Kam Lenkijos prezidentui politinio klouno vaidmuo?

“Raginu visus Lenkijos Respublikos piliečius būti pasirengusiems kovai už buvusių Lenkijos žemių sugrąžinimą, kur liautųsi priekabiauti prie mūsų žmonių ir juos žeminę, ką daro naujoji Ukrainos vadovybė. Jei dabartinė Ukraina smerkia Sovietų Sąjungos veiksmus – o ji smerkia juos, tai ši valstybė turėtų savanoriškai grąžinti Lenkijai žemes, jai priklausančias iki 1939 metu. Kiekvienas šalies pilietis turi būti pasirengęs teisėtai kovai dėl Lenkijos teritorijų grąžinimo, kuriuose gyvena daugybė etninių lenkų, kuriems reikalinga mūsų apsauga “.  A.Duda  polands-new-president
“Revoliuciją, apie  kurios būtinybę kalbėjo Lenkijos bajorai – pradedam vykdyti!” – perfrazuojant garsųjį šūkį apie Rusijos revoliuciją, priskirtą Leninui (iš tikro jos autorius A.F.Lunačiarskis), taip galima trumpai apibūdinti šį politinį programinį pareiškimą naujo Lenkijos Prezidento A.Dudos. Jis paragino lenkus būti pasirengusiems kovoti už buvusių Lenkijos žemių grąžinimo – Galicijos, Volynės ir Polesės (dabar Lvovo, Ternopolio, Ivano-Frankivsko, Volynės ir Rovnos sritis), o ten – ir Lietuvos, ir Latgalių žemės.

Prieš pradedant komentuoti šį karingą atsišaukimą, noriu atkreipti dėmesį į Lenkijos prezidento pavardę nes, kaip sakoma, “kaip pavadinsi – taip ir važiuosi” – “duda”, išvertus iš lenkų kalbos, reiškia: ar vamzdis, ar pusgalvis…

Lenkai turi gerą patarlę: “Svajoti nedraudžiama”, – apie naivus žmonės, kuriančius nerealus planus.
Yra dar labai svarbi – “auksinę logikos taisyklė”, kuri vadovaujasi protingi žmonės: klaidinga prielaida, visada veda prie klaidingo rezultato. Turintis juridinį išsilavinimą ir juridinių mokslų daktaro laipsnį,  A.Duda turėtų žinoti šią taisyklę! Tačiau dabartinio Lenkijos prezidento istorinių žinių stoka, padauginta iš imperinių politinių ambicijų, nuneša aukščiau minėtą, pilna fantazijų citatą, kažkur prieš šimtmečius. I tuos laikus, kai “sparnuoti” lenkiški raiteliai ir fuzėjos “ugnimi ir kalavijais” klojo į Rytus kelią kovingajai katalikybei, pasiremiant Lenkijos Karalystės bajorų merkantiliniais išskaičiavimais. Ten, stačiatikių žemėje, vietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) magnatų valdose jie bandė tenkinti savo merkantilinius interesus.

Pagrindinė sąvoka aukščiau pateiktose citatose yra “Lenkijos žemės”, kurios tariamai, buvo paimtos iš Lenkijos 1939 metais, ir už kurias dabar turės kovoti Lenkijos piliečiai, tam, kad būtu apsaugoti ten gyvenančiu Lenkijos tautiečių interesai.

Sąvoka – “Lenkijos žemė” – taikant “Rytinėms pakraščiams” (t.y. – dabartinės Lenkijos Respublikos pakraščiams ), –  yra visiškai klaidinga!

Tikrosiomis Lenkų teritorijomis, kaip tiksliai nustato istorijos mokslai, yra Didžioji ir Mažoji Lenkija (Wielkopolska i Małopolska), nuo seniausių laikų buvusias Lenkijos Karalystės valstybinėmis teritorijomis. Būtent čia, Vyslos upės baseine, nuo senų laikų formavosi šių dienų lenkų protėvių katalikų slavų – lechų valstybė. Tačiau, nacionalinė – politinė etninių lenkų valstybė pirmą karta  susiformavo tik 1918 metais, po Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos. Kartų, tais pačiais metais, prie Lenkijos respublikos sienų, Rytuose, formavosi ir kitos naujos Vidurio Europos etninės tautinės valstybes,  t.y. Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, o taip pat ir kitos Baltijos respublikos: Latvija ir Estija. Pati “tautos” samprata, apibrėžiant ją šiuolaikiškai – XIX amžiaus produktas, kilęs iš  tuometinių politinių veikėjų socialinių filosofų minčių.

