In Memoriam Aleksandrui Bendinskui (1920.02.23 – 2015.09.25)

Disidentas Stasys Stungurys: „Išėjo Amžinatvėn vienas aktyviausių kovotojų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės Aleksandras Bendinskas“

Eidamas 96-uosius metus rugsėjo 25 d. Vilniuje mirė aktyvus kovotojas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, 1992–1996 metų kadencijos Seimo narys, politinis bei visuomenės veikėjas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis Aleksandras BENDINSKAS.

BENDINSKAS_Aleksandras-K.Cachovskio

            Velionis gimė 1920 m. vasario 23 d. Skersabalio km., Šilavoto valsčiuje.

            Jau 1940 m. įsitraukė į kovą prieš okupantus. 1940-1941 m. buvo LAF karys, koordinatorius. Aktyviai reiškėsi 1941 m. Birželio sukilime. Buvo Kauno štabo politinis administratorius, vėliau štabo viršininkas.

            1940-1943 m. kooperatinės bendrovės „Parama“ techninis direktorius, materialiai rėmė antinacistinę spaudą („Į laisvę“, „Nepriklausomą Lietuvą“, „Lietuvos judą“, „Laisvės kovotoją“).

            1943 m. buvo nacių suimtas. Pabėgo. Buvo kaltinamas karinės valdžios.

            1944 m. baigė VDU Chemijos technologijos fakultetą (sovietinė valdžia to diplomo nepripažino). 1944-1945 m. dėstė aukštesniojoje prekybos mokykloje.

            1945 m. sausio 31 d. dėl antisovietinės veiklos NKVD buvo suimtas, nuteistas. Iki 1954 m. kalintas Pečioros, Vorkutos, Intos konclageriuose, vėliau buvo tremtyje Komijoje.

            1956-1978 m. Lietuvoje dirbo lengvosios pramonės gamyklose, nuo 1981 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute.

            1960 m. baigė Maskvos universiteto Tekstilės ir lengvosios pramonės fakultetą.

            Daugino ir platino nelegalius leidinius: „LKBK“, „Aušrą“, „Pastogę“, „Alma Mater“. Su kitais kopijavo, daugino, platino Lietuvos archyvą, Molotovo-Ribentropo pakto dokumentų kopijas, A. Maceinos, J. Brazaičio, S. Raštikio, K. Škirpos, J. Urbšio knygas.

            1989-1990 m. pirmosios atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas. 1991 m. Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos narys ir koordinatorius.

            1992-1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys. Nuo 1998 m. Lietuvos Techninio sporto draugijos vicepirmininkas.

Gerai suprasdamas, kad negausios tautos išlikimą lemia socialinis teisingumas, gyvenime A.Bendinskas vadovavosi socialdemokratinėmis pažiūromis…

Velionis Aleksandras Bendinskas buvo aplankytas ir palydėtas Amžinatvėn idėjos bendraminčių, dar likusių gyvų negausaus disidentų būrelio. Palydėjo jį buvęs premjeras Adolfas Šleževičius, vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas, iškilesni socialdemokratai, gerbiantys jo įnašą į Lietuvos laisvės kovą. Palaidotas 2015.09.27 Prienuose.

Pasišventusio kovotojo už Lietuvos laisvę nepriklausomybę Aleksandro Bendinsko pažiūras ir mintis nuosekliau galėtų pailiustruoti kelios ištraukos iš jo išleistos knygos „Dekalogas ir gyvenimas“:

„<…> 1990 m. kovo 13 d. pasirodo Arvydo Juozaičio straipsnis „Istorinė klaida“, kuriame rašoma: „Didžiojoje politikoje, kai į istorijos vyksmą įsijungia visa tauta ir absoliuti gyventojų dauguma, negalima nepaisyti paprastų žmonių valios <…..> be jos nebūtų įvykęs svarbiausias istorinis įvykis. Tačiau mums reikia laimėti kovą, o ne vieną mūšį, ir žvelgiant į mūšio lauką nedovanotina paskęsti kunigaikščių sapnuose ir pamoksluose. <…..> reikia paisyti ir gerbti tų pačių žmonių, kurie savo balsu padėjo įvykdyti istoriją, valią. Nestumdyti tos valios ir nefalsifikuoti jos. Tai būtina ne vien dėl žmogiškumo ir krikščionybės <…..> ne Sąjūdis ir ne pirmininkai atvedė Lietuvą prie Nepriklausomybės slenksčio. Ir ne jie vieni, o mes visi tą slenkstį peržengėme“.

