Kaip iš žmogaus padaroma marionetė

Egzistuoja reikšmingi žmonių masių valdymo būdai, nenaudojant prieš juos tiesioginės prievartos. Žmogus įsitikinęs, kad elgiasi sava valia, tačiau elgesį lemia svetima valia. Paprastas pavyzdys.

Viename mieste, vietinėmis MIP buvo paskelbtas pranešimas, kad greitu laiku laukiamas didelis cukraus pabrangimas (skaitytojams tai nieko neprimena? – vert. pastaba), nes valdžia rengiasi cukraus gamintojus apkrauti papildomais mokesčiais. Miesto gyventojai pasidalino į dvi pagrindines grupes.

Girl-Photo-Manipulation-40-Creative-Photo-Manipulation-In-Photoshop-17Pirmą grupę sudarė tie, kurie patikėjo ir puolė supirkinėti cukrų, kol jis nepabrango. Antra grupė – tie, kurie nusprendė, kad pranešimas dėl papildomų mokesčių, neturi jokio pagrindo. Antros grupės atstovai suprato, cukraus vertelgos tiesiog paleido jiems naudingą gandą tam, kad paskatinti jų prekės paklausą. Vis dėlto antros grupės atstovai irgi spurtavo į parduotuves ir lygiai taip pat, kaip ir pirma grupė, ėmėsi paskubomis supirkinėti cukrų.

Suprantama, kai visas miestas pradėjo supirkinėti cukrų, jo kainos pakilo ir be papildomų mokesčių įvedimo, pirma grupė gavo patvirtinimą jog „buvo teisūs“, „išmintingi“ ir „teisingai prognozuojantys“. Su pirmais viskas aišku – tai tai pasiduodantys įtaigai ir patiklūs žmonės, kurie užkibo ant aferistų „kabliuko“. Bet kodėl antrųjų, labiau protingesnių ir įžvalgesnių poelgis, galiausiai, niekuo neišsiskyrė nuo pirmųjų?

Kad atsakyti į šitą klausimą reikia paanalizuoti, kaip esamoje situacijoje samprotautų protingas žmogus. Taip, jie žinojo, kad jokių naujų mokesčių niekas neįvedė ir nesiruošė, ir kainos cukrui neturėjo kilti. Bet jie irgi priėmė prielaidą, kad būtinai atsiras tokie, kurie patikės užsakytais straipsniais spaudoje ir bėgs pirkti! Tada kainos vis tiek pakils ir visi „besmegeniai“ suspės supirkti cukrų žemomis kainomis, o jie, tokie blaiviai mastantys, įžvalgūs, bus priversti permokėti.

Dauguma visiškai įsitikinę, jog visada sprendimus priima savarankiškai. Pati mintis apie tai, kad kažkas visą laiką nemačiomis jais manipuliuoja, atrodo visiškai nepriimtina ir atmetama sąmonės. Realybėje, tie, kurie taip galvoja, tampa lengviausiomis visokio plauko šarlatanų aukomis. Tokie žmonės labiausiai manipuliuojami dėl tos priežasties, kad netiki pačia manipuliavimo galimybe ir nenori nuo to savęs apsaugoti.

Jie tiki, kad jų protas, turtinga gyvenimiška patirtis, praktinės žinios garantuoja mąstymo nepriklausomybę. O tuo pačiu metu, pateiktas aukščiau pavyzdys rodo, kad net iš pradedančiųjų specialistų arsenalo panaudoti būdai, paverčiantys liaudį minia, sugniuždantys valią, pasirodo efektyvūs. Ką jau čia kalbėti apie tokius atvejus, kai tuo užsiima seni vilkai!

Ar tai reiškia, kad nuo manipuliacijų neįmanoma apsiginti? Ne, tai nereiškia, jog apsiginti neįmanoma. Ir štai kodėl. Manipuliatoriaus jėga būtent tame, kad dauguma žmonių net ir nebando apsiginti. Vienus, kaip jau buvo minėta, paveda klaidingas pasitikėjimas savimi, kiti neturi jokio suvokimo apie tai, kaip įvyksta smegenų plovimas.

Manipuliavimas kito žmogaus sąmone dažniausiai vadinamas proto programavimu. Neretai naudojami ir riebesni žodeliai, tokie kaip „durninimas“, „debilizacija“ ir panašiai. O kas yra tas manipuliavimas? Į šį klausimą ne taip jau lengva pateikti trumpą, aiškų, išsamų atsakymą.

