Informacinis karas internete

Štai jau daugybę metų pasauliniame tinkle vyksta kova. Ne dėl pilvo, o dėl garbės kovoja ir miršta dydvyriai. Kritusių vietą užima nauji kariai, ir jų suskaičiuoti neįmanoma…

                Griūna reputacijos, auga autoritetai, sukirtimas rankomis atšaukiamas, bet plunksnos ir klaviatūros riteriai tyliai daro savo darbą, suprasdami lovos kario pareigą, kaip aukščiausią savo paskirtį.

107777

        Šalies perskėlimas į liberalus ir patriotus parodė naują iki šiol Rusijoje nematytą karą. Išskirtinumas tokio karo tas, jog jis vyksta ofisuose, ant lovos, pakeliui į darbą, kavinėje su nemokamu bevieliu tinklu ir bet kur kitur, kur tik yra prieiga prie interneto. Svarbiausias kovos laukas – “Feisbukas”. Ginklas – griaužiantis protas ir informacija. Viskas kaip tikrame kare: yra karai vietinės reikšmės, yra stambios apimties karinės operacijos, naudojant visas jėgas ir armijas, yra partizanizmas, asmeninės dvikovos… Šis reiškinys tapo toks rimtas, kad reikalauja kruopštaus išsiaiškinimo, kuo mes dabar ir užsiimsime.

Lovos karius galima išskirti į tris dalis: eiliniai, pareigūnai ir generolai.

 Eiliniai.  Tai patididžiausia grupė. Jie spaudžia “patinka” ant savo generolų statuso, komentuoja juos, naikina priešą, persimetusi į generolo blogą. Kai kurie drąsuoliai seka priešą ir atlieka priešo užnugaryje reidus. Tokie atsiskyrėliai kaip taisyklė gerai apsiginklave. Apskritai kalbant lovos armijos ginkluotė pakankamai efektyvi ir įvairi ir apie tai mes pakalbėsime šiek tiek žemiau.  Drąsuoliai, užsigrūdinę priešo teritorijos pokalbiuose, kyla pareigose. Greičiausiai generolais jie tapti negalės, bet iki pareigūnų užsitarnauti įmanoma.  Vienintelis minusas, jog mūsų dydvyriai dažnai miršta: juos išaiškina ir užbanina. Imdamiesi kraštutinių priemonių skundžia “feisbuko” administracijai. Be eilinių lovos karių karas praranda savo aštrumą ir ko gero prasmę. Be didelio kiekio atsidavusių draugų ir gerbėjų pareigūnams būtų nuobodu kovoti, o, tokiu būdu, sudaroma iliuzinė visuomenės  nuomonė.

       Bet mes juk visi puikiai suprantame, kad keikimąsis rusiškame “feisbuke” neturi nieko bendro su realiu gyvenimu mūsu visuomenės, iš kurios 60 procentų internetu naudojasi kartas nuo karto.  Eiliniai mūsų šalies piliečiai tyliai eina į darbą ir daro savo mažą darbelį, nesistengdami pasiekti žvaigždžių.  Darbuotojai. Štai ant jų ir laikosi visa šalis. Internetinis judėjimas  praeina jiems pro šalį, nors su lovos eiliniais kariais jie susiduria pastoviai. Tokiems darbininkams yra televizorius. Žinoma, lengva žmogų kritikuoti, praleidžiančius per savo širdį nesuskaičiuojamą kiekį “mentų”, “myndžiotųjų”, “kurčių” ir kitokį šlamštą. Bet mes dalyvaudami lovos kare niekuom ne geresni, mes taipat eikvojame savo laiką veltui, kvailai ir be rezultato. Skųsdamiesi “ naftos adata”, o patys sėdime “feisbuke”.

    Eiliniai lovų kariai, jums neduos medalių, ateis diena ir visi jūs gulėsite bendroje broliškoje duobėje, kuri vadinasi užmarštis. Gyvenimas praeis pro šalį ir taip bus teisinga.

