Intelektualų mintys apie Europos migracijos politiką

Australijos finansų ministras Peter Kostello pasakė: „Australijoje yra tik vienas įstatymas. Ir tai Australijos įstatymas. … Jeigu jūs negalite priimti parlamentarizmo, nepriklausomų teismų, demokratijos ir atiduodate pirmenybę šariatui, tai pas jus yra galimybė vykti į tą valstybę, kur tai praktikuojama. Gali būti, tai geriausias sprendimas“. Šie žodžiai turėtų tapti Europos moto. Taip mano profesorė iš Izraelio Ana Geifman, o Vokietijos „Ifo“ ekonominių tyrimų instituto vadovas profesorius Hansas Verneris Zinn perspėja, kad ES laukia ekonominė katastrofa, jeigu migracijos politika nesikeis.

1f2cf1e7a7e03e314760d17c43a26b6dAna Geifman, profesorė iš Bar-Ilan universiteto, terorizmo ir radikalizmo psichologijos tyrinėtoja, savo interviu „Europa: postmodernizmas arba … gyvenimas“ pasakė:

„Multikultūralizmas – artima man problema: aš gimiau TSRS, ilgą laiką gyvenau JAV, truputi Europoje, pagaliau repatrijavau į Izraelį. Tuo pačiu, tikiuosi, man pavyko nustatyti savo tautinio identiteto ribas, atžymėti tikslius prioritetus. Tam praleista daug darbo metų, dalinai dėl to, kad multikultūriškumas šiandien pateikiamas kaip dogma ir kaip vienintelis realybės suvokimo būdas. Ir jeigu jau mesti akmenį, tai į tuos, kas bando lipdyti kažką iš žmonių, primeta jiems „vienintelį teisingą“ požiūrį, o tie skina vaisius šios naujos, postmodernistinės socialinės inžinerijos.

Pagrindinis postmodernistinio „diskurso“ postulatas – žmogus gali pasirinkti viską, kas patinka, ir tapti kuo nori, nepriklausomai nuo to, kuo „iš tikrųjų“ yra. Iš tiesų, tai primityvi ideologinė schema – identiškumas nesusideda savavališkai, tarytum iš kubelių, ir tai mes aiškiai matome šiandien, kada milijonai žmonių tampa atplėšti nuo savo kultūros ir priversti kurti savo identitetą iš naujo. Ir ne tiktai jie, bet ir jų vaikai, antra imigrantų karta. Aš kalbu, visų pirma, apie musulmonus Europoje, kur mūsų akyse vyksta civilizacijų susidūrimas.“

„Vokietijoje multikultūralizmo modelis paprastas: mes jūsų neliečiame, jūs mūsų nelieskite. O jeigu liečia, kaip Kiolne? Kaip elgtis? Niekas netvirtina, kad imigrantai iš musulmoniškų kraštų visi be išimties teroristai, bet negalima iki begalybės kartoti mantrą apie tai, kad visi žmonės geri. Negalima užmerkti akis į tai, kad kai kurie siekia žudyti ir griauti, ir radikalus islamas skatina ir struktūrizuoja būtent šiuos siekius. Reikia suprasti, kas tai per žvėris toks – islamizmas, ir liautis įtikinėti visus, ir save pirmoje eilėje, kad tai ne monstras, o tiesiog toks didelis kačiukas, ir jeigu paglostysi jam už ausytės, ji atsiguls jums prie kojų.“

„Postmodernizmo pasaulis neigia bazines prasmes, kurios būtinos žmogui. Dažnai neigiama netgi tai, kad bendrai yra prasmė. Ir realybės, neva, iš viso nėra, yra tiktai tavo vaizduotė, ir pasaulis – tai, ką tu sukursi savo sąmonėje. Bet 16-17 metų žmogaus sąmonė dar nelabai išvystyta, jis tik ieško savęs, o išorinis pasaulis (jeigu jis ir egzistuoja) nieko konkretaus jam nesiūlo. Jis tarytum supainiotas į galimybių kamuolį. Tradicinė vertybių sistema susprogdinta; kai kur religija tapo keiksmažodžiu, jam tiesiog nėra į ką atsiremti. Postmodernistinė realybė jam sako: kiekvienas turi savo tiesą. O jeigu tos tiesos nėra, tai nėra ir moralės, ir kiekvienas gali daryti viską, kas patinka? Kolosalių galimybių pasaulyje jaunuolis, išėjęs iš vienos kultūros ir nesiintegravęs iš esmės į kitą, absoliučiai prarastas, jis nežino, kur gėris ir kur blogis, kur tiesa ir kur melas. Apie tai daug rašė amerikiečių mokslininkas Robert Lifton, sukūręs „istorinės dislokacijos“ teoriją. Štai tokių „dislokuotų“, prarastų, atsidūrusių kultūriniame vakuume žmonių ir ieško tie, kurių tikslai – žudyti ir griauti.