1990 m. liepos 31 d. laikraštis „Respublika“ paskelbė žinomų intelektualų, mokslo ir meno žmonių (J. Marcinkevičiaus, A. Juozaičio, E. Vilko, V. Statulevičiaus, Č. Kudabos, A. Maldonio, M. Visakavičiaus, M. Martinaičio, A. Šliogerio, B. Genzelio, J. Minkevičiaus, J. Bulavo, N. Medvedevo, K. Antanavičiaus, I. Kostkevičiūtės, M. Mickio, S. Razmos, M. Aškelovičiūtės, A. Marcinkevičiaus, J. Kubiliaus, R. Pavilionio ir kitų) KREIPIMĄSI. Pasirašiusiųjų mintys tikrai sutapo su Tautos, valstybės piliečių siekiu santarvės, kuri žmonėms buvo reikalinga jau kaip oras.“

A.Bendinskas: „Mus atvedė susirūpinimą ir nerimą kelianti Lietuvos situacija”

Aš, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovas, buvau tarp tų, kuriuos 1990 m. gruodžio 30 d. priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Lietuvos Ateities forumo ir Kultūros kongreso įgalioti atstovai filosofai Krescencijus Stoškus, Justinas Karosas, rašytojas Marcelijus Martinaitis, menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė, profesorius Vytautas Liutikas, Žemdirbių sąjungos atstovai Albinas Albertynas ir Rimantas Karazija, ekonomistai Julius Veselka, Kęstutis Jaskelevičius ir Augustinas Bitlierius didžiai susirūpinę kalbėjo apie tuo metu Lietuvoje susidariusią situaciją. Perklausau diktofono juostelę ir vėl grįžtu į tą dieną.

Irena Kostkevičiūtė pristatė, kad susirinkę žmonės atstovauja tai visuomeninio judėjimo krypčiai, kuri siekia tęsti konsoliduojančią Sąjūdžio dvasią, bando puoselėti mūsų gyvenime konstruktyvią mintį, kompetentingų specialistų požiūrį. Ji sakė: „Žvelgiant į dabartinę padėtį ryškūs du momentai. Yra problemų, susijusių su išoriniais veiksmais, apsunkinančiais Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą, problemų, atsirandančių dėl santykių su kitomis valstybėmis. Tuo pat metu nemažiau dideli pavojai slypi ir vis didėjančiame mūsų pačių politiniame, ekonominiame ir dvasiniame susiskaldyme. Ryškėja krizės požymiai. Mums atrodo, kad daugelis valdžios struktūrų sprendimų nejungia įvairių sluoksnių žmonių, net priešingai. Bręsta sprogimas iš vidaus. Nieko nenorime kaltinti, priekaištauti, imtis didaktikos. Norim ieškoti išeities. Atėjome čia vedami savo pilietinės atsakomybės, noro pagalvoti bendrai apie tam tikrą valstybės politikos organizavimą, neatidėliotiną pozityvių naujos situacijos diktuojamų sprendimų ieškojimą“. I. Kostkevičiūtė pastebėjo, kad mūsų politikų, Vyriausybės pareiga siekti tam tikro balanso, ieškoti būdų, kaip pašalinti dvasinio susiskaldymo įtampą. Ji priminė neseniai įvykusią Sąjūdžio konferenciją, kurioje „atsiskleidė destabilizuojančios prieš Vyriausybę nukreiptos jėgos. Mūsų dabarties situacijoje tos jėgos labai pavojingos ir gaila, kad jos nesusilaukė reikiamo įvertinimo, lyg būtų remiamos iš viršaus“.