Pavaizduoti manipuliaciją konkrečiais pavyzdžiais nėra taip sudėtinga, kur kas sunkiau pateikti aiškius apibrėžimus. Kur pasibaigia įsitikinimas ir prasideda manipuliacija? Ar galima manipuliacija vardan gerovės? Pradėti atsakymus į šiuos klausimus vis tik teks pradėti būtent nuo pavyzdžio.

Tėveliai trokšta pripratinti savo vaiką plauti rankas prieš valgį. Kaip pateikti informaciją vaikui apie tai, kad higienos taisyklių nesilaikymas gali būti pavojinga sveikatai? Vaikas dar mažas, kad suprastų, kas tokie mikrobai ir kaip jie gali pakenkti. Nėra prasmės bandyti aiškinti, todėl reikalinga panaudoti tokį suvokimo aparatą, iki kurio vaikas jau subrendęs. Tokiu atveju tėvai dažnai sako, kad, neva, pas murzius ateina ragana ar pabaisa ir nuvelka į tolimas šalis, todėl reikia „visiems geriems berniukams ir mergaitėms plautis rankas“.

Be abejonės tai manipuliavimas. Be su gerovės paskatomis. Vaikas daro pasirinkimą nesuvokdamas, bijodamas neegzistuojančių personažų. Ir tai išskirtinis smegenų plovimo pobūdis. Tėvai kartu ėmėsi tiesioginio melo, šiam antraeiliam reikalui. Manipuliacija nesusiveda į melą, tačiau manipuliacinėje technikoje visada yra melas, vienokia ar kitokia forma.

Veiksmas be suvokimo – tai pagrindinis momentas, nuo kurio prasideda bet kokia manipuliacija. Įsitikinimas, atvirkščiai, remiasi pateikimu žmogui pilnos ir patikimos informacijos. Asmenybė, šiuo atveju, daro savo pasirinkimą itin sąmoningai, puikiai suprasdama, apie ką eina kalba.

Pažymėtina, kad manipuliatorius deda į svetimas galvas tai, kuo pats sąmoningai netiki. Netikėjo tėvai ragana, vagiančia murzius vaikus. Žinojo cukraus pardavėjai, kad niekas papildomo mokesčio įvesti nesiruošė. Išplatindami melagingą informaciją, jie pastūmėjo žmones į labai siaurą galimų sprendimų priėmimo koridorių, iš kurių kiekvienas vedė į manipuliatorių pergalę.

Juk ir tie, kurie patikėjo apmokėtomis pasakomis ir tie, kurie nepatikėjo, galų gale, pasielgė taip, kaip iš anksto ir norėjosi „cukrinės“ smegenų praplovimo kampanijos užsakovams. Priėmus svetimo žaidimo taisykles, visi žmonių veiksmai, formaliai įvykdyti lyg ir savo valia, buvo pasmerkti tapti tik marionečių tampymo už virvučių judesiais. Ir net tie, kurie suvokė, kas vyksta, tapo įkaitais labiau kvailesnių, naivesnių, patiklių ir nekompetentingų. Kaip matome, pakanka priversti tik dalį visuomenės šokti pagal kažkieno dūdelę, ir greitu laiku pradės šokti visi likusieji.

Senas principas: “laimi ne tas, kuris gerai lošia, bet tas, kuris nustato žaidimo taisykles“, pasirodo čia visu gražumu. O juk viskas prasidėjo būtent nuo nežinojimo ir nesuvokimo. Manau, pateiktų pavyzdžių pakanka, kad pagaliau pateikti tikslų apibendrinimą.

Ir taip, manipuliavimas sąmone – žinomai melagingos informacijos įteigimo žmogui procesas, lemiantis vėlesnius žmogaus poelgius.

Kad apibendrinimas būtų dar tikslesnis, reikia paaiškinti, kas yra Įtaiga.

Klasikiniuose Bechterevo darbuose pateikiamas Boldvino palyginimas, kuris įtaigą suprato kaip „didelę klasifikaciją reiškinių, kurių tipiniu atstovu yra netikėtas idėjos ar vaizdinio įsiveržimas į sąmonę iš išorės, tampant dalimi minčių srauto ir siekiant sukelti raumenų bei valios pastangas – savo įprastas pasekmes“. Be to, įtaiga žmogaus suvokiama nekritiškai ir vykdoma beveik automatiškai, kitaip tariant, refleksiškai.

