Ir lietuviams – graikų liga

Gerbiami slovakai, lietuviai, latviai ir slovėnai,

Net neabejoju, kad pastaraisiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis akylai stebite Graikijoje vykstančią dramą. Jums svarbu, nes jūsų šalių, kaip priklausančių bendros Europos Sąjungos valiutos zonai, tiesiai šviesiai buvo paprašyta prisidėti prie gelbėjimo programų.

Net neabejoju, kad puikiai žinote: jeigu dėl skolos Europos Sąjungai Graikija pasiskelbs esanti nemoki, būtent jūs, skaičiuojant pagal BVP, prarasite net daugiau nei Vokietija. Vertinant finansų paskirstymo mechanizmą akis bado neteisybė: kodėl valstybės, kurių gyventojų pajamos mažesnės nei graikų, prašomos prisidėti? Tiesą sakant, turite visišką teisę stebėtis. Taip, tai labai keista.

photo_for_gallery_1_97409831
Zoltanas POGATSA: Tai, kas viešai buvo vadinama Graikijos ekonomikos gelbėjimo planu, išties tebuvo pastangos minėtų bankų turimą privačią skolą perdaryti į valstybės skolą

Bet jūsų pinigai iš tikrųjų nenukeliavo Graikijai gelbėti. Puikiai žinomas faktas, kad daugiau nei 90 proc. pinigų, kuriuos esą skiriate Atėnams, iš tikrųjų niekada nebuvo išleisti būtent Graikijai. Tie pinigai nedelsiant įgaudavo palūkanų formą ir gelbėdavo euro zonos mokumą.

Nuo Graikijos skolos 2010 metais tiesiogiai nukentėjo didieji Vakarų Europos bankai, daugiausia Prancūzijos, Vokietijos ir Olandijos. Tai, kas viešai buvo vadinama Graikijos ekonomikos gelbėjimo planu, išties tebuvo pastangos minėtų bankų turimą privačią skolą perdaryti į valstybės skolą.

Bankininkai, finansuodami korumpuotą Graikijos verslo elitą ir oligarchus, padarė apmaudžių klaidų. Bet jų klaidos sėkmingai virto bendromis visų klaidomis: skolos tyliai nusėdo Europos centriniame banke ir įvairiuose Europos Sąjungos fonduose. Jūsų politikai iš tikrųjų leido pinigus ne Graikijos, bet klaidų pridariusių bankininkų ir žodžio „moralė“ nežinančių Graikijos politikų kailiui gelbėti.

O tuo metu pačioje Graikijoje 30 proc. sumažėjo atlyginimai, pensijos – net 50 proc. Darbo neteko dešimtys tūkstančių valstybės tarnautojų.

Kokių rezultatų atnešė ši itin griežta, – tiesą sakant, nieko panašaus nematė nė viena kita šalis, – taupymo programa? Nedarbas smogė net ketvirtadaliui šalies gyventojų, net pusę bedarbių sudarė jaunimas. Tūkstančiai graikų neteko darbo arba buvo priversti pratintis prie drastiškai sumažintos algos, sumažėjo paklausa (tiek prekių, tiek paslaugų), tad finansinių problemų slegiami verslininkai buvo priversti mažinti darbuotojų skaičių – užburtas nesėkmių ratas įsisuko.

Mokesčiai didinti taip neprotingai, kad, remiantis įvairiais tyrimais, šie nemalonūs pokyčiai buvo aktualūs vos 9 proc. turtingesniųjų, tačiau mokesčių našta viduriniajai ir darbininkų klasei pasunkėjo net 338 proc.!!! Taupymo strategijos paslaptingai apėjo pačius turtingiausius – jie savo verslus perkėlė į lengvatinio apmokestinimo zonas. Tiesą sakant, frazė „lengvatinio apmokestinimo zona“ Graikijai skirtuose apie taupymą kalbančiuose dokumentuose apskritai neminima.

Nors skurdžiausiai gyvenantieji ir neteko socialinės paramos, niekas kažkodėl nesusimąstė sumažinti karinių išlaidų.

