Holokaustas: tarp tiesos ir netiesos (melo). 5 dalis

Tęsiame pokalbį aktualia holokausto tema su JAV gyvenančiu lietuviu rašytoju bei žydų istorijos tyrinėtoju Valdu Anelausku.

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Ketvirta dalis

2006-12-15x
Valdas Anelauskas savo paskaitų Oregono valstijos universitete metu, 2006 metai.

Dr. Algimantas Lebionka: Sugrįžkime prie jūsų minties, kad žydai siekia mums įpiršti tarsi „prigimtinę nuodėmę“ dėl jų genocido.

Valdas Anelauskas: Be abejonės. Jie mums bando įrodyti, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikai ir anūkai, ir proanūkiai – visi lietuviai neva buvo, yra ir bus kalti dėl šios žydų nelaimės. Lygiai tas pats buvo padaryta Vokietijoje. Šiandien kiekvienas vokietis asmeniškai atgailauja dėl holokausto, nors jau praėjo beveik šimtas metų ir užaugo kelios kartos po karo. Na ir ką gi, matome prie ko tai juos privedė. Turiu omeny kas dabar vyksta Vokietijoje.

A.L.: Čia ir yra tas psichologinis apdorojimas, apie kurį jau kalbėjome. Bandoma daryti viską kad Europos tautos taptų „politinėmis impotentėmis“. Mums, lietuviams, tokia „lobotomija“ yra ypač pavojinga, nes gi jau ir taip esame labiausiai besižudanti tauta pasaulyje. Tuo tarpu mums pastoviai diegiamas dar ir kolektyvinio nepilnavertiškumo kompleksas dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu tam tikra (labai maža) dalis lietuvių padėjo hitlerininkams žudyti žydus.

V.A.: Dar kartą pakartosiu, kad tai kas vyko Lietuvoje – ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir jo metu, ir paskui po karo – yra milžiniška tragedija. Tiek žydams, tiek lietuviams. Jei galėtume atsukti istorijos laikrodžio rodykles atgal, tikrai tą padarytume. Tačiau negalime, todėl tenka su tuo susitaikyti. Žydai į visa tai žiūri iš vieno taško, lietuviai – iš kito. Tas natūralu. Kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tačiau reikia pripažinti vieną – kad abiejose tautose buvo visokių žmonių: ne visi žydai buvo komunistai, ne visi lietuviai – žydšaudžiai.

A.L.: Deja, dabar viskas pateikiama taip, tarsi lietuviai vos ne eilėje išsirikiavę laukė, kad tik galėtų pašaudyti į žydus. Juk kai ištisai kartojama, kad esame „žydšaudžių tauta“, taip daroma užuomina į kiekvieną lietuvį. Tačiau skaičiai juk rodo visiškai ką kita.

V.A.: Aš manau kad tokiais teiginiais ir stengiamasi pridengti faktą, kad procentiniu atžvilgiu žydų enkavedistų būta vis gi nepalyginamai daugiau, negu lietuvių žydšaudžių. Nors Lietuvoje lietuvių gyveno nepalyginamai daugiau. Tarkim iš 10 tūkstančių lietuvių žydšaudžiais tapo 100, o iš 100 žydų bolševikams tarnavo 50. Taigi, tokiu atveju turime 1 procentą niekšų lietuvių ir 50 procentų bolševikinių žydų. Skirtumas – 50 kartų. Lyg ir viskas aišku. Bet visokios vanagaitės su zurofais nepaiso faktų ir stengiasi pasauliui įpiršti „politkorektišką“ versiją – t.y. kad žydus naikinant dalyvavo dvigubai daugiau lietuvių negu buvo žydų komunistų (atitinkamai, 100 ir 50). Visai kitas vaizdas, tiesa? Bet skaičiai – tie patys. Tik nepasakoma, kad tie 50 žydų kolaboravę su bolševikais atsirado tik iš 100 Lietuvoje gyvenusių žydų! Trumpai tariant, norint įvertinti lietuvių indėlį holokauste bei žydų indėlį bolševikiniame terore prieš lietuvių tautą, tai reikia vertinti ne tik, kiek lietuvių šaudė žydus ar kiek žydų buvo NKVD struktūrose, bet svarbiausia – koks procentas.

