ir pačia baisiausia tragedija visos žmonijos istorijoje, tarsi ignoruodami kitų tautų tragedijas. O kai bandoma sakyti, kad kitų tautų išžudyta dar daugiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu ir tai sakantis žmogus automatiškai tampa žydų priešu.

V.A.: Taip yra manyčiau todėl, kad genocido „monopolininkams“ konkurentų nereikia. Lietuvoje gerai žinomas E.Zuroffas kartą yra pareiškęs, kad esą visiškai nepriimtini „išpuoliai prieš unikalų holokausto statusą“. Nesuprantu, kame tas unikalumas? Ir kodėl? Būta juk istorijoje ir kitų genocidų. Ir net didesnių už žydų. Vien indėnų kiek Amerikoje buvo išžudyta!..

A.L.: Iš pačios žydų istorijos taip pat kai ką galima prisimint. Štai Purimo šventė. Purimas yra švenčiamas atminti patį kruviniausią pogromą istorijoje, kurį surengė judėjai beginkliams persams. Kaip liudija viena iš Senojo Testamento knygų, „Esteros knyga“, žydai per vieną dieną sunaikino net 75 800 persų su žmonomis ir vaikais. Daugelio tautų istorijoje žinoma nemažai masinio žmonių naikinimo pavyzdžių, bet nė viena tauta pasaulyje nesiryžo žmonių skerdynių iškelti į religinės šventės aukštumas, o prisiminimą apie kruviną pogromą įjungti į savo tarnystės Dievui ritualą, ir šią genocido šventę padaryti viena didžiausių švenčių.

V.A.: Ne paslaptis, kad Biblijoje, ypač toje Senojo Testamento dalyje (Penkiaknygėje), kuri ir sudaro žydų Torą, yra daugybė tokių vietų, kur tiesiog skatinami panašūs genocidai. Senasis Testamentas apskritai yra tarsi kokia masinių žudynių kronika. Toroje žydams net liepiama sunaikinti visas tautas, nerodant joms jokio gailesčio (Pakartoto įstatymo knyga 7:16), reikalaujama, kad užkariavę kokį miestą nužudytų visus to miesto gyventojus, ir vyrus ir moteris, ir kūdikius, ir senelius; taip pat užmuštų visus gyvulius ir paukščius ir aplamai visa kas gyva, o taip pat net ir visus medžius ir krūmus iškirstų ir sudegintų. Po to kai visa gyvybė sunaikinta, tada žydai privalo sugriauti visus užkariauto miesto pastatus ir sunaikinti visus daiktus ir meno kūrinius. Negalima naikinti tik aukso ir sidabro; juos reikia kruopščiai surinkti ir perlydyti, kad būtų „sunaikinta pagoniška dvasia“, o tada jau galima naudoti savo reikalams. Taip žydai ir darė. Jie tais bibliniais laikais užkariavę Palestinoje kiekvieną miestą nušluodavo nuo žemės paviršiaus.

A.L.: Jau kalbėjome apie tai, kad maždaug tą patį izraeliečiai daro Palestinoje ir dabar. Ten šiandien vykdomas tikrų tikriausias palestiniečių tautos genocidas.