Krescencijus Stoškus atkreipė dėmesį į žmonių padėties nestabilumą, nesaugumą, netikrumą, beviltiškumą: „Žmonės aiškiai nežino, kokie procesai vyksta, tik žino, kad daug kas vyksta negerai. Štai politinė situacija, kurios įtampos viršūnė buvo tam tikra prasme keisti sprendimai, pareiškimai, kad mums reikia ruoštis kraujo praliejimui. Šiuos pareiškimus lydėjo demonstracijos, išprovokavusios TSRS kariuomenės agresyvius veiksmus. Ar daug trūko, kad prasidėtų įvykių sprogimas?“

Rimantas Karazija kalbėjo bijąs, kad sprogimo pradžia gali būti ir kaime, neapdairiai priėmus agrarinės reformos įstatymą. „Kaimas dabar nepaprastai suklusęs“, – sakė jis.

Albinas Albertynas kaip visada drožė be užuolankų: „Aukščiausioje Taryboje nėra kompetentingo žmogaus, kuris išmanytų žemės ūkio reikalus. Ant tautinio atgimimo bangos į AT buvo išrinkta nemažai nekompetentingų žmonių, ir juos reikia pakeisti“. Jam pritarė R. Karazija: „Žvelgiant iš šono, labai aiškiai matyti, kad žmonių patriotizmas dažnai nustelbia jų profesionalumą. Norėtųsi matyti ne vien tik deputatų patriotizmą. Juk reikia dėti konkrečius Lietuvos ekonomikos pagrindus. Dabar ekonomika eina į vieną pusę, o politiniai reikalai krypsta į kitą“.

A. Albertyno nuomone, priimtu nuosavybės teisės tęstinumo įstatymu paskelbtas pilietinis karas. „Jis vyks tarp lietuvių, tarp brolių ir seserų. Štai mums su seserimis reikia pasidalinti 12 hektarų ir 90 arų. O kaip mes pasidalinsim? Ir jau prasideda artimųjų pjudymas. Jis prasidėjo jau tada, kai imta mokėti tremtiniams kompensacijas už turtą. Paskui tas pats taikyta politiniams kaliniams. Aš pats gavau kompensaciją. Mums, politiniams kaliniams, buvo reikalinga reabilitacija, dokumentai, kad mes nekaltai sėdėjome. Pinigų mes nereikalavome. Žemdirbiui reikia pasakyti tiesiai, kam priklausys žemė, kam priklausys turtas. O kaip yra pasakyta apie žemę? Grąžiname ją buvusiems savininkams. Liudininkais to įrodyti negalima, archyvinių dokumentų dažnai nėra. Kieno dokumentai bus, tas gaus. Likusią žemę išparduosim. Kam? Tiems, kas turi pinigų? O kas turi pinigų? Žinoma, spekuliantai ir mafija. Eilinis kolūkietis pinigų neturi. Vadinasi, žemdirbius norime padaryti kumečiais, bernais, tarnaitėmis. Dabar pažiūrėkime, ką norim padaryti su turtu. Mums į galvą net neateina tokia mintis, kad kolūkiuose sukurtas turtas yra valstybės. Net senoji vyriausybė nedrįso imti iš kolūkių žemės be jų sutikimo. Perskaičiau žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą, pasirodo, kad iš mūsų norima atimti turtą, primesti mums čekį, prie kurio aš pridėsiu pinigų, kad galėčiau vėl nusipirkti savo turtą. Juk lygiai taip pat buvo ir po karo. Atėjo, pasakė, kad tu buožė, mes atimame tavo turtą, nes jį tau sukrovė samdiniai. O kas mums dabar tą turtą sukūrė? Penkiolika – dvidešimt metų kolūkiečiai dirbo pusvelčiui ar net visai jokio atlyginimo negaudami. Dabar mums sako, kad jūs gausite kompensacinius čekius lygiai tokio pat dydžio, kaip ir gyvenantieji mieste. Bet juk mieste gavo palyginti normalius atlyginimus, už kuriuos galėjo pragyventi. O žemdirbys tik vogdamas maitino savo šeimą ir šiaip taip stūmė tuos penkiolika – dvidešimt metų, kol 1966 metais buvo įvestas garantuotas atlyginimas“.

Labai gerai įsidėmėjau šiuos A. Albertyno žodžius, nes jie sutapo ir su mano mintimis: „Visi čia atėjusieji esame už nepriklausomą Lietuvą. Tie, kurie perėjome kalėjimus, turėjome svajonę – nepriklausomą Lietuvą. O ką mes matome dabar, po Kovo 11 dieną paskelbtos Nepriklausomybės? Ji ne artėja, o tolsta nuo mūsų diena po dienos!.. Turime kalbėti apie tai, kaip priartinti realią Lietuvos nepriklausomybę, o ne tik deklaruoti Kovo 11-ąją“.

