JAV „paliko ant ledo“ Baltijos seses

Iš karto po suplanuoto Vokietijos kanclerės Angelos Merkel susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, visiškai netikėtai į Maskvą atvyko JAV valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry). Po susitikimo su Rusijos prezidentu ir užsienio reikalų mininistru Sergejumi Lavrovu jis pareiškė, kad krizė Ukrainos rytuose turi būti įveikta tik politinių derybų keliu, o JAV ir ES paskelbtos sankcijos Rusijai bus panaikintos po to, kai bus įgyvendinti visi Minsko susitarimo punktai. JAV diplomatija pasisuko 180 laipsniu kampu ir tampa akivaizdu, kad paskui jį nespėja Baltijos šalys ir kiti Europos „sakalai“, kurie itin kryptingai provokavo naują krizę Ukrainoje. Kerio vizitas parodė, kad apie „sakalus“ JAV tiesiog pamiršo ir „paliko juos ant ledo“.
Screen Shot 2015-05-15 at 08_43_49
Išvakarėse prieš JAV valstybės sekretoriaus vizitą ir praėjus dienai po Angelos Merkel vizito į Maskvą, Europos Parlamento užsienio reikalų komitetas patvirtino Lietuvos parlamentaro Gabrieliaus Landsbergio ataskaitą apie ES ir Rusijos santykius. Šio kūrinio autorius rekomendacinėje ataskaitos dalyje siūlė įvesti Rusijai naujas sankcijas ir pradėti NATO tiekti ginklus Ukrainai. Ginkluotė Kijevui būtų tiekiama tuo atveju, jei Maskva negražintų Krymo Ukrainai.

Ši ataskaitai reiškė, kad G. Landsbergis siūlo Rusijai tiesiog įvesti naujas sankcijas, duoti Kijevui priežastį atnaujinti karinius veiksmus ir tiekti jam ginkluotę, nes juk visiškai aišku, kad Krymo Rusija tikrai neatiduos. Krymas, juk pats savęs Ukrainai neatiduos, ir Rusija čia yra bejėgė, nes dviejų milijonų krymiečių valios išreiškimas referendume ši tą tikrai reiškia.

Nesunkiai galima padaryti išvadą, kad ši Landsbergio jaunesniojo iniciatyva, kurią palaikė Europos Parlamento komitetas – tik provokacija vykdant Lietuvos konservatorių partijos strateginę užduotį: užtikrinti JAV interesus Europoje, sukuriant situaciją, kuomet ES ir Rusijos santykiai atsidurtų aklavietėje.

Akivaizdu, kad G. Landzbergis šio to nenumatė ir šis Dž. Kerio vizitas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mirtina tyla po šio vizito „dvaro“ politologų tarpe puikiai tai parodo. Nes kur dabar dėti tą konservatorių lyderio ataskaitą po to, kai Kerris pasakė, kad krizė Ukrainoje turi būti išspręsta TIK taikiu keliu, o sankcijos Rusijai bus panaikintos būtent po Minsko susitarimų įgyvendinimo? Kas dabar bus su Lietuva – vienintele šalimi pasaulyje, oficialiai tiekiančia ginkluotę Ukrainai?

Šiek tiek patogesnėje situacijoje nei Lietuva atsidūrė likusios Baltijos šalys ir visi kiti europietiški „sakalai“, kurie kvietė tęsti karą su „prorusiškais teroristais“ iki pergalės ir tiekti ginkluotę Kijevui. Šeimininkas ir globėjas iš už Atlanto labai aiškiai pasakė: jokio karo, konfliktas turi būti sureguliuotas politinėmis priemonėmis! Kaip dabar elgtis? Neklausyti šeimininko ir nuosekliai toliau vykdyti ankstesnę užsienio politiką? Bet juk tuomet galima netekti Vašingtono paramos ir, gal būt, gali tekti pasiaiškinti prieš kuratorius (o juk kai esi visiškai priklausomas, tai itin baisu). Keisti pozicija 180 laipsnių kampu ir tapti kovotojais už taiką? Bet juk tada visi juoksis ir niekas iš vis nebežiūrės rimtai. Gero sprendimo nėra, tačiau geriausias iš blogų: prisisemti vandens į burną ir tylėti. Taip, atsiras kas vis tiek erzins ir juoksis, bet – ką padarysi.

Vis gi, pačioje nepatogiausioje situacijoje po Putino ir Kerio derybų atsidūrė Ukraina. Angelos Merkel vizitą į Maskvą ir DNR bei LNR nepriklausomybės paskelbimo metinės Kijevas atšventė labai savotiškai: apšaudymai tomis dienomis buvo intensyviausi per visą paliaubų laikotarpį. Lyg baimindamiesi, kad šio jėgos demonstravimo bus per mažai, prezidentas Porošenka atvirai leido suprasti, kad jam nusispjauti į Minsko susitarimus ir pažadėjo, kad Donecko oro uostas būtinai bus sugrąžintas Ukrainai. Yra tik viena priežastis, kodėl jis buvo toks drąsus – „vyresnysis brolis“, dėl kurio iš tikrųjų ir vyko visos šios provokacijos, pažadėjo, kad reikalui esant būtinai apgins.

