„Jei bepročių agresija nesustabdoma“… O kas tie bepročiai?

Ak, tu, blusele mieliausia, dauguma net nepastebėjome, kaip pralėkė visas ketvirtis amžiaus ir nemenkas įvairiausių buvusių, esamų būrys, prikaišiotas užsienio valstybių pasiuntinybių klerkų, pasitelkęs net pora šimtų šaulių, ką tik iškilmingai prisiekusių ginti Tėvynę, ties Seimo rūmais, grojant orkestrui, į aukštį kylant trijų Baltijos valstybių vėliavoms, vėl švenčia Kovo 11 – osios 25 –metį. Jubiliejinę šventę.

Jubiliejai visada sukelia prieštaringas mintis ir tik politikams, atrodo, viskas aišku. Ar tikrai?

Jos Ekscelencija rimtu ir iškilmingu veidu sveikina su šia data: „Tegul Lietuva kiekvieną mūsų įkvepia taikai, kūrybai ir pasididžiavimo jausmui.“ Gražūs ir ganėtinai reikšmingi žodžiai. Ir žodis „taika“ jau pirmoje vietoje.

Kaip kitaip, Vytautas Landsbergis pasakė: „Kai šioje salėje ir šiuose rūmuose nežinodavome, ar sulauksime ryto, gyventi buvo gražu… Jei bepročių agresija nesustabdoma ir imperija eina atgal į buvusias kolonijas, mūsų sėkmės istorija gali virsti laikinos sėkmės istorija, kuri bus verčiama pelenais. O išsigandę bičiuliai europiečiai net patars nesipriešinti užpuolikui…. Reikia rengtis ginti žilą tėvą ir mylimą močiutę, ir mažą sesutę.“

mikalauskas2Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Per tuos prabėgusius dvidešimt penkerius metus tapome ES ir NATO nariais. Apie tai galima pasakyti taip, kaip neseniai vienas kaimynas, tiesa, gerokai „išmetęs“, bet, sakoma, „kas blaivam galvoje, tas girtam ant liežuvio“, garsiai tarstelėjo: „Ko čia girtis, prieš dvidešimt penkerius metus išlipome iš meškos šūdo, o neprabėgus nė keliems metams nepriklausomo skrydžio, savanoriškai nusileidome Vakarų žvėrinčiaus srutų duobėn. Skirtumo – jokio, tik kvapai kitokie. Na, bet čia jau kaip kam patinka, dėl smarvės neverta ginčytis.“ Grubu? Taip, bet kažkuria prasme daug tiesos pasakyta.

Tiek to, tai – tik mažytis nukrypimas, bet, mielas skaitytojau, kaip nori, taip sakyk, bet sunku susigaudyti tuose žodžių labirintuose.Viena kalba apie taiką, kūrybą, kitas siūlo ruoštis ginti „žilą tėvą ir mylimą močiutę, ir mažą sesutę“.

Suprantama, kai pasiekiami tokie garbingi metai, tampa aišku, kad visa, kas geriausia, jau praeityje, bet sukaupta išmintis turėtų perspėti, jog laiko net save „mesijais“ įsivaizduojantys nepajėgūs sugrąžinti. Ketvirtį amžiaus ilgėtis salės, kurioje „nežinodavai, ar sulauksi ryto“ ir šį tarpsnį vadinti gražiu gyvenimu labai panašu į ligą.

O kodėl ne? Dvidešimt penkerius metus gyventi įsivaizduojamame karo stovyje, nenuilstant kovoti ir kitus kviesti pagalbon, neišvengiamai pakeičia kai kuriuos vingius net stipriausiose galvelėse.

Tiek to, kaip sako mano sūnus: „Neverta į aną kreipti dėmesio, tik pamatei per televizorių, ir gali išjungti, nes dar neprasižiojus, žinai, ką pasakys“. Kartais jaunesnių patartina paklausyti. Taip ir padarykim.

