Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 4 dalis

Tęsiame toliau pokalbį aktualia holokausto tema su JAV gyvenančiu lietuviu rašytoju bei žydų istorijos tyrinėtoju Valdu Anelausku.

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Penkta dalis

2006-12-15x
Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

Dr. Algimantas Lebionka: Kai žydai, Lietuvoje patys padarę labai daug nusikaltimų, dabar kiekviena proga kaltina lietuvius dėl holokausto, savaime kyla klausimas: kodėl? Kodėl vieniems – kolektyvinis šventumas, o kitiems – pastovi kolektyvinė kaltė? Visa tai primena Jom Kipuro šventę ir „atpirkimo ožį“, ant kurio šios religinės šventės metu perkeliamos visos žydų tautos nuodėmės. Juk jei kalbame apie karo nusikaltimus Lietuvoje, tuomet apie žydų dalyvavimą represijose prieš lietuvius, jų naikinime bei trėmime į Sibirą, reikia kalbėti nė kiek nemažiau negu apie lietuvių dalyvavimą žydų šaudyme. Tačiau apie tai – tylima.

Valdas Anelauskas: Būtent. Juk ne be reikalo sakoma, jog pati geriausia gynyba – puolimas. Jei kitus pastoviai kažkuo kaltinsi, mažesnė tikimybė, kad tie kiti į tavo paties kaltes atkreips dėmesį. O kalčių tai pas visus yra, niekas nėra šventas. Tačiau viena tauta kažkodėl yra taip įsijautusi į tarsi kokių dievo avinėlių vaidmenį, kad, kaip liaudies patarlė sako, kito akyje ir krislą mato, o savo akyje – nė rąsto nepastebi.

A.L.: Tai kad čia ne tik liaudies patarlė, bet ir Šventajame Rašte parašyta: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mato 7:3). Reikia visiems prisipažinti savo kaltes – tiek lietuviams, tiek žydams.

V.A.: Bet pirmiausia būtina tiesiog suprasti, kad ne visi lietuviai šaudė žydus ir ne visi žydai buvo enkavedistais. Ir vienų, ir kitų buvo mažuma. Todėl nėra ir negali būti kažkokios kolektyvinės kaltės vieniems prieš kitus. Buvo taip pat juk ir žydų Lietuvoje, nukentėjusių nuo komunistų nemažiau už lietuvius. Pažinojau pats vieną žydaitę, kurios seneliai dar 1940 metais buvo ištremti į Sibirą ir tokiu būdu tikriausiai išvengė paskui jiems grėsusios pražūties.

latuff-100

A.L.: Tačiau, iš kitos pusės, tereikia tik prisiminti, pavyzdžiui, kad ir Rainių žudynes, ir panašias akcijas įvairiose kitose Lietuvos vietose, žudant ir tremiant niekuo nekaltus žmones.

V.A.: Taigi, niekur nepabėgsi nuo faktų, kas buvo tada viso to raudonojo teroro Lietuvoje vykdytojais, kas viskam vadovaudavo. Kai kurias pavardes jau išvardinome. Beje, juk net ir buvęs Izraelio premjeras Menachemas Beginas savo atsiminimų knygoje „Baltosios naktys“ rašė, kad tardytojas, kuris labai žiauriai kankino jį Vilniaus Lukiškių kalėjime, kai jis buvo areštuotas Lietuvoje pirmosios okupacijos metu (rodos 1940-tais), buvo irgi būtent žydas…

A.L.: Niekur kitur žudynės nebuvo tokios baisios kaip Rainių miškelyje. Tai, ką jie leido sau ten, kraugeriškumu tiesiog pralenkia sveiką protą.

V.A.: Taip, labiau išsigimėliškus sadizmo veiksmus sunku ir įsivaizduoti. Žudynes tas nors ir paruošė pagrindinai, kaip žinia, Telšių apskrities komunistų partijos vadas Petras Raslanas (bet irgi, beje, neaiškios kilmės tipas), tarp jų vykdytojų tai gi randame žydų Gutmano, Heimano, Nachmano, Galkino pavardes.