      Pareigūnai.  Ši lovos karių grupė pasižymi ambicijomis. Ir, žinoma, šitie žmonės turi autoritetą savo armijoje. Galima, žinoma, pratęsti armijos gradaciją ir išmėtyti pagal pareigas – nuo leitenanto iki pulkininko, bet iš esmės principas aiškus:  yra grandžių vadai ir, yra pulkų vadai. Kuo pareigūno autoritetas didesnis, tuo  daugiau jis turi pareigų savo armijai.  Jis negali sau leisti pasiimti atostogų ir savaitei išvykti į mišką. Priešingai, pareigūniška pareiga priverčia jį kasdien rašyti 2 – 3 pastabas apie esamą padėtį fronte. Net jeigu fronte nėra jokių permainų. Karas nesiliauja nei minutėlei. Pareigūnas suvokia savo paskirtį, kaip nepertraukiama kovą pergalės labui. Jis, priešingai nei kiti eiliniai, žino, kad pergalės nenusimato, tai begalinis karas, kaip pati istorija, bet pareiga neleidžia jam nuleisti rankų. Pareigūnas užeina į “feisbuką” kokį 20 kartų per dieną. Rašo, tikrina komentarus, pagiria atsakomaisiais laikais savo numylėtinius –  jis tekintojas prie staklių, gamina baisaus ginklo detales lovos karui. Ir reikia pasakyti, surinkus detales į visumą, tampa galinga griaunama jėga.

        Paprastai pareigūnai gyvenime, kaip taisyklė, dirba žurnalistais, politologais, sociologais, reklamos specialistais, “suktybių” vadybininkais. Talentas jų paižymi žodžių valdyme: sudėlioti į savo vietas, žodžiai pagyvina tekstą ir bastydamas tinkle, pritvinksta persiuntimais, tekstas dirba dėl bedros pergalės.

        Generolai.  Aukščiausias lovos armijos komandinis junginys ne didelis, kaip ir įprastame gyvenime, visa armija paklūsta jų įsakymams. Jie parenka kovos aikšteles. Jų rašiniai ir blogai turi rimtą svorį ir jiems nereikia papildomų nuorodų iš interneto resursų. Kažkuriuo momentu tampa visiškai nesvarbu, ką pasakys generolas.  Pasisakymas tampa komanda, įsakimu, kuris turi būti vykdomas. Įsakymo nevykdimas, arba neduok dieve pasipriešinimas, baudžiama sušaudymu ir išmetimu iš draugų. O eilinis likęs be savo generolų, niekam nebereikalingas. Jis feisbukinis numirėlis. Generolai turi gerą analitinį mastymą, literatūriniu talentų, sveiko karinio pykčio. Jų būryje praktiškai nebuna išdavysčių –  tai idėjiniai žmonės. Bet būna ir išskirtinumų.  Pavyzdžiui, atsikyrę generolai nesugeba aiškiai suformuluoti savo pozicijos iš vieno lagerio i kitą, priklauso nuo konteksto. Jų armija draugiškai pasikeičia. Apseisime be vardų. Žmogus susigundęs rusiškuoju „feisbuko“  segmentu, puikiai supras apie ką eina kalba. Reikia pridurti, kad generolų už iždavystę niekas nešaudo. Per daug mažai jų interneto platybėse, kad mėtytis tokiais kadrais. Bet tai, pasikartosiu, išimtini atvejai. Dauguma generolų yra ištikimi savo armijai.

          Kokiu momentu pareigūnas tampa generolu? Tai sudėtingas klausimas, bet sąlyginai skiriančią ribą vis dėl to nubrėžti įmanoma. Tūkstantis pasirašiusiųjų tampa plonyte raudona linija. Persiritus per šį kiekį, pareigūnas  turi pilna teise vadintis generolu. Generolai įprastame gyvenime – tai sėkmingi medijos žmonės, rašytojai ir topiniai žurnalistai, televizijos vedantieji, įstatymo sergėtojai, politikai. Autoritetas jų pilnai užtarnautas ir pateisintas jų nuosavo rato dėka.  Praėje nuopelnai užskaityti ir nepamiršti ir gerai dirba generolui. Kartą užlipus ant šio laiptelio, nuskristi nuo jo praktiškai neįmanoma. Net jei generolas metams išeitu į kokį užmirštą kaimą, be jokio ryšio ir interneto, sugrįžęs jis vis tiek liks generolu. Tuom jis ir skiriasi nuo pareigūnų.

     Armijose generolų kiekis nevienodas. Liberalai, pavyzdžiui, turi didelį kadrų potencialą ir armija jų kieta. Pavyzdžiui, kai kurie generolai lengvai surenka už vieną pasisakymą 10 – 15 tūkst. “patinka”.  Retas stovyklos generolas gali pasigirti tokiu kiekiu.  Armijos eilinis patriotų junginys kartais didesnis nei liberalų. Bendrai kova vyksta lygiosiomis. Atskiras kovas laimi tai vieni, tai kiti, bet bendra karo eiga lieka lygi ir nepakitusi.