V.A.: Taip, tačiau būta istorijoje nepalyginamai didesnių genocidų, prieš kurios ir žydų holokaustas nublanksta. Pagaliau, jeigu ir tikėt, kad žydų holokausto aukų „oficialus“ skaičius 6 milijonai atitinka tikrovę, tai pavyzdžiui vien 1917-1989 metais komunistai visame pasaulyje išžudė net virš 100 milijonų žmonių- dešimtis milijonų Tarybų Sąjungoje ir Kinijoje, beveik trečdalį Kambodžos gyventojų. O kur dar Tibetas, kur Šiaurės Korėja? Vien Pavolgio badas 1921-1922 metais tai irgi buvo juk tikrų tikriausias genocidas. Bolševikams atėmus („išbuožinus“) Pavolgio valstiečių maisto atsargas, bado mirtimi tada mirė daugiau nei 7 milijonai žmonių! Apskritai juk „kulakų“ (liet. „buožių“) sistemingas naikinimas tuo metu Rusijoje buvo kasdienybė. 1918-1929 metais bolševikai nužudė maždaug tarp 10 ir 15 milijonų valstiečių (ir tai neskaitant mirusių bado mirtimi). Net pats Stalinas yra Čerčiliui pasakęs, kad prievartinė kolektyvizacija Rusijoje neva tai kainavo apie 10 milijonų žmonių gyvybių. Na o kur dar 1932-1934 metų holodomoras Ukrainoje, kai dirbtinai sukelto badmečio pasekoje mirė irgi apie 10 milijonų žmonių? Ukraina tada prarado apie 25 procentus savo gyventojų. Kasdien po 25 tūkstančius žmonių, 1000 – kas valandą, 17 – kas minutę! Tokio masto katastrofa yra išties unikaliausia visos Europos istorijos kontekste. Ir manau ne tik Europos.

latuff-4x

A.L.: Tačiau, kažkodėl visos šios tragedijos taip neeskaluojamos, nepadaromos neliečiamomis ir šventomis. Kodėl komunistų aukos yra mažesnė tragedija, negu nacių aukos? Čia nori nenori peršasi mintis, kad žydai galbūt išties perdeda savo „unikalius“ nuostolius?

V.A.: Labai teisingai neseniai pasakė Holivudo žvaigždė Natali Portman, pati žydų kilmės, net gimusi Izraelyje, kad „holokaustas nėra didesnė tragedija, nei kitų tautų genocidai“. Ji pasmerkė dabartinį holokausto kultą ir netgi sakė: „Mums, žydams, vertėtų atsisakyti paranoidinės paradigmos, pagal kurią mes visuomet esame aukos“.

Tačiau kaip žinia, šiandieniniame pasaulyje taip sakyti jau vos ne nusikaltimas. Gi man tai argumentas „nedrįsk abejoti, nes yra taip, kaip aš sakau“ apskritai nepriimtinas. Ypač, kai beapeliacine „žydšaudžių“ etikete yra ženklinami ko ne visi iš eilės jau nebeturintys galimybės įrodyti savo nekaltumo seniai mirę lietuviai, tarp kurių nemažai būta ir mūsų tautos išsivadavimo kovų didvyrių, tokių kaip Juozas Brazaitis-Ambrazevičius ar partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Ant jų atminimo dergia šiandien kas tik netingi. Na o dabar dar štai ir tos kažkokios Vanagaitės knygiūkštė pasirodė. Taip kad užtenka vien tik gintis ir gintis. Seniai laikas smogti mūsų tautos dergikams atgal. Ir taip, kad per mažai nepasirodytų.

Pagaliau, kai žydai nuolat kalba apie jų tautiečių išžudymą Lietuvoje, jie, manau, turėtų kalbėti ne tik apie tai, kas juos žudė, ir kiek išžudė, o „kodėl?“. Būtent – turėtų kalbėti apie priežastis. Juk ne paslaptis, kad pasaulyje nieko nebūna „šiaip sau“.

A.L.: Nejaugi atsakymas į šį klausimą galėtų būti pateisinimas žydų žudynėms?

V.A.: Jokiu būdu ne! Tačiau tai galėtų daug ką paaiškinti. Ar jums nekyla klausimas, kodėl žydai, nuolatos pabrėždami savo tautos netektis, niekad nekalba apie tai, kodėl būtent juos norėta nušluoti nuo Žemės paviršiaus?

A.L.: Aišku, kad kyla, ir net labai dažnai. Juk dar niekam nėra pavykę paaiškinti, kodėl būtent žydai visais žmonijos civilizacijos laikotarpiais visur buvo visada laikomi svetimais. Manau, kad kiekvienam veiksmui, koks jis bebūtų, turėtų būti ir paaiškinimas. Iš kur atsirado antisemitizmas, kaip pasaulinis reiškinys. Negali būti, kad tik iš pavydo tai tautai.

