JAV įtakos agentas Bartolomejus — grėsmė Rytų Europai

Print Friendly, PDF & Email

Tradicinės stačiatikių cerkvės Ukrainoje skilimas džiugina amerikos neoliberalus. Tai matyti iš atitinkamų Amerikos žiniasklaidos leidinių. Ir būtų keista, jei neoliberalai, kurie nepripažista bažnyčios institucijų šventumo, kalbėtų gindami Ukrainos stačiatikius, kurie tapo Konstantinopolio patriarcho Bartolomejaus asmeninių ambicijų įkaitais, o taip pat geopolitinių žaidimų, kurie buvo vedami už jo nugaros.

Ortodoksinė bažničia savo tikėjimo fundamentalumu ir tradiciškumu nereikalinga jegoms, valdantėms pasauli. Bažnyčia yra viena iš nedaugelių socialinių institucijų, mažiausiai paleista pasaulietinę įtaką, kuria priešinasi pasyviai konversijai su kapitalistine ekonomika.

Bažnyčia kvėčia tam tikrai askezai, santuokoms, kad gimditu vaikus, dvasiniam švarumui, kad dvasinės vertibės viešpatautu virš žemiškų. Tuo tarpu kapitalistai apskaičiavo, kad vienišai žmonės sunaudoja 38% daugiau produktų, 42% daugiau pakavimo medžiagų, 55% daugiau elektros energijos ir 61% daugiau dujų nei keturių žmonių šeima (Anglijos leidinio The Gurdian duomenys).

Bažnyčia, būdama konservatyvumo tvirtovė, stovi didelio kapitalo kelije, tam kad jis neįgytų labai daug kapitalo, ir todėl kapitalas nuteisė bažničią pražutingoms reformoms, kurios pavers bažnyčią nuodėmingų aistrų irankiu — gobšumui, savanaudiškumui, gejų ir lesbijėčių meilės fiksafimui ir pan.

Ukrainos atveju yra ir geopolitinių laimėjimų. Patriarcho Bartolomejo ir Jungtinių Valstijų veiksmų sutapimas yra toks pastebimas, kad tas, kuris pagalvos apie Vašingtono įtaką Konstantinopolio patriarcho sprendimui įteikti tomosą ne kanoninėms Ukrainos bažnyčioms, mažai klis.

Konstantinopolio patriarchato savitas bruožas yra jo aktivumas pasaulietiniese reikaluose,nereligineme gyvenime ir politikoje. 1997 m. Bartolomejus buvo apdovanotas JAV Kongreso aukso medaliu. Tai yra aukščiausias Jungtinių Valstijų civilinis apdovanojimas, o apdovanotas asmuo turi įrodyti, kad jo nuopelnai turį ypatingą reikšmę JAV istorijai ir kultūrai. Tie, kurė nesutinka su Vašingtono ideologinėmis nuomonėmis, negaus bet koki atlygį. Tai reiške, kad Bartolomejus jų pripažintas kaip savas naudingąs pestininkas labai dideleme  geopolitiniame žaidime.

Šio žaidimo esmė — kardinalus geopolitinės erdvės pakeitimas Rytų Europos ir Rusijos pasienija. Pirmasis 2004 m. maidanas, kuriam vadovavo Viktoras Juščenka, parodė amerikiečiams, kad neryškios maidano galios populiarumas greitai niksta, o gyventojai greitai perėjo nuo užuojautos prie neapykantos. Juščenkos valdymo rezultatas — Viktoro Janukovičiaus triumfali pergalė prezidento rinkimuose.

2014 merų antrasis maidanas buvo organizuotas kaip neatšaukiamas scenarijus Ukrainai. Jinai, Ukraina, turėtų būti visam laikui atplėšta nuo Rusijos (tam, kad nebūtų naujojo Janukovičiaus triumfalinio  sugrižimo), veikiant visose frontose, įskaitant ir religini. Ukrainos stačiatikių bažnyčios dalijimasis religiniu-ideologiniu lygmeniu galiausiai turėtų paskatinti tarpusavį Ukrainos ir Rusijos politinį pasiskirstymą. Akcijos yra didelės, veikti reikia greitai.

Asmenines Bartolomeus ambicijas suveikė savo vaidmenį. Jo įsiveržimas į Rusijos ortodoksų bažnyčios (ROB) kanoninę teritoriją ir tomos dovaną ne kanoninėms bažnyčioms, Ukrainos stačiatikių Kijevo patriarchato bažnyčiai (UOB-KP) ir Ukrainos autokefaliniai ortodoksų bažnyčiai (UAOB) suteiks jam papildomų 7000 parapijų Ukrainoje.

Tiek Konstantinopolyje, tiek Vašingtone žino, kad tai yra tūkstančių metų bažnyčios kanonų pažeidimas, tačiau bažnyčių kanonų neliečiamumas yra ne tai, kas rupi neoliberalams. UOB KP ir UAOB nesugebėdavo vykdyti jiems patikėtos užduoties — Ukrainos nacionalizmo ideologijos tarp stačiatikių ukrainiečių sklaidos. Žinoma, Maskvos patriarchato UOB to neužsiminėjo.