J. Karosas situaciją apibūdino kaip apibrėžtą dviejų komponentu. „Yra objektyvi pusė – griūvanti imperija. Viena vertus, tai mūsų išsigelbėjimas, kadangi susidaro tam tikros sąlygos išsprūsti iš jos. Antra vertus, skeveldros, lekiančios nuo griūvančios imperijos, neišvengiamai lekia ir mus. Mąstau apie koncepciją, kurią vienaip ar kitaip išsakė čia kalbėjusieji. Yra dvi alternatyvos: dainuojanti revoliucija (gal kiek vulgarizuoju), ar nuosekli, racionaliai apmąstyta evoliucija? Kokį šiuo atveju renkamės kelią? Jeigu blaiviai pažvelgsime į mūsų politiką per pastaruosius mėnesius, rasime pakankamai daug įrodymų, kad esame dainuojančios revoliucijos šalininkai. O visų dainuojančių revoliucijų bėda buvo ta, kad jos nepaisė realios padėties, faktiškai esančių materialinių ir dvasinių struktūrų. Todėl, manyčiau, jeigu parlamente įsivyrautų apgalvotos ir racionalios evoliucijos nuostata, tai reikalai pagerėtų. Negatyvų praeities palikimą reikia griauti, bet šitai daryti reikia ne nutrūktgalviškai, o vadovaujantis sveiku protu“.

K. Stoškus pastebėjo, kad mūsų politikos bėda yra ta, jog supainiojome savo norus su realia padėtimi. „Kovo 11-osios aktą reikėtų panaudoti tik kaip priemonę nepriklausomybei pasiekti. Jis negali būti kliuvinys žengti į priekį. O kai mes imame ginti principą prieš realybės keitimą, tai, man rodos, išduodame švenčiausią dalyką. Giname principą, laikydami jį nepriklausomybe. Sakome, kad mes laisvi, bet čia pat reikia pripažinti, kad negalime realizuoti savo valdžios… Principas negali būti sau tikslas. Dabar atrodo, kad užtenka tik auklėjimo. O reikia ne auklėjimo, bet padėties keitimo. Mūsų politika, man rodos, yra auklėjamoji arba ideologinė politika. Mums reikia veikiančios politikos. Jeigu rytoj laimėsime vieną žingsnelį į nepriklausomybę, tai bus daugiau už šimtus deklaracijų. Užbėgę į priekį su tuščiais principais, turėsime apologetinę politiką. Prisimenu Makiavelį. Jis sakė, kad pavojinga valdovui žadėti, o paskui palikti nepadaryta“.

Julius Veselka tvirtino, kad reikia pagaliau įsisąmoninti, jog Lietuvos nepriklausomybė negalės būti įtvirtinta nei per vienerius, nei per dvejus metus. Svarbu formuoti ilgalaikę nepriklausomybės įtvirtinimo strategiją ir taktiką. Jis sakė, kad reikia surasti ryžto pakeisti komisijos deryboms su TSRS sudėtį, nes skausmingiausia problema – tai Lietuvos santykių normalizavimas su reformuojama TSRS. „Nuo to priklauso ir realus tarptautinis Lietuvos pripažinimas, ir – patinka mums tai ar nepatinka – normalus mūsų ekonomikos funkcionavimas. Dar daugiau – greičiausio, palankiausio ir mažiausiai skausmingo Lietuvos integravimosi į Europos ir pasaulio rinką kelias irgi eina per glaudžius, draugiškus ir nevaržomus santykius su TSRS. Norint, kad mūsų verslininkai konkuruotų Sąjungos rinkoje, būtina sąlyga – normalūs ir draugiški politiniai santykiai. Lietuva negali izoliuotis nuo kovos, kuri vyksta tarp demokratinių ir konservatyvių jėgų, o įvairiomis formomis ir būdais dalyvauti toje kritinėje kovoje“. Julius Veselka sakė norįs tikėti, kad šis pokalbis padės Aukščiausiajai Tarybai pakeisti dabar vykdomą politiką, pasukti jai iš destrukcinio į kuriamąjį kelią. „Priešingu atveju šiandieninė Aukščiausioji Taryba ir ypač jos vadovybė bus atsakinga už tuos įvykius, kurie gali įgauti sunkiai kontroliuojamą pobūdį“, – tąkart teigė J. Veselka.