V.A.: Iškilusis lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas, labai daug rašęs šia tema, ne kartą savo rašiniuose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“. Jis skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekiant kad toks reiškinys niekad nepasikartotų. Rašytojas ypač stebėjosi kai kurių žydų teigimu, kad neva tai „suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma“.

A.L.: Tačiau kodėl niekas net ir nebando to paaiškinti, kodėl viešai nediskutuojama apie holokausto priežastis?

latuff-6x

V.A.: Manyčiau todėl, kad žydų tiesiog bijoma. Kaip yra Biblijoje parašyta, kad „bijodami žydų, visi privengė viešai kalbėti“ (Jono 7:13). Taip ir susidaro įspūdis, kad tikrąją holokausto priežastį galbūt apskritai norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, apie priežastis labiausiai ir vengia kalbėti patys didžiausi holokausto unikalumo propagandistai, tokie kaip Katzas su Zuroffu.

A.L.: Gal todėl nemažai visuomenės daliai ir kyla įtarimas, kad žydams slėpti holokausto priežastis, vaizduojant save amžinai nuskriaustaisiais, yra tiesiog naudinga.

V.A.: Na bet apie tai, kokią reikšmę holokaustas turi šiandien, taip vadinamoje „Naujoje Pasaulio Tvarkoje“, mes gi jau kalbėjome. Kaip ten bebūtų, kartoju, nėra ir negali būti pateisinimo masinėms žudynėms. Jokioms! Ypatingai kada žudomi niekuo nekalti žmonės. Todėl šiandien yra už viską svarbiau žinoti ne tik kas įvyko, bet ir kodėl įvyko – kad tai niekada nepasikartotų.

A.L.: Pažiūrėkime atidžiau į Lietuvos įvykius, paanalizuodami priežastis. Taip atrodo, kad tie lietuviai, kurie 1941 metais buvo nusistatę prieš žydus, jiems jautė priešiškumą todėl, kad žydai aktyviai rėmė komunizmą. To lietuviai iš jų nesitikėjo.

V.A.: Žydų tautinė mažuma ne vieną šimtmetį gyveno tarp lietuvių ir nepatyrė jokios diskriminacijos. Jau nuo pat įsikūrimo Lietuvos žemėje žydai galėjo jaustis esą lygiateisiai visuomenės nariai. Ką ten lygiateisiai, pagal Lietuvos statutą jie buvo net prilyginami bajorams! Lietuvoje gyvendami, žydai išsaugojo būdingiausius savo tautybės bruožus, liko ištikimi savo religijai. Vilnių net vadino Šiaurės Jeruzale. Žodžiu, mūsų Lietuva jiems buvo tikrai svetingas kraštas.

Ko, beje, niekaip nepasakytum apie tai kaip patys žydai žiūrėjo į lietuvius. Žydai juos tiesiog niekino. Jurijus Sliozkinas savo įžymiojoje knygoje „Žydų šimtmetis“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, rašo, kad Lietuvos žydai kalbėdami apie kaimynus nežydus, juos vadindavo „šerec“ ar „šroce“, kas jidiš kalboje reiškia roplius. Kalbėdami apie valgančius, geriančius arba miegančius lietuvius, vartodavo žodžius, šiaip taikomus gyvuliams. [psl. 124]

A.L.: Lietuvoje į žydus iš tiesų buvo žiūrima nepalyginamai geriau, negu, sakysim, kaimyninėje Lenkijoje. Jau nekalbant apie Rusiją ar Ukrainą.