Tik ir kito mūsų „šviesulio“ – veikiančios Prezidentės viešai ištarti žodžiai kartai sukelia galvose sumaištį. Vienus jau citavau. Jie aiškūs, realiai nieko nepasakantys, bet ganėtinai uždegantys. Tačiau, kai perskaitai tekste, kuriuo Jos Ekscelencija sveikina su šventėmis į pavasario sesiją susirinkusį Seimą, visai pasimeti: „Ukrainoje kovojama ir už mūsų laisvę.“

Palaukite, tai kokių galų valstybė švaisto lėšas visokiausioms šventėms, kad ir dabartinei Kovo 11 – ai, jei tos laisvės ir nepriklausomybės mes dar net nepasiekėme? Jei kažkur kažkas vis dar kovoja už mūsų laisvę ir, pagaliau, kodėl mes patys to nedarome?

Tai tik žodžiai ir klausyti jų – neverta. Tokia jau politiko duona – kalbėti. Kalbėti daug ir nieko doro nepasakyti. Liūdna, bet tokia dabarties tikrovė: visi aplink – kvailiai, todėl aiškinti ar pasiaiškinti – tik tuščias laiko švaistymas.Todėl mes ir jie egzistuojame tarsi skirtinguose pasauliuose.

Taip, šiandieninė geopolitinė padėtis stipriai smirda paraku, bet kaltinti tuo kaimynus – vargiai būtų tiesa.

Per prabėgusį ketvirtį amžiaus išaugo nauja karta, kuri, tiesą pasakius, menkai tesidomi tais metais, kuriais, kaip skelbia oficialioji istorija, dabar jau gerokai senstelėję jų tėvai ir dar labiau sulinkę, ant savo pečių visą pertvarką pernešę ir jos vaisius bežiaumojantys seneliai „kovojo už laisvę ir nepriklausomybę prieš rusus“. Būtent toks požiūris šiandien jau tvirtai nusistovėjo ir beveik nebediskutuojamas.

Keista, bet net vyresnieji nebemato nieko ypatingo tokiame vertinime, nors realiai puikiai prisimena ir puikiai supranta, kad Sąjūdis, Baltijos kelias ir visuose po to esminiuose įvykiuose rusai nebuvo priešai, o sąjungininkai kovoje prieš komunistinės ideologijos sukurtą imperiją.

Suprantu, kad kai kas tuoj ims ginčyti tokį požiūrį, bet istorijos, nors ją ir galima perrašyti bei pakreipti sau naudinga linkme, faktų nepakeisi, o jie tvirtina, kad, be tuometinės TSRS viršūnės apsisprendimo, dalies rusų nedviprasmiško palaikymo ar tylaus pritarimo, mūsų kova už nepriklausomybę būtų pasibaigusi nesėkme arba patyrusi milžiniškas netektis, bet vis vien nevirtusi realybe. Ir visas tas virsmas prasidėjo kur kas anksčiau nei pas mus gimė Sąjūdis, ar mes drįsome išeiti į gatves, bei jį vykdė daug galingesnės ir įtakingesnės jėgos.

1984 metais dabar jau nebeegzistuojančioje Čekoslovakijoje, praktiškai Europos viduryje, įvyko tuometinio karinio bloko, vadinamo Varšuvos paktu, ginkluotų pajėgų manevrai ir jie ne juokais išgąsdino Vakarus. Nemanau, kad tuometinė vakariečių viršūnėlė neturėjo duomenų apie šio karinio bloko galią, bet, kaip dažnai būna, galbūt kiek “išskydusiai” įsivaizdavo tikrąsias priešininko galimybes.