O apskritai, tai kaip rašė šviesios atminties Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „reikėtų pirmiausia padėkoti tiems dviem tūkstančiams ar daugiau žydų gelbėtojų, kurie apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi. Derėtų priminti, kad dar ne visi apdovanoti šiuo pagarbos ženklu. Be to, reikėtų prisiminti ir įsisąmoninti tą didvyrišką gelbėtojų auką. Juk žinome: jei pagaudavo gelbėtoją, tai sušaudydavo visą šeimą. Šitą pateiktą gelbėtojų skaičių reikėtų padidinti bent tris ar keturis kartus, nes lietuvių šeimos buvo didelės“.

latuff-206

A.L.: Taip pat reikėtų pabrėžti, kad tų pavienių žydų žudikų veiksmai nebuvo kažkokie oficialiai sankcionuoti Lietuvos valstybės veiksmai (be to ir Lietuvos valstybingumas tuo metu jau buvo prarastas), taip pat – nebuvo kažkokių oficialių tautos atstovų veiksmai (nes tokiems veiksmams tauta jų neįgaliojo). Žydus šaudė vokiečių valdžios kolaborantai, kurie buvo labai nedidelė visos lietuvių tautos dalis. Kai tuo tarpu tų, kurie nėjo tarnauti hitlerininkams ir rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe gelbėjo žydus, buvo tikrai nepalyginamai daugiau.

V.A.: Tą liudija ir tai, kad Izraelio organizacijos Yad Vashem už pagalbą žydams jų genocido metu Pasaulio teisuoliais yra pripažinta juk net 889 Lietuvos piliečiai! Palyginkime: Vokietijoje, pavyzdžiui, tokių žmonių yra 587, Rusijoje – 197, Latvijoje – 135, Estijoje – 3. Be to, ne visi gelbėtojai, kaip teisingai pastebėjo Monsinjoras A.Svarinskas, yra žinomi. Gelbėdami savo kaimynus žydus rizikavo tūkstančiai lietuvių!

Kadaise Kaune artimai pažinojau vieną žydų šeimą, kurią karo metais išgelbėjo būtent lietuviai. Aš puikiai prisimenu, kokį begalinį dėkingumą tie žydai jautė savo gelbėtojams, visada, per visas šventes juos būtinai aplankydavo. Jie tikrai nė už ką jie nebūtų pavadinę visos lietuvių tautos žydšaudžiais.

A.L.: Todėl ir skaudina tas faktas, kad lietuviai-humanistai, gelbėję žydus, šiandien yra minimi tarsi koks „atsitiktinis faktorius“ (pavieniai herojai, nusipelnę medalio), o viešame diskurse visa lietuvių tauta yra vadinama nacių kolaborantais-antisemitais-žydšaudžiais.

V.A.: Išgirdus tokius pasisakymus, man visuomet norisi paklausti, ar tie, kas skelbia lietuvius esant žydšaudžių tauta, galėtų paminėti nors vieną žydą, tuo labiau žydą užėmusį tada kokias įtakingas pareigas, kuris būtų gelbėjęs lietuvius nuo raudonojo teroro? Ar buvo Lietuvoje bent vienas žydas, kurį galima pavadinti Pasaulio teisuoliu, nes jis išgelbėjo lietuvį? Jei tokių buvo, būtų įdomu apie juos išgirsti. Bent jau aš nė vieno nežinau. Taigi minčių kyla visokių, ar ne?