Graikijos valdžia priėmė keistą sprendimą mažinti išlaidas sektoriuose, kurie iš tikrųjų galėjo paskatinti bent šiokį tokį ekonomikos augimą. Įsigaliojus diržų veržimosi politikai, Graikija tapo Europos Sąjungos nare, mažiausiai lėšų skiriančia švietimui. Nuo kitų šalių atsilieka ir tyrimams bei vystymuisi skiriamomis lėšomis. Šiuo metu Graikija išgyvena pačią didžiausią ekonominę krizę per visą šiuolaikinę šalies istoriją, tačiau socialinei politikai Atėnai išleidžia vos 7 proc. mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis.

O jūsų politikai jūsų pinigus naudoja griežtai taupymo politikai kitoje Europos Sąjungos narėje finansuoti. Priešingai populiariam įsitikinimui, graikai tikrai nerengia demonstracijų prašydami daugiau paskolų. Jie rengia demonstracijas prašydami NEBESIŲSTI pinigų bankams gelbėti.

Galbūt dabar suprantate, kodėl 61 proc. graikų pasisakė prieš taupymą, bet tikriausiai nežinojote, kad iš visų referendume nepritarusiųjų net 85 proc. rinkėjų buvo jauni graikai.

Pasaulio ekonomikos elitas (visi tie progresyviai mąstantys akademikai) daug kalbėjo apie būtinybę padėti Graikijos valdžiai, bandančiai užsitikrinti Europos paramą įgyvendinant taupymo programos pabaigą, paramą, kuri būtina gelbėjant žmones nuo skurdo, padedant verslininkams susigrąžinti paklausą, bandant pažaboti oligarchus, investuojant į žmogiškuosius išteklius, – kitaip tariant, norint, kad Graikijos ūkis vėl imtų augti.

Jozefas Stiglicas (Joseph Stiglitz), Polas Krugmanas (Paul Krugman), Amartja Senas (Amartya Senas; visi jie Nobelio premijos laureatai), Danis Rodrikas (Dani Rodrik), Toma Piketis (Thomas Piketty), Džefris Saksas (Jeffrey Sachs), Šarlis Viplošas (Charles Wyplosz), Baris Eichengrinas (Barry Eichengreen), Paulas de Grauvė (Paul de Grauwe), Džeimsas Golbraitas (James Galbraith), Markas Karnis (Marc Carney), Stivas Kinas (Steve Keenas) – visa pasaulio ekonomikos specialistų grietinėlė paskelbė ne vieną nuomonę, atmetančią diržų veržimosi politikos logiką (ne tik finansiniu, bet ir socialiniu požiūriu).

Vos nepamiršau – dar šiek tiek apie tuos atlyginimus. Bėda ta, kad ne graikai gauna per didelius atlyginimus, – tiesiog jūsų atlyginimai per maži. Jums trūksta ryžtingų profesinių sąjungų, nebijančių griežtai derėtis su valdžios atstovais ir ginti visų dirbančiųjų interesus, todėl Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančių Rytų Europos valstybių gyventojų atlyginimų proporcija, palyginti su BVP, yra net 10 proc. mažesnė nei Šiaurės, Vakarų ar Pietų Europos šalyse.

Kolektyvinės derybos ir susitarimai – dar vienas dalykas, dėl kurio Graikijos valdžia kovoja nuo tada, kai kreditorių trejetas prieš kelerius metus dėl tos pačios prievartinės diržų veržimosi politikos jų atsisakė, skaudžiai smogdamas Graikijos žmonėms.

Šiandien Europos centrinio banko taikomos priemonės (t.y. sprendimas nedidinti Graikijos bankams teikiamos likvidumo pagalbos kritiniu atveju lygio) reiškia, kad graikai per dieną iš bankomato gali gauti tik 60 eurų. Kodėl jauni graikai referendume nepritarė taupymo strategijai? Todėl, kad jiems, per mėnesį uždirbantiems ne daugiau kaip 400 eurų, tie 60 eurų nėra jau tiek mažai, – beje, kaip ir jums.

Zoltanas POGATSA, Vengrijos ekonomistas, sociologas, tarptautinės politinės ekonomikos ekspertas, Vakarų Vengrijos universiteto docentas, Graikijos finansų krizės specialistas

respublika.lt

Leave a Reply