Šiandien jau nėra prasmės slėpti, jog 1980 metais Lenkijoje prasidėjęs „Solidarumo“ judėjimas buvo Vakarų ir ypač Vatikano aktyviai remiamas ir palaikomas. Tada dar nebuvo tikimasi, jog įmanoma greitai ir visiškai sugriauti vadinamąjį „socialistinį bloką“, bet buvo atsiradusi aiški perspektyva „išmušti“ nors dalį Vidurio Europos šalių iš „komunistinės imperijos“ orbitos ir taip kur kas sumenkinti jos galią.

Tačiau minėtieji manevrai privertė iš esmės pakoreguoti Vašingtono planus. Jie buvo tarsi įspėjimas, kad TSRS, nepaisant visų vidinių bėdų ir ryškėjančių „sąjungininkų“ nesutarimų, suaktyvėjusios nacionalinės pasipriešinimo imperijai bangos, realiai turi tiek karinės galios, kad, pagal kai kurių tuometinių politinių, karinių analitikų manymą, gali per tris paras okupuoti Vakarų Europą.

Bandyti ir toliau „kramsnoti“ priešininką, stengiantis pasiekti norimą rezultatą, buvo labai rizikinga. Reikėjo arba imtis rimtos veiklos, sukaupiant visas turimas išorines ir vidines galias, arba atsisakyti paties sumanymo.

„1985 metais tarybinis karinis jūrų laivynas turėjo 361 povandeninį laivą, iš kurių 185 – atominiai (JAV – 139). Antvandeniniame laivyne buvo skaičiuojama daugiau kaip 1500 vienetų. Tarp jų 309 priklausantys pagrindinėms klasėms (lėktuvnešiai ir atominiai kreiseriai), 38 raketiniai kreiseriai, 69 minininkai, 194 didieji apsaugos laivai bei daugiau kaip 1100 kitoms klasėms priskiriamų karinių pajėgumų.“

Tuometinės TSRS ginkluotose pajėgose buvo daugiau kaip 64 tūkstančiai tankų (NATO beveik 2,5 karto mažiau), 67 tūkstančiai pabūklų ir minosvaidžių (NATO 2 kartus mažiau),76 tūkstančiai įvairaus tipo šarvuočių (NATO 1,5 karto mažiau), 12 tūkstančių lėktuvų ir malūnsparnių (NATO 1,3 karo menkiau).

Tai – milžiniška ir politiškai ištikima jėga, kuri ir buvo pagrindinis tuometinės TSRS saugumo bei stabilumo garantas ir didžiausias Vakarų galvos skausmas. Jokia karinė priešprieša tarp NATO ir Varšuvos bloko negalėjo pavirsti realia Vakarų pergale. Gal net atvirkščiai.

Po minėtų manevrų Čekoslovakijoje prasidėjo keisti sutapimai: jau 1984 metų miršta tuometinis TSRS gynybos ministras D.Ustinovas. Neprabėgus nei mėnesiui, paskui jį „iškeliauja“ Čekoslovakijos gynybos ministras Dzuras. 1985 metų pabaigoje Anapilin batus pasmailina VDR gynybos ministras Gofmanas ir Vengrijos gynybos ministras Olachas bei, atrodo, tokios tolimos ir absoliučiai nereikšmingos šalies kaip Mongolija ministras. Ir mirties diagnozės beveik visų vienodos. Sutapimas? Galbūt, nes visi jie tikrai nebuvo „jaunikliai“, bet tai dar nereiškia, jog per vienerius metus turėjo būti pakviesti pas poną Dievą.

Yra ir daugiau to meto keistenybių: jau 1984 metų rugsėjį nuo pareigų nušalinamas maršalas Ogarkovas, o specnazo grupė „Alfa“, tiesiogiai pavaldi komunistų partijos CK, perduodama TSRS KGB ir t.t.

Visa tai sukelia dviprasmiškus pamąstymus, nes labiau panašėja į tuometinės partinės viršūnėlės izoliavimą.