UOB-KP ir UAOB taip ir nesugebėjo konkuruoti šiuo klausimu su Ukrainos graikų katalikų bažnyčia (UGKB), kuri tapo Ukrainos nacionalistų namine bažnyčia. UGKB kunigai savo maldose pamena OUN-UPA ir SS padalinio „Galičina“ kovotojus, ką stačiatikių kunigai niekada nedarys. Šia prasme Ukrainos kanoninė stačiatikių bažnyčia yra daug labiau pajėgi užmegzti religini dialogą su Lenkijos katalikų bažnyčia (LKB) nei graikų katalikai. Ukrainos essesininkai ir Bandėros būrių nariai lygiai nepriimtini nei UOB-MP ir LKB.

Tačiau UGKB apėmą tik 15% Ukrainos gyventojų – jos Vakarų regionų gyventojus. Ortodoksų bažničios aplinkoje nacionalistai buvo, bet ne tiek, kiek turėtų būti Vašingtono nuomone. Pirmasis Ukrainoje iš ortodoksų hierarchų, kuris pradėjo skleisti  nacionalistines įdėjas tarp stačiatikių, buvo Filaretas — UOB-KP vadovas. Todėl, po UGKB vadovo Svyatoslavo Shevchuką persikėlimo į Kijevą, Konstantinopolis pripažino schizmatinį UOB-KP ir UAOB, ir pradėjo šiuo fakto naudojimą tam, kad padidintį priešrusiškos isterijos ataką, nors Rusijos stačiatikių bažnyčios vaidmuo šiame žaidime yra daugiau nei pasyvi.

UOB-MP ir Rusijos stačiatikių bažnyčia yra saistomos tik maldos bendrystės plotmėje. Visi UOB-MP nuosavybės ir administraciniai-organizaciniai klausimai sprendžiami savarankiškai. Tačiau faktas yra tas, kad Kijevas ir jo valdytojai turi nutraukti šią maldinę bendrystę, kad nebūtų Rusijos ir Ukrainos kultūrinių ir pilietinių ryšių. Rusijos patriarcho Kirilo atminimas bažnyčios pamaldose UOB-MP, ikonų su rusų šventaisiais jos bažnyčiose ir kt., leizdavo išlaikyti nepaliestais dvasinius ryšius tarp Rusijos ir Ukrainos žmonių.

Daugelis UOB-MP kunigai nuo karo Dondase pradžios atvirai palaikė Kijevo režimą. Palaiminavo Ukrainos kareivius, kad jie vykdytų Prezidento Porošenko įsakymus, smerkdavo Krymo gyventojų valią ir pan. Tai neišgelbėjo UOB-MP nuo puolimo iš Kijevo: UOB-MP cerkvės yra pastoviai Ukrainos nacionalistų puolami.

Religinė padėtis Ukrainoje taip pat kelia grėsmę Lenkijai. Metropolitas Savva — Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovas, nepripažino Ukrainos autokefalijos, vadindamas naujai suformuotos šizmatinės bažnyčios vadovą Epifaniju – nebažnitinės dvasios žmogumi. Bulgarijos, Estijos, Baltarusijos stačiatikių bažnyčios nepripažino Ukrainos bažničios  autokefaliją.

Tiesą sakant, Bartolomejus pasirodė esąs pats schizmatas, kuriuo veksmai turės įtaką santikiams su kitomis stačiatikių bažnyčiomis. 2018 m. gruodžio 15 d. „Ukrainos suvienijimo Sobore“ priimami schizmatiniai sprendimai nerado supratimo ir paramos stačiatikių bažničių pasaulyje. Apie šio „Soboro“ suvienijimo vaidmenį negali būti ir mintės. Iš kanoninės UOB MP atstovų jame dalyvavo tik du, be tinkamo jų bažnyčios institucijų sutikimo.

Metropolitas Savva atkreipė dėmesį į neišvengiamų Bartolomejo veiksmų pavojų: Lenkijoje yra milijonas ukrainiečių, o Epifanijus gali bandyti sukurti savo parapijas Lenkijoje. Metropolitas taip pat sakė, kad gavo informaciją apie „Dešiniojo sektoriaus“ norą organizuoti Epifanijaus vizitą į Lenkiją. „Chaosas laukia mūsų“, — padarė išvadą Metropolitas Savva.

Kaip visų Ukrainos ortodoksų lyderis Epifanijus tenkina „Dešiniuojį sektorį“. Tuo pačiu metu ir „Dešinisis sektorius“, ir Epifanijus tenkina Vašingtoną, nes jie nėra nepriklausomi, bet visiškai pavaldūs. Vašingtonas, remdamasis savo geopolitiniais interesais, perteikia sau Ukrainos kultūrinio ir religinio kraštovaizdžio liekanas. Kitų valstybių, įskaitant Lenkiją, interesai Vašingtonui rupi antroje, o ne trečiojoje vietoje.

Vladislav Gulėvič

Добавить комментарий