Kaip žydų šventė Purimas buvo padarytas tarybine švente

Vyresni Lietuvos gyventojai puikiai atsimena, kaip kiekvieną pavasarį, vasario 23 dieną, buvo linksmai ir pakiliai švenčiama Tarybinės armijos diena, dabar Rusijoje ji vadinama „Tėvynės gynėjų dieną“, ir kovo 8 – Tarptautinė moters diena: su gėlėmis, šampanu, užstalėmis, darboviečių administracijų sveikinimais, su paminėjimais. Šios abi šventės Rusijoje švenčiamos iki šių dienų, t. y. jau beveik šimtą metų. Tarp šių švenčių yra 14 dienų laiko tarpas, lygiai tiek, kiek trunka linksmiausia žydų šventė Purimas. Rusai ir visi kiti TSRS gyventojai net neįtarė, kad yra kvailinami ir tiek daug metų buvo verčiami švęsti žydų šventę.

7_1c40e

Rusijoje žydai valdžią pirmą kartą užgrobė 1917 metų vasario 23 dieną (Vasario revoliucija), t. y. Purimo šventės dieną. Suprantama, kad rusai laisvanoriškai nešvęstų žydų šventės, todėl žydai komisarai (rusų valdžioje praktiškai nebuvo), sugalvojo „Tarybinės armijos ir jūrų laivyno dieną“, kuri, neva, buvo sukurta 1918 metais. Jokios Tarybinės Armijos tuo metu nebuvo. Dekretas apie Tarybinės armijos suformavimą buvo paskelbtas tiktai 1922 metų vasario 23 dieną. Būtent, tą dieną buvo pasirašyta „Bresto taika“ ir pripažintas Rusijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare.

6957_900

Kovo 8 šventę sugalvojo 1910 žydų bolševikė ir feministė Klara Cetkin. Ši šventė buvo patvirtinta 1911 metais Žydų moterų socialisčių konferencijoje. Kovo 8 įtartinai „sėkmingai“ sutapo su Purimo švente. Ji švenčiama tik buvusioje TSRS teritorijoje, nes ši šventė yra moterų revoliucionierių šventė, o ne šiaip moterų. Pirmoji moteris revoliucionierė – tai Esfil, kuri organizavo masines persų žudynes, ir kurios garbei atsirado Purimas.

Štai ką pasakoja apie Purimo šventę „lietuviška“ Vikipedija:

„Purimas (hebr. פּוּרִים) – pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Vyksta pagal Hebrajų kalendoriaus adaro mėnesio (vasario-kovo mėn. pagal Grigalių) 14 d., po žydų pergalės prieš savo priešus. Karaliaus Ahasvero patarėjas Amanas nekentė žydų, todėl jis pasiūlė karaliui juos sunaikinti mainais už didelius turtus. Pasiūlymas buvo priimtas ir laikomas didžiulėje paslaptyje, tačiau žydai apie didelį pavojų sužinojo. Karalienė Estera buvo žydų kilmės, sinedriono pirmininkoMordekajaus dukterėčia. Ji liepė žydams tris dienas pasninkauti. Be to, ji ketvirtą dieną nuėjo pas karalių prašyti pasigailėti žydų tautos. Karalius neatsispyrė gražuolei žmonai ir sutiko, vėliau dar ir pakardamas Amaną.

Žodis purim reiškia burtą, kurį karalius metė norėdamas išrinkti dieną, kada bus sunaikinti visi žydai. Tam atminti per purimą vaikai žaidžia vilkeliais (suktukais). Judėjai per Purimo šventę skaito Esteros knygą, kurioje pasakojama apie žydaitę Esterą, tapusią Persijoskaraliaus Ahasvero žmona. Svarbiausia šių laikų purimo šventės tradicija – tai Esteros ritinio, pasakojančio purimo istoriją, skaitymassinagogoje. Skaitymo metu pasigirdus Amano vardui, visi ima belsti, kelti triukšmą specialiomis tarškynėmis ir t. t. Taip daroma todėl, kad nebūtų girdimas Amano vardas, kad jis būtų ištrintas iš žmonių atminties. Purimas yra linksmiausia žydų šventė, jos metu priimta ir netgi būtina persirengti, rengti karnavalus, paradus, daug vaišintis, dovanoti maistą kitiems.“

