Jaunieji beraščiai

Prieš tai, kaip duoti dviejų metų vaikui planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną, pagalvokite ar teisingai jūs elgiatės: vėliau jūsų vaikui gali kilti problemų skaitant ar rašant.

Po tinklą (internete) klaidžioja toks paveikslėlis. Sėdi šalia kits kito senelis ir anūkas. Anūkas klausia: „Vau, tai panašu į sms, tik daugiau raidžių, kaip tas vadinasi?“. „Knygelė anūkėli, knygelė“, – atsako senelis. Ir prierašas: „progresas ne visada vyksta reikiama kryptimi“. Situacija, galbūt, kurioziška, bet deja, labai reali. Šiuolaikiniai vaikai žino kaip „stumdyti ekraną“ planšetiniame kompiuteryje ir naudotis meniu, tačiau nesugeba pastatyti konstrukcijos iš kubelių. „Vaikai kvailėja per tas šiuolaikines technologijas“, – skambina aliarmą Britanijos dėstytojų ir mokytojų asociacija. Vaikai ne tik lėčiau mokosi rašyti, tačiau net ir nejaučia tokio poreikio. „Juk kam tą daryti, jei pakanka pravesti pirštu per ekraną spustelėti pelyte, kad rasti tai, ko ieškai?“ – antrina lenkų mokytojai, su kuriais bendravo portalas Olsztyn.wm.pl.

Pavojinga programėlė

Pateikdamas argumentus, būtinybės siųsti į mokyklą šešiamečius, naudai, profesorius Lukasz A.Turski iš Lenkijos mokslų akademijos teorinės fizikos Centro, kartą pasakojo: „Mano anūkas, kuriam dar nėra net trejų, kuris dar nerašo ir silpnai kalba, ateina į mano kambarį, ima mano iPad ir greitai viską randa. Jis žino kaip jį įjungti, kur padėti vaikiški filmai, kaip pažaisti su kate, kaip padaryti, kad katė šokinėtų ir t.t. Tai jau naujojo pasaulio pilietis“. Štai čia ir yra šuo pakastas.

Aukštinantys progresą ir mitinę „laiko dvasią“ suaugę dėl savo šventos ramybės tam, kad galėtų susitvarkyti su kaprizingu vaiku leidžia jam naudotis savo mobiliais telefonais, planšetiniais ir paprastais kompiuteriais. Bet ir tai dar ne viskas: pasidavę reklamai, bijodami paleisti laisvą savo vaiko vystymosi procesą jie perka specialius planšetinius kompiuterius, skirtus patiems mažiausiems.

Ko pasekmėje trimetis vaikas iš tiesų moka naudotis per daug sudėtingu savo senelei prietaisu, bet nežino kaip sujungti keturis „Puzle“ elementus.

Britų mokslininkų duomenimis, skaitmeninės technologijos sutrikdo vaikų motorinių funkcijų vystymąsi. Parties jauniausio amžiaus vaikai praleidžia daug valandų žaisdami su programėlėmis, o nuo to kenčia jų pirštų miklumas ir atmintis. Ryšium su tuo mokytojai pastebi nerimą keliančius reiškinius: mokiniai vis dažniau nesugeba ranka užpildyti testo, teigia Telegraph.co.uk.

Kaip gi čia susikoncentruosi?

Panaši situacija pastebima Lenkijoje. „Anksčiau vaikai greitai mokėsi vaikų darželyje spausdintinių raidžių ir negalėjo sulaukti kada eis į mokyklą ir išmoks rašyti. Dabar jie vis dažniau nepažįsta raidžių ir, kas blogiausia, nenori mokytis jas pažinti. Raštas tapo jiems nebepatraukliu. Tačiau jie be problemų randa planšetiniame kompiuteryje mėgiamą žaidimą. Visi šie pasikeitimai įvyko per pastaruosius 10 metų, bedugnė jau didžiulė“, – pasakojo pradinių klasių mokytoja Iwona Lemańska pokalbio su portalu iš Olštyno metu.

