Informacinis terorizmas – pagrindinis pavojus [2]

Tęsinys, pirma dalis čia

Melagingos politinės doktrinos

Krikščionybė su žiaurių represijų ir jos adaptacijos su pagonybe pagalba Rusioje egzistuoja tūkstantį metų. Vis tik XX amžiaus pradžioje jos įtaka žymiai susilpnėjo. XIX amžiuje tikinčiųjų neatliekančių šventų apeigų skaičius padidėjo nuo 10% iki 17,5%, pagal 1877 metų duomenis Penzos vyskupijoje jų cerkvėje nesilankė 42,3%, daugumoje jaunimas. Tarp 1867- 1899 metų norinčiųjų skaičius mokytis dvasinėse mokymo įstaigose sumažėjo nuo 53,5 tūkstančių iki 49,9 tūkstančių žmonių. Tyrinėtojai pastebi popų įtakos liaudyje sumažėjimą, negatyvų požiūrį į juos dėl neišprusimo, kyšininkavimo, amoralumo, pataikavimo valdžiai.

Kadangi iki 1917 metų religiniai spąstai susilpnėjo, žmonėms, pripratusiems tikėti, o ne galvoti, valdančiosios struktūros pakišo kitus spąstus – komunizmą – kažką tokio nematyto, kaip rojus, bet irgi siūlančio malonumus. Į šituos spąstus, kaip ir krikščionybėje, buvo varomi mirties baimės – represijos, kolūkiai, koncentracijos stovyklos naikino nenorinčius gyventi už spąstų ribų, galvoti savu protu.

Brainwash_4563287-300x2251991 metais tarybiniams žmonėms pakeitė spąstus, pakeičiant taip ir neįvykusį komunizmo rojų į liberalizmo gausybę čia ir dabar, menama demokratija ir realiu viską leidimu. Žmonių sąmonė išdarkyta marksizmo – leninizmo chimeros, pasirodė neapsaugota prieš informacinį agresorių, nepamatė mirtino kabliuko su gausių supermarketų jauku. Ir šiandienos dvasinio teroro aukos ieško paguodos vartojime, veržiasi į sočią Europą ir Ameriką, nesuprasdamos, kad šis sotumas pastatytas jų skurdumo dėka, ant milijonų jų tėvynainių kaulų, tapusių liberalios „perestroikos“ aukomis.

Daugeliui tai sukelia nesusipratimo bangą: krikštą ir iškrikštijimą, komunizmo įdiegimą ir jo nuvertimą vykdė vieno ir to patys elito palikuonys. Tie patys žmonės, kurių protėviai padėjo pamatus cerkvėms, 1917 metais jas ir griovė, konstruodami naujus dievus – Marksą ir Leniną. 1991 metais tiesioginiai tų pačių palikuonys, kurie patvirtino Leniną 1917 metais (Gaidaras, Pozneris, Svanidzė, Nikonovas-Molotovas…), pradėjo Leniną versti. Liberaliojo elito komunistinė praeitis smulkiai ištirta veikale „Kovotojai prieš komunizmą“

Uždara spąstų sistema

Naudodamiesi žmonių neišmanymu ir vargais, parazituojanti valdininkija sugalvojo visą dvasinių spąstų sistemą. Lyg ir matomai prieštaringų ideologinių platformų skirtingi spąstai, jie tik sustiprina vidutinioko dvasinę degradaciją ir pasmerkia jį pastovioms ir bevaisėms šviesaus rytojaus modelio paieškoms.

Kartas nuo karto pakliūdamas į pasalūniškai išstatytus ideologinius ar religinius spąstus, išsunktas ir morališkai sugniuždytas žmogus pradeda traktuoti situaciją kaip beviltišką. Jis nustoja priešintis išoriniam spaudimui ir, galų gale, prieina prie iš anksto išprognozuotos išvados: visos jo nelaimės ir bėdos Dievo valioje arba veikiamos kažkokių antgamtinių jėgų, kur jis nieko absoliučiai pakeisti negali.