Tais pačiais 1984 metais gruodyje dar tik būsimas TSRS KP generalinis sekretorius (1985 kovas) M.S.Gorbočiovas, tuometinis eilinis Politinio biuro narys, atsakingas už žemės ūkį, apsilanko Prancūzijoje ir D.Britanijoje. Pastarojoje pati „geležinė ledi“ premjerė M.Techer priima jį savo rezidencijoje. Tai taipogi nebuvo įprasta ceremonija nors ir politinio biuro nariui. Dar daugiau, po šio vizito D.Britanijos premjerė savo laiške JAV Prezidentui pataria atidžiai pažvelgti į šį asmenį ir su juo užmegzti gerus santykius. Iš kur toks pokytis?

Ogi, kaip dabar skelbia kai kurie šaltiniai, M.Gorbačiovas į Londoną atvyko ne tuščiomis kišenėmis. Jis ant susitikimo stalo patiesė ypač slaptą TSRS ginkluotų pajėgų generalinio štabo žemėlapį, kuriame aiškiai buvo nurodyti branduolinių raketų taikiniai D.Britanijoje.

Nereiktų manyti, kad eilinis Politinio biuro sekretorius, atsakingas už žemės ūkį, galėjo laisvai prieiti prie slapčiausių valstybės karinių duomenų bazės ir lyg paprasčiausiai pasiskolinti vieną svarbiausių absoliučiai neviešintinų dokumentų bei jį kaip dovaną perduoti priešininkui.Tai, jei jau sakytume tiesiai,- valstybės paslapties išdavimas ir už tokius veiksmus baudžiama tiek diktatorinėje, autoritarinėje, tiek ir demokratinėje sistemose. Kadangi niekas tokių klausimų nekėlė, o atvirkščiai, galima nuspėti, kad jau tada Maskvoje egzistavo aukščiausias pareigas užimančių, tam tikrų tikslų siekiančių „bendražygių“ grupė, kurios „štabas“ – mūsuose iki šiol taip nekenčiama KGB.

Apie M.S.Gorbačiovo pakilimą ant aukščiausio TSRS valdžios laiptelio, apie vykusį Politinio biuro,o vėliau CK posėdį, kuriame vėl, kad juos kur galas su tais sutapimais, dėl kažkokių keistų priežasčių iš JAV negalėjo laiku atvykti tuometinis Ukrainos pirmasis sekretorius Ščerbickis, o realiam kandidatui į šį postą, atostogaujančiam prie Baltijos jūros, Leningrado pirmajam sekretoriui Romanovui net nebuvo teiktasi pranešti, jau esu rašęs, todėl nesikartosiu. Tik priminsiu, kad M.Gorbačiovo išrinkimui paminėti faktai galėjo turėti lemiamos įtakos.

Tuoj po naujojo generalinio išrinkimo iš postų „pasitraukia“ beveik visa senoji valstybės ir Varšuvos bloko vadovybės viršūnėlė: TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Tichonovas, plano komiteto pirmininkas Baibakovas bei kiti .Po metų savo postą palieka VDR žvalgybos vadovas, vienas gerbiamiausių ir profesionaliausių žvalgybininkų – generolas Volfas. Pakeitimai neaplenkia ir kitų šalių.

„Ši pora – Baibakovas ir Volfas – buvo tarsi du socialistinės stovyklos ledkalniai. Šitie protingiausi žmonės „išvystyto socializmo valstybėse“ žinojo visą realią padėtį. Vienas jų – apie Rytų bloko realią ekonomiką, kitas – apie karinę – politinę.“

1987 metais – didžiausias skandalas TSRS istorijoje. Menkas vokiečio M.Rusto pilotuojamas lėktuvėlis, nepastebimai įveikęs visas gynybos užkardas, nusileidžia pačioje Raudonojoje aikštėje ties Kremliaus sienomis. Kaip jam tai pavyko – net šiandien įtikinamo atsakymo nėra, bet jo „vizitas“ „nušlavė“ beveik visą gynybos ministerijos ir daugelio karinių junginių vadovybę. Iš postų buvo nušalintas ministras Sokolovas ir KOP vadas, daug generalinio štabo generolų.