„Planšetiniai kompiuteriai ir išmanūs telefonai savo esme išskaido žmogaus dėmesį – kaip suaugusio, taip ir vaiko. Tai iššaukia didelis dirgiklių, kuriuos jie teikia, skaičius (spalvoti paveikslėliai, filmai, nuorodos) ir galimybė greitai pereiti nuo vieno informacijos tipo prie kito (spaudžiant nuorodas).

Tuo tarpu vaiko vystymasis pirmoje eilėje vyksta koncentruojantis į konkretų užsiėmimą, kuris dažnai reikalauja kantrybės ir nemažai pastangų. Būtent tokią veiklą suteikia peržiūrėjimas, o vėliau knygų skaitymas, paveikslėlių spalvojimas, kubelių dėliojimas. Nesugebėjimas susikoncentruoti gali tapti vienu iš svarbiausių elementų būsimose ateities problemose mokantis.

Kad išmokti skaityti ir rašyti, o taip pat skaičiuoti, vaikas turi pilnai susikoncentruoti į šią veiklą. Elektroninės gi programėlės, pilnai suryja visą vaiko dėmesį, tačiau nemoko koncentruotis“, – aiškina Janusz Wardak – „mažiau ekrano, daugiau šeimos“ akcijos autorius, Šeimos akademijos vadovas ir direktoriaus pavaduotojas auklėjimo reikalams Żagle mokykloje Sternik Bendrijoje.

Rašiklis kaip priešas

Šiandien mokiniai dažnokai net nemoka laikyti rankose rašiklio, o batų raištelių užsirišimas ar sagų susisegimas tampa jiems sudėtingu uždaviniu. „Nemąstančių elektroninių formų šalininkų klaida slypi ženklo perkėlime – raidės ar garso, reikšmės ir konteksto. Kuo labiau dirbtinis ženklas, tuo silpniau jis paveikia skirtingas smegenų sritis, pusrutulių tarpusavio sąveiką, taip vadinamą raumenų atmintį, tai yra, ateities perspektyvoje negatyviai veikia skaitymo ir rašymo gabumus“, – sako Pawel Jurczyk iš konsultacinio Sensity centro, bendradarbiaujančio su integruotos profilaktikos Institutu.

Daugelį lenkų pedagogų neramina tas faktas, jog vaikai ne tik patiria sunkumus su rašyba, bet ir nenori mokytis. „Intelektualus vaiko vystymasis glaudžiai susijęs su jo motoriniu išsivystymu. Elektroninės programėlės stimuliuoja motorinį vystymąsi tik minimaliu lygmeniu, mat jos aptarnaujamos vieno tipo aktyvumo pagalba – piršto judesiu per ekraną, kuris papildomai nereikalauja didesnių pastangų, skirtingai nuo piešimo ar lipdymo.

Be to, kalbos signalų apdorojimas vyksta kairiajame pusrutulyje, o darbas su multimedija (tai pagrindinai atvaizdai) stimuliuoja dešinį“, – aiškina Januš Vardak. „Atvaizdas ir grafinis ženklas – tai ne tas pats, kas realus daiktinis apibrėžimas ar garsas, o ypač pranešimas.

Abstrakčiose ir virtualiose elektroninės komunikacijos („spaudinėjant“) sąvokose ir formose neurofiziologiniame lygmenyje panaudojama mažiau energijos, nei „realiuose“ veiksmuose. Šią idėją aprašė David A. Kolb savo garsiame efektyvaus apmokymo cikle, kuris, beje, remiasi gerokai ankstesnėmis švietimo idėjomis, Ignatijaus Lajolos (XVI amžius). Jis sako, kad švietimo patirtis tuo labiau efektyvi, kuo didesniu lygmeniu ji „polisensorinė“ ir aktyvuoja emocijas, veiksmus rankomis, fantaziją, kalbą, sugebėjimus planuoti. Tada mes pradedame jausti rašto ir skaitymo prasmę, o taip pat patiriame labiau stipresnius jausmus (smegenys stimuliuojamos natūraliu būdu iš skirtingų pusių)“, – paaiškina Pavelas Jurčikas.

Skaitmeninė priklausomybė

Britanijos mokytojų ir dėstytojų asociacijos konferencijos metu, mokslininkai taip pat įrodinėjo, jog pernelyg dažnas elektroninių programų naudojimas susijęs su antsvoriu, agresyviu elgesiu ir pervargimu. Tėvai dažnai didžiuojasi tuo, kaip jų vaikas moka naudotis planšetiniu kompiuteriu, nepastebėdami, jog jis turi problemų bendraujant su bendraamžiais.

Britų ir lenkų mokslininkai kviečia kontroliuoti laiką, kuri vaikas praleidžia bendraudamas su naujomis technologijomis, kadangi pastarosios negatyviai veikia socialinių ir fizinių įpročių vystymąsi jauniausio amžiaus vaikams. Mums vertėtų tą priimti į širdį, nes vis dažnesniais tampa reikalaujantys terapijos (gydymo) kompulsinio elgesio atvejai, iššaukti tuo, jog vaikai beveik nuo gimimo naudojasi elektroniniais įtaisais ir internetu. Dar daugiau, atsirado priklausomybių programoms atvejų.

Vaikas išaugęs su planšetiniu kompiuteriu, negali be jo gyventi. Garsi keturmetės britės istorija, kuri būdama trijų metukų gavo dovanų iPad ir nuo to meto su juo nesiskiria: priėjo iki to, kad jis tapo jos geriausiu draugu. Be prietaiso pas mergaitę atsirasdavo abstinentinio sindromo simptomai – nemalonūs fizinio ir psichinio pobūdžio pojūčiai, atsirandantys atsitraukiant nuo priklausomybę sukeliančio daikto. Vaikas papuolė į Londono priklausomybių ligų centrą.

Turint omenyje pateiktą aukščiau negatyvaus naujų technologijų poveikio pavyzdį vaikų vystymuisi, vertėtų pagalvoti apie strategiją, kurią savo atžalų auklėjimui pasirinko daugelis kompanijų, susijusių su skaitmeninėmis technologijomis, vadovų.

Apie juos savo portale Rodzinaimedia.pl prisimena Janušas Vardakas. Pavyzdžiui, Alan Eagle, vienas iš Google kompanijos padalinių vadovų, laiko juokinga idėją, jog aplikacija iPad’e leis vaikams geriau įsisavinti skaitymą ar skaičiavimą.

Kai jo duktė mokėsi penktoje klasėje, ji dar nemokėjo naudotis Google. „Tai labai lengva, tas pats, kaip išmokti naudotis dantų pasta. Google ir kitose kompanijos mes dirbame ties tuo, kad technologijos būtų tiek paprastos jas naudojant, kiek tai apskritai įmanoma. Vaikai lengvai viso to išmoks, kai taps vyresni“, – sako jis.

Taip buvo ir pas Styvą Jobsą – kompanijos Apple daugiametį vadovą ir jos įkūrėją (dabar jau mirusį). Jo vaikai nesinaudojo iPad’ais, o prieiga prie skaitmeninių technologijų jo namuose jiems buvo griežtai ribojama. Jobso biografijos autorius Walter Isaacson, praleidęs Apple vadovo namuose daug laiko, rašo: „Kiekvieną vakarą Styvas sėdosi su šeima vakarieniauti prie didelio stalo virtuvėje. Kalbos vyko apie istoriją, knygas ir daugelį kitų dalykų, niekas ten neištraukdavo kompiuterio. Apskritai, atrodė, jog jo vaikai mažai prisirišę prie tų visų programėlių“.

Bilas Gatesas – daugiametis kompanijos Microsoft vadovas ir jos įkūrėjas, taip pat buvo savo vaikų naudojimosi kompiuteriais ir žaidimo priedėlių ribojimo šalininkas. Kai sūnus jo paklausė, ar taip bus visą likusį gyvenimą, Gatesas atsakė: „Ne, kai tu gyvensi vienas, tu galėsi nusistatyti sau savo asmeninius apribojimus“.

Tad, jei jau stambių IT-kompanijų vadovai ir jų įkūrėjai buvo tiek atsargūs savo vaikų prieigos prie naujų technologijų atžvilgiu, galbūt, vertėtų imti pavyzdį iš jų. Socialinis nepilnavertiškumas mūsų atžaloms dėl to tikrai negrės: greičiau jau visiškai atvirkščiai.

(„wSieci“, Lenkija) Dorota Łosiewicz

šaltinis: sarmatas.lt

šauksmas

Leave a Reply