latuff-20x

V.A.: Todėl lietuviai niekaip ir negalėjo suprasti, kodėl kai 1940 metais į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija, daugelis žydų pasitiko ją su gėlėmis. Štai, pavyzdžiui, rašytojas Vincas Krėvė papasakojo savo memuaruose, kad kai 1940 metų birželio 15-tą Raudonosios armijos daliniai žygiavo Kauno gatvėmis „minios nuliūdusių lietuvių balsu raudojo ir tiktai žydai džiaugėsi, jų moterys užvertė Raudonosios armijos kareivius gėlėmis“. [Vincas Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Vilnius, 1992, p. 36.] Na, jeigu Vincas Krėvė kažkam ir ne autoritetas, tai galima tada pacituoti ką apie tos pačios dienos įvykius Kaune liudija kita pusė. Štai žydas Haris Gordonas rašo savo memuaruose, kad kai Kauno žydų bendruomenė pamatė tarybinius tankus, „Mes pajutome visaapimantį džiaugsmą. Kiekvienas glėbesčiavo ir bučiavo vienas kitą, savo namiškius, kaimynus, kaip lyg tai Mesijas būtų atėjęs“. [H. Gordon, The Shadow of Death: The Holocaust in Lithuania, University Press of Kentucky, 1992, p. 9.]

A.L.: Nenuostabu, kad lietuviams tai buvo pati baisiausia išdavystė. Pavyzdžiui, mano seneliams ir tėvams, kurie buvo šių įvykių liudininkais, toks žydų kolaboravimas su okupantais buvo tikras šokas.

V.A.: San Franciske gyvenantis Amerikos lietuvis teisininkas Donatas Januta prieš penkis metus Čikagos lietuvių laikraštyje „Draugas“ paskelbė straipsnį, kuriame pateikta labai daug vertingos informacijos apie šį mūsų istorijos periodą. Savo straipsnyje jis, pavyzdžiui, cituoja Jeruzalės Hebrajų universiteto žydų istorijos profesorių Dovą Leviną, gimusį 1925 metais Kaune, kuris būdamas uždarytas Kauno gete dalyvavo žydų pogrindyje, o paskui netgi kovėsi Vilniaus krašte kaip raudonųjų partizanų būrio „Mirtis užkariautojams“ narys. Iškart po karo emigravo į Palestiną. Yra parašęs 12 knygų ir apie 350 straipsnių apie žydų istoriją.

1995 metais buvo išleista jo net 30 metų rengta knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ (The Lesser of Two Evils), kurią aš taip pat perskaičiau. Joje tiek daug informacijos ir faktų, kad būtų galima cituoti ir cituoti. Knygoje profesorius Levinas aprašo Lietuvos ir bendrai Rytų Europos žydų gyvenimą 1939-1941 metais. Jis pasakoja, kad kai 1940 metų birželyje Raudonoji armija įžengė į Vilnių, žydų laikraštis „Vilner Tog“ didžiausia pirmo puslapio antrašte paskelbė „Žydiškas Vilnius iškilmingai priima Raudonąją armiją“ ir išspausdino net kelis tokio pat nusiteikimo straipsnius. [p. 117] Kai rusų tankai pasirodė Vilniuje, kažkas sušuko „Tegyvuoja sovietų valdžia!“ ir visa minia džiaugsmingai šaukė kartu… [p. 33] Ir čia pat knygos autorius pabrėžia, kad minioje kažin ar buvo nors vienas nežydas. Žydų profesorius toliau pasakoja: „Visoje Lietuvoje žydai, daugiausia jauni žydai, ypač ryškiai matėsi tose miniose žiūrovų, kurios tiesiog spiegė iš pasitenkinimo, kai Raudonosios armijos voros artinosi prie miestų. Ypač džiaugėsi komunistų partijos ir kitų kairiųjų organizacijų, kuriose, kaip buvo minėta, žydų dalyvavimas buvo palyginti gana didelis, nariai. Nežydai lietuviai toje minioje, nekęsdami sovietų invazijos, graudžiai liūdėdami dėl prarastos savo nepriklausomybės, pastebėdavo ir smerkė tokį žydų elgesį“. [p. 36]