Morališkai ir psichologiškai prislėgtas vidutiniokas eina į bažnyčią, kur jam suduodamas galutinis ir pats jautriausias smūgis nepriklausomai asmenybės savimonei (pagal bažnytinę leksiką „puikybei“): jį klupdo ant kelių, verčia bučiuoti bažnyčios tarnų rankas, paskelbia jį netikusiu dievo vergu, kuris turi tapti paklusniu savo likimui ir pastoviai atgailauti už savo nuodėmes.

Nuo šio momento visi sąmonės spąstai užsitrenkia, pavirsdami į vieną dominantępaveikslėlis vidutinioko sąmonėje – visa valdžia nuo Dievo, teisingas krikščionis turi mylėti savo priešus ir turi su jais dalintis savo turtu (nusiimk paskutinius savo marškinius ir atiduok savo artimam), o pats jis, „dievo vergas“, privalo atsisakyti pasaulietiškų džiaugsmų ir savo kūniškos esybės, kad paklusniai kentėtų visus išbandymus (davė per dešinį skruostą, atsuk kairį) ir gyvenimo netikėtumus (dievas kentėjo ir mums liepė) vardan kito, pomirtinio gyvenimo, mitiniuose rojaus soduose. Taip pasiekiamas norimas tikslas – eilinio vidutinioko sąmonės transformavimas valdančioms struktūroms reikiama linkme.

Valdančiajam elitui reikia tik vieno: kad informaciniame lauke nebūtų vietos norintiems būti laisvais. Nepatinka liberalai – eik pas komunistus ar konservatorius, nusivylei jais – žingsniuok į Bažnyčią. Ir žmonės klaidžioja iš vienų spąstų į kitus, kontroliuojami vienos ir tos pačios valdančiosios grupės. Suprasti, kad visi šie spąstai sukurti vieno ir to paties autoriaus, ne visiems pagal išgales. Ir nesuvokia masės panašių vardinių spąstų reikšmės – Abraomas ir Moisėjus krikščionims, Leiba Bronšteinas-Trockis – komunistams, Rotšildas ir Berezovskis – liberalams-vertelgoms.

Kodėl informaciniai spąstai tokie efektyvūs, taip lengvai užkabina žmones, taip standžiai laikosi? Todėl, kad jie nuramina šviesios perspektyvos iliuzija (rojus arba „Ši karta gyvens komunizme!“), prieinamo teisingumo iliuzija (Yra Dievo teismas, ištvirkavimo artimiesiems!“). Spąstai gyvenimą palengvina, išlaisvina nuo sunkaus darbo – nuo pareigos galvoti savu protu, pačiam priimti sprendimus, pačiam siekti tikslo nuosekliu darbu.

Prašyti, stovint ant kelių, arba balsuoti partiniuose susirinkimuose kur kas lengviau. Spąstai išlaisvina nuo asmeninės atsakomybės – tikintis į dievą ar į komunizmą eina vienoje rikiuotėje, jis išlaisvinamas nuo pastangų pačiam ieškoti teisingo kelio.

Pasekėjų gaudymui informaciniai spąstai aprūpinti galinga infrastruktūra – šventyklos, suvažiavimų rūmai, literatūra, muzika, paveikslai, ikonos… Visais laikais nebuvo parsidavusių ar tiesiog neišmintingų tarnų trūkumo, – tarnų, pasiruošusių tapyti paveikslus, kurti eiles, himnus tiems, kurie tuo metu turėjo galią.

Tiems, kas nerado sau paguodos politiniuose ar religiniuose spąstuose ir nesugebėjo savęs atrasti išdarkytame realiame gyvenime, protų gaudytojai siūlo lygiagretų alkoholio, narkotikų ir tabako pasaulį. Pasaulis toks pat iliuzinis kaip ir religija, tarybiniais laikais teisingai vadinta „opiumu liaudžiai“.

Realybė tokia baisi, kad reikia pasitraukti į lygiagretų pasaulį, bando įteigti informacinis teroristas, užversdamas eterį smurtu, karais, mirtimis… Ir siūlo išeitį – ne, ne įvykių suvokimą ir kovą, o nugrimzdimą į lygiagretų „kaifo“ pasaulį – tabako, alkoholio, narkotikų… Iš išorės šie spąstai atrodo labai gundančiai: stikliukas su degtine – būtinas ir netgi pagrindinis bet kokių švenčių atributas. Graži cigaretė – tai glamūras. Narkotikai – neatskiriama puikių naktinių klubų ir elitinių diskotekų dalis. Dozės pirkimas – būdas priklausyti madingam „elitui“.

narkomanijaGyventojų skaičiaus mažinimas – pagrindinė šiandieninių valdymo struktūrų užduotis. O efektyviausia žudyti ir ekonomiškai pelningiau ne karais ir revoliucijomis, o stimuliuojant individualų susinaikinimą, kai auka pati susimoka už savęs pačios žudymą, savanoriškai pirkdama alkoholį, tabaką, narkotikus.