Apskritai, manau, kad žydai savo pasisakymais patys labiausiai ir eskaluoja neapykantą sau. Juk pastoviai pasaulio žiniasklaidoje įvairios žydų sionistinės organizacijos bei oficialios Izraelio institucijos, iškraipydamos faktus, skleidžia šmeižtus apie Lietuvą, vadindamos mus žydšaudžių tauta. Vienu iš akivaizdžiausių pavyzdžiu galima laikyti Izraelyje sudarinėjamus „lietuvių žydšaudžių“ sąrašus, kuriuose yra net iškilių Lietuvos laisvės kovotojų pavardės.

A.L.: Pamenu, net Izraelio ambasadorius, prieš kelioliką metų, tuo metu dar rezidavęs Rygoje, mūsų tautą pavadino „žydšaudžių tauta“. Ir nieko, jokios Lietuvos valdžios reakcijos, jokios notos, vergiška tyla, nusikalstama tyla, kai tiesiog būtina buvo tokiam šmeižikui panaikinti akreditaciją, uždrausti jam net atvykti į Lietuvą.

V.A.: Taip kaip ir koks nors Zuroffas – jis seniai turėtų būti Lietuvoje persona non-grata! Po tokių sionistų išpuolių prieš mūsų tautos nusipelniusius žmones – net pats to nenorėdamas tapsi kažkiek antisemitu.

A.L.: Gaila, tačiau Lietuvos valstybė negali atsikirsti žydams. Bet kokie piliečių neigiami pasisakymai apie žydus faktiškai irgi laikomi nusikaltimu.

V.A.: Žydai gali kiek nori tyčiotis iš lietuvių tautos, o jiems išdrįsę atsikirsti lietuviai šiandien rizikuoja atsidurti net kalėjime. Sakysim, rusai šiandien Lietuvoje yra atvirai niekinami, šmeižiami ir žeminami, neapykanta Rusijai dabar alsuoja visos pagrindinės lietuviškos masinės informacijos priemonės. Tačiau su žydais yra visiškai atvirkščiai. Lietuvos žiniasklaida, neretai begėdiškai besityčiojanti iš rusų, su siaubu kalba apie bet kokį nepagarbų atsiliepimą apie Izraelį ar žydus.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje dažnai pasirodo, pavyzdžiui, Leonido „Be pykčio“ Donskio pamokslėliai, kurie iš tiesų toli gražu nėra „be pykčio“, jie lietuvių tautos „amžinas kaltes“ primena net labai piktai. Štai tokie veiksmai mano manymu tiesiog provokuoja antisemitizmą. Nežinau kaip jus, tačiau mane, paklausius ar paskaičius to „filosofo“ mintijimus, apima didžiulis pyktis.

latuff-201

A.L.: Taip, šis publicistas savo straipsniuose ne kartą yra išreiškęs didžiulę panieką lietuviams. Bet gal tokie įžūlūs sionistų išpuoliai yra speciali priemonė antisemitizmui kurstyti? Galiu net paminėti gerai visiems žinomus hipersionisto rabino Abraomo Šmulevičiaus pasisakymus, ar kabalisto Michaelio Laitmano teiginius Izraelio televizijoje „Atviras kanalas“ praėjusių metų spalio mėnesį. Laitmanas tada pasakė: „Man neegzistuoja Putinas, Obama ir visi kiti lyderiai, taip vadinami, tai tiesiog priklauso nuo jėgos sistemos pasaulyje, bet šią jėgų sistemą nustatome mes, Izraelio tauta, o ne Obama ar Putinas. Jie man vykdytojai to, ką mes užsakysime, tiktai, ir ne daugiau. Pasaulis vykdo, tai ką mes užsakome. Valios laisvę turime tik mes“.

O štai ką pasakė hipersionistas Abraomas Šmulevičius: „Šiuo metu vyksta kova dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Prieš du tūkstančius metų laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams iš dalies pavyko atsirevanšuoti propaguojant bolševizmo, o po to ir liberalizmo bei demokratijos idėjas. Tačiau dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas“.

V.A.: Buvęs Izraelio premjeras Arielis Šaronas irgi juk pasakė 2001 metais prezidentui Šimonui Peresui, kad tas nesijaudintų dėl JAV spaudimo Izraeliui: „Mes, žydai, kontroliuojame Ameriką, ir amerikiečiai tai žino“.