A.L.: Įdomu, kad šis, iš Lietuvos kilęs žydas litvakas, sąžiningai aprašė, kaip 600 metų Lietuvoje ramiai gyvenę žydai, pačios baisiausios nelaimės lietuviams dienomis staiga ėmė ir atsiskleidė esantys jų priešai.

latuff-14x

V.A.: Toliau D. Levinas rašo, kad jo tautiečiai 1940-aisiais ne tik kad su gėlėmis sutikinėjo raudonžvaigždžius tankus, bet kad labai daug žydų okupuotoje Lietuvoje iškart užėmė svarbias pareigas naujos valdžios ir komunistų partijos įvairiose struktūrose. Pačiomis pirmosiomis dienomis po Raudonosios armijos įžengimo žydai buvo ypač aktyvūs steigiant naujos valdžios įstaigas, jie buvo skiriami į atsakingas pareigas milicijoje ir NKVD, – atvirai rašo žydų istorijos profesorius. Tai buvo tie, kurie sudarė represinio aparato branduolį, sudarinėjantį tremtinių sąrašus.

Esu įsitikinęs, kad analizuojant žydų tragediją, negalima pamiršti vieno pagrindinių fizikos dėsnių – kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį. Deja, kartais veiksmo ir atoveiksmio kiekybinė bei kokybinė išraiška gali būti nelygiavertė. Kas ir atsitiko. Kai nukentėjo visiškai nekalti žmonės.

Čia galiu priminti, ką po bolševikų revoliucijos vienas Maskvos rabinas pasakė Trockiui, kad nors revoliucijas daro trockiai, bet atsakyt už tai paskui visada tenka bronšteinams. Kaip žinia, Trockio tikra pavardė buvo Bronšteinas.

Aš puikiai galiu įsivaizduot, ką jautė dauguma lietuvių, matydami savo kaimynų žydų išdavikišką elgesį. Jei pats būčiau tuo metu gyvenęs, įsivaizduoju, kad taip pat būčiau reagavęs su pykčiu ir neapykanta.

A.L.: Tikriausiai, profesorius Levinas nėra vienintelis, kas apie visa tai atvirai parašė?

V.A.: Žinoma, faktus, kuriuos pateikia istorikas D. Levinas randame ir kituose šaltiniuose. Daugybėje! Jūs pradžioje paminėjote prieš dešimt metų Lietuvos laikraštyje „Kauno diena“ buvusį apie mane straipsnį, na tai jame autorius citavo istorikę Nijolę Maslauskienę, pasak kurios Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kaune komunistų partijoje buvo net 76 procentai žydų! Kaip paliudijo žymus Lietuvos žydų rašytojas Jokūbas Josadė, būdamas žurnalistu 1940 metais jis galėdavęs su naujosios valdžios atstovais savo gimtąja jidiš kalba susikalbėt beveik kiekviename kabinete. [M. Josadė, „Laiškas dukrai į Izraelį“, Lietuvos rytas, 1993 m. lapkričio 3 d.]

A.L.: Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis savo prisiminimų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ (1957) mini daugybę žydų NKVD-istų pavardžių ir kad, jį 1940 metais medžiojo tarybinės Lietuvos bolševikų saugumo (NKVD) viršininkas majoras Gladkov (žydas, prisidengęs rusiška pavarde).