Kaip žinoma, absoliučiai nepriklausoma, suvereni valstybė – Lenkijos Karalystė nustojo egzistuoti 1569 m., tapusi pagal pasirašytą Liubline sutartį sudėtine dalimi naujai suformuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tada buvo sudaryta sąjunginė federacinė valstybė “paprastų Lenkijos ir Lietuvos žmonių”, – “Rzeczpospolita”, – kuri sujungė Lenkijos Karalystės katalikų žemes ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių žemes, kurios teritorijoje nuo senų laikų gyveno slavų gentys: krivičiai, liutičiai, drėvlenai, polianiai ir t.t. Istoriškai Galicijos, Volynės, Polesjės žemės (dabar Lvovo, Ternopolio, Ivano-Frankivskio, Volynės ir Rovno sritis) niekada nebuvo Lenkijos teritorijoje – visos jos buvo iš pradžių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tik paskui dalis tų žemių, pagal asmeninę 1385 m. Krėvos Uniją, buvo prijungta prie Lenkijos Karalystės teritorijos.

Priminsiu, Galicijos žemėse dar nuo Х amžiaus formavosi atskira slavų stačiatikių valstybė – Galickaja Rus, tapusi paskui rusų Galicko-Volynės Kunigaikštyste.  Iš Vatikano jos kunigaikštis Daniil Galicky (kunigaikščiu Riurikovičių kilmės) 1254 m. net karūną  buvo gavęs, – tapo Galicijos karaliumi. Jis neturėjo nieko bendro su dabartinių lenkų protėviais Piastais – lechų kunigaikščių šeima, kurie iš pradžių statė valstybė ant Vyslos krantų. Ši pastaba apie “tėvynainius” Galicijos ir Volynės žemėse.

Vilniaus krašto žemė, Latgalijos ir toliau – istoriškai niekada nebuvo Lenkijos dalimi. Turiu pabrėžti, kad per XVIII amžiaus antroje pusėje vykusius Žečpospolitos (federalinės valstybės) tris padalinimus, kurie įvyko vokiečių valstybės Prūsijos iniciatyva, Rusijos imperija grąžino sau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusų žemes, ir neprijungė nei gabalėlio Lenkijos Karalystės žemių. Grynas lenkų teritorijas pasidalino tarpusavyje vokiečiai iš Prūsijos ir Austrijos, kuriems, kaip nebūtu keista, niekas šiandienos Lenkijoje, įskaitant Prezidentą A.Dudą, jokių pretenzijų neturi.

Po pralaimėjimo, kaip žinoma, prieš Rusijos karius Napoleono kariams, greta kurių kovojo Lenkijos agresorių legionai, vedami Juzefo Poniatovskio (prie Gžatsko, šalia Maskvos, negailestingai nužudė šimtus beginklių Rusijos karių, paimtus į belaisvę), ir po Vienos kongreso (1815), Rusijos imperatorius Aleksandras I atkūrė Lenkijos Karalystę su sostine Varšuvoje. Šios, teritoriniu atžvilgiu apkarpytos valstybės (nes vokiečiai ir austrai užgrobtų teritorijų neatidavė ), valdovu tapo Rusijos Imperatoriaus brolis Konstantinas. Ši Lenkijos Karalystė savarankiškai gyvavo iki 1830 m., kai įvyko sekančios rusų karių ir paprastų žmonių skerdynės, surengtos Varšuvoje, o taip pat ir LDK vietovėse. (LDK egzistavo, remiantis rašytinais senovine rusų kalba pagrindiniais įstatymais – “Lietuvos statutais”, iki XIX amžiaus vidurio.)

Reikia pažymėti, kad buvo dar trečioji Lenkijos Karalystė  – marionetinė  valstybė, lenkų karių tiekėja į frontą prieš Rusijos imperiją, suformuota antrosios Lenkijos Karalystės (1815-1830) žemėse Vokietijos ir Austrijos agresorių Pirmojo pasaulinio karo metu (1916-1918).