Sidis modifikavo minimą apibūdinimą sekančiu būdu: “Įtaiga suprantama, kaip kokios nors idėjos įsiveržimas į sąmonę, kur ji (idėja) sutinkama su didesniu ar mažesniu asmenybės pasipriešinimu, kol galų gale, priimama be kritikos ir vykdoma nesipriešinant, beveik automatiškai“.

Bechterovas iš esmės sutikdamas su Boldvinu ir Sidisu, nurodo į tai, kad eilėje įvykių asmenybė absoliučiai nesipriešina ir įtaiga vyksta žmogui visiškai to nepastebint.

O kaip bus tokiu atveju, jeigu kažkas paveiktas „proto programavimo“, patikėjo melagingos informacijos, įteigtos jam manipuliatoriaus teisingumu, ir vėliau pradeda pats platinti klaidingas įteigtas idėjas? Galima jį pavadinti manipuliatoriumi? Šioje vietoje turime tai apžvelgti išsamiau.

Prieš tai buvo kalbėta, jog manipuliatorius žino apie tai, kad informacija, kurią jis skleidžia – melaginga. Šiuo atveju svetimas melas kartojamas nuoširdžiai. Šiuo atveju jis ne idėjų generatorius, o retransliatorius, marionetė. Pavadinkime šį reiškinį antrine manipuliacija.

manipulation_15243698752147Mes visi, dar nuo mokyklos suolo laikų, žinome, jog didžioji gyvų organizmų dalis puikiai apsieina be išvystytų galvos smegenų. Jie maitinasi, dauginasi, vengia priešų, vykdo sudėtingus veiksmus ir tam protas jiems nereikalingas. Pažiūrėkite į skruzdėles. Kokia aukšta jų socialinė organizacija! Jos kariauja, rūpinasi palikuonimis, skruzdėlyne viešpatauja griežta tvarka, net egzistuoja darbo pasidalijimas. Ir visa tai yra tai nesant intelekto.

O dabar pažiūrėkite į žmonių visuomenę. Ne be reikalo įžymus sociologas Aleksandras Zinovjevas pavadino tokią visuomenę žmogelynu. Užduotys, kurias sprendžia žmonių dauguma iš principo nesiskiria nuo užduočių, kurias sprendžia skruzdėlės. Rytais mes pabundame ir jau iš anksto žinome, kad eisime į darbą, žinome, kiek laiko jame prabūsime, žinome, jog po to eisime į parduotuvę ir pirksime ten, greičiausiai, būtent tai, ką pirkome ir vakar. Mūsų elgesys standartinis, o todėl ir nuspėjamas, ir lengvai valdomas. Kuo mažiau mes galvojame, kuo daugiau mes gyvename pagal šablonus, tuo labiau mes pažeidžiami. Žinokite, standartiniai elgesio modeliai yra labai gerai išstudijuoti tų, kurie užsiima sąmonės programavimu.

Be abejo, atlikus kasdieninę rutiną, vis tiek mums lieka pakankamai daug laisvo laiko, kurį mes galime praleisti savo nuožiūra. O manipuliatoriaus užduotis sustatyti viską taip, kad ir laisvu laiku mes gyventumėm pagal šablonus. Manipuliatoriaus svajonė – žmogus, neanalizuojantis informacijos, kuri jam pateikiama, ir atitinkamai, besielgiantis pagal jam paruoštus stereotipus. Sutrumpinti mūsų mąstymo procesą iki minimumo, padaryti taip, kad mes priimtumėme sprendimus, iš esmės, refleksiškai – štai pagrindinis manipuliatorių siekis bei tikslas. Ir, reikia pripažinti, jie ženkliai pažengę spręsdami šią užduotį.

Kada aš dėstau šiuos, iš esmės akivaizdžius dalykus, man dažnai priekaištaujama, jog aš žeminu žmogų. „Žmogus tau ne skruzdėlė, ir nėra ko čia to lyginti“, – priekaištauja vieni, „Mes gyvename protu, o ne instinktais“, – priduria kiti.

Ką gi, išsiaiškinkime. Štai jūs netyčia prisilietėte prie karšto virdulio, kokie bus jūsų veiksmai? Lažinuosi, kad jūs akimirksniu, nesusimąstydami, staigiai atitrauksite ranką. Protas čia visiškai ne prie ko, jūsų veiksmai šiuo atveju yra visiškai apsprendžiami refleksų. Refleksai gali būti įgimti – jie paveldimi ir būdingi visiems žmonėms. Ir yra, taip vadinami, sąlyginiai refleksai, t. y. įgyti įtakojant išorinėms aplinkybėms. Juos galima formuoti. Ir tai manipuliatoriams atveria begalines galimybes. Jie turi sąlyginių refleksų konstravimo įrankius. Mes ir patys dažnai formuojame refleksus patys sau, neretai to net nepastebėdami.