Čia I.Kostkevičiūtė pastebėjo, jog „turime tiesiog alergiją santykiuose su Tarybų Sąjunga. Bet šitą alergiją, ypač politikoje, privalome nugalėti“.

Paminėjau, mano nuomone, pagrindines mintis, išsakytas tą 1990 metų žiemą…

Vytautas Landsbergis, apibendrindamas mūsų pokalbį, pavartojo diplomatišką sakinį: „Susitikimas buvo labai reikalingas“. Jis tvirtino, jog „nėra blogos valios, nėra noro padaryti kam nors blogai, o padaryti, kad visiems būtų gerai, sutikite, yra labai sunku. Yra didelis sunkumų laikotarpis, sunkumų, kuriuos išgyvena daug laisvesnės šalys, kurios krenta, turėdamos didesnį ekonominį potencialą“. Ir čia pat pasakė žodžius, kurie tapo konservatorių kone pagrindine politine korta: „Šalia mūsų yra kita valstybė, kuri nepripažįsta mūsų teisės savarankiškai tvarkytis, tai yra jėga, kuri kiekvienu momentu mus gali sutriuškinti fiziškai“. Tada jis kalbėjo apie TSRS, vėliau konservatoriai taip pat kalbės ir apie Rusiją.

V. Landsbergio nuomone, susitikime buvo išsakytas idėjų ir susirūpinimo mišinys. „Jūs turite idėjų, turi ir kiti. Tai, kam jūs atstovaujate, aš įsivaizduoju, kaip reikalingą formą idėjoms sukaupti ir jomis pasidalinti. Tokia konsultacinė išgvildentų idėjų parama gali būti ir tam tikra konstruktyvi opozicija. Sąjūdis buvo tokia opozicija. Aš čia matau iš dalies tokią opoziciją, kuri net formuluoja tam tikrus kaltinimus ir reikalavimus, tarkime, keisti tarptautinę politiką, derybų delegaciją. Tai opoziciniai reikalavimai“, – tvirtino V. Landsbergis.

Reikėtų suprasti: kas ne su mumis, tas prieš mus? Panašu, kad taip, nes V.Landsbergis ištars atvykusiems ir tokius žodžius: „Tai galbūt paskutinis bandymas patarti ir ta tiesa, kuri kalba jūsų lūpomis, – tai kovo 10-oji…“. Ir kelintą kartą – mūsų susirūpinimą paversdamas kažkokiu įtartinu noru – pakartojo: „Ar mes norėtumėm atgal?..“.

Tada aš pasakiau: ,,Gerbiamas Pirmininke, tai išankstinis nusiteikimas, kad mes norime grįžti į kovo 10-ąją. O taip žiūrint, mūsų dialogas netenka prasmės. Atseit, čia atėjo žmonės, norį grįžti į kovo 10-ąją. To tikrai nenorime. O pasiūlymus Jūs išnagrinėkite ir tada suprasite. Kitaip nebus dialogo. Žiūrėkim reikalo, Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo. Tik tada mes galėsime susikalbėti… Jūs, Pirmininke, esate atsakingas už visos Aukščiausiosios Tarybos darbą. Kada V. Čepaitis kuria naują struktūrą, naują praktiką, tai negi kitos jėgos lauks, kol jis pradės diktuoti. Jums ar kam kitam… Kuriasi viena jėga, sakysime, dešinioji, tai negi kairieji stovės vietoje. Bursis ir kairiosios jėgos. O būtent ši konfrontacija mums nereikalinga. Dažnai prisimenu E. Galvanauską, J. Ambrazevičių-Brazaitį… Kai 1940 metais sukūrėme Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį, tuomet viso šito nebuvo. Sakėme: „Einam, vyrai, darom, o po to kalbėsime“. O dabar, kad užvirė košė. Niekas nežiūri tikslo, o kad tik kaip nors pasirodyti. Štai, žiūrėkite, jis Lietuvą išgelbėjo, padarė jai tiek daug gero. Ir nežiūri pagrindinio tikslo, nemato, kaip įtvirtinti nepriklausomybę. Tai Jums, mums visiems istorijos uždėta našta. Ir nė vienas negalim nuo to nusišalinti“.