V.A.: Taip, Piotras Gladkovas okupuotoje Lietuvoje buvo pirmasis valstybės saugumo komisaras. Bet ar jis tikrai žydas – negaliu teigti. Tačiau ko vertas faktas, kad Lietuvoje, iškart po okupacijos, 1940 metais buvo sudaryta speciali komisija, kuri sprendė, kokius „liaudies priešus“ sušaudyti, kokius įkalinti, o kokius ištremti į Sibirą. Ir toje komisijoje buvo tik vienas lietuvis – kažkoks Kazys Micevičius. (Nieko apie jį nežinau, informacijos nepavyko surasti.) Visi kiti – Eusiejus Rozauskas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Fridas Krastinis ir Danielius Todesas – žydai – gerai žinomi lietuvių tautos budeliai. Eusiejus Rozauskas, pavyzdžiui, buvo NKVD Tardymo skyriaus viršininkas. Šis žydas čekistas 1941 metais be skrupulų išsiuntė 308 lietuvius į Červenę sušaudyti. Lietuvos teritorijoje karo pradžioje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių buvo spėta išvežti iš Lietuvos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose, – evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Kartais vietiniai čekistai žudė Lietuvos politinius kalinius net nelaukdami nurodymų iš Maskvos.

Per stebuklą išlikęs gyvas po žvėriško kalinių sušaudymo Červenėje Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Petruitis visa tai paskui išsamiai aprašė savo atsiminimų knygoje „Kaip jie mus sušaudė“, kurią aš perskaičiau, beje, kadaise dar pogrindžio savilaidos išleistą.

Arba, pavyzdžiui, Danielius Todesas, kuris buvo NKVD Slaptojo politinio skyriaus viršininkas. Jo pavardę galima surasti ne viename 1940-1941 metų NKVD represiniame dokumente. Šis aukšto rango čekistas buvo turtingos Kauno žydų šeimos atžala, trumpai net studijavęs architektūrą užsienyje, bet netrukus įsitraukęs į komunistinį judėjimą Lietuvoje. Paskui, pokario metais jis dirbo Kauno saugume ir tardė jauną kunigų seminarijos klieriką Alfonsą Svarinską (cituoju iš Stasio Stungurio straipsnio „Lietuvos istorijos vertimas pagal Leonidą Donskį bei Zingerius“): „Danielius Todesas – smulkaus sudėjimo žydelis, neaukšto ūgio, trumpų rankų. Tad neturėjo smūgio. Ateidavo į tardymo kambarį du stipruoliai, tada Danielius išeidavo ir palikdavo jiems savo auką. Grįžęs rasdavo Alfonsą sudaužytą ir sukruvintą. Sadistas paduodavo Alfonsui nosinaitę nusišluostyti kraują ir paklausdavo:

Kaip jautiesi?

Aš daugiau taip nebegaliu. Imkite ir kartą užmuškite mane, – atsakydavo Alfonsas.

Taip ir bus: mirti nemirsi, bet ir gyventi negyvensi, – reziumavo Todesas.

Tokios scenos tęsėsi per visą tardymą.“

A.L.: Žmonės pasakojo, kad per tardymus tas D.Todesas mėgdavo išprievartauti tardomas moteris. Paskui jis, beje, buvo paskirtas Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos direktoriumi.

latuff-15x

V.A.: Panašių čekistų, priklausiusių būtent žydų tautai, Lietuvoje buvo labai nemažai. Deja. Todėl, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, buvusiems politiniams kaliniams ir kilo idėja surinkti kaip galint daugiau medžiagos ir faktų apie žydus, vykdžiusius genocidą Lietuvoje. Tačiau tą daryti oficialiai buvo sutrukdyta! Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras dabar jau ir išvis paverstas vos ne vien tik holokausto tyrimo centru. Tai, be abejo, buvo ne šiaip sau padaryta.

Tačiau apie Lietuvos žydus enkavedistus yra žinoma nemažai. Žinomos kai kurių jų pavardės. Tai Levas Berkovičius, Michailas Bidinskis, Gilelis Blochas, Moisiejus Breneris, Grigorijus Feigelsonas, Leonas Finkelšteinas, Chaimas Frenkelis, Chanonas Gamzė, Isakas Goldbergas, Giršas Grožnikas, Maksas Kaplanas, Nachemija Karpis, Samuilas Kerbelis, Isakas Leščinskis, Faivas Levitacas, Borisas Piščikas, Leivikas Plotkinas, Aleksandras Slavinas, Markas Štarkmanas, Isakas Šulga, Danilas Švarcmanas, Jakovas Vicas, Kasrielis Vildikanas, Moisiejus Vilenskis, Izrailis Zaidenvurmas… Galima būtų paminėti ir jų laipsnius bei postus tuometinės valdžios represiniame aparate, tačiau tai tiesiog užimtų pernelyg daug vietos. Pagaliau, internete juk galima nesunkiai visą tą informaciją susirasti. Nieko naujo aš čia nepasakiau, tačiau tai reikia nuolat kartoti, kad būta tarp žudikų Lietuvoje ne tik „mūsiškių“, bet ir „jūsiškių“.