Aleksandras Novak apie Purimo kilmę pasakoja kiek kitaip: „Kas tokio svarbaus įvyko senovėje, kad šio įvykio atminimui žydai paskelbė šventę, pažymėjo ją savo kalendoriuje, kaip pačią svarbiausią iš visų žydų švenčių?

Kaip tvirtina žydai, tai ne religinė šventė. Žydų enciklopedijoje sakoma, kad ši šventė „nėra susijusi nei su Šventykla, nei su kokiu nors religiniu įvykiu“ («Еврейская Энциклопедия», т. 13. М., ст. 123).

Purimas yra švenčiamas atminti pati kruviniausią istorijoje pogromą, kurį surengė judėjai beginkliams persams. Kaip liudija viena iš Senojo Testamento knygų „Esfil“, žydai sunaikino per vieną dieną 75 800 persų su jų žmonomis ir vaikais. Šios žudynės buvo įvykdytos judėjų iš anksto numatyta tvarka, tam tikrą išpranašautą dieną, oficialiai pritariant ir remiant persų valdžiai. Tai buvo kruvinos žudynės 127 persų karalystės srityse. Tokiu būdu, bendras skaičius aukų viršijo 100-200 tūkstančius visoje Persų karalystėje.

Daugelio tautų praeityje žinoma nemažai pavyzdžių masinio žmonių naikinimo, bet nei viena tauta pasaulyje nesiryžo šlykščias žmonių skerdynes iškelti į religinės šventės aukštumas, o prisiminimą apie kruviną pogromą įjungti į savo tarnavimo dievui ritualą, ir netgi šią genocido šventę pripažinti, kaip vieną iš didžiausių švenčių“.

Праздник Пурим Хасидские евреи отмечают праздник Пурим в квартале, прилегающем к религиозному району Меа Шеарим в Иерусалиме, 21 марта. Пурим – это праздник в честь спасения евреев от истребления в древней Персии, как повествует Книга Есфири.

„Purimas – priešų sumušimo diena. Bet ar tik vieni persai yra judėjų priešai? Oficialus talmūdinis judaizmas savo priešais įvardina visas tautas, kurios išpažįsta kitą religiją. Masinės nekaltų žmonių žudynės sukelia pasišlykštėjimą, bet šventimas šio įvykio ir jo šlovinimas daugiau kaip du tūkstančius metų yra dar šlykšyesnis užsiėmimas. Ir po to pas žydus dar yra sąžinės kitas tautas kaltinti dėl „taikių“ žydų persekiojimo. Galima pažymėti šventę priešų sunaikinimo, jeigu ši pergalė buvo pasiekta kautynėse, mūšio lauke, bet švęsti niekšingą žudymą beginklių žmonių, moterų ir vaikų – tai tiesiog šlykštu“.

„Šią dieną Talmūdas ne tik leidžia, bet ir reikalauja visiems žydams prisigerti „iki sąmonės netekimo“, kada žodžiai pinasi į vieną košę. Štai taip ir švenčia labiausiai gerbiamą šventę judėjai.“

Štai ir išeina, rašo Novak, kad „abi šios iš TSRS atėjusios šventės neatskiriamai susietos su Purimo švente. Tokiu gudriu būdu judėjai privertė milijonus žmonių švęsti savo šventę Purimą, kurį laisva valia niekas nešvęstų, nes švęsti dieną sunaikinimo tūkstančių nekaltų žmonių šlykštu ir niekada neateis į galvą normaliam žmogui.“

Algimantas Lebionka

Šauksmas

Leave a Reply