V. Landsbergis, kaip visada, kreivai šyptelėjo ir atsisveikino: „Aš labai patenkintas, kad galėjome pasikalbėti. Nežinau, ar jūs patenkinti. Nesitikėjau, kad mes čia kažką nutarsime ar išspręsime valstybės klausimus, bet pasikalbėti buvo naudinga“.

Taigi, taip ir pasikalbėjome. Panašiai, kaip kurčias su nebyliu.

——————————————————————————————————————————-

Buvęs politinis kalinys Aleksandras BENDINSKAS, ne kartą savo kailiu  patyręs kokiais metodais veikia prolandsberginės klikos ideologai, nusprendė nebetylėti  ir paaiškinti ponui Arvydui Anušauskui,  straipsnio „Homo sovieticus“ šokiai ant kapų“ autoriui, kad jis, švelniai tariant, klysta arba tiesiog sąmoningai falsifikuoja istorines faktines aplinkybes pokario Lietuvoje:

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau yra išleidęs ne vieną solidžią knygą, kuriose – sąrašai mūsų šalies piliečių, nužudytų tarybinės valdžios jėgos struktūrų ar mirusių tremtyje bei KGB kalėjimuose. Deja, per daugiau kaip dvidešimtį atkurtos nepriklausomybės metų šis valstybės finansuojamas Centras net nebandė išleisti pokario partizanų nužudytų kaimo žmonių sąrašų. Jei mes iš tiesų netrokštame klastoti istorijos, jei mes iš tiesų norime santarvės tarp Lietuvos žmonių, panašios knygos yra tiesiog būtinos“, – pabrėžia A.Bendinskas.

„Bet sugrįžkime vėl prie pono Anušausko naudojamo propagandinio štampo – „homo sovieticus šokiai ant kapų“. Šokite ant kapų, pone Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininke, jei nesugebate blaiviai įvertinti istorinių įvykių! Visos pokario metų aukos, nesvarbu – kieno rankomis buvo pasiųstos į nebūtį, yra Lietuvos kančia. Tad pašokite ant Lietuvos kančios, pone Anušauskai! Tiktai, žiūrėkite, nesusitepkite savo „lakierkų“!..

2008-ųjų metų pabaigoje po savo prisiminimų ir pamąstymų knygos „Be pagražinimų“ buvo išleista antroji mano tokio pobūdžio knyga „Kodėl?“ Joje aš ieškojau atsakymų į daugelį praeities ir dabarties klausimų. Vienas iš svarbesniųjų „kodėl“ – apie pokario partizaninio judėjimo aukas.

… Beginklių civilių žmonių žudymas – didžiulis nusikaltimas Tautai. Apie tai reikia rašyti, tų nusikaltimų negalima slėpti. Jų vykdytojus būtina įvardinti ir pasmerkti. Beje, tai pripažįstama ir 1990 m. gegužės 2 d. priimtame bei V. Landsbergio pasirašytame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“.

Deja, Seimo NSGK pirmininkui ponui A.Anušauskui atrodo kiek kitaip: vienintelis prolandsberginio „istoriko“ argumentas, kodėl reikia pasmerkti „Partizanų teroro aukų atminimo knygos“ leidėjus, su didžia pagarba prisiminusius pokario aukas Lietuvoje, yra tas, kad šios knygos sudarytojas P.Masilionis, prieš trisdešimt  metų dirbęs LKP CK Agitacijos ir propagandos skyriaus Spaudos sektoriaus instruktoriumi. Todėl tenka konstatuoti: būtent toks šiuo metu – landsberginis mūsų valstybės istorijos supratimas, būdingas anušauskams!..“, – reziumavo A.Bendinskas poleminiame straipsnyje „Pono A.Anušausko šokis ant kapų, pasibalnojus propagandinį „homo sovieticus“ arkliuką“.

Parengė Juozas IVANAUSKAS

Leave a Reply