Na o jūsų cituotą rabiną Šmulevičių tai aš kadaise šiek tiek asmeniškai pažinojau ir turiu pasakyti, kad jis iš tikrųjų nėra joks žydas. Jo tikra pavardė yra Nikita Sergiejevičius Diominas. Atrodo, jo patėvis buvo Šmulevičius, o gimęs ir užaugęs jis kažkur Rusijos šiaurėje – Murmanske ar Archangelske. Kiek žinau, jis jaunystėje apskritai buvo krišnaitas ir tik vėliau pasidarė „žydu“. Net ir rabinu jam kažkaip pavyko tapti, kas yra tikrai labai keista.

Bet gal atidėkim Rusijos žydų temą ateičiai. Tai labai plati tema. Rusai turi netgi tokį posakį, kad žydai gali būti „евреи“ ir gali būti „жиды“, ir kad tarp jų – didžiulis skirtumas. Lietuviškai šio skirtumo parodyti mes negalim, nes neturime skirtingų žodžių. Mes lietuviai, priešingai negu daugelis pasaulio tautų, net neturime paniekinančio žodžio žydams įvardinti!.. Ar tai nieko nesako?

A.L.: Sugrįžkim prie mūsų nagrinėjamos holokausto Lietuvoje temos.

V.A.: Čia norėčiau pacituoti šviesios atminties rašytoją Joną Mikelinską. Ši citata kiek ilgoka, tačiau ji yra labai svarbi, todėl pateiksiu ją visą:

Tad ir iškyla pagrindinis klausimas: KODĖL? Visu rimtumu ieškodamas teisybės, kad ir kokia ji būtų skaudi ar žiauri, su tokiu kategorišku klausimu aš susidūriau pirmą kartą dar tada, kai pradėjau tirti ir aiškinti holokausto Lietuvoje priežastis ir pasekmes. O 2000 metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame holokaustui skirtame seminare net visiems jo dalyviams uždaviau klausimą, kokį galėjo turėti žydų likimui poveikį tas faktas, jog 1933 metais Vokietijoje atėjus į valdžią kancleriui Adolfui Hitleriui, Pasaulinė žydų bendruomenė paskelbė Vokietijai karą. Ar tai neatrišo vokiečiams rankų elgtis su žydais taip, kaip nuo amžių įprasta (à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare). Beje, į tokią mintį ir tokį be galo svarbų, mano supratimu, klausimą susilaukiau tik daugiau negu keisto atsakymo – nereikia ieškoti holokausto priežasčių. Tad kokią išvadą aš ir kiti, moksliškai pasiryžę šį be galo opų klausimą aiškinti, turėjo pasidaryti?.. Be abejo, tik tokią: šiuo metu holokausto tyrinėtojai su Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorium Efraimu Zuraffu, tvirtinančiu: „Aš ne aiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko“, priešaky dar nepasirengę ar tiesiog nepribrendę holokausto aiškinti, kadangi toks aiškinimas juos gali nuvesti taip toli, iš kur jau bus nebeįmanoma vien su „sakymu“ sugrįžti. Nepadės net toks Izraelio istoriko Jehudos Bauerio įsitikimas: „Suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma.“

latuff-203

A.L.: Bet net ir nebandoma. Tiesiog nėra net mėginimų atvirai panagrinėti klausimus, kodėl įvyko holokaustas, kokios yra antisemitizmo priežastys?

V.A.: Mano manymu labai didelį vaidmenį tame suvaidino didžiulė pačios žydų tautos arogancija ir savęs laikymas išskirtine tauta. Dažniausia būna sakoma, kad žydai per amžius buvo persekiojami vien tik dėl savo tikėjimo. Na ir ką gi, jūs jau citavote kai ką iš, pavyzdžiui, jų Talmudo, kas hebrajų kalba, kiek žinau, reiškia „instrukciją“. Žinom tad, kokios ten jiems duodamos instrukcijos.