       Iškart būtina pasitarti:  generolai iš vienos ir kitos pusės žinomi ir gerbiami profesionalai. Daugelis jų realiame gyvenime padeda gyventojams, rizikuoja gyvybėmis ir visa savo esybe atsako už kiekvieną savo žodį. Todėl jų žodis ir turį didelę reikšmę (svorį). Dėl to jie ir tampa generolais. Lovos karas jiems, tai vienas iš įrankių tarnaujančiu įdėjai, bet beabejo, nepakeičia pačios įdėjos.

       Keletas žodžių apie ginklus. Eiliniai naudojasi šaunamaisiais ir skeveldriniais ginklais: ižeidinėjimai, demotyvacijos. Tokie ginklai nedaro rimtos žalos priešui, bet veikia dirginamai, kliudo susikaupti ir tinkamai pastatyti apsaugą. Pareigūnų ginklai rimtesni:  minosvaidžiai, kompromituojantys video, RGD kandūs vertinimai ir analitika. Toks ginklas muša skaudžiau ir sukausto priešininko puolimą.  Generolai tiesiai  lupa iš esmės. Kiekvienas jų pasisakymas tai galinga salvė, kurios nepastebėti neįmanoma.  Užtaiso galingumas priklauso nuo “patinka” kiekio ir komentarų.

    Atskirai verta paminėti partizanus. Šie draugai griežtai kovoja su liberalais ir laikosi ginkluoto neutraliteto su patriotais. Vienija juos kaip taisyklė – nacionalizmas. Nacionalizmo programa, be pogromų ir perlenkimų. Partizanai turi savus generolus, jų vardai žinomi. Kariauja vaikinai pakankamai gabiai, bet ginasi kas sau, su patriotais susivienija retkarčiais vykstant rimtoms temoms.

  Šių eilučių autorius ir pats tarnauja lovos armijos patriotams. Per metus kukliai pakilau iki jauniausiojo leitenanto. Ir štai ką jis suprato per šį laiką: lovos karas ne toks jau bergždžias ir tuščias, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Bendrame informacinio karo sraute, jis užima svarbią vietą. Taip „feisbukinės“ temos neatspindi tikrosios mūsų visuomenės būsenos, todėl, kad pati visuomenė sudėtingesnė už pasaulinio paveikslo tinklą. Bet šis karas daro įtaka 5 – 7 procentams šlies gyventojų, kurie dėl to išeina į piketus ir protestus. Šie 5 – 7 procentai kurs istoriją. Ir tik lovos karo balansas išlaiko karą monitorių  rėmuose. Viena nesėkmė – ir ji pasipils į mūsų šalies aikštes. Būtent taip ir įvyko jau tolimuose 2011metuose.

    Leonidas Juzefovičius turi puikų romaną „ Žuvėdros ir nykštukai“ . Mitas apie žuvėdrų ir nykštukų karą žinomas dar nuo Ilijados laikų, o svarbiausias romano didvyris, pabėgėlis Ankudinovas sakė taip: „ tie žuvėdros ir nykštukai tik iš išorės paprastos žuvėdros ir nykštukai, o viduje jie kitokie. Karo metu jie įeina i žmonių kūnus ir per juos kaunasi tarpusavyje iki mirties. Kita kartą paklausus žmonių, iš kur atėjo toks karas ir atsakydami, ko tik ne prikuria, todėl, kad reikia kažką pasakyti, o patys nė nežino, kad jais vargšais žuvėdra su nykštuku naudojasi ir kovoja.„. Ir karas šis tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Ir nėra tam galo. Šiandien žuvėdros laimi prieš nykštukus, bet tik todėl, kad ryt jos pralaimės. Ir niekam neaišku, kodėl jie kariauja.

      Lovos karas – tai ta pati žuvėdrų ir nykštukų kova. Ir jei nėra tam galo, belieka tikėtis, kad „feisbukas“  išlaikys ją savo rėmuose, nes jeigu išsipliekstų ji į gatves, mes taptume beverčiais. Ir jau visai kitokie kariai, nebe lovos, imtų keisti istoriją su žvėriškom akim. Prasidėtų baisus tada rok-n-rolas.

Leave a Reply