Internete yra gan plačiai pasklidęs tų žudynių aprašymas, leidžiantis bent iš dalies atkurti kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus būtent savo sadistišku žiaurumu. Būtinai reikia jį tad ir pacituoti:

Pamačius šiuos 73 Rainų miškelyje rastus lavonus reikėjo pripažinti, kad čia komunistai pranoko patys save. Lavonai buvo žiauriai sužaloti, kai kuriais atvejais apskritai nepanašūs į žmones. Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Reikia pabrėžti, kad jie buvo kankinti tam, kad jų kankintojai patenkintų savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, sadistai savo aukoms kankinti išgalvojo įmantriausių, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamų kankinimo priemonių. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielomis su švino gabaliukais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištiškusios. Dar pažymėtina, kad iki pasiutimo įšėlę raudonieji buvo apimti kažkokio neregėtai šlykštaus seksualinio sadizmo. Beveik ko ne visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems nupjauti ir sukišti į burnas. Iš visko matyti, kad iki pamišimo įšėlę raudonieji dvidešimto amžiaus inkvizitoriai savo aukas taip kankino, kad kuo daugiau joms suteiktų skausmo ir galėtų savo iškrypusius jausmus patenkinti, žiūrėdami į iš skausmo besiraitančias, konvulsijų tąsomas savo aukas. Ar tai galėjo būti žmonės? Sunku patikėti. Sunku patikėti, kad būtybės, turinčios širdį ir sielą, galėjo įvykdyti tokią tragediją, kaip Rainių miškelyje.“

Nežinau, šitokius veiksmus tikriausia ir lėmė kažkokia baisi neapykanta, kylanti iš niekingumo gelmių, ar gal kerštas, kuris kyla iš ten ir yra ne kas kita kaip tiesiog neapykanta kitiems už tai, kad pats esi niekšas… Reikia manyti, kad NKVD budeliai būtent tenkino savo iškrypėlišką vaizduotę ir sadistiškus potraukius.

A.L.: Bet gal paaiškinimo reikėtų tada paieškoti ir Talmude, kur sakoma „Tob shebbe goyim harog“, t.y. kad „net ir geriausius iš gojų reikia žudyti“ (Massekhet Soferim 15:10). Kodėl niekuomet nebuvo išverstas visas Talmudas į kitas kalbas, visos jo 63 knygos?.. Ne be reikalo ten sakoma, kad perskaitęs Talmudą gojus turi apakti…

latuff-101

V.A.: Nežinau, gal ir taip. Religija dažnai būna įkvepia žmonėse baisius žiaurumus. Prisiminkim, ką darė užkariautojai krikščionys Amerikos indėnams. Arba ką daro šiandien kai kurie musulmonai, pavyzdžiui kad ir vadinamosios „Islamo valstybės“ teroristai. Taip kad ir žydų kilmės enkavedistai, tikėtina, gal irgi sėmėsi įkvėpimo savo religijos šventraščiuose.

A.L.: Patys jie to jau niekada nepaaiškins. Seniai tas buvo. Daugumos jų jau ir gyvų nėbėra.

V.A.: Bet ne paslaptis, kad net jeigu Lietuvos prokuratūra ir pabando apklausti žydų tautybės asmenis bent kaip liudytojus, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas dokumentiškai, tai iš karto sukeliamas baisus triukšmas ir imama mojuoti holokausto vėzdu. Pavyzdžiui, įžymiojoje Ichako Arado knygoje „The Partisan“ (išleistoje 1979 m. Niujorke ) autorius tiesiog neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo „žygdarbius“, nukreiptus prieš lietuvius.

A.L.: Prisiminkim, ikiteisminis tyrimas prieš šį žydų tautybės raudonąjį partizaną, o paskui dar ir enkavedistą, vėliau ilgametį „Yad Vashem“ muziejaus vadovą Izraelio generolą Ichaką Aradą juk 2008 metais buvo nutrauktas įsikišus pačiam tuometiniam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, ką jis atskleidė savo memuaruose.