Bet ar yra pas juos ta „sava valia“? Tą „savąją valią“ formuoja visa armija informacinių teroristų. Alkoholio ir tabako propogandai dirba visa reklamuotojų armija, serialų kūrėjai, kur visi herojai – kaip teigiami, taip ir neigiami, pastoviai rūko ir geria bei vartoja narkotikus. Viso XX ir XXI amžiaus pradžios kino industrija – rūkymo ir išgertuvių propaganda.

Dizaineriai kuria akiai patrauklias cigaretes, išskirtinius butelius svaigalams, trykštančias fantazija etiketes, gražių formų stikliukus. Vyno gamyba pateikiama kaip tūkstantmetinė kultūra, o ne kaip naikinimo ginklas. Parduotuvės pardavinėja egzotiškus kaljanus, atidarydamos vertelgoms kelią rūkomųjų mišinių verslui – taip vadinamiems spaisams – su nuodų priemaišomis. Kai sėdusieji „ant adatos“ nebeišgali, jiems siūlomi internetiniai puslapiai, aprašantys savižudybės būdus. Labiausiai efektyvu žudyti jaunus, kurie dar nepaliko palikuonių.

Pelėkautų sistema bejėgė prieš tuos, kurie galvoja savo galva. Jie sugeba suvokti valdančiojo užmojus ir ištrūkti iš šių spąstų. Tokius, įdiegiant naujus spąstus, tiesiog nužudo – prisiminkime krikščionybės įvedimo genocidą, bolševizacija, liberalizacija… Paskui naujos svetimkūnės matricos įvedimą visada seka genocidas.

Civilizacijos agonija. Antra dalis. Melo civilizacija

Asmenys žadėję komunizmą, kaip ir rojų, visiškai laisvi nuo atsakomybės dėl neišpildžiusių pažadų – komunizmą atidėjo „šviesiai ateičiai“, o ar yra rojus – patikrinti neįmanoma. Dvasiniai spąstai nepavojingi konstruktoriams ir mirtinai pavojingi pakliuvusiems į voratinklį, užpildžiusį visą informacinę erdvę. Tokių sąmonė uždaryta į nelaisvę,  mato pasaulį per dirbtinės doktrinos grotas ir negali atkurti adekvataus bei atitinkančio realybei vaizdo. Savo gyvenimą jie praleidžia virtualiame pasaulyje, neturint galimybių patiems eiti į realius tikslus, realiais keliais. Jau nebegali skristi savais sparnais, kaip ta narvelio paukštė. Žmogus pakliuvęs į spąstus, nebekovos prieš jį įkalinusįjį, – jis savo įkalintojo tiesiog nemato. Įkalintas spąstuose pradeda veikti kenkdamas pats sau, savo spąstų konstruktorių naudai – jis parazitui nepavojingas ir net naudingas.

Informaciniai fantomai – didvyriai, pranašai, vadai…

Fantomas (pranc. fantome – vaiduoklis). Kažkas neegzistuojančio, bet turinčio realaus laivo siluetą, kaip Skrajojantis Olandas arba šiltos žvakės, kaip pelkių ugnelės.

Spąstai geriau veikia, jeigu jie personifikuoti, t. y. paskirtas „didvyris“ – spąstų saugotojas. Atpratintas galvoti negali per gyvenimą eiti pats, jis ieško sau sektinų pavyzdžių – vadų, pranašų, didvyrių. Ir valdantysis elitas pakiša miniai didvyrį – gyvenimo orientyrą.

Taip orientyru masėms tampa informaciniai fantomai – pelkių ugnelės, vedančios į liūną.