Dabar apie 1939 metus, tiksliau tariant, apie savanaudiškus interesus rytiniuose Lenkijos pasienio pakraštinėse teritorijose ir gyvenančius ten lenkus – “tautiečius”.  Iškart turiu pabrėžti, etniniai lenkai niekada nebuvo LDK teritorijoje vietiniais gyventojais. Tie piliečiai, kurie sąmoningai, dėl savo religijos (daugiausia katalikai ir unitai), lenkų kalbos ir kultūros, socialinės padėties – patys vadina save lenkais,-  gyvenantys Lenkijos teritorijos rytiniuose pakraščiuose, savo tautinį suvokimą galėjo konstatuoti palyginti neseniai, prieš šimtą, daugiausiai – prieš 150 metų. Būtent tada tautinis aspektas visuomeniniame gyvenime tapo ryškia politine sąvoka.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prezidentas A.Duda reiškia pretenzijas į Lenkijos paveldą Rytuose tik po 1939 m., aiškinu taip. Žinomas ir labai gerbiamas Lenkijoje politikas ir maršalka – Juzefas Pilsudskis, 1920 m. ginklu prisijungė (padedant Antantei) prie naujai suformuotos Lenkijos Respublikos dalį buvusios Rusijos Imperijos vakarinės žemės. Čia buvo Rusijos Imperijos piliečių nuosavybė. Valstybės vadovo J.Pilsudskio užgrobta karine jėgą esantys turtai niekada nepriklausė Lenkijos Respublikos piliečiams. Tam, kad pakelti Lenkijos legionierių (surinktų iš visų Didžiosios ir Mažosios Lenkijos kampų), vedamiems savo “maršalkų” į Rytus kovai su bolševikais karinę nuotaiką, tarp jų buvo skleidžiami šūkiai apie “riebią ir gausią žemę, kurią gaus kiekvienas, karis už savo žygdarbius …”. Tie, kurie ėjo į Rytus ir išgyveno mūšiuose, gavo žemės iš vietinių lenkų okupacinės Centrinės Lietuvos,  Baltarusijos ir Ukrainos žemių valdžios. Buvę Rusijos didikai, buvusių vietinių dvarų savininkai, dabar – pabėgėliai, šlaistėsi per pasaulį, ieškant kaip išgyventi – jau neegzistavo imperinė valstybė, kuri galėjo juos apginti ir užtikrinti jų interesus!

(N.B. Siaurame rate artimieji J.Pilsudskį vardino “litvin”,  nes kilęs iš Zulavo dvaro  netoli Vilniaus. Jo norą atkurti savo protėvių valdas galima kažkaip suprasti. Beje, čia neprošal priminti, kad didysis lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris taip pat buvo “litvinu” – savo poetinį “Dziady” (“Bočiai”)  pradeda žodžiais: “Lietuva, tėvyne mano…”)
Visiškai nepriimtinas dabar Lenkijoje ir Lietuvoje mėgstamas argumentas apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sutarties tarp Vokietijos ir SSSR niekinę teisinę vertybę, o gal net ir kaltę,   – neva ji neturėjo suteikti šioms šalims teisės dalinti Lenkijos, kaip suverenios valstybės, teritorijos. Šis argumentas yra veidmainiškas, nes tokias “teises” Čekoslovakijos teritorijos padalinimui prieš metus  (rugsėjo 1938)  Vokietijai Miunchene suteikė Anglijos, Prancūzijos ir Italijos aukščiausios valdžios atstovai. Tada šia sutartimimi pasinaudojo ir Lenkija – užgrobė  sau Češino srities teritoriją (ir Vengrija taip pat atkirpo sau dalį Čekoslovakijos teritorijos). Ir ne Sovietų Sąjunga 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, o – Vokietija. Tik tada, kai visa aukščiausioji Lenkijos vadovybė 1939 m. rugsėjo 17-osios naktį išvyko iš šalies teritorijos (pabėgo į Rumuniją), Raudonoji armija įžengė į 1920 matais Lenkijos karių okupuotus buvusios Rusijos Imperijos vakarų teritorijas. Užėmė juos iki “Lordo Curzono Linijos” (1919 m. gruodis), kuri apibrėžė, vykusioje  po Pirmojo pasaulinio karo Paryžiaus konferencijoje, ką tik suformuotai Lenkijos Respublikai rytines valstybės sienas.

Kokias pretenzijas šiuolaikinis Lenkijos Respublikos Prezidentas gali turėti dėl Rytinių valstybės sienų, kai šitos sienos buvo nustatytos šalių, laimėjusių karą prieš nacistinę Vokietiją 1945 m. Jaltos ir Potsdamo konferencijose. Ar dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda vėl nori naujo lenkų karių agresyvaus įsiveržimą į Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos Vakarines žemes – pagrobstyti nauju turtų?
Kaip istorikas, norėčiau įspėti teisės mokslų daktarą  A.Dudą: “Istorija kartojasi, pirmiausia kaip tragedija, antrą – kaip farsas”, – sakė didysis vokiečių filosofas G.F.Gegelis. Ar Lenkijos prezidentas yra vertas politinio klouno vaidmens?

Valerijus Ivanovas

Šauksmas
,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,

Leave a Reply