Todėl, net nebūnant ypač akylam, galima visuose tuose vyksmuose, visuose tuose pokyčiuose įžvelgti aiškų bandymą pašalinti ateityje galimas grėsmes bei prieštaravimus jo vykdomai ir būsimai politikai.

Dar daugiau, nereikia didelių pastangų, kad suprastum, jog tie veiksmai buvo ganėtinai gerai derinti ne tik su vidiniais politiniais bendražygiais, bet ir tampriai koordinuoti tarp šių ir išorėje esančių jėgų.

Tik viena galia anoje valstybėje galėjo imtis tarpininkavimo ir net įvykių organizavimo vaidmens – KGB. Tik ši valstybė valstybėje, be armijos, turėjo pajėgumus tokiems uždaviniams įvykdyti. Tik ši galia galėjo sukurti neutralizuojančią aplinką didžiausiai TSRS sunaikinimo priešininkei – armijai ir apsaugoti bei išlaikyti reikiamus asmenis nuo galimų pasikėsinimų ar politinių netikėtumų.

Kaip sunku ir beveik neįmanoma daugeliui mūsų suvokti, bet KGB, bent jau didžioji ir slapčiausia jos dalis, realiai buvo TSRS išardymo planuotojas ir vykdytojas.

Nežinau, kodėl mūsuose iki šiol visa tai taip aršiai neigiama ir kodėl piktinamasi, jei kuriame nors rašinyje ar net knygoje vienas kitas rašytojas ar žurnalistas aiškiai ir atvirai ima tvirtinti, kad dalis Sąjūdžio viršūnėles buvo šios organizacijos statytiniai. Negi taip sunku suprasti, jog, be šios institucijos pritarimo, nieko panašaus tuomet įvykti negalėjo?

Dar daugiau, Sąjūdžiai visose Baltijos valstybėse atsiranda beveik vienu metu ir po „pertvarkos“ pagrindinio ideologo, Gorbačiovo „pilkojo kardinolo“ Jakovlevo apsilankymo mūsuose. Jei kam nors ir tai atrodo nežinoma arba pamiršta, tereikia dar kartą peržvelgti to meto spaudą ar per ketvirtį amžiaus viešoje erdvėje liudytojų paskelbtus memuarus.

Apie anuos metus jau rašyta daug ir dar daugiau bus rašoma, kai tikrieji liudininkai bei betarpiški to laiko veikiantys asmenys paliks šitą „ašarų pakalnę“. Kodėl? Todėl, kad ne viskas yra tikrovė, kas šiandien skelbiama, o realybė, kuri dažniausiai būna ne tik poetiška, bet ir ganėtinai žiauri bei reikalaujanti nepopuliarių sprendimų, kartais sukelia nusivylimą.

Ar aš savo rašiniu noriu paneigti akivaizdžius istorinius faktus arba sumenkinti mūsų tautos indėlį kovoje už nepriklausomybę? Ne, jokiu būdu. Buvo Sąjūdis, buvo Baltijos kelias, buvo Kovo 11-osios aktas ir visa kita. Buvo, nes tauta, kad ir kaip tai neigtume, per tuos aneksijos dešimtmečius gebėjo išlaikyti savitą kultūrinį paveldą, savitą kultūrą, sukurti naują nacionalinį elitą, kuriam, kaip nebūtų keista, nepriklausė partinė ar valdančioji nomenklatūra, o literatūros, mokslo, kultūros žmonės.

Dar keisčiau, kai imi nuodugniai kapstytis po aną laikotarpį, aptinki, jog dauguma tuometinių dabar vadinamų „kolaborantais“, lietuviškas šaknis turinčių valdininkų ne tik, kad netrukdė tokiam vyksmui, bet net patys jį skatino.