Dabar Pavlovo bandymai ir jų rezultatai atrodo banalūs, tačiau savo laiku jie buvo vertinami kaip sensacija. Kai šuniui siūlomas ėdalas, pas jį instinktyviai išsiskiria seilės. Apie tai žino visi, apie tai žinojo dar prieš Pavlovą. Pats posakis“seilės bėga“ priskiriamas ir žmonėms. Pagal Gamtos ar Dievo (kaip kam tai labiau tinka) įstatymus maisto kvapas daugeliui gyvūnu yra kaip signalas seilių išsiskyrimui. Tai įgimtas refleksas ir jį paveldime. Pavlovas nusprendė pats tapti Kūrėju ir nusistatė tikslą gyvūnams suformuoti tokius refleksus, kokius tik panorės bei paaiškinti jų atsiradimo mechanizmus. Jam tai pavyko, kas tuo laiku sukrėtė visą mokslinę visuomenę.

Šalimais su šuns šėrykla buvo pastatytas varpelis, ir kiekvieną kartą juo buvo skambinama, kai šuniui buvo siūlomas maistas Praėjus kuriam laikui, pakako vien varpelio garso, kad gyvūnui pradėtų išsiskirti seilės. Maistas au nebuvo reikalingas, seilių išsiskyrimo signalu dabar tapo garsas.

Suprantama, jog kai kas suvokė, kad Pavlovo technologiją galima pritaikyti ne tik šunims, bet ir žmonėms.

Vaiko, vardu Albertas, istorija pateko į psichologijos vadovėlius. Su mažu berniuku, kuriam nebuvo dar ir metukų, buvo atliktas eksperimentas. Jam rodė prijaukintą baltą žiurkę ir tuo pačiu metu už jo nugaros pasigirsdavo garsus gongo dūžis. Po keleto pakartojimų, kai jam tik pradėdavo rodyti gyvūną vaikas pradėdavo verkti. Praėjus penkioms dienoms eksperimentatoriai-kankintojai (Outsonas ir Reineris) parodė Albertui daiktus, panašius į žiurkę, ir pasirodė, jog vaiko baimė išplito ir į juos. Buvo prieita iki to, kad mažylis pradėjo bijoti kailinių iš kotiko kailio, nors iš pradžių prijaukinta žiurkė jam nesukeldavo jokių neigiamų emocijų.

Šia tema yra įdomus Hakslio anti-utopinis romanas „ O nuostabus naujas pasaulis“. Autorius aprašo gyvenimą visuomenėje, padalintoje į kastas: alfas, betas, gamas, deltas ir epsilonus. Ateities vaikai auginami „buteliuose-mėgintuvėliuose“, ir jau nuo pirmų užuomazgos sekundžių skirtingų kastų naujagimiai gauna atitinkamą priežiūrą ir maitinimą. Kastų atstovai gauna srovės iškrovas, dirbtinai formuojant sąlyginius refleksus tokiu būdu, kad maksimaliai pritaikyti juos įvairių socialinių vaidmenų vykdymui.

Aišku, kad Hakslio knyga – satyra, groteskas, bet apsidairykite aplink, ar taip jau stipriai mūsų šiuolaikinis gyvenimas skiriasi nuo fantastinio romano? Kaip mus auklėja nuo pat vaikystės? Kaip ir ko mus moko mokykloje? Kas pas mus laikoma moraliu, o kas susiduria su pajuoka ir pasmerkimu? Ir kas apie tai sprendžia? Kad įdiegti vaikui antipatiją kam nors, nebūtina jo kratyti elektros srove. Šiuolaikiniai manipuliatoriai naudoja kur kas pažangesnes priemones. Kad priversti jau suaugusius pirkti tam tikro fasono drabužius, pakanka tą fasoną paskelbti madingu.

IMAGE-MANIPULATIONS-07-103Bet kas tai skelbia? Taip vadinami „elitiniai dizaineriai“ sprendžia, ką dėvės moterys naujajame sezone. Ką jaunimas gers, sprendžia alaus reklamos užsakovas. Ką jie dainuos, sprendžia muzikos prodiuseriai. O kaip nubalsuos jų tėtės ir mamos, sprendžia politikos „piaro skleidėjai“. Ir taip toliau. Na, suprantama, jog kiekvienas iš jų bus įsitikinęs, kad sprendimą priėmė savarankiškai, be jokios prievartos. Ir ranką ištiesė link alaus visiškai ne todėl, kad tūkstantį kartų iš TV ekrano buvo pasakyta, kad „šis alus išrinktiesiems“.