Intelektualūs tarnai paslaugiai lipdo melagingą istoriją valdančiosios valdžios naudai, priderindami didvyrių panteoną (kopijavimo trafaretus) naujai dirbtinei matricai. Pavyzdžiui, atėjus liberalams į valdžią (Rusijoje) didžiausią paklausą įgavo caras Petras Pirmasis, kuris Rusiją paklojo po Vakarų kojomis. Šiandieną jam statomi paminklai, jį vadina Didžiuoju, nors jis sumažino Rusijos gyventojų skaičių iki 40%.

O štai kunigaikštis Svetoslavas, kuris sutriuškino Chazarijos kaganatą (buvusi žydų valstybė Rusijos teritorijoje – vert.pastaba), visiškai neminimas oficialioje Rusijos istorijoje.

Tarybiniais laikais melagingą marksizmo-leninizmo ideologiją kalė į žmonių sąmonę ne tik masinėmis polit-informacinėmis atakomis, partiniais susirinkimais, MIP, bet ir tūkstančiais paminklų, gatvių, aikščių pavadinimais, šlovindami naują fantominį dievą – Leniną, – realybėje žmogų menką ir ydingą.

Kiek gatvių ir aikščių su Lenino vardu? Šalyje 1100 miestų, 152290 įvairiųdidvyriai gyvenviečių ir kiekviename yra kažkas panašaus su Lenino vardu ar su juo susijusių darinių. Paminklų skaičius Leninui TSRS (1991 metų duomenys): RF – 7000, Ukrainoje – 5500, Baltarusijoje – 600, Kazachstane – 500. Šie balvonai, nieko bendra neturintys su menu, buvo pašaukti užgožti žmonių sąmonę.

Kruviną šio „didvyrio“ veiklos pėdsaką Rusija jaučia ir šiandien. Bet žmonės, su sužalota psichika, įnirtingai saugoja paminklus Leninui kaip „simbolį“. Simbolį ko? Geresnio gyvenimo TSRS, palyginus su „demokratiniu“ košmaru?

Masinė sąmonė suvaryta į narvą nemato, kad leninizmas – tai ne antitezė liberalizmui, o eilinis etapas kelyje į jį, kad 1991 metų perversmas, savo esme, buvo tas pats Rusijos valstybingumo sugriovimas, kaip ir 1917 metais, suplanuotas ir įvykdytas tų pačių Vakarų jėgų, kaip ir, taip vadinama, didžioji spalio socialistinė revoliucija.

Kitas komunistinių spąstų didvyris – Stalinas – nevykęs seminaristas, pradėjęs savo „darbo veiklą“ kaip banditas, vienas iš masinio Rusijos apiplėšimo organizatorių ir rusų genocido pilietiniame kare pradininkų, kolektyvizavimo, išbuožinimo, masinių Gulago represijų „stogas“. Tačiau ir šiandieną daugelis Rusijos piliečių, sužalotų Stalino laikais, randa vingiuotus paaiškinimus-pateisinimus „tautų tėvui“. Ir netgi skamba šūkiai: „Rusijai reikalingas naujas Stalinas!“

Kas sieja šiuos personažus, vadinamus tūkstantmetinės Rusijos istorijos„didvyriais“ – Petrą I, Leniną ir Staliną? Visi jie – savo tautos genocido organizatoriai, o gyventojų skaičiaus sumažinimas – svarbiausia valdančiųjų struktūrų užduotis.

Suprasdamas savo vartojimo doktrinos silpnumą, visiškai neturinčios dvasingumo dedamosios, liberalizmas reanimavo sovietmečiu beveik visiškai sunaikintus spąstus – religiją. Jai buvo paskirta tarnauti dvasingumo sinonimui. Valstybės sustiprintas bažnyčios finansinis ir administracinis palaikymas, kas liudija: „opiumas liaudžiai“ religijos pavidalu reikalingas bet kokiai valdžiai – monarchinei, liberaliai ar konservatyviai…

…visą straipsnį galite atsisiųsti PDF formatu, paspaudę žemiau esančią nuorodą:

  Informacinis terorizmas – pavojus Nr.1 [2dalis]

pagal kramola.info

parengė: Remigijus Sinkevičius

Šaltinis: sarmatas.lt

Šauksmas

Leave a Reply