Sakoma, kad skirtumas tarp žydų ir krikščionių yra tik tas, kad žydai savo tikėjime remiasi Senuoju Testamentu, o krikščionys – Naujuoju. Tačiau iš tikrųjų žydų religijoje nėra nieko aukščiau už šventąjį Talmudą. Būtent Talmudas ir yra jų religinio mokymo pagrindas. Dar daugiau, kaip kažkas, pamenu, taikliai apibūdino, – tai šios tautos sielos veidrodis.

Babilono Talmudas (arba Talmud Bavli) yra sudarytas iš 63 traktatų, kurie padalinti skyriais, išviso 517 skyrių, išleidžiamas aštuoniolikoje didžiulių tomų. Esu mūsų universiteto bibliotekoje ne kartą vartęs, yra net keli jo leidimai. Nors, kiek suprantu, pilnai visas jis turbūt nė į anglų nė į jokią kitą kalbą net ir nėra išverstas. Ar gal klystu? Yra čia mūsų bibliotekoje, beje, ir žydiškas leidimas, labai jau gražiai įrištas daugiatomis, tiesiog lyg būtų koks meno kūrinys.

Talmudo pagrindas yra religiniai įstatymai, kurie nustato santykius tiek tarp pačių žydų, tiek tarp žydų ir gojų (ne žydų, pagal Talmudą). Šie talmudiniai įstatymai bei instrukcijos labai dažnai ir parodo, kad žydai jaučiasi viršesni už visas kitas pasaulio tautas. Visiems ne žydams apibūdinti Talmude vartojamos įvairiausios įžeidžiančios pravardės – gojus, akumas, nocerimas, mamzerimas, koferimas, chomorimas ir taip toliau – daugiau kaip 50 visokių pravardžių! Iš esmės Talmudas visiškai atvirai sako, kad nežydai yra ne žmonės, o gyvuliai (pavyzdžiui traktatas Baba Mezi’a 114b). Rasime čia ir visokių talmudinių paaiškinimų, kur sakoma, kad Dievas sutvėrė nežydus žmogiškam pavidale tik tam, kad žydams nereikėtų naudotis gyvulių paslaugomis. Nežydai – tai gyvuliai žmogaus pavidale, kurie privalo tarnauti žydams dieną ir naktį!..

Tai kodėl tada turėtume stebėtis, kad ir „gojai“ žydams atsakė tuo pačiu? Ar tai nėra akivaizdi priežastis, dėl ko žydų nemėgo visos nacijos, kur tik jie gyveno, taip pat ir priežastis, dėl kurios jie buvo persekiojami. Manau kad būtent dėl šios priežasties jau nuo gilios senovės pasaulyje egzistuoja antisemitizmas. Pagaliau, net pats politinio sionizmo tėvas Teodoras Herclis sakė, kad antisemitizmas yra suprantama reakciją į žydų elgesį. Savo dienoraštyje jis rašė: „Aš suvokiu, kad antisemitai taip elgiasi visai teisėtai“.

A.L.: Čia turbūt reikėtų pabrėžti ir faktą kad holokausto organizatoriai vokiečiai nelietė tų žydų, kurie neišpažino Talmudo. Holokaustas naikino tik Talmudo pasekėjus. Aš tokius du pavyzdžius turiu savo ir savo žmonos giminių tarpe: tetos vyrą karaimą Leonidą Pilecką ir žmonos senelį. Karaimų istorija puikiai išdėstyta elektroninėje žydų enciklopedijoje. Pagal 1956 metų Izraelio įstatymus jie, beje, turi teisę į Izraelio pilietybę. Nuo kitų judėjų jie skiriasi būtent tuo, kad neišpažįsta Talmudo. Kitas pavyzdys – žmonos senelis. Išsiaiškinau, kad jo mama buvo žydaitė Rachelė Bordonaitė, o jo tėvas iš senos Lietuvos bajorų Mackevičių giminės. Tai štai, žmonos senelio, priėmusio katalikų tikėjimą, vokiečiai nelietė, kaip ir mano dėdės Pilecko bei kitų karaimų.