V.A.: Taip, Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ visai atvirai ir rašo, kad būtent jo iniciatyva dėl Izraelyje gyvenančio Arado bylos buvo sušauktas Prezidentūroje specialus pasitarimas, kuriame dalyvavo jis pats, Valstybės saugumo departamento vadovas, generalinis prokuroras ir užsienio reikalų ministras. Adamkus apie šį pasitarimą rašo: „Priėjome išvadą, kad jei nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Izraelio piliečio Y.Arado atsakomybę už sovietinių partizanų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, Generalinė prokuratūra turi nutraukti jam iškeltą bylą. Tai leis normalizuoti santykius su Izraeliu“. O Prokuratūra klusniai, po kelių dienų ir nutraukė ikiteisminį tyrimą pareikšdama, kad esą nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių šią bylą tęsti.

A.L.: Beje, Ichakas Aradas priklausė taip vadinamai Tarptautinei komisijai, kuri „vertina“ nacių ir sovietų nusikaltimus Lietuvoje.

V.A.: Paskui, kai jau buvo pradėtas tyrimas prieš jį patį, I.Aradas pareiškė, kad neva tai Lietuvos valdžia taip siekia nuslopinti jo ryžtą įrodyti, kad lietuviai prisidėjo prie žydų žudynių. Taip pat jis pareiškė, kad šiuo tyrimu Lietuva stengiasi įtikinti pasaulio visuomenę, kad ne tik lietuviai žudė žydus, bet ir atvirkščiai. Tuomet Aradui Lietuvoje pateikti kaltinimai sukėlė baisų Izraelio pasipiktinimą. Jų žiniasklaida mūru stojo už jį, itin pabrėždama jo nuopelnus keliant klausimą dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudymuose.

A.L.: Kalbėjome apie 1940-1941 metus, bet juk buvo panašių į Rainių žudynes nusikaltimų nemažai ir karo metais, ir paskui po karo.

V.A.: Karo metais bene garsiausios buvo Kaniūkų kaimo žmonių žudynės. Tai – bene pats didžiausias raudonųjų partizanų nusikaltimas Lietuvoje, pati žiauriausia žydų teroristinė akcija, virtusi tikromis skerdynėmis.

Daugumos istorikų nuomone, užpuolimo priežastis buvo tai, kad Kaniūkų kaimo gyventojai aktyviai priešinosi raudonųjų partizanų savivalei ir smurtui. Chaimas Lazaras, pats buvęs partizanas, Kaniūkų akcijos dalyvis, savo įžymiojoje knygoje „Destruction and Resistance: A History of the Partisan Movement in Vilna“ (Naikinimas ir pasipriešinimas: Vilniaus partizanų judėjimo istorija), išleistoje Niujorke 1985 metais, rašė, kad partizanai nusprendė Kaniūkus tiesiog sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.

Speiguotą 1944 metų sausio 29-tos rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių šautuvais, automatais, kulkosvaidžiais ir granatomis, užpuolė tą kaimą. Užpuolikams, kurių dauguma buvo žydai, vadovavo Lietuvos komunistų partijos veikėjai Genrikas Zimanas ir Jakovas Preneris. Abu irgi žydai.

Štai dar kelios Kaniūkų kaimo naikintojų pavardės, kurias tyrėjams pavyko iš įvairių atsiminimų knygų surankioti: Paulas Bagrianskis, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Leizeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kovalskis, Aba Kovneris, Šlomas Morelis, Avraša Raselis, Jankelis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbė, Moisiejus Rubinsonas, Israelis Veisas, Zalmanas Voložnis, Leiba Zajacas, Abramas Zalesnikovas minėtasis Chaimas Lazaras… Buvo ir daug kitų, bet pavardės jų, deja, kolkas nežinomos.

Vidurnaktį jie prisiartino prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo žmogaus, sunaikinti visą turtą. Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus užpuolikai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Taipogi ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, kurioms sprogus, namai užsidegdavo. Tada ūkininkai ėmė bėgti iš trobų į gatves. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Bet visur jų tykojo mirtinos kulkos. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas.

