Kam naudinga laisvosios prekybos sutartis su JAV

Europoje daugeliui politikų, verslininkų bei ūkininkų kyla vis daugiau abejonių dėl vadinamosios laisvosios prekybos sutarties su JAV naudos. Oficialiai ši vis dar nepasirašyta sutartis vadinama Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (angl. TTIP) susitarimu. Lietuvoje jokių diskusijų šia tema negirdėti, nes viskas, kas ateina iš Amerikos, pas mus laikoma nekvestionuojamu gėriu. „Respublika“ apie šią sutartį kalbėjosi su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu Paulausku.

photo_for_gallery_1_38716486
JAV didžiąja dalimi yra korporacijų valstybė. Taigi korporacijos derasi su ES dėl savo asmeninės naudos. EPA-Eltos nuotr.

– Kiek aptikau Lietuvos „ekspertų“ viešų pasisakymų laisvosios prekybos sutarties tema, dominuoja liaupsės ir nėra jokios kritikos ar abejonių: štai esą dabar bus labai gerai, laisva rinka, laisva prekių apyvarta ir t.t. Kokia iš tikrųjų yra šios sutarties esmė?

– Taip taip, laisvas kapitalo, žmonių ir paslaugų judėjimas… Šita idėja sudaryti Europos ir Jungtinių Valstijų bendrą rinką gyvuoja jau keliasdešimt metų. O naujesnė versija vadinosi TAFTA (angl. – Trans Atlantic Free Trade Agreement), ji pradėta stumti nuo 2013 m. liepos, tačiau tas reikalas užgeso. Tuomet atsirado nauja iniciatyva, dabartinė TTIP (angl. – Transatlantic Trade and Investment Partnership). Jos idėja tokia: yra bendra rinka, apimanti apie 800 milijonų gyventojų, kuri tampa didžiausia pagal BVP pasauline struktūra. O kadangi tarp JAV ir Kinijos bei Rusijos vyksta kova dėl Europos sielos, šiuo atveju JAV tą kovą laimėtų ir Europos Sąjunga taptų tokio didžiulio darinio dalimi.

8862499909– Tai gal čia viskas gerai? Prie rusų jau gyvenome, mažai kam patiko toks gyvenimas, tai dabar pagyvensim prie amerikonų? Gal niekam nereikės bėgti į Ameriką, o ji ateis čia pati?

– Pažvelkime į svarbiausius niuansus. Pažvelkime į JAV ir ES, bandydami nustatyti, kuo dabar skiriasi šie du dariniai ir kokią įtaką jų vidinė struktūra gali turėti naujai kuriamo darinio egzistavimui. Pirmiausia Jungtinėse Valstijose yra dujų ir naftos, t.y. tuo JAV gali apsirūpinti pačios, o ateityje netgi žada eksportuoti. Apskritai JAV yra pigesnis kuras ir energija, be to, ten mažesni akcizo mokesčiai. Toliau – Jungtinėse Valstijose yra kur kas stambesnis kapitalas ir didesnės korporacijos. Pavyzdžiui, pažvelkime į prekybos sistemą: JAV yra milžiniškas „Wal-Mart“ prekybos tinklas, kuriam Europoje tiesiog nėra analogų. Arba imkime gamybos sritį – JAV yra tokia korporacija „Monsanto“, kuri, vertinant Europos masteliais, yra tiesiog maisto, biotechnologijų ir chemijos pramonės monstras. Pagal įtaką pasauliui tokioms korporacijoms tiesiog niekas negali prilygti. Bet žiūrėkime toliau: Jungtinės Valstijos kontroliuoja pasaulio finansų rinką, turi pagrindinę tarptautinių atsiskaitymų valiutą – dolerį, be to, būtent JAV įsikūrusios pagrindinės finansinės pasaulio institucijos, t.y. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas ir kt. Visa tai kontroliuoja JAV. Dar toliau – Jungtinės Valstijos kontroliuoja internetą, stambiausią pasaulio žiniasklaidą, visas reitingų agentūras, kurios nustato įvairiausius indeksus, o tai lemia skolinimosi galimybes ir t.t. Greta viso to – Jungtinėse Valstijose yra gerokai žemesni nei Europoje socialinės saugos standartai. Tai štai dabar matome, kokioje bazėje susiduria šie du dariniai, kuriuos ketinama sujungti.