Per tuos dešimtmečius tauta neprarado savo tapatybės, todėl joje visada ruseno savo simbolių, savos kalbos, savos istorinės praeities, savos valstybės, savito kelio tęstinumo troškulys.Tauta visada realiai buvo pasiruošusi keistis ir keisti aplinką. Didelių pastangų šioje srityje nereikėjo, tereikėjo atlaisvinti cenzūros varžtus ir pasaulis išgirdo drąsų ir aiškų jos tikslų deklaravimą.

Dabar, prabėgus dvidešimt penkeriems metams nuo Kovo 11 – osios, vis keisčiau atrodo kai kurių signatarų nesibaigiantis siekis iškelti save vieninteliais tautos vedliais ir ypač nusipelniusiais asmenimis aname ir net šiuolaikiniame laike.

Atvirai kalbant, jie nieko ypatingo lyg ir neatliko. Rinkimuose gavę tautos mandatus, išreiškė jos valią bei įvykdė savo pareigą. Dar daugiau, jų veiksmai nebuvo lemiami – 1991 metais vasario 9 dieną tauta referendume turėjo patvirtinti savo nusistatymą, ką ji ir padarė.

Liūdna, kai imi suprasti, jog istorijos vingiuose vėl viskas pavirto kitaip: tauta liko kvailio vietoje, o dalis signatarų bei tuo pat metu atsiradę „gudrūs žmonės“, kurie daug anksčiau suprato, kas ir kaip, šiandien skelbiasi ir buvę ta vienintele jėga, kuri, esą „nepaisant iškilusių pavojų jų gyvybėms, priėmė svarbiausius sprendimus to meto istorinėmis dienomis“.

Tiek to, tauta verta tokios istorijos, kokią ji pati geba sukurti, o sukūrusi – nepamiršti.

Nieko negalime kaltinti, jei sugebėję daugiau ar mažiau vieningai anuomet pasakyti ko tikrumoje norime, šiandien nuolankiai priimame kitokią viso to versiją.

Taigi, nors ir buvome tik anų įvykių, kuriuos kūrė, valdė ir vedė visai kitos jėgos, statistais, dabartyje neturime abejoti, jog statistai taipogi būtina spektaklio, kad ir geopolitinio, dalis, kuri sukuria aiškų aplinkybių vaizdinį ir paryškina spektaklio tikslą. Tuometinis visų veikiančių jėgų tikslas – sugriauti TSRS ir mes šitame griovime dalyvavome. Suprantama, prabėgus ilgesniam laikui tokius virsmus apgaubia mitai ir legendos, nes kai kurie juose dalyvavusieji siekia prisistatyti kaip pagrindiniai ir lemiami veiksniai. Nieko smerktino, svarbiausia, kad nepamirštume tikrovės, o šioje srityje, atrodo, mes linkę nusidėti.

Net po 1991 metų vasario 9 dienos tautos valios išraiškos referendume, niekas mūsų pasaulyje neskubėjo pripažinti ar apkabinti.Tik tada, kai tos šiandien nekenčiamos Rusijos Federacijos parlamentas, tuometinio jos Prezidento iniciatyva, priėmė sprendimą laikyti mūs atskira valstybe, kuris, be abejonės, pagreitino vadinamo „Maskvos pučo“ įvykius, tik po jų Vakarai ryžosi atverti duris realiai egzistuojančiai tikrovei bei sparčiai pradėti pripažinimo procesą.

Šiandien mūsų valdančiųjų viršūnėlė nelinkusi apie tai kalbėti. Mums su didžiausia pagarba pristatoma mažytė Islandija, bet pamirštamas pagrindinis veikėjas. Ar tai – teisinga? Vargiai, nes nebeakcentuojami ir kiti dalykai: nedviprasmiška Rusijos parama vadinamosios blokados dienomis, Sausio 13 – osios įvykiuose ir visoje eilėje didesnių ar mažesnių to meto problemų.