Taip buvo visada, pradedant nuo verbavimo vakarykščių valstiečių, staiga tapusių proletarais milžiniškame ir svetimame Sankt-Peterburge, iki musulmonų jaunimo iš etninių Paryžiaus ir Briuselio kvartalų, kurie noriai stoja į IVIL smogikų eiles.“

„Kultūra, kuri nori išgyventi, privalo ginti savo teises. Žmogus gyvena laisvai, kol tvirtai stovi ant to, kas jo – tai jo, įskaitant materialinę ir dvasinę nuosavybę, teises, atsakomybę, moralę ir civilizacines vertybes. Žydų įstatymas tiksliai sako, kad jeigu vagis įsiveržia pas tave į namus, tu turi teisę jį nužudyti, nes turtas – tai dalis tavo gyvenimo būdo, dalis tavęs.

Tai teisinga ir kultūros atžvilgiu. Taip, imigrantai irgi gyvena Europoje ir turi tam teisę, garantuotą europietiškų įstatymų. Bet nenormalu, kada rajonuose, kur veikia šariato įstatymai, prancūzų policininkas bijo netgi pasirodyti.“

Atsakydama į klausimą, kaip Europa turėtų spresti imigrantų problemą, profesorė pacitavo Australijos finansų ministro Peter Kostello žodžius: „Australijoje yra tik vienas įstatymas. Ir tai Australijos įstatymas. … Jeigu jūs negalite priimti parlamentarizmo, nepriklausomų teismų, demokratijos ir atiduodate pirmenybę šariatui, tai pas jus yra galimybė vykti į tą valstybę, kur tai praktikuojama. Gali būti, tai geriausias sprendimas“.

Hans-Werner-Sinn-5-Miuncheno „Ifo“ ekonominių tyrimų instituto direktoriaus profesoraus Hansas Verneris Zinn perspėja vokiečius.

Zinn pasisakė prieš tolimesnį migrantų įsileidimą į Europa. „Pilietinių karų migrantų migracija į Europą turi būti sustabdyta“, – pasakė jis. Vokietija, jo nuomone, nepajėgi priimti visus Afrikos ir Artimųjų Rytų pilietinių karų pabėgėlius. Reikia jiems padėti vietoje, kad jiems būtų saugu. Ženevos konvencija tai numato. Politiškai persekiojamų žmonių skaičius tarp Vokietijoje pateikusių prieglobsčio prašymus praeitais metais tebuvo 0,7 procento.

Merkel pabėgėlių politiką profesorius pavadino „nerealia ir pavojinga“.

„Kai kanclerė kalba, kad ji negali kontroliuoti savo sienų, mane stebina. Tai jūsų užduotis, kaip kanclerio. Kad apsaugoti Vokietijos teritoriją ir vokiečių turtą bei visuomeninę gerovę šioje šalyje, ji davė priesaiką ir tai jos pareiga.“

„Vokietijos prieglobsčio įstatymas trumpai ir aiškiai sako, kad pabėgėliai, atvykę iš saugių trečiųjų šalių į Vokietiją, neturi prieglobsčio teisės. Federalinė vyriausybė padarė išlygą pasiremdama ypatinga padėtimi, bet ji negali nuolatos remtis ypatinga padėtimi.“

Remtis Turkija aprendžiant pabėgėlių problemą jo nuomone – „neįtikinanti politika“, „tai – baisi perspektyva“.

„Be to, reikia aktyvinti pagalbą vietose, kad pagerinti ekonominę padėtį Viduržemio regiono valstybių. Vokietija padarė didelę klaidą, kad blokavo ankstesniojo Prancūzijos premjero Nikolia Sarkozy dėl Viduržiemio jūros sąjungos prieš dešimt metų. Ši sąjunga galėtų pagerinti situaciją daugelio ekonominių migrantų kilmės šalyse.

Labai svarbu liberalizuoti prekybą su šiomis valstybėmis. Europa neturėtų uždaryti žemės ūkio produktų rinkas, nes būtent žemės ūkyje daugumos nukentėjusių valstybių buvo ypač konkurencingos.“

Pabėgėlių Vokietijos ekonomikai atnešami nuostoliai yra milžiniški. Vienas milijonas atvykusių 2015 metais migrantų per savo gyvenimą Vokietijai kainuos 450 milijardų eurų ir šie skaičiai nėra galutiniai, tikimasi daug didesnių išlaidų.

Petras Gulbinskas

Šauksmas

Leave a Reply