– Na, mums dabar aiškinama, kad sutartis tam ir reikalinga, kad visus šiuos dalykus būtų galima suvienodinti bei palengvinti verslui gyvenimą, o tai esą leis kurti naujas darbo vietas ir gyvenimas tik gerės…

– Kurgi ne… Šiame kontekste Europos Sąjunga tampa tuo, kas pačioje ES yra kokia nors Bulgarija ar Lietuva. Kai stojome į ES, mums sakė tą patį: štai kaip bus dabar gerai, laisvas prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimas… Kadangi kapitalo pas mus yra tik katino ašaros, tai ir judėti nėra kam, o pas mus tas kapitalas laisvai ateina ir daro, ką nori. Tai ir šiuo atveju minėtos sutarties partneris yra nepalyginamai stipresnis nei vis Europa kartu sudėjus. Tačiau šioje sutartyje yra ir kitokio pobūdžio problemų. Šis susitarimas jau turėjo būti pasirašytas 2014 metais, nepasirašė, šiais metais, akivaizdu, vėl nepasirašys, o dabar jau šnekama apie 2016 metus. Kas yra įdomu? Europos Komisijos interneto puslapyje galima susirasti bendrą to susitarimo tekstą. Bet jame yra galybė papildomų protokolų, kurie ir detalizuoja visą tikrovę. Smulkmenose visada yra paslėptas velnias, bet šitų smulkmenų nėra interneto puslapyje… Kiek matau Vakarų spaudoje, tai ten teigiama, kad iš Europos Parlamento deputatų niekas tų papildomų protokolų nėra skaitęs.

– Bet juk jie balsavo Europos Parlamente. Skelbiama, kad dauguma pritarė bendrosioms nuostatoms, bet paliko ten kažką patobulinti…

– O kaip mes balsavome už Europos Konstituciją? Čia yra tas pats. Todėl ir jūs sunkiai rastumėte kokį nors deputatą, kuris skaitė ne bendrąjį sutarties tekstą, o tuos protokolus, kurių nežinia kiek yra. Sprendimus Europoje priimantys politikai net nežino, už ką jie balsuoja. Tačiau tai dar ne viskas. Pačios derybos dėl šios Transatlantinės sutarties vyksta ne tiek tarp Jungtinių Valstijų ir ES, kiek tarp ES ir atskirų JAV korporacijų. Nes Jungtinės Valstijos didžiąja dalimi ir yra korporacijų valstybė. Žinote tą garsų posakį: kas naudinga „General Motors“, tas naudinga Jungtinėms Valstijoms. Taigi korporacijos derasi su ES dėl savo asmeninės naudos.

– Ko siekia tos korporacijos?

– Pirmiausia jos siekia vienodų verslo sąlygų. O dabar tos sąlygos tarp šių dviejų darinių labai skiriasi. Jungtinėse Valstijose sąlygos korporacijoms klestėti yra gerokai paprastesnės, liberalesnės. Štai toks faktas iš lėktuvų pramonės srities. Yra dvi korporacijos – europietiška „Airbus“ ir amerikietiška „Boeing“. „Airbus“ yra finansuojamas ES kur kas labiau negu „Boeing“ Jungtinių Valstijų valdžios, todėl siekiama, kad finansavimas būtų suvienodintas, o tokiu atveju „Airbus“ neišlaiko konkurencijos. Kitas pavyzdys – skalūnų dujų reikalas. JAV skalūnų dujos ir nafta išgaunama, o Europoje daugelis valstybių tai uždraudė. O uždraudė kodėl? Nes tai susiję su ekologija. Galima internete rasti, kaip atrodo tie skalūnų kasybos laukai Amerikoje. Siaubas, visa tai atrodo kaip kadrai iš fantastinio filmo… O Europoje tiesiog fiziškai nėra tokių tuščių teritorijų. Amerikoje pilna beveik negyvenamų vietų, ir jie galvoja, kad galbūt galima ir gamtą teršti be didesnių pasekmių ten gyvenantiems žmonėms. Vien tas skalūnų pavyzdys rodo, kad Europoje yra visai kiti standartai, o šiandien tos JAV korporacijos reikalauja, kad standartai būtų tokie patys kaip Jungtinėse Valstijose, kad jos laisviau galėtų daryti verslą.

– Matyt, pavyzdžiu, dėl ko mąstantys Europos žmonės kratosi tokio susitarimo, būtų genetiškai modifikuotų organizmų platinimas?