Ir balsavo už nežinomą žmogų, net neperskaitęs priešrinkiminės programos, visai ne dėl to, kad gerai padirbėjo dosniai apmokama politinių konsultantų komanda. Ir pasidabino džinsais nutįsusiu klynu visiškai ne todėl, kad nužiūrėjo tai pas reperį, dešimtą vaiką šeimoje, kuris priprato nešioti vyresniųjų brolių senus per didelius džinsus.

Neretai žmonės nežino savo poelgio priežasčių. Klasikinis „velniai žino“, „protelis pasimaišė“ – teisingai atspindi to kas vyksta esmę. Šituo atžvilgiu buvo atlikta begalė eksperimentų, chrestomatiniu pavyzdžiu tapo Liuiso Českino bandymas, kuris paėmė dvi vienodas prekes ir sudėjo jas į dvi skirtingas pakuotes. Ant vienos buvo nupiešti apskritimai ir ovalai, o ant kitos – trikampiai. Rezultatas pranoko visus lūkesčius.

Absoliuti pirkėjų dauguma ne tik, kad teikė pirmenybę pirkiniui su pirma pakuote, tai dar ir užtikrintai pareiškė, jog skirtinguose pakuotėse randasi skirtingos kokybės prekė!

Tai yra, žmonės nepasakė, kad jiems labiau patinka pirma pakuotė su rutuliukais ir ovalais, o pareiškė, kad ir pati prekė buvo geresnės kokybės. Bet kaip taip? Kur humanistų apdainuotas protas? O po to dar žmogus autoritetinga veido išraiška „racionaliai“ pateisins savo poelgį tokiomis „objektyviomis“ prekės charakteristikomis, kaip jos kokybė.

O štai dar vienas eksperimentas. Moterims davė pabandyti sviestą ir margariną. Ir paprašė nustatyti, kas yra kas. Tai va, beveik visos namų šeimininkės, puikiai žinojusios kaip sviesto, taip ir margarino skonį, padarė klaidą. Visas fokusas buvo tame, kad sviestą specialiai pagamino baltos spalvos, o margariną geltonos. Tai reiškia, jog žmonėms pakišo koją stereotipas: geltonu turėjo būti sviestas, o baltu – margarinas. Ir pasirodo, kad šis stereotipas stipresnis, nei skonio receptoriai. Ar reikia kalbėti apie tai, jog neužilgo prekyboje pasirodė geltonas margarinas, ir jį pradėjo dažniau pirkti, nei tradiciškai baltą margariną?

O štai dar vienas įdomus pavyzdys. Žmonėms išdalino vienus ir tuos pačius skalbimo miltelius, bet trijose skirtingose pakuotėse: geltonoje, mėlynoje ir mėlynai – geltonoje. Didžioji dalis eksperimento dalyvių pareiškė, kad milteliai geltonoje pakuotėje chemiškai pažeidė skalbinius, mėlynoje – blogai išskalbė, o štai mėlynai – geltonoje pakuotėje, nustatytas kaip optimaliausias.

Šie ir daugelis kitų eksperimentų parodo, jog ištiriant žmonių elgesio motyvus, neverta jau taip remtis objektyvia realybe. Kuri, esą visada turi pirmaeilę reikšmę. Jeigu sprendimas priimamas ne protu, o pasąmone, tai ir nestebina, kad žmogus nebesugeba teisingai paaiškinti, ko jis vis tik nori, ir kodėl jis to nori. Reiškia, kad žmogus toli gražu ne toks racionalus ir išmintingas, kaip atrodo.

Tie, kurie gerai žino žmogaus pasąmonės ypatumus, įgauna žymią valdžią. Manipuliatoriai valdo mūsų pasaulį jau dabar. Iš žmonių atėmė nuosavą valią. Tai, ką pranašavo Hakslis, išsipildė dar jam esant gyvam. Apie kokį dar sąmoningą pasirinkimą rinkimų metu, t. y. esant demokratijai gali dar eiti kalba?

Pagal kramola.info parengė Remigijus Sinkevičius

infa.lt

Šauksmas

Leave a Reply