Po valandą trukusių skerdynių kaimo vietoje liko rymoti griuvėsių ir lavonų krūva. Buvo išžudyti ne tik žmonės, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai, bet net ir visi gyvuliai. Namai buvo sudeginti ir susprogdinti. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų.

Tų skerdynių liudininkas žydų partizanas Abramas Zalesnikovas štai ką papasakojo: „Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė.“ Kitas žydų partizanas Paulas Bagrianskis pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydavo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje „linksmybėje“ juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai…

latuff-102

A.L.: Ir niekas už tai juk nebuvo nubaustas.

V.A.: Ir nebus. Seimo narys Rytas Kupčinskas 2008 metais įteikė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai pranešimą apie galimai dar gyvus kai kuriuos žmones, galėjusius dalyvauti šiose žudynėse. Prokuratūra tuomet ėmė ieškoti vieno iš paminėtų asmenų – buvusios partizanės Fainos Brancovskajos, norėdami išsiaiškinti, ar ji dalyvavo toje operacijoje. Tai sužinojęs, Izraelio parlamento (Kneseto) narys, tarpparlamentinės grupės „Izraelis–Lietuva“ narys Robertas Ilatovas inicijavo Knesete specialius parlamentinius klausymus, pavadintus „Dėl Lietuvos vyriausybės ketinimų patraukti teisman žydų partizanus“. Jau pats toks klausimo formulavimas reiškia, esą Lietuvos valdžia persekioja buvusius partizanus neva vien už tai, kad jie yra žydai. Jis taip pat sakė, esą Lietuvos Generalinė prokuratūra sudarė persekiotinų raudonųjų partizanų sąrašą, kuriame esą vien tik žydiškos pavardės, ir paragino Izraelio vyriausybę imtis žygių, kad būtų užkirsti „antisemitiniai veiksmai, besiribojantys su tikru žydų persekiojimu“.

Kuo visa ta istorija užsibaigė žinome. Niekuo. Kaip ir Ichako Arado. Kaip ir Nachmano Dušanskio. Lietuva pareikalavo juos išduoti, o Izraelis griežtai atsisakė tą padaryti. Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento kėdėje, paskubėjo Vyzentalio centro net atsiprašyti už tai, kad Lietuvos prokuratūra išdrįsusi ieškoti liudininkų apie karo nusikaltėlius žydus. Taškas.

A.L.: Kalbant apie raudonųjų partizanų terorą, reikia pabrėžti, kad minėtasis Genrikas Zimanas, kuris vadovavo Kaniūkų kaimo žmonių žudynėms, tuomet ir buvo tikruoju Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo vadu. 1943 m. rudenį–1944 metais Zimanui būnant Komunistų partijos Pietų Lietuvos komiteto sekretoriumi, jam pavaldžiame regione kaip tik ir buvo pradėti formuoti raudonųjų partizanų būriai, kuriuose daugiausia dalyvavo būtent iš getų pabėgę žydai. Antai Trakų apskrityje būryje „Laisva Lietuva“ (vadas Jakovas Jatinas) iš 93 partizanų 54 buvo žydai, Vilniaus apskrityje būryje „Mirtis fašizmui“ (vadas Šlioma Brandtas) iš 60 – 39, „Kovos“ būryje (vadas Aronas Aronovičius) iš 76 – 58, būryje „Už pergalę“ (vadas Šmuelis Kaplinskis) iš 119 – 106, „Keršytojo“ būryje (vadas Aba Kovneris) iš 106 – 100.

V.A.: Įdomu tai, kad šiuose būriuose, kur skaičiumi vyravo žydai, net pagrindinė kalba (ir kasdieninė, ir oficiali) buvo jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo būtent kaip žydai. Antai Vita Kempner Kovner, grupės „Keršytojas“ partizanė, vėliau išgarsinto žydų partizano Abos Kovnerio žmona, rašė: „Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba“.