Nesakau, kad privalome nusilenkti ir nuolankiai dėkoti rusams, bet be jų pagalbos, be jų paramos vargiai švęstume šiandien Kovo 11 – osios jubiliejų. Pamiršome, sąmoningai pamiršome. Ant pjedestalo patys užsikėlėme save ir „skalambijame“, kad mes „sugriovėme TSRS“.

Šiandien jau šiems „istorijos kūrėjams“ reikalavimų padengti „okupacinę žalą“ ar nuolat stūgauti Rytų pusėn bei drabstyti purvais kaimynus nepakanka. Jiems norisi aštresnių pojūčių, jiems reikia karo. Jiems reikia paklupdyti rusus, dar kartą iš jų pasityčioti, apiplėšti.O mums su jumis ar to tikrai reikia?

Metai kaip Rusiją įvardijame agresore, nors puikiai žinome ir puikiai suprantame, kad Rusija reguliarios kariuomenės į Ukrainą nesiuntė ir nesiunčia, o, kad padeda ir remia… Ar mes su jumis, jei, sakysim, Lenkijos Punsko ir apie jį išsidėsčiusių teritorijų gyventojai – lietuviai, paskelbtų nesutinkantys virsti lenkais ir norintys grįžti po Lietuvos vėliava, o Varšuva imtųsi ginkluoto malšinimo, težiūrėtume ir tepliurptume? Ne, mes su jumis elgtumėmės panašiai kaip Rusija.

Ar Rusija tikrai pasiruošusi pulti Baltijos šalis, kaip mums nuolat primenama? Ar tikrai ji kelia mums grėsmę?

„NATO, priešingai nei griuvusios TSRS skeveldros, išlaikė visą savo karinį potencialą ir praplėtė savas ribas, po savo raketiniu sparnu pabrukdama ir tas dalis, kurias buvo iškilmingai pažadėjusi neliesti. 11 tūkstančių tankų, 4,5 tūkstančiai lėktuvų ,daugiau kaip 90 divizijų, kuriose beveik milijonas karių ir keturi milijonai rezervo.Tai – milžiniška jėga.Tuo tarpu didžiausia ir galingiausia TSRS išlikusi dalis – Rusijos Federacija, tegali šiai armadai priešpastatyti 36 brigadas, su per paskutinius metus gerokai padidintu, bet vis vien savo skaičiumi ženkliai nusileidžiančiu NATO,3 20 tūkstančių karių ir 2 milijonais rezervo. Apie 3,5 – 4 tūkstančius tankų,bei šiek tiek daugiau nei tūkstančiu lėktuvų. Taip, Rusija savo branduoliniu ginklu nenusileidžia JAV ir visiems jų sąjungininkams,bet jį panaudoti gali ryžtis tik paskutiniame momente.Ne,Rusija negali ir net nemano šiandien pulti NATO, negali ir nemano šiandien kariauti didelio karo. Visos tos nesibaigiančios kalbos ir viešoje erdvėje nuolat platinamos baimės – mūsų nuodėmė. Tada neišvengiamai iškyla klausimai: kam ir kodėl? Paaiškinimo – nėra. Arba mes – bepročiai,arba ruošiamės patys tapti agresoriais. Ukraina – tik galimas pretekstas.“ (Dž.Keiplan, JAV)

Jei tarpukario Lietuva 1940 metais Nepriklausomybę prarado dėl pasikeitusio geopolitinių jėgų išsidėstymo Europoje ir jokiais būdais negalėjo padaryti įtakos tiems įvykiams, tai šiandien „mūsų sėkmės istorija gali virsti laikinos sėkmės istorija“ tik dėl mūsų pačių kvailumo, nemokšiškumo, perdėto pasitikėjimo savimi ir tais „sąjungininkais“, kurie, kikendami į kumštį, visa tai skatina.

 

Vytautas Mikalauskas

Šaltinis: komentaras.lt

Šauksmas

Leave a Reply