Tačiau įvyko netikėtumas – „vyresnysis brolis“ pakeitė koncepciją. JAV vis gi buvo priversta pritarti Europos ir Rusijos taikos planui, kurio sąlygas Maskva, Berlynas, Paryžius ir, žinoma, Ukraina tris mėnesius derino po paliaubų pasirašymo Minske.

Akivaizdu, kad „kontaktinės grupės“ trijų mėnesių darbas nenuėjo veltui ir susitikimo tarp Putino ir Merkel metu buvo suderinti svarbiausi Ukrainos krizės sureguliavimo sprendimai. Tačiau šie sprendimai negalėjo būti pilnai patvirtinti nedalyvaujant dar vienai itin svarbiai pusei. Žinoma, čia mes turime omeny ne Ukrainą, o šalį, kurį daro realius sprendimus – JAV.

Vašingtonui karo eskalacija Ukrainoje vis dar naudinga, ypač ji būtų naudinga tuo atveju, jei į šį karą betarpiškai įsitrauktų Rusija, o vėliau ir visa Europa. Tačiau kategoriškas Europos nenoras  ne tik, kad kariauti, bet ir stebėti karą savo kontinento centre, atvedė visas šalis prie derybų stalo. Šiuo metu, kai didžiausios Europos šalys jau yra pasiruošusios priimti principinius sprendimus sprendžiant Ukrainos krizę (ar tai bus taikdarių įvedimas, ar dar kažkas – kol kas neaišku), JAV pajuto grėsmę, kad  gali dar kartą perlenkti lazdą eskaluojant konfliktą.

Tokie JAV veiksmai galėjo išprovokuoti jos ir „senosios Europos“ konfliktą, kuris galėtų iššaukti rimtus nesutarimus, panašius į  vykusius 2003 m., kai Vokietija ir Prancūzija prisijungė prie Rusijos pozicijos ir nepalaikė karo Irake.

Greičiausiai, Vašingtonas atliko analizę, paskaičiavo visas rizikas ir… įjungė atbulinį bėgį. Ir tuomet visiškai tampa aišku, kodėl Keris atvyko į Rusiją.

„Jeigu iš tikrųjų prezidentas Porošenka pasisako už tai, kad dabar nori pradėti kažkokio pobūdžio karinius veiksmus, mes jam pasiūlytume pirmiausia gerai pagalvoti prieš imantis tokių veiksmų, nes tokiu atveju Minsko susitarimams kils labai rimta grėsmė, ir mes busime pakankamai susirūpinę galimomis tokių veiksmų pasekmėmis. Galbūt jis kalbėjo apie tolimą ateitį arba apie galutinį problemos sprendimą, tačiau būtent dabar, būtent šiuo metu tai būtų labai destruktyvus žingsnis“, – kalbėjo Dž. Keris viešėdamas Sočyje apie Porošenkos ketinimą susigrąžinti Donecko oro uostą.

Screen Shot 2015-05-15 at 08_47_28

Keris taip pat kvietė ieškoti politinio konflikto sprendimo (jokių amerikietiškų ginklų Ukrainai), ir kalbėjo apie sankcijų panaikinimą tuo atveju, jei visi Minsko susitarimo punktai bus įgyvendinti (kaip tuomet bus su visais Dalios Grybauskaitės ir Lino Linkevičiaus pareiškimais, kad ne tik nereikia sankcijas panaikinti – reikia įvesti naujas?). Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas charakterizavo praėjusias derybas žodžiu „nuostabios“, o Kremlius pareiškė, kad pastebėjo „pirmus susikalbėjimo požymius“ tarp JAV ir Rusijos.

Vykstant tokiems globaliems pokyčiams mažai kas pastebėjo, kad JAV eilinį kartą pasielgė su savo besąlygiškais sąjungininkais Rytų Europoje, kaip su su ne kai kuriuo lateksiniu daiktu: panaudojo pagal paskirtį ir kai jis tapo nebereikalingas – išmetė.

Ir jei Ukraina prie tokio „šeimininko“ elgesio dar tik pratinasi, tai Baltijos valstybės jau prie to pripratusios. Jų likimas labai paprastas: kas pats savęs negerbia ir savo valia atsisako politinio subjekto statuso, tas tampa politiniu nuliu ir į jo norus ir siekius šeimininkai iš vis nekreipia dėmesio.

Atsisakėm savo valstybinių interesų ir tapome JAV tarnais? Tai ko mums stebėtis, kai JAV vadovaudamasi savo valstybiniais interesais palieka mus „ant ledo“?

ekspertai.eu

Šauksmas

Leave a Reply