Jau minėtas žymus Izraelio istorikas D. Levinas, kuris pats priklausė partizanų būriui „Mirtis okupantams“, yra parašęs, kad pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų būtent žydai žiauriausiai ir elgėsi su vietiniais gyventojais – ne tik žudė, bet ir kankino. Na ir, aišku, plėšikavo. Galima pacituoti, pavyzdžiui, vieno iš raudonųjų partizanų Šajos Goldbergo autentiškus atsiminimus, iš jo knygos „The Undefeated“ (Nenugalėtas): „Kai mums pritrūkdavo drabužio ar batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. <…> Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome ‘Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan’.“

A.L: Na o jau paskui apie pokario laikotarpį, kiek tada visokių tokių baisių nusikaltimų prieš lietuvius jie pridarė, tai išvis galima būtų kalbėt ir kalbėt…

latuff-103

V.A.: Daug kas yra, pavyzdžiui, girdėję „Dėdulės“ Landsbergio kuratoriaus Nachmano Dušanskio pavardę. Tačiau jei patyrinėtume pokario Lietuvos represinių organų darbuotojų sąrašus, pamatytume, kad net 85% jų buvo žydai, tik likusieji 15% – rusai bei lietuviai. Aš būtent tokius skaičius esu kelis kartus internete radęs. Taip kad žydai šaudė partizanus, trėmė lietuvius į Sibirą, ir nė vienas jų nesusilaukė (ir, aišku, jau nesusilauks) jokio atpildo. Eiliniai „stribukai“ daugumoje buvo lietuviai – prasigėrę beraščiai kaimo bernai, bet vadovaudavo jiems visuomet koks nors garbanotas brunetas.

Beje, juk ir Juozo Lukšos sunaikinimui į Lietuvą buvo atsiųstas iš Maskvos ypatingas specialių diversinių operacijų vykdytojas, įžymusis Naumas Eitingonas. Dar prieš karą šis žydas čekistas buvo vykdęs diversinius teroro aktus Kinijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Meksikoje, kur dalyvavo organizuojant paties Trockio nužudymą.

A.L.: Jūs dažnai pabrėžiate, kad domėjimasis šiais klausimais iš dalies nulemtas ir jūsų šeimos skaudžios patirties.

V.A.: Taip, ir man visiškai tad neįdomu, ką ten Lietuvoje kokia nors „holokausto religijos vaidilutė“ savo vanagiškais nagais istorijos šiukšlyne iškapstė. Aš turiu vieną absoliučiai nepaneigiamą faktą: Mano senelius ir visą giminę iš tėvo pusės būtent žydai enkavėdistai suėmė ir išgabeno į Sibirą, o jų jauniausią sūnų, mano būsimą tėtį, Minsko kalėjime kažkoks žydas tardytojas majoras Kovšas ypatingai brutaliai kankino. Dabar mano tėtis jau miręs, bet prieš mirtį jis apie savo gyvenimo patirtį dar parašė atsiminimų knygą, kuri yra išleista Lietuvoje. Štai kaip jis aprašo visus tuos tardymus ir kankinimus:

Čia manęs jau laukė žydelis majoras Kovš, kuris prisistatė, kad mane tardys. <…> Mano biografiją ir pradėjo kurti tas žydelis Kovšas, kuris į mano gyvenimą pažvelgė visiškai iš kitų pozicijų. Visų pirma, jis prisistatė kaip nepakartojamas marksistas, Tarybų šalies patriotas, pašauktas labai kilniai misijai nušviesti visus mano gyvenimo klystkelius. Beveik du mėnesius kiekvieną naktį, įskaitant ir išeigines, jis gana kantriai ir metodiškai, laikas nuo laiko įspirdamas savo šleivo bato galu man į blauzdikaulį ar į kelį, arba pokšteldamas mano galva į sieną, įrodinėjo, kad aš esu niekšas, nes mano tėvai, seneliai ir net proseneliai buvę niekšai. Todėl aš kitoks gimti tarsi ir negalėjęs, kitaip sakant jau mano genuose buvo užkoduotas niekšiškumas. Savo įrodinėjimus jis paremdavo dialektinio bei istorinio materializmo teiginiais ir įtvirtindavo, kaip jau sakiau, spyriais į kelį.