– Be abejo, ši sutartis ypač atsilieps žemės ūkio srityje. Nes Jungtinių Valstijų žemės ūkio reguliavimo normos yra nepalyginamai švelnesnės nei Europoje. Be to, JAV nėra tokio masto žemės ūkio kvotų kaip ES, kur visa produkcija yra kvotuojama. O kalbant apie genetiškai modifikuotus produktus vėlgi tenka prisiminti tokias korporacijas kaip „Monsanto“. JAV joms sudaryta beveik visiška laisvė, o ES tokios laisvės nėra. Iš to seka esminė išvada: Jungtinių Valstijų žemės ūkio produkcija yra gerokai pigesnė. Jeigu ši produkcija plūstelės į Europos rinkas, masinis Europos gamintojas paprasčiausiai neatlaikys konkurencijos. Bet eikime dar toliau ir pažvelkime į Europoje draudžiamą produkciją, pavyzdžiui, kosmetikos ar vaistų pramonėje. Jungtinėse Valstijose tų draudžiamų produktų sąrašas yra gerokai mažesnis, čia taip pat jie turi pirmenybę. Be to, galime prisiminti ir tokį etinį-moralinį klausimą kaip žmogaus teisės. JAV tos teisės kur kas labiau suvaržytos, ypač po rugsėjo 11-osios, klausymosi ir sekimo galimybės yra gerokai didesnės ir t.t.

– Jeigu taip viskas yra blogai, tuomet kas ir kodėl Europoje apskritai remia tokį korporacijų įsigalėjimą ir ES amerikonizacijos procesą?

– Nėra viskas taip paprasta. Remia pirmiausia Europos stambios korporacijos, pavyzdžiui, BASF, kuri nemažą dalį pelno gauna iš gamyklų, kurios yra Jungtinėse Valstijose. Kadangi ten yra mažiau apribojimų, nemažai stambių Europos korporacijų yra perkėlusios ten savo gamybą. Žinoma, stambiosios korporacijos iš tos sutarties laimėtų, o pralaimėtų kaip visada smulkus bei vidutinis verslas ir ūkininkai. Dar vienas dalykas: sutarties pasirašymo atveju stambioms kompanijoms atsiranda galimybė pretenduoti į viešuosius pirkimus Europoje. Tada JAV korporacijos galės dalyvauti Lietuvos viešuosiuose pirkimuose, vadinasi, mūsų firmelėms neliks galimybės čia ką nors laimėti.

– Na, bet juk Jums pasakys, kad tai yra labai gerai, nes Amerikos verslas yra skaidrus, o mūsų – šešėlinis…

– Aišku, galima pasijuokti, bet yra ir daugiau dalykų, kurie nebūtinai juokingi. Iš esmės dėl ko pačiu paskutiniu momentu įstrigo tas susitarimas? Šitame susitarime yra įrašyta, kad korporacijos turi teisę paduoti į teismą bet kurią ES valstybę arba visą ES ir reikalauti kompensacijų už negautą naudą, jeigu tam trukdo nacionalinė teisė. Ir tokiu atveju darosi aišku, kad visa ES patenka į korporacijų rankas bei valdžią, o bet kokie suvereniteto likučiai dingsta visiškai. Kita vertus, iš tos sutarties nėra jokio išėjimo. Atskira šalis pasitraukti iš susitarimo negali, nes sutarties šalis yra visa Europos Sąjunga. Tad jeigu pasirašome, tuomet išeities nėra. Beje, šito susitarimo labai siekia visos finansinės institucijos, nes Europoje yra labai suvaržytos įvairios finansinės machinacijos, o JAV į tai žiūrima gerokai liberaliau, todėl ten ir krizių daugiau. Pavyzdžiui, vokiečiai iki paskutiniųjų priešinosi tai tuščių pinigų emisijai, spaudžiami JAV, kad spausdintų eurus. Dabar vokiečiai jau nusileido ir kas mėnesį paleidžia į apyvartą po 60 milijardų eurų… Taigi vaizdas yra toks, o žmonės, kurie visa tai mato ir supranta, priešinasi. Pasirašymas atidėtas dabar 2016 metams, tačiau spaudimas didžiulis.

– O ką iš to gaus Lietuva konkrečiai? Ar patirsime vien žalą?

– Nebūtinai. Aš manau, kad koks nors konkretus verslininkas su savo labai specifine produkcija, pavyzdžiui, kokiais nors gintaro dirbiniais, galės Amerikoje atidaryti keletą parduotuvių be muitų… Visada bus sėkmės pavyzdžių, kuriuos mielai eksploatuos oficialioji propaganda. Visa tai jie mums kiš į akis ir sakys, kaip viskas yra gerai. Bet mums neparodys dešimčių, šimtų ir tūkstančių nesėkmės pavyzdžių, nes jėgos yra visiškai nelygios.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika

respublika.lt

Leave a Reply