A.L.: Būtent, nes šiandieniniai katzai, zuroffai ir jiems patarnaujančios „šiksos“ vanagaitės, visur kiša tik Lietūkio garažo žudynių Kaune atvejį.

V.A.: Bet tai juk buvo tiesiog linčo teismas enkavedistams. Kai karo apimtame Kaune buvo sužinota, kaip buvo pasielgta su Pravieniškių kalėjime kalėjusiais politiniais kaliniais, žmonės tiesiog neiškentė. Pravieniškėse visus nužudė nesirinkdami – net prižiūrėtojus ir jų šeimas.

Tuo tarpu holokausto „švietėjai“ nėra linkę paaiškinti, kodėl tarp tų Lietūkio garaže nužudytų NKVD darbuotojų Kaune buvę tiek daug būtent žydų. Ir ne vien tiktai Kaune. Kai kurias pavardes aš tik ką išvardinau. Kaip rašo disidentas Stasys Stungurys: „Žinoma, karui prasidėjus, naciai pasinaudojo kai kurių lietuvių, patyrusių smurtą okupacijos metais, neapykanta. Tačiau vargu ar galėjo likti abejingas dar vakar mušamas ir kankinamas kalinys, kitą dieną sutikęs savo prievartautoją? Kas suformavo ir nulėmė jo kerštą? Ar ne tie patys NKVD smurtautojai?“

A.L.: Čia turbūt ir yra geriausias atsakymas į šviesios atminties J. Mikelinsko klausimą „kodėl?“.

V.A.: Tačiau žydai kažkodėl už savo tautiečių kruvinus darbus mūsų neatsiprašė ir neatlygino lietuvių tautai jokios žalos – nei materialinės, nei moralinės. Tuo tarpu Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, lankydamasis Izraelyje, atsiprašė žydų tautos už kai kurių lietuvių žydams padarytas skriaudas. Bet panašų pareiškimą turėtų padaryti ir žydų valstybės vadovai. Deja, tokio gesto nesulaukta.

A.L.: Ir nesulauksime.

V.A.: Aš jokiu būdu nesakyčiau, kad visi žydai buvo komunistais ar enkavedistais. Tokių buvo, palyginus su Lietuvoje tada gyvenusių žydų skaičiumi, tikriausia mažuma. Kaip ir tarp lietuvių buvo nedaug žydšaudžių. Tačiau jeigu kalbama apie atskirus Lietuvos piliečius, talkinusius vokiečiams, tai tą patį galima pasakyti ir apie atskirus žydus, kurie talkino raudoniesiems okupantams ir žudė lietuvius. Tie keli šimtai (gerai, nežinau, gal net ir keli tūkstančiai) lietuvių, kurie žudė žydus, nesudaro net 0,1% lietuvių tautos, tačiau žydai, sudarydami tada tik apie 8 procentus Lietuvos gyventojų, sudarė net 30% NKVD ir MGB struktūrų darbuotojų, o dažnai buvo ir vadovais. Todėl eskaluojant visos mūsų tautos kolektyvinę kaltę prieš žydus nepamirškime kalbėti ir apie pačių žydų atsakomybę dėl NKVD budelių. Tačiau ar žydai pagalvoja apie tai?

(Laukite tęsinio)

Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustruojame įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis kol kas beveik nežinomas.

Leave a Reply