Pradėjus aušti, didesniam savo teiginių įtikinimui, Kovšas pasiųsdavo mane į karcerį, kuris buvo gana „komfortiškai“ įrengtas kalėjimo koridoriaus gale. Tai apie pusantro kvadratinio metro iš betono išlietas karstas. Jo grindys viduryje kiek įdubę ir užpildytos vandeniu, kuris maždaug per 10 cm nesiekia sienų. Vanduo gerokai praturtintas prieš tai sėdėjusių žmonių šlapimu ir dar kai kuo. Iš karcerio į tualetą paprastai sunku prisiprašyti, nes prižiūrėtojai įsitikinę, kad kaliniai simuliuoja. Taigi tenka tuos reikalus spręsti vietoje.

Neprisiglaudus prie karcerio sienos stovėti neįmanoma, nes viduryje iki blauzdų dvokiančio vandens, o prisiglausti prie sienos tiesiog baisu, nes sienos drėgnos ir šaltos. Pastovėjęs pusvalandį karceryje, staigiai pradedi pamiršti, kad kada žmogumi buvai. Pirmiausia pradeda krėsti drebulys, paskui cypti ausyse, tąso vemti, o nėra kuo, nes pilvas kaip išsunktas. Po kurio laiko jau nieko nejauti, stovi kaip druskos stulpas ir tiek.

Šitaip mane politiškai apdorojęs ir įtikinęs „kad aš iš tikrųjų esu niekšas ir bjaurybė“, žydelis Kovšas palaipsniui perėjo prie antrosios savo „kilniosios“ misijos dalies. Atseit man „karštai“ pritariant, jis pradėjo stebėtinai išradingai kurti mano nusikaltimo legendą.“ [Sigitas Anelauskas, Toks gyvenimas, Marijampolė, 2008, psl. 42, 59-60]

Na o paskui taip vadinama „troika“ (slaptas teismas, susidedantis iš trijų teisėjų) nuteisė jį (22 metų vaikinuką) mirties bausme, ir visi tie trys teisėjai buvo irgi Kovšo gentainiai. Po ko jis ar ne metus praleido mirtininkų kameroje, laukdamas sušaudymo. Laimei, nuosprendis paskui buvo pakeista 25 metais Gulago, iš kurių beveik dešimt (daugiau nei Solženycinas) ir praleido Vorkutos, Kolymos, Taišeto lageriuose…

latuff-104

Po tokių paliudijimų, kaip mano amžinatilsį tėčio, aš niekaip negaliu taikstytis, kada girdžiu, kad neva vien tik žydai Lietuvoje labiausiai nukentėjo. Netiesa! Nukentėjo ir lietuviai. Mano paties šeima nukentėjo. Ir nukentėjo nuo būtent žydų! Ir tokių panašių faktų, kaip mano šeimos, papasakoti gali vos ne kiekvienas lietuvis, kieno tėvai, seneliai ar giminės buvo represuoti. Jie tikrai paliudys, kad būtent žydai tame teroro orkestre grojo pirmaisiais smuikais.

Taigi, kada žydai apie save, apie visus savo kovšus ir dušanskius, parašys bent vieną knygą ir pavadins ją „Mūsiškiai“, tada gal ir bus galima toleruoti visokių vanagaičių Lietuvoje dergimą ant savos tautos.

Pagaliau gi, kartoju, jei žiūrėt grynai procentiniu atžvilgiu, tai tarp žydų tokių išgamų kaip majoras Kovšas buvo tikrai nepalyginamai daugiau, negu tarp lietuvių – žydšaudžių. Tačiau žydai to nepripažįsta ir mums bei visoms Europos tautoms nori įdiegti, kad mes privalome jausti amžiną kaltę bei atsakomybę dėl jų holokausto.

(Laukite tęsinio)

Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustruojame įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis kol kas beveik nežinomas.

Leave a Reply