Jūs tikriausiai tai žinote, nesenai Rusijoje buvo paviešinti pokario archyvai ir paskelbta, kad net 10 tūkstančių vokiečių karo belaisvių buvo žydų tautybės. Na o apskritai vokiečių kariuomenėje tarnavo apie 100 tūkstančių žydų!

latuff-204

V.A.: Taip, yra net ir knyga anglų kalba „Hitler’s Jewish Soldiers“ (Žydai – Hitlerio kareiviai). Spėjama, kad tokių galėjo būti net apie 150 tūkstančių. Jie buvo vadinami tiesiog „mišrūnais„ (vok. „mischlinge“, turintys žydiškų šaknų vokiečiais) ir buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmo laipsnio – tie, kurių bent vienas iš tėvų buvo žydas, ir antro laipsnio – tie, kurių senelis ar senelė buvo žydų kilmės. Jie, tiesa, negalėjo tapti nacionalsocialistų partijos ar tokių organizacijų, kaip SS ar SA nariais, tačiau galėjo tarnauti Vokietijos armijoje. Tarp jų buvo net 23 pulkininkai, 8 generolai leitenantai, 5 generolai majorai, 2 armijos generolai. Iš žydų karininkų net 20 buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho koviniu apdovanojimu – Riterio kryžiaus ordinu.

Na bet čia jau vėl kiek nukrypome nuo temos. Geriau grįžkime prie holokausto Lietuvoje. Ar jums teko girdėti apie žydų policiją karo metu Lietuvos teritorijoje? Jei ir teko, tai turbūt labai mažai, tiesa?

A.L.: Teko, bet daugiausiai dėl lietuviško filmo „Vilniaus getas“, kur kažkiek užsimenama apie „Judenpolizei“ (sutrumpintai „Jupo“). Ne be reikalo Lietuvos žydų bendruomenė liko labai nepatenkinta šiuo filmu.

V.A.: Dar tarybiniais laikais, minėtas raudonasis partizanas, o paskui ilgametis kompartijos laikraščio „Tiesa“ redaktorius Genrikas Zimanas, 1985 metais, likus maždaug mėnesiui iki mirties, viešai, per televiziją pasakė, kad daug žydų per karą bendradarbiavo su vokiečiais ir kad jie yra labiausiai kalti dėl savo tautiečių likimo. Kaip ir visuose per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotose kraštuose, taip ir Lietuvoje žydų getuose veikė Judenratai (žydų tarybos). Jiems pavaldi buvo geto žydų policija. Štai į ją ir reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. Yra daugybė faktų, iškalbingai bylojančių apie žydų tarybų narių ir policininkų kolaboravimą su naciais. Gausu pavyzdžių apie getuose policininkais ir koncentracijos stovyklose „kapais“ (prižiūrėtojais) dirbusių žydų žiaurumus, jų vykdytas mirties bausmes.

A.L.: Kiek žinau, būtent Judenratas geto teritorijoje ir sudarinėdavo savo tautiečių, pasmerktų sunaikinimui, sąrašus.

V.A.: Yra knyga parašyta žydo Isajaus Tranko: „Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“ (angl. „Judenrat. The Jewish Councils in Eastern Europe under Nazi Occupation“). Šioje knygoje žydų koloboravimo su vokiečiais pavyzdžių – nors vežimu vežk. Čia rašoma, kad Vilniaus geto policijos viršininkas Jokūbas Gensas pats būtent ir dalyvaudavo atrenkant žydus į Panerius. [p. 422] Sunku tuo patikėti, tačiau patys parsidavę žydai atrinkdavo savo gentainius sunaikinimui!

A.L.: Yra taip pat ir faktų, kad žydų policininkai dalyvaudavo ir savo tautiečių sušaudymuose.

V.A.: Vienas žinomas toks atvejis buvo žydų žudynės 1942 m. spalio 27 dieną Baltarusijos miestelyje Ašmenoje, kur dalyvavo iš Vilniaus atvykę žydų policininkai. Ašmenos žydų sušaudymas minėtoje knygoje gana išsamiai aprašytas. [p. 393-395] Ten cituojamas kažkokio Vilniaus gete buvusio žydo Hermano Kruko dienoraštis (Kiek suprantu, 2004 m. išleistas ir lietuvių kalba, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“), kur jis daug rašo būtent apie Ašmenos žydų tragediją: „Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje. Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę. Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo pasiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams. Viskam vadovavo žydai Salekas Desleris, kuris buvo Vilniaus geto policijos viršininko pavaduotojas, taipogi Nosonas Ringas ir Moišė Levas. „Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų Daugiausia tai taikoma ponams Desleriui ir Levui“, – pasakoja tų įvykių liudininkas Hermanas Krukas.

Tie patys Vilniaus geto žydų policininkai kartais dalyvaudavo palydint kolonas pasmerktųjų žydų ir į kitas masinių žudynių vietas, bet dažniausiai – į Panerius. Kai kada Vilniaus žydų policininkai būdavo komandiruojami net į Kauną įvykdyti specialias akcijas. Po to Kauno judenratas gaudavo daugybę skundų, kuriuose buvo prašoma: „Gelbėkite mus nuo Vilniaus žydų policijos“. Iš pradžių Vilniaus geto žydų policijoje buvo 150 žmonių, о 1943 metų rugpjūtį šis skaičius išaugo iki 226.

Taip kad faktas yra tai, kad žydus šaudė ir savi. Ir tai aprašyta ne tik kad minėtoje žydų istoriko knygoje, bet ir eilėje kitų, kaip pavyzdžiui Petro Stankero knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.m.“, kur autorius irgi pateikia daug bent jau lietuvių visuomenei visai nežinomų arba dar mažai žinomų faktų. Pavyzdžiui, man buvo įdomu sužinoti, kad Vilniaus geto žydų policijos aštuonių vyrų grupė buvo įpareigota kasdien saugoti žydų žudynių Paneriuose pagrindinio organizatoriaus ir vykdytojo SS hauptšarfiurerio Martino Veiso gyvenamąjį namą Rasų gatvėje. Nakčiai šiai grupei netgi išduodavo ginklus. [p. 358]

A.L.: Kai kas net teigia, kad su istoriku Petru Stankeru ir buvo susidorota būtent dėl to, kad jis nušvietė žydų policijos veiklą Lietuvos getuose per Antrąjį pasaulinį karą.

latuff-207

V.A.: Nežinau, gal taip ir buvo. Žydų getų policijos tema pasaulinėje bei Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir tiesiog grynai subjektyvios, psichologinio pobūdžio priežastys, kada tiesiog bijoma liesti žydų policijos kolaboravimo su naciais klausimą.

A.L.: Visi esame girdėję apie lietuvius „baltaraiščius“, bet ir tie žydų policininkai buvo tokie pat „baltaraiščiai“ – tik ant jų raiščio buvo nupiešta Dovydo žvaigždė.

V.A.: Buvo, kas buvo, ir niekur nuo faktų nepabėgsi, nepasislėpsi. Faktai, kaip rusai kad sako, – dalykas užsispyręs (упрямая вещь). Tačiau, negi dabar mes turėtume visam pasauliui šaukti – „žydai – žydšaudžiai!“ Nejau dėl to, kad ir vienas kitas žydas susitepė savo tautiečių krauju, galima būtų visą žydų tautą pavadinti „žydšaudžių tauta“?!

___________________________________

Redakcijos pastaba: Visą šią pokalbių seriją iliustravome įžymiojo brazilų dailininko-karikatūristo Karloso Latuffo piešiniais. Lietuvoje jis buvo beveik